Atmintis5
5 (100%) 1 vote

Atmintis5

11213141



Įsivaizduokite savo gyvenimą be atminties. Nesimėgautumėte buvusiomis džiaugsmingomis akimirkomis, nesijaustumėte kalti ir nesikamuotumėte dėl skausmingų atsiminimų. Kiekvienas mirksnis būtų naujas gaivus potyris. Tačiau nepažintumėte nė vieno žmogaus, bet koks darbas – rengtis, virti, kepti – būtų naujas, kiekviena kalba svetima.

Tikriausiai sunku aptikti sritį, kurioje nebūtų vartojama atminties sąvoka: psichologai kalba apie žmogiškąją atmintį, medikai – apie genetinę, istorikai – istorinę, tiksliųjų mokslų atstovai – kompiuterių ir kitų intelekto mašinų, sociologai – apie tautos. Ir nenuostabu, nes kuk ir asmeniniame gyvenime atmintis ne paskutinėje vietoje.

Sakoma, jog atmintis – tai individo sugebėjimas įsiminti, sisteminti ir išlaikyti tai, kas patirta, ir prireikus vėl sugrąžinti tą informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.Atmintis ir vaizduotė sieja mūsų praeitį su dabartimi ir ateitimi, padeda pažinimui, o drauge ir kiekvieno mūsų tobulėjimui pasirinktoje srityje. Svarbiausi atminties procesai – įsiminimas, laikymas atmintyje ir įsiminimas. Be to, negalima nepaminėti ir užmiršimo. Atmetus atvejus, sukeliančius nemalonias situacijas, užmiršimui turėtume būti dėkingi, kad neperkaista mūsų psichika nuo informacijos pertekliaus. Užmiršdami atsiejame reikšmingus dalykus nuo mažiau reikšmingų, galime sisteminti informaciją.

Apmaudu, kad mūsų technizuotame amžiuje atmintis laikoma savaime suprantama vertybe. Įprasta manyti, kad ja pasižymi beveik kiekvienas normalus ir sveikas žmogus. Net ir dauguma specialistų užmiršta, jog atmintį galima ir būtina lavinti. O juk žmonijos istorijos didžioji dalis susiformavo ir išliko be dabartinių technologijų ir net be rašytinių šaltinių pagalbos. Ankstyvosiose bendruomenėse visos žinios buvo kaupiamos atmintyje, persakomos žodžiu, o jei taip neįvykdavo – jos paprasčiausiai būdavo užmirštamos.

Atmintis yra proto sukauptų žinių saugykla. Pasak Cicerono, atmintis yra “ visų dalykų saugykla ir sergėtoja “.Psichologui atmintis – bet koks ženklas, kad tai, kas buvo išmokta, išliko.

ATMINTIES REIŠKINYS

Pagalvokite apie savo gebėjimą prisiminti begalę balsų, garsų, dainų; skonių, kvapų, paviršių; veidų, vietų, įvykių. Pagalvokite kaip aiškiai ir gyvai prisimenate nepaprastus ir itin sujaudinusius praeities dalykus – gal būt tai buvo automobilio avarija, jūsų pirmasis romantiškas pasibučiavimas, jūsų, atvykėlio, savijauta pirmą dieną kitoje šalyje, arba kur buvote, kai išgirdote kokią baisią žinią.

Kai kurie psichologai šį labai aiškų, svarbių ir netikėtų įvykių prisiminimą pavadino blykstės atmintimi, nes atrodo, lyg smegenys įsakytu: “ nufotografuok tai! “

Kaip galima tokia atmintis ? Kodėl mes galime prisiminti dakykus, apie kuriuos metų metais nesame galvoję, o pamirštame prieš minutę matyto žmogaus vardą ? Kaip mūsų atmintyje saugomi atsiminimai ?

Atmintis – informacijos apdorojimas

Vienas iš tinkamų žmogaus atminties modelių yra panašus į kompiuterio informacijos apdorojimo sistemą. Norint atsiminti bet kokį įvykį, reikia, kad mūsų smegenis pasiektu informacija, kuri būtu išlaikoma, o vėliau vėl atgaivinama. Šios trys pakopos – užkodavimas, laikymas ir atkūrimas – būdingos ne tik žmogaus atminčiai, bet ir kitoms informacijos apdorojimo sistemoms.

Mes ilgalaikėje atmintyje laikome daugybe informacijos. Iš savo atminties saugyklos galime sugražinti informaciją į ribotų galimybių trumpalaikę atmintį. Dalis šios trumpalaikės “veikiančios” atminties yra parodyta psichikos ekrane, kurį vadiname sąmone.Mūsų trumpalaikė atmintis paprastai laiko tik apie septynis (dviem daugiau ar mažiau) informacijos vienetus. Iš tikrųjų žmogaus trumpalaikės atminties apimtis – tas informacijos kiekis, kurį iš kart teisingai prisimena 50% kartų, – yra nevienoda. Atsitiktinių skaičių prisimenama šiek tiek daugiau negu atsitiktinių raidžių, kurios kartais panašiai skamba. Girdimoji informacija prisimenama geriau negu regimoji. Suaugusiųjų atminties apimtis yra didesnė negu vaikų. Vis dėlto taisyklė yra tokia: vienu metu galime apdoroti tik labai nedidelį kiekį informacijos.

Apšviesdami ryškiu dėmesio spinduliu tam tikrus dirgiklius ir potyrius, kuriuos gauname iš ilgalaikės atminties, jie perkeliami į trumpalaikę atmintį (1 pav.).

Jutiminė atmintis –tai pirminis juntamosios informacijos užrašymas atminties sistemoje.

Mes turime labai trumpą fotografinę atmintį, kuri vadinama atvaizdžio atmintimi. Akimirkai akys registruoja tikslią reginio pateiktį ir mes galime stulbinančiai tiksliai prisiminti bet kurią to reginio dalį. Tačiau tai trunka tik kelias dešimtąsias sekundės dalis.

KAIP KODUOJAMA INFORMACIJA

Koduojama daugiau ar mažiau automatiškai, sąmoningą dėmesį sutelkiant į pastangų reikalaujantį informacijos apdorojimą. Taigi atsimenant kelią, kuriuo vakar buvo eita, vyksta automatinis (nevalingas) informacijos apdorojimas, o įvairių sąvokų mokymasis reikalauja pastangų (valingo apdorojimo).

Nevalingas (automatinis)

informacijos apdorojimas


Milžinišką informaciją apie erdvę, laiką ir dažnį koduojame be didesnių pastangų. Norėdami prisiminti kur, palikot paltą, galite atkurti iš eilės visus dienos įvykius. Jūs galite prisiminti jau trečią kartą šiandien pas ką nors užeiną. Tokius ir panašius dalykus atsimename beveik automatiškai.

Kai kurie informacijos apdorojimo būdai, pavyzdžiui, žodžių reikšmės kodavimas, nėra iš pat pradžių automatiški, pirmiausia reikia juos išmokti. Paskui imama koduoti automatiškai.

Kadangi koduojame automatiškai – negalime panorėję užkoduoti arba neužkoduoti.

Valingas informacijos apdorojimas

Kai kuriai informacijai koduoti ir išlaikyti reikia pastangų ir dėmesio. Kol jūsų pirštai nuo telefonų knygos keliauja iki telefono aparato, telefono numerį – jei norite, kad jis nedingtų iš atminties – jums teks pasistengti išlaikyti sąmonėje. Lloydas Petersonas ir Margaret Peterson, norėdami nustatyti, kaip greit pamirštama, prašydavo žmonių įsiminti tris priebalses, pavyzdžiui CHJ. Kad tiriamieji negalėtu raidžių kartoti, jų buvo prašoma tuoj pat pradėti balsu atbulai skaičiuoti nuo tam tikro skaičiaus atimant po tris vienetus. Po 3 sekundžių tik pusė žmonių atgamindavo raides, o po 12 sekundžių – labai mažai kas.

Kartojimo, arba sąmoningo mokymosi mintinai, svarbą prieš daugelį metų atskleidė vokiečių filosofas Hermanas Ebbinghausas, vienas pirmųjų ėmęs tyrinėti (žodinę) atmintį. Jis mokėsi neprasmingų skiemenų sąrašus ir matavo, kiek jis išlaiko atmintyje, mokydamasis kiekvieną sąrašą iš naujo vėliau. Išaiškėjo paprastas pradžios dėsnis: prisiminimo kiekis priklauso nuo mokymuisi skirto laiko. Papildomai kartojant net jau išmoktą medžiagą, atmintyje išlieka daugiau.

Eksperimentai patvirtino šį dėsnį. Nustatyta, kad universiteto dėstytojai greitai pamiršta pavardes ir veidus savo buvusių studentų, kuriuos jie mato tik vieną semestrą. Tačiau studentai, kurie matydavosi ketverius metus, net po ketvirčio amžiaus galėjo prisiminti vieni kitų vardus ir atpažinti veidus nuotraukose.

Kad kartoti naudinga dar geriau atskleidžia kitas reiškinys. Eksperimentuotojai rodydavo žmonėms sąrašą, kuriame būdavo kas nors (žodžiai, pavadinimai, datos) surašyta, ir prašydavo tuoj pat juos bet kokia tvarka prisiminti. Žmonėms stengiantis prisiminti sąrašą, dažnai išryškėdavo vietos eilėje įtaka: paprastai pirmieji ir paskutinieji sąrašo dėmenys prisimenami geriau negu paskutinieji (2 pav.). Matyt, paskutinieji dėmenys prisimenami ypač gerai dėl to, kad dar tebėra veikiančioje atmintyje. Tačiau vėliau geriausiai prisimenama tai, kas yra sąrašo pradžoije.

Ne visa informacija vienodai gerai užkoduojama kartojant. Kartais vien tik kartoti informaciją, pavyzdžiui, ketinamo surinkti telefono numerio, nepakanka, kad ji būtų išlaikyta vėlesniam prisiminimui. Tad kaip tada koduojama informacija ilgesniam laikymui ? Juntamąją įvestį apdorojame panašiai kaip rūšiuodami dienos paštą: vienus laiškus išmetame, kitus atplėšiame, skaitome, pasiliekame. Informaciją apdorojame trimis būdais – užkoduodami prasmę, įsivaizduodami, mintyse sutvarkydami. Eksperimentai patvirtina teigiamą suskirstymo poveikį: suskirstytas mokymasis veiksmingesnis, nes tuomet informacija geriau ir ilgiau išlieka nei viską ištisai iškalus.

Apdorodami žodinę informaciją, kad ją galima būtų išlaikyti, paprastai koduojame jos prasmę. Pavyzdžiui siejame ją su tuo, kas mums jau žinoma, arba su tuo, ką įsivaizduojame. Ar girdime “prokuroras eina” ar “pro kur oras eina”, priklauso nuo to, kaip kontekstas ir mūsų patirtis kreipia aiškinti šį skambesį.

Mokydamiesi egzaminui, jūs galite prisiminti savo paskaitų užrašus, bet ne pačią paskaitą. Taip pat ir klausant arba skaitant apie įvykį protas kuria to įvykio modelį.

Norėdami įsitikinti, ar žodinė medžiaga geriau atsimenama tada, kai duodama semantiškai (apdorojant prasmę), o ne apdorojant jos vaizdą ar skambesį. Psichologai akimirkai parodydavo žmonėms žodį. Paskui duodavo klausimą, kuris reikalaudavo, kad žmonės jį apdorotų arba kaip regimąjį vaizdą (raidžių išvaizdą), arba kaip girdimąjį dirgiklį (žodžių skambesį), arba semantiškai (žodžio reikšmę). Eksperimente geriausių rezultatų gauta, kai buvo naudojamas gilesnis semantinis kodavimas (3 pav.).

Tyrimas rodo, kad neverta stengtis prisiminti žodžius, kurių nesuprantame, ir kad naudinga tai, ką perskaitėme arba išgirdome, perteikti kitu prasmingu būdu.

“Bene naudingiausia, ką galite padaryti, mokydamiesi bet kokį naują dalyką, tai skirti laiko skaitomai medžiagai apgalvoti ir stengtis ją susieti su jau laikoma atmintyje.”

(Wayne Wickelgren)

Vaizdiniai.Reikia daug pastangų įsiminti formules, apibrėžimus ir datas, tačiau be vargo galime įsivaizduoti, kur buvome vakar, su kuo buvome, kur sėdėjome, kokius drabužius vilkėjome.

Gausu eksperimentų, patvirtinančių, vaizdinių naudą. Viena vertus, žmonės, kurie susidaro ryškiausius nepažįstamųjų regimuosius vaizdinius, geriausiai juos ir atsimena. Kita vertus, geriau atsimename žodžius, kuriuos lengviau įsivaizduoti, o ne abstrakčius, nevaizdingus žodžius.

Užmiršimo priežastis. Atsimindami viską, dažnai jaustumėmės taip pat nepatogiai, kaip ir nieko
Laimė, kad galime atsikratyti visos nenaudingos ir pasenusios informacijos – kur vakar pastatėme automobilį, senąjį draugo telefono numerį…

Dėl ko pamirštame ? Vienas iš atsakymų – neužkodavome informacijos. Todėl ji taip ir nepateko į atminties sistemą. Tam tikrą informaciją koduojame automatiškai, bet kitai informacijai apdoroti reikia pastangų. Kai nesistengiame, tai ir neatsimename.

ILGALAIKĖ ATMINTIS

Laikymo atmintyje apimtis ir trukmė. Sherlockas Holmesas viename iš Arthuro Conano Doyle apsakymų taip labai paprastai aiškina apie atminties galią:

Manau, kad žmogaus smegenys iš pradžių yra tarsi nedidelė tuščia palėpė, į kurią kraunate, ką panorėję…Klaidinga manyti, kad tos nedidukės patalpos sienos tamprios ir gali plėstis tiek, kiek reikia. Štai kodėl ateina metas, kai, norint papildyti naujomis žiniomis, reikia pamiršti kažką jau ankščiau žinotą.

Skirtingai negu manė Sherlockas Holmesas, mūsų ilgalaikės atminties talpa beribė. Remiantis vienu atsargiu paskaičiavimu, suaugęs žmogus vidutiniškai atmintyje laiko apie bilijoną bitų informacijos. Smegenų, kurios turi šią informaciją koduoti, laikyti, atkurti ir ją naudoti, laikymo galia tikriausiai yra nuo tūkstančio iki milijono kartų didesnė. Taigi mūsų smegenys nėra panašios į palėpę, į kurią naujų daiktų įgrūsite tik atsikratę senų.

Ebbinghauso garsioji “užmiršimo kreivė” (4 pav.) rodo, kad didžiąją įsimintinos medžiagos dalį galima greitai pamiršti.

Harry Bahrickas, šiuolaikinis Ebbinghauso tradicijos tęsėjas, tyrė, kaip užmirštama mokykloje išmokta ispanų kalba. Jis palygino, kaip moka ispanų kalbą tie, kurie ją tik ką išmoko, ir tie, kurie jos mokėsi seniau (ne daugiau kaip prieš 50 metų).Baigusieji mokyklą prieš trejus metus, didžiąją dalį to, ko išmokę, buvo užmiršę lyginant su tais, kurie buvo ką tik išėję vidurinės mokyklos arba universiteto ispanų kalbos kursą (5 pav.). Tačiau po trejų metų užmiršimo lygis beveik nebekinta: tai, ką prisiminė tuo metu, tą patį prisiminė ir po 25 metų, netgi jei ispanų kalbos visiškai nevartojo.

Materialusis laikymo atmintyje pagrindas. Tam tikrą laiką buvo manoma, kad smegenų dirginimas operuojant įrodo, jog mūsų praeitis su visomis smulkmenomis glūdi “ten viduje”, laukdama, kad ją atgaivintų.

Eksperimentų, dirginant elektra budrius pacientus, metu, retkarčiais, tarsi per sapną, žmonės prisimindavo buvę tokiose vietose, kur niekuomet iš tikrųjų nebuvo lankęsi. Tai vertė manyti, kad tie potyriai yra ne atgaivinti, bet prasimanyti. Taigi, nors smegenų talpa gali būti neribota, iš turimų duomenų galima daryti išvadas, jog didžiąją dalį informacijos laikome taip tiksliai, kaip magnetofonas. Įtikinamesnis užmiršimo kreivių aiškinimas yra toks: nauja patirtis trukdo atkurti ir fizinis atminties pėdsakas pamažėl nyksta.

Kas gi iš tikrųjų yra “atminties pėdsakas” ? Nuo aštuntojo dešimtmečio vienas po kito pasirodo naujų materialaus atminties pagrindo aiškinimų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2010 žodžiai iš 3996 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.