Atmintis
5 (100%) 1 vote

Atmintis

11

Atmintis

Atmintis- individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.

Nors ir turime šį paprastą apibrėžimą, pati atmintis kaip objektas visai nėra aiški, kadangi nuo pat mąstymo pradžios žmonės stengėsi išsiaiškinti, kodėl mes prisimename matytus, girdėtus, jaustus ar net sapnuotus dalykus. Šis procesas yra svarbiausias protavimui, mokymuisi, problemos suvokimui, sprendimo priėmimui bei tapatumo konstravimui.

Neaiškumas iškyla dėl to, kad žmogaus atmintis iš prigimties yra netobula, pavyzdžiui, pamačius paveiksliuką, kuriame pavaizduotas medis, ir po kiek laiko bandant prisiminti, kaip tas medis atrodo, smegenų sukurtas atvaizdas nėra lygiai toks pat, kaip originale. Trūksta dalies informacijos, tačiau vietoj trūkstamos informacijos panaudojama iš patirties gauta informacija. Atmintis yra labai dinamiškas procesas, atsiminimai yra kuriami, pasitelkiant patirtį ir atsiminimus apie kitus dalykus, kurie taip pat nėra visiškai tokie, kokie buvo realybėje.

Šnekant bendriau, atmintis gali būti apibūdinama kaip gebėjimas įsiminti, išsaugoti ir atgaminti bei panaudoti patyrimo teoriją. Atmintis jau senovės filosofams buvo įdomus tyrimų objektas. Platonas teigė, jog mintys ir jausmai atmintyje palieka antspaudus, panašiai kaip paliekami įspaudai vaško lentelėje. Ši idėja nepajudinamai gyvavo iki 19 a. Tada Hermanas Ebbinghausas sugalvojo ištirti taip vadinamą “grynąją atmintį”. Pirmas klausimas, į kurį bandė atsakyti savo eksperimentais buvo: ”Kaip bendras medžiagos mokymosi laikas siejasi su vėlesniu atsiminimu?”. Eksperimentuodamas su beprasmiškais skiemenimis, aptiko, kad ryšys tarp mokymosi medžiagos pakartojimų skaičiaus pirmą dieną ir pakartojimų antrą dieną yra tiesinis: kuo daugiau kartojama pirmą, tuo mažiau reiks kartoti antrą dieną. Atmintyje išlikusios medžiagos kiekis yra tiesiogiai proporcingas mokymosi laikui – dvigubai ilgiau mokykis ir dvigubai ilgiau atsiminsi. Nors nėra duomenų, koks mokymosi laikas yra kritinis – kiek reiktų mokytis, kad atsimintum visam laikui. Kitas Ebbinghauso tyrimų objektas buvo užmiršimas. Tyrimai parodė, kad užmiršimas vyksta kitaip. Čia nėra tiesinės priklausomybės kaip tarp kartojimo ir atsiminimo. Užmiršimas iš pradžių vyksta greitai, po to procesas lėtėja. Apie pusė išmoktos medžiagos užmirštama per pirmą valandą, bet tarp penkių ir trisdešimt vienos dienos užmirštama tik 5% išmoktos medžiagos. Už tam tikros ribos užmiršimas jau nebevyksta – nėra taško, kur atsiminimas pasiektų nulį.

Atmintis kaip tokia yra skirstoma į tris rūšis: pagal konkrečią veiklą, valingumą, įsimenamos medžiagos prasmę ir pagal trukmę

Atmintis pagal konkrečią veiklą yra suskirstyta į dar smulkesnes dalis, kaip motorinė- judesių ir jų sistemų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas, vaizdinė- daiktų, reiškinių bei jų savybių įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas (ši atmintis padeda susidaryti vaizdiniams, kurie išlieka), edetinė- matymas vaizdais, šią atmintį yra labai išlavinę menininkai, emocinė- jausmų, išgyvenimų susijusiais su tam tikrais įvykiais įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas, loginė- žodinės medžiagos įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas.

Atmintis pagal valingumą skirstoma į nevalingą- žinių įsiminimas vyksta be valios pastangų ir valingą atmintis, pastaroji vyksta pasitelkus valios pastangas.

Sekanti atmintis siejasi su įsimenamos medžiagos prasme, ji vėlgi dalinama į keleta dalių iš kurių pirmoji- mechaninė atmintis. Ši atmintis išlaiko apie prasmės neturinčios medžiagos informacija pasitelkus asociacijas. Kita rūšis loginė. Čia jau įsisavinama medžiaga pasitelkus į pagalbą loginius ryšius.

Ir atmintis pagal trukmę: jutiminę, trumpalaikę ir ilgalaikę.

Jutiminės atminties funkcija – išlaikyti informaciją tokį laiko tarpą, kurio pakaktų, kad aukštesnieji smegenų centrai „nuspręstų”, ar šis stimulas vertas dėmesio, ar ne. Jutiminės atminties galimybės yra neribotos, čia gali būti užfiksuotas kiekvienas pojūtis.

Iš jutiminės atminties informacija patenka į trumpalaikę atmintį, tačiau dėl dėmesio ją pasiekia tik dalis informacijos. Trumpalaikėje atmintyje dominuoja garsinis kodavimas, t.y. daugiausiai informacijos saugoma kaip garsų rinkinys, tačiau dalis informacijos įsimenama kaip vaizdas arba pagal prasmę.

Į trumpalaikę atmintį gali patekti informacija tiek iš jutiminės, tiek iš ilgalaikės atminties. Ilgalaikė atmintis grąžina informaciją į trumpalaikę, kai žmogui ji reikalinga atlikti mąstymo operacijoms, o vėliau informacija vėl talpinama į ilgalaikę atmintį, tik jau naujame kontekste.

Ilgalaikės atminties talpa yra beribė, čia sukaupta informacija gali būti saugoma ilgą laiką. Ilgalaikėje atmintyje informacija saugoma sąmoningoje ir nesąmoningoje atmintyse.

Manoma, jog informacija ilgalaikėje atmintyje saugoma ne atskirais vienetais, o ryšių pagrindu. Žmonės sieja įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais vaizdais, taip sudarydami informacijos vienetų (asociacijų) tinklą. Kuo didesnė žmogaus patirtis, tuo, tuo lengviau galime susieti informaciją su jau turima ir taip ją sutvarkyti, taigi tuo lengviau galime mokytis ir
logai pabrėžia, kad net paprasčiausiam atminties veikimui būdingi trys procesai: įsiminimas, saugojimas ir atsiminimas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 809 žodžiai iš 1548 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.