Atminties vaidmuo mokymosi procese
5 (100%) 1 vote

Atminties vaidmuo mokymosi procese

1121

Turinys

I. Įvadas…………………………………………………………………3 psl.

II. Atminties sistemos:

II. 1. Sensorinė atmintis…………………………………………..4 psl.

II. 2. Trumpalaikė atmintis……………………………………….5 psl.

II. 3. Ilgalaikė atmintis……………………………………………..6 psl.

III. Kas gerina atmintį mokantis…………………………………….8 psl.

IV. Išvados…………………………………………………………………10 psl.

Literatūra………………………………………………………………12 psl.

I. Įvadas

Įsivaizduokime savo gyvenimą be atminties. Nesimėgautume buvusiomis džiaugsmingomis akimirkomis, nesijaustume kalti ir nesikamuotume dėl skausmingų atsiminimų. Kiekvienas mirksnis būtų naujas gaivus potyris. Tačiau nepažintume nė vieno žmogaus, bet koks darbas – rengtis, virti, kepti – būtų naujas, kiekviena kalba svetima.

Atmintis yra proto sukauptų žinių saugykla. Pasak Cicerono, atmintis yra “visų dalykų saugykla ir sergėtoja”. Psichologui atmintis – bet koks ženklas, kad tai, kas buvo išmokta, išliko.

Žmogaus atminties apimtį akivaizdžiai rodo kai kurie nepaprasti atvejai. Pavyzdžiui, aukso medalį mūsų atminties olimpiadoje tikriausiai laimėtų rusas Šereševskis, arba Š., kaip jį vadino garsus sovietų psichologas Aleksandras Lurija (1968). Jūs ir aš galime pakartoti maždaug septynių, kartais gal devynių, skaičių eilutę. Š. Galėjo pakartoti daugiau kaip 70 skaičių arba žodžių, jei juos perskaitydavo po vieną kas 3 sekundes tyliame kambaryje. Be to, jis taip pat lengvai galėjo prisiminti juos atbuline tvarka. Jis niekados nesuklysdavo, netgi paprašytas prisiminti išvardytus skaičius po 15 metų – kai jau buvo įsiminęs šimtus kitų sąrašų. “Tai toji eilė, kurią jūs man pateikėte, kai buvome jūsų bute… Jūs vilkėjote pilką megztinį ir žiūrėjote į mane lyg…”

Ar dėl šios nepaprastos atminties mūsų pačių atmintis neatrodo menka? Jei taip atrodo, pagalvokime apie savo gebėjimą prisiminti begalę balsų, garsų, dainų; skonių, kvapų, paviršių; veidų, vietų, įvykių.

Pagalvokime, kaip aiškiai ir gyvai prisimename nepaprastus ir itin sujaudintus praeities dalykus – galbūt tai buvo automobilio avarija, pirmas romantiškas pasibučiavimas, ar vieta, kur buvote, kai išgirdote kokią baisią žinią. Kai kurie psichologai šį labai aiškų, svarbių ir netikėtų įvykių prisiminimą pavadino BLYKSTĖS ATMINTIMI, nes atrodo, lyg smegenys įsakytų: “Nufotografuok tai”.

Kaip galima tokia atmintis? Kodėl mes galime prisiminti dalykus, apie kuriuos metų metais nesame galvoję, o pamirštame prieš minutę matyto žmogaus vardą? Kaip mūsų smegenyse saugomi atsiminimai? Kokios yra atminties sistemos? Ir kaip pagerinti atmintį mokantis? Šiuos ir kitus klausimus mėginsiu panagrinėti savo darbe.

II. Atminties sistemos

Yra žinomos trys atmintie sistemos: sensorinė atmintis, trumpalaikė atmintis ir ilgalaikė atmintis. Informacijos srautą tarp atminties sistemų ir informacijos kodavimo būdu kontroliuoja penki procesai: atpažinimas, dėmesys, pakartojimas, užkodavimas ir atgaminimas.

II. 1. Sensorinė atmintis

Gaunama informacija yra užkoduojama ta pačia forma kaip suvokiama. Dažniausiai sensorinėje atmintyje informacija išlaikoma iki 3 sekundžių. Informacija, į kurią per 3 sekundes neatkreipiamas dėmesys ir kuri neatpažįstama, dingsta iš sąmonės. Žmogaus sąmonė gali išlaikyti iki 22 informacijos vienetų. Negali atsiminti tą, ką skaitei, dažniausiai dėl to, kad nedalyvavo pirmieji du kontrolės procesai (dėmesys ir atpažinimas), kurie lemia, kas bus su ta sensorine informacija. Atpažinimas priklauso nuo dviejų dalykų: stimulų ir paviršinės ilgalaikės atminties. Pavyzdžiui, stebiu kieme triušius ir išskiriu jų fizines, tik jiems būdingas savybes. Jas sieju su atmintyje esančia informacija apie tai, ką jie ėda ir t.t.

Kai atpažįstant remiamasi visais galimais informacijos šaltiniais, išmokstama greičiau ir lengviau. Norėdami suprasti dėmesio vaidmenį, pagalvokime apie tą faktą, kad aplinka visada siūlo daugiau informacijos, negu galime priimti tuo momentu.

Į sensorinę atmintį patenka tik dalis (apie 1/3) tos informacijos. Dėmesys fiksuoja ir aplinkos pakitimus. Pavyzdžiui, vaikas pradeda suvokti kurią nors informaciją, kai aplink tylu, ir staiga išgirsta stiprų garsą. Pasikeičia stimulų vertė, vaikas išsiblaško. Išsiblaškymo laipsnis ir pasireiškimas yra labai indvidualus dalykas. Visada pasirenkame tą informaciją, kurios norime, numatydami, ką ji mums duos. Pavyzdžiui, studentas, nelaukiantis nieko įdomaus ir vertingo sau, snūduriuoja.

Mokytojui ir mokiniui žinotini du dalykai. Pirma, įvertindami kiekvieną informaciją, naudojame sukauptas žinias, esančias ilgalaikėje atmintyje. Vaikų, kurių ilgalaikė atmintis sunkiai skiria vertingą ir nevertingą informaciją, dėmesio laukas yra siauresnis ir jie labiau išsiblaško. Antra, informaciją atgaminti lengviau veikiant palankiems pašaliniams stimulams, patraukiantiems mūsų dėmesį.

II. 2. Trumpalaikė atmintis

Atrinkta ir žmogui vertinga
informacija persiunčiama į trumpalaikę atmintį, kurios trukmė – apie 20 sekundžių. Tai tuo momentu veikianti atmintis. Ji saugo tą informaciją, kuri tuo momentu suprantama. Išsaugoti informaciją padeda kartojimas. Jis gali būti dvejopas: einamasis (pavyzdžiui, kartojame skaičius renkant telefono numerį), neturintis įtakos ilgalaikei atminčiai, ir detalizuotas, perkeliantis informaciją iš to momento atminties į ilgalaikę atmintį. Taip būna, kai individas sieja įgyjamą informaciją su savo ilgalaikės atminties turiniu. Kai informacija bus reikalinga vėliau, naudotinas ir detalizuotas kartojimas, jeigu ne, – einamasis. Vyresnio ikimokyklinio amžiaus vaikai naudoja spontanišką kartojimą, nuo 7 metų – pradeda naudoti tipiškas kartojimo strategijas, 10–ies metų vaiko kartojimo strategijos jau kaip suaugusiojo.

Augant kinta dėmesys, mąstymas – apgalvoti, valingi veiksmai, kurie padeda žmogui kaupti ir išlaikyti informaciją. Veiksmų, kuriuos suaugę žmonės naudoja trumpalaikei atminčiai, vaikai dar nesugeba nuolat ir efektyviai pritaikyti. Vaikai, pradėję lankyti pradinė mokyklą, vis geriau pradeda įsiminti. Todėl viduriniosios vaikystės raidai būdinga vis gerėjanti atmintis.

Kai kurie psichologai, tyrinėjantys atmintį, nurodo, kad yra du jos aspektai, kuriuos reikia aptarti atskirai. Pirmasis – atminties galimybės, t.y., kiek informacijos subjektas gali išlaikyti atmintyje ir kaip greitai ji gali būti apdorota (perdirbta) ir sukaupta. Antrasis – metaatmintis, apimantis sugebėjimą naudoti įvairius metodus informacijai atsiminti. Gerai atsimena jau 6 metų vaikai. Kartais ikimokyklinio amžiaus vaikai nustebina savo tėvus, prisiminę kelionės smulkmenas ar matyto piešinio objektus, tiksliai pakartodami dainelės žodžius ar per televiziją matytą reklamą.

Informacijos kaupimas. Penkerių metų vaiko vienas iš informacijos būdų – sensorinis (jutiminis) registras, kuris laikinai kaupia informaciją, ir yra toks pat tobulas kaip suaugusiųjų. Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų sensorinis registras funkcionuoja mažiau negu sekundę, po to išnyksta, o informaciją, kurią reikia išlaikyti, būtina kaupti. Šiuo atžvilgiu asmens sugebėjimas prisiminti koreliuoja su amžiumi: suaugę prisimena geriau negu vaikai, 10 metų vaikai geriau nei 5 metų. Metaatmintis 6 ir 12 metų vaikų būna skirtinga. Vyresni vaikai linkę dažniau naudoti tiek loginę, tiek neloginę mnemoniką, arba, kitaip tariant, pagalbines atminties priemones. Viena iš tokių priemonių yra kartojimas. Vaikiai iki vienerių metų daug rečiau kartoja sau tai, ką tiri įsiminti negu vyresni vaikai ir suaugę. Net daugelis šešerių metų vaikų nemėgina sau tyliai kartoti to, ką turi įsiminti, o daugelis 10 metų vaikų tai daro nuolat. Vaikus kartais galima išmokyti kartoti įsimenamą medžiagą, bet jaunesni vaikai to nepritaiko kitomis situacijomis. Iš pradžių vaikas (8 metų), pastebėjęs, kad lengviau įsiminti kartojant, tiesiog kelis kartus pakartoja reikiamą žodį. 11 – 13 metų vaikai žodžius kartoja pagal tam tikrą sistemą. Toks kombinuotas kartojimas padeda ilgalaikėje atmintyje išsaugoti informaciją. Be to, maži vaikai kartoja pasyviai tik kai kuriuos žodžius, žodžiais išreiškia stimulų pavadinimus tik tada, jei mato juos tuo momentu, o vyresni vaikai kartoja tų žodžių grupę, kurią turi įsiminti, kai tik pasitaiko kokia nors proga. Sugebėjimas kartoti yra laipsniškas procesas, nes ikimokyklinio amžiaus, pradinės mokyklos vaikai nesugeba efektyviai kartojimu naudotis. Jis efektyvus pasidaro tik po ilgesnės praktikos.

II. 3. Ilgalaikė atmintis

Daug specialistų mano, kad tai nelimituota atmintis, nuosekliai fiksuojanti visą įsisąmoninamą informaciją. Tai patvirtina neurologo W.Penfildo tyrimai (1969), atlikti su 1000 žmonių, sirgusių epilepsija. Žmonės, kuriems elektrodais buvo dirginama viena ar kita galvos smegenų žievės dalis, matydavo atitinkamus ankstesnio patyrimo vaizdus. Taip pat per eksperimentą paaiškėjo, kad daugiau matytų paveikslų atsiminė tiriamieji praėjus 36 val. Po jų suvokimo negu po 24 val.

Tyrimai rodo, kad tai, ar informacija pereina iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę, lemia ir žmogaus interesai, sugebėjimai, nuostatos, vertybės ir atitinkamos žinios. Informaciją paiimti iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę panašu, kaip knygą iš bibliotekos.

Svarbu žinoti, kad ilgalaikė atmintis yra kryptingas ir organizuotas procesas. Ilgalaikės atminties prigimtį padeda suprasti tipų išskyrimas. E. Tolwinas išskiria epizodinę ir semantinę (prasminę) atmintį.

Kad būtų galima informaciją vėl panaudoti, , patekusi į ilgalaikę atmintį, ji turi būti atgaminta. Atgaminti – tai reiškia atgauti informaciją iš atminties ir prisiminti tai, kas anksčiau buvo sukaupta. Informacijos apdorojimo teorijos šalininkai skiria tris skirtingus informacijos atgaminimo tipus: atpažinimą, atsiminimą ir rekonstrukciją.

Atpažinimas – kai pastebima, kad stimulas yra toks pat arba skiriasi nuo to, su kuo buvo anksčiau susidurta. Tai yra paprasčiausia atgaminimo forma, nes visa medžiaga, kurią reikia prisiminti, pateikiama testuojant kaip užuomina atgaminti. Tokia atgaminimo forma pasireiškia jau kūdikiams. Antraisiais gyvenimo metais stimulų, kuriuos vaikas stebėjo labai trumpai, atpažinimu paremta atmintis trunka gerokai
daugelis žmonių tikisi.

Mažas vaikas sugeba sėkmingai atpažinti daug stimulų, todėl atpažinimas yra daugiau automatinis procesas, kuris mažiau priklauso nuo sistemingos paieškos atminties kloduose negu kiti du atgaminimo tipai. Mažo vaiko atpažinimu paremta atmintis artima suaugusiojo tokiai atminčiai, bet visgi jį, vaikui augant, didėja. Nustatyta, kad vyresni vaikai ir suaugusieji sugeba atpažinti daugiau stimulų, ypač kai jie yra sudėtingi ir nelabai pažįstami.

Atsiminimas. Priešingai atpažinimui, atsiminimas yra produktyvi atmintie forma, kai sugebama spontaniškai prisiminti kažką, ko tuo metu nėra. Atpažindamas asmuo gali matyti visą orginalų stimulą, kurį reikia atpažinti; o atsiminimui užtenka kelių užuominų arba ir jos nebūtinos, išskyrus bendrą kontekstą, kuriame ta medžiaga buvo išmokta. Atsiminimas, kaip atgaminimo tipas, pradeda reikštis jau pirmaisiais gyvenimo metais, kai pradedama palaikyti tai, kas atsimenama.

Rekonstrukcija. Kai reikia įsiminti sudėtingą, reikšmingą medžiagą, atgaminant išryškėja daugybė neatitikimų, skirtumų, daug papildomos informacijos. Ir tai nėra vien dėl blogos atminties. Priešingai, tai priklauso nuo radikaliai pertvarkytos informacijos. Žmogaus atmintis yra konstruktyvi, joje informacija yra perdirbama, o ne pasyviai registruojama. Nauja informacija yra atrenkama, interpretuojama ir papildoma siejant ją su individo turima žinių baze.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1676 žodžiai iš 3281 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.