TURINYS
Įvadas……………………………………………………………………………………….. 3
Atminties ir vaizduotės panašumai, skirtumai ir
sąsajos…………………………………………………4
Išvados………………………………………………………………………………………. 6
Naudota literatūra…………………………………………………………………………. 7
ĮVADAS
Įsivaizduokime savo gyvenimą be ateities. Nesimėgautumėme
buvusiomis džiaugsmingomis akimirkomis, nesijaustume kalti ir nesikamuotume
dėl skausmingų akimirkų. Kiekvienas mirksnis būtų naujas gaivus potyris.
Tačiau nepažintume nė vieno žmogaus, bet koks darbas – rengtis, virti,
kepti – būtų naujas, kiekviena kalba svetima. Atmintis yra proto sukauptų
žinių saugykla. Pasak Cicerono, atmintis yra “visų dalykų saugykla ir
sergėtoja”.
Kur nors keliaudamas žmogus dar prieš nuvykdamas į vietą,
įsivaizduoja, kaip ten bus – galvoja apie žmones, kuriuos ten sutiks, gerą
maistą, galimybę atsipalaiduoti, ar ką nors kas džiugina. Tai yra
vaizduotė. Kad galėtų sėkmingai orientuotis veikloje, kad sugebėtų numatyti
galimus veiklos rezultatus ar prieš veiklos pradžia žmogus naudojasi savo
vaizduote arba fantazija.
Darbo tikslas būtų: išsiaiškinti atminties ir vaizduotės panašumus,
skirtumus, sąsajas.
ATMINTIES IR VAIZDUOTĖS PANAŠUMAI, SKIRTUMAI, SĄSAJOS
Jutimu, suvokimu, mąstymu ir kitais būdais gautos informacijos
įsiminimas, laikymas ir atgaminimas vadinami atmintimi. Gyvūnas ir žmogus
gauna daug informacijos, padedančios orientuotis aplinkoje ir prisitaikyti
prie jos kitimų. Žmogaus informacijos turinį sudaro visa, kas susiję su jo
pažintine veikla. Informacija atmintyje koduojama vaizdiniais ir sąvokomis
(mintimis).
Žmogaus atminties procesai vystosi visą gyvenimą, tačiau kinta
vystymosi pobūdis ir intensyvumas. Pasiekus vystymosi viršūnę atmintis
pradeda blogėti. Taigi, atmintis nepaprastai svarbi asmenybės integruotumui
išlaikyti. Sutrikus atminčiai, asmenybė suskyla, tampa fragmentiška, yra
žmogaus “aš”, jo ryšiai su aplinka, veiksmai tampa padriki.
Atmintį galime skirstyti į trumpalaikę ir ilgalaikę. Nauja
informacija atsispindi trumpalaikėje atmintyje. Čia ji įprasminama,
vertinama ir laikoma. Trumpalaikė atmintis – pirmasis gautos informacijos
apdorojimo etapas. Svarbi trumpalaikės atminties ypatybė – jos apimties
ribotumas (maždaug 7± 2 objektai). Iš tikrųjų žmogus suvokia daugiau, tik
labai greitai (per kelias sekundės dalis) dalį informacijos užmiršta.
Iš trumpalaikės atminties informacija perduodama į ilgalaikę
atmintį. Jos apimtis jau neribota. Yra duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad
ilgalaikė atmintis laiko viską, ką žmogus patyrė. Nepaisant kai kurių
sunkumų, žmogus greitai ir tiksliai “suranda” ilgalaikėje atmintyje
žodžius, skaitmenis, veikimo schemas ir t.t.
Taip pat atmintį galime skirtyti ir į daugybę rūšių, kaip
vaizdinę, motorinę, žodinę – loginę, emocinę atmintis, valingą ir
nevalingą.
Atmintis užima ypatingą padėtį asmenybės psichinių reiškinių
sistemoje. Be atminties kiekvienas pojūtis ir suvokimas būtų naujas, žmogus
negalėtų orientuotis tikrovėje. Mąstant be atminties negalima būtų operuoti
sąvokomis, vaizduotė neturėtų iš ko kurti naujų vaizdinių, nebūtų ir
asmenybės „aš“ su pastoviais motyvais, nuostatomis ir t.t. Atminties
netekimo atvejai kokių nors traumų metu rodo, kad žmogus be atimties
nustoja būti asmenybe ir tampa panašus į mechaniškai reaguojantį automatą.
Vaizduotė arba fantazija, yra naujų vaizdinių
sudarymas, pertvarkymas atmintyje turimą vaizdinę patirtį. Vaizduotė kuria
naujus vaizdinius iš atmintyje užfiksuotos medžiagos, taigi, šiame procese
dalyvauja nervinai įsiminimo ir atsiminimo mechanizmai. Vaizduotė yra
žmogaus specifinė psichikos veikla, kuri atsirado ir plėtojosi jam dirbant.
Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse įsivaizduoja, ką ir kaip
darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš pradžių tik idealia forma yra
vaizduotės vaizdas.
Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar
nėra, o kartais ir tai, ko ir nebus. Tačiau jos šaltinis visada yra
objektyvi tikrovė. Vaizduotės ryšys su objektyvia tikrove lemia jos
priklausomybę nuo tikrovės pažinimo. Kuo daugiau žmogus turi žinių iš tos
srities, kuri susijusi su jo kūryba, tuo didesnė galimybė sukurti tikrovę
atitinkančius naujus dalykus ir juos praktiškai pritaikyti, nes darbo
procesuose atsiradusi vaizduotė kuria vaizdus, o tie vaizdai realizuojami –
kuriami juos atitinkantys originalūs ir vertingi produktai.
Vaizduotės vaizdai būna tikroviški, jeigu jie
teisingai atspindi tikrovę, nors ir
pertvarkytu pavidalu. Tikroviška
vaizduotė yra ir tada, kai suskurti vaizdai įgyvendinami kuriant naujas