Atmintis4
5 (100%) 1 vote

Atmintis4

112131

ATMINTIS

Atmintis

Atmintis yra individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis. Pagrindiniai atminties procesai (lygiai) yra: įsiminimas, saugojimas atmintyje ir atsiminimas. Kai kurie autoriai prideda dar ir užmiršimą.

Įsiminimo metu patyrimo medžiaga yra transformuojama į tokią formą, kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padedama į atmintį. Įsiminimas gali būti valingas, kai asmuo stengiasi įsiminti pasitelkęs mąstymą, dėmesį, valios pastangas, ir nevalingą, kai neturime tikslo įsiminti kažkokią medžiagą, tačiau ji vis tiek užfiksuojama mūsų atmintyje (Pvz.: kvapai, draugo apranga).

Saugojimas – tai suvoktos informacijos ilgai trunkantis laikymas.

Atsiminimas – atmintyje saugomos informacijos paieška ir atgaminimas. Prireikus, o kartais ir spontaniškai mes paimame medžiagą iš mūsų atminties saugyklos, ji vėl patenka į mūsų sąmonės lauką.

Užmiršimas – tai negalėjimas atsiminti to, kas buvo išmokta ar įsiminta. Dažnai užmirštama tik konkreti informacijos dalis, bet informacijos turinys, kuris yra reikšmingas žmogui, gali išlikti ir būti įtrauktas į žmogaus patirtį. Pvz.: Po pokalbio su žmogumi greičiausiai atsiminsite pokalbio turinį, bet neatsiminsite, kaip žmogus buvo apsirengęs.

Atmintis skirstoma į tris komponentes (trikomponentė atminties teorija):

• Jutiminė (sensorinė) atmintis

• Trumpalaikė (darbinė) atmintis

• Ilgalaikė atmintis

Jutiminė atmintis lemia pirminį jutimais gaunamos informacijos užrašymą atminties sistemoje. Dirgiklis, t.y. informacija iš aplinkos, trumpai yra laikoma sensorinėje (jutiminėje) saugykloje (apie sekundę). Jutiminės atminties funkcija – išlaikyti informaciją tokį laiko tarpą, kurio pakaktų, kad aukštesnieji smegenų centrai “nuspręstų”, ar šis stimulas vertas dėmesio, ar ne. Jutiminės atminties galimybės yra neribotos, čia gali būti užfiksuotas kiekvienas pojūtis. Tai, kas vyksta toliau, priklauso nuo dėmesio. Jei į ateinančia naują informaciją mes nekreipiame dėmesio, ji užmirštama, jei mes dėmesį atkreipiame, iš jutiminės atminties informacija patenka į trumpalaikę atmintį.

George Sperling (1960) atliko eksperimentą, kurio metu tiriamiesiems rodydavo tris eilutes, kurių kiekvienoje buvo po tris raides. Raidės buvo rodomos tik 1/20 sekundės dalį. Kai šios devynios raidės išnykdavo iš ekrano, tiriamieji galėdavo atsiminti tik maždaug pusę jų. Tačiau kai po raidžių parodymo iš karto pasigirsdavo aukštas vidutinis arba žemas garsas, kuris pranešdavo, kurią eilutę reikia prisiminti, tiriamieji retai kada suklysdavo arba negalėdavo atgaminti visų raidžių. Remdamasis šiuo eksperimentu Sperling įrodė, kad labai trumpą laiką yra prisimenamos viso devynios raidės. Taigi mūsų akys akimirkai fiksuoja labai tikslią informaciją, tačiau ji išlieka labai trumpai – iki 1s. Jos apimtis – 9-10 objektų. Tokia regimoji atmintis vadinama atvaizdžio atmintimi. Garsinis vaizdas, vadinamas atgarsio atmintimi, taip pat išlieka labai trumpai (apie 2 sekundes), tačiau nyksta šiek tiek lėčiau. Paskutiniai ištarti žodžiai išlieka 3-4 sekundes. Apimtis – 5 objektai.

Trumpalaikė atmintis. Iš jutiminės atminties informacija patenka į trumpalaikę atmintį, tačiau dėl dėmesio ją pasiekia tik dalis informacijos. Trumpalaikė atmintis yra informacijos laikymas sąmonės lauke. Ši atmintis nuo jutiminės skiriasi ilgesniu informacijos išlaikymu (20-30 s be pakartojimų). Tačiau trumpalaikės atminties galimybės ribotos – 7±2 informacijos vienetai. Jei darbinėje atmintyje esanti informacija kartojama, ji išlieka dėmesio lauke, jei informacija koduojama, ji gali būti perduota į ilgalaikę atmintį. Į trumpalaikę atmintį gali patekti informacija tiek iš jutiminės, tiek iš ilgalaikės atmintis. Ilgalaikė atmintis grąžina informaciją į trumpalaikę, kai mums ji reikalinga atlikti mąstymo operacijoms, o vėliau informacija vėl talpinama į ilgalaikę atmintį, tik jau naujame kontekste. Trumpalaikėje atmintyje dominuoja garsinis kodavimas, t.y. daugiausiai informacijos saugoma kaip garsų rinkinys, tačiau dalis informacijos įsimenama kaip vaizdas arba pagal prasmę. Informacija trumpalaikėje atmintyje saugoma ne išskaidyta į mažiausius vienetus, o prasminiu pagrindu organizuota į didesnius.

Ilgalaikė atmintis. Ilgalaikės atminties talpa yra beribė, čia sukaupta informacija gali būti saugoma ilgą laiką. Ilgalaikėje atmintyje informacija saugoma sąmoningoje (kai atsimenamas informacijos vienetas pasirodo sąmonės lauke) ir nesąmoningoje (kai kažkas atsimenama, tačiau žmogus sąmoningai nesuvokia, kad jis kažką atsiminė). Sąmoninga atmintis skirstoma į 2 tipus. Epizodinėje atmintyje mes saugome įvykių, kurie susiję su mūsų gyvenimu, biografija, atsiminimus. Semantinėje atmintyje saugome bendrąsias, abstrakčias teorines žinias. Nesąmoninga atmintis skirstoma į tris rūšis. Veiksminėje (procedūrinėje, įgūdžių) atmintyje saugoma informacija apie mūsų įpročius, įgūdžių formavimąsi. Paruošiančioji atmintis padeda greičiau įsiminti jau matytą objektą. Nepaisant to, kad žmogus sąmoningai neatsimena, kad tą objektą jau kažkada matė, jis tokį objektą įsimena greičiau
nei žmogus, kuris niekada to objekto nematė. Taip pat nesąmoningas yra ir sąlygotų ryšių (klasikinio ar veiksmo sąlygojimo būdu) atsiminimas. Žmogus ryšius atsimena, tačiau sąmonėje toks atsiminimas nepasirodo.

Manoma, jog informacija ilgalaikėje atmintyje saugoma ne atskirais vienetais, o ryšių pagrindu. Mes siejame įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais vaizdais, taip sudarydami informacijos vienetų (asociacijų) tinklą. Kuo didesnė mūsų patirtis, tuo, tuo lengviau galime susieti informaciją su jau turima ir taip ją sutvarkyti, taigi tuo lengviau galime mokytis ir prisiminti.

Biologiniai ilgalaikės atminties pagrindai. Ilgą laiką buvo manoma, kad smegenų dirginimas operuojant įrodo, kad mūsų praeitis glūdi viduje, tereikia ją kažkaip atgaivinti. Kelis dešimtmečius buvo ieškoma fiziologinių atminties įrodymų. Lashley (1950) bandė atrasti atminties ryšius su smegenų žievės sritimis. Jis išmokydavo žiurkes bėgti labirintu, o vėliau pašalindavo tam tikrą smegenų žievės dalį. Bet kad ir kokią žievės dalį jis pašalindavo, žiurkės dalinai atsimindavo, kaip išeiti iš labirinto. Dėl to Lashley padarė išvadą, kad atsiminimai nėra priklausomi nuo konkrečių žievės vietų.

Gerard (1953) iškėlė mintį, kad gal atmintis priklausoma nuo bendro smegenų elektrinio aktyvumo. Jis taip pat išdresiravo žiurkėnus, o paskui pažemino jų kūno temperatūrą tiek, kad kažkuriam laikui jų smegenų aktyvumas buvo nutrūkęs. Tačiau kai žiurkėnai buvo atgaivinti, jie atsiminė, kur reikia sukti, kad rastų maisto. Taigi, laikinai nutrūkus elektriniams procesams, ilgalaikė atmintis išlieka.

Manoma, kad neuronų pokyčiai lemiantys ilgalaikę atmintį vyksta neuronų sinapsėse. Patirtis keičia smegenų neuronų tinklus. Susidarę ar sustiprėję neuronų ryšiai yra atsakas į padidėjusį tam tikrų nervinių takų aktyvumą. Tyrimais įrodyta, kad perkirtus per gyvūnų smegenėles einančius sąlyginių refleksų takus, išmoktas atsakas išnyksta. Tiriant sraiges pastebėta, kad išmokytų sraigių tam tikrose sinapsėse išsiskiria daugiau neuromediatoriaus seratonino ir šios sinapsės veiksmingiau perduoda signalus. Jei vaistais neuromediatorių poveikis sustabdomas, suardomas informacijos išlaikymas. Panašiai sutrinka atmintis sergant Alzheimerio liga, nes sunyksta smegenų audinys, išskiriantis svarbų neuromediatorių.

Tiriant galvos pažeidimų turinčius žmones, dėl ko sutrinka naujos informacijos įsiminimas, pastebėta, kad greičiausiai yra dvi atminties rūšys. Nors sergant amnezija neįmanoma sąmoningai prisiminti, išlieka nepažeistas nesąmoningas gebėjimas mokytis. Sergantieji amnezija gali išmokti kaip ką nors padaryti – tai neišreikštoji atmintis. Išreikštoji atmintis – tai sąmoningas dalykų, kuriuos žmogus žino, atsiminimas.

Sergant amnezija dažniausiai būna pažeista limbinės sistemos dalis – Amono ragas – kuris vaidina svarbų vaidmenį laipsniškai apdorojant vaizdų, pavadinimų, įvykių atsiminimus ilgam laikymui. Sergančiųjų amnezija senieji prisiminimai dažniausiai lieka nepakitę, todėl greičiausiai Amonio ragas nėra nuolatinė saugykla, tačiau per ją informacija nukreipiama į kitas smegenų dalis, kur ji saugoma ilgai.

Išreikštosios ir neišreikštosios atminties sistema padeda paaiškinti, kodėl daugelis iš mūsų neatsimena ankstyvosios vaikystės prisiminimų. Mes sąmoningai neprisimename ne tik dėl to kad išreikštojoje atmintyje daug ką žymime žodžiais, kurių mažas vaikas nemoka, bet ir dėl to, kad šiuo laikotarpiu Amono ragas dar nėra galutinai susiformavęs.

Vis dėlto kaip tiksliai smegenyse laikomi prisiminimai, kol kas nėra žinoma. Greičiausiai atminties procese dalyvauja keletas smegenų darinių, o konkrečios vietos, kurioje būtų lokalizuota atmintis, nėra.

Informacijos patekimas į ilgalaikę atmintį (įsiminimas)

Informacija į atminties sistemą perduodama ją koduojant. Dalis informacijos koduojama automatiškai (pvz.: įsimenate kelią, kuriuo ėjote), kitos informacijos padorojimas reikalauja valingų pastangų. Didelė dalį informacijos apie laiką, erdvę, dažnį, mes koduojame be didesnių pastangų arba iš viso nevalingai (pvz.: per egzaminą atsimenate konspektų puslapį, kuriame yra medžiaga). Kai kurios informacijos automatinio apdorojimo reikia mokytis. Pvz.: mokantis kalbos pradžioje reikia sieti žodžio skambėjimą su jo reikšme, tačiau kai kalbą jau mokam, reikšmė suprantama iš karto. Vienas iš informacijos kodavimo būdų yra informacijos kartojimas (arba sąmoningas mokymasis). Didelės įtakos valingo įsiminimo (kartojimo) tyrimams turėjo Hermann Ebbinghaus (1850-1909) darbai. Ebbinghaus tyrinėjo kaip jis pats išmoksta žodinę medžiagą ir kaip ją užmiršta. Jis nusprendė surašyti visus galimus neprasmingus skiemenis, sudarytus iš dviejų priebalsių, sujungtų balse (JIM, FUB, DAX, KEL ir t.t.). Kiekvienam eksperimentui jis atsitiktinai atrinkdavo tokių žodžių imtį, tam tikrą laiką kartodavo, o vėliau bandydavo atsiminti. Taip buvo atrastas vienas iš atminties dėsnių: prisiminimo kiekis priklauso nuo mokymuisi skirto laiko.

Vėliau buvo pastebėta, kad informacija atmintyje išlieka ilgiau, jei ji ne ištisai iškalama, o kartoja dalimis, ilgesnį laiką. Tai vadinamasis suskirstytas mokymasis. Pvz.: Bahrickas ir Hall tyrimai parodė, kad
medžiagos kartojimas ruošiantis bendriesiems egzaminams, apžvalginiai kursai ir baigiamieji egzaminai padeda išmoktus dalykus atsiminti visą gyvenimą.

Kitas įsiminimui būdingas dėsnis vadinamas vietos eilėje įtaka. Jei žmogui reikia įsiminti tam tikrą seka arba sąrašą, tai geriausiai atsimenami pirmieji ir paskutinieji sąrašo dėmenys. Paskutinieji dėmenys gerai atsimenami dėl to, kad jie dar yra veikiančioje atmintyje, tačiau vėliau geriausiai atsimenama tai, kas buvo sąrašo pradžioje.

Kartojimas gali būti įvairus. Palaikomasis kartojimas – kai žmogus paprasčiausiai pakartoja informaciją sau, siekdamas ją atsiminti santykinai neilgam laikui (pvz.: „kalimas“). Išplečiantis kartojimas – kartojama informacija yra susiejama prasminiais ryšiais su ankstesne patirtimi, t.y. platesniu kontekstu. Craik ir Lockhart nurodo dviejų rūšių informacijos apdorojimo būdus – paviršutinišką ir giluminį. Paviršutiniško apdorojimo atveju dėmesys atkreipiamas tik į išorines, neesmines informacijos vieneto savybes (pvz.: fizinės daikto savybės, žodžio skambesys) ir todėl įsiminti yra daug sunkiau. Giluminis apdorojimas – kai į informaciją įsigilinama, suprantama jos prasmė. Pastarasis apdorojimo būdas yra būtinas išplečiančiam kartojimui.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1769 žodžiai iš 3511 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.