Atmintis6
5 (100%) 1 vote

Atmintis6

Įvadas

Psichologijos mokslas atsirado maždaug prieš 100 metų. Neįmanoma pateikti visuotinio ir išsamaus šios mokslo šakos apibrėžimo; maža to – psichologija negali pasiūlyti neginčijamų atsakymų į kylančius klausimus. Tai “spėjimų mokslas” (K.R.Popper), susidedantis iš hipotezių (nepatikrintų teiginių), kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis gali būti laikomos tol, kol nepaneigiamos (kol kokios nors teorijos ar teiginiai nepaaiškėja esą klaidingi).

Žodis “psichologija” yra kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Taigi, psichologija – mokslas apie sielą, apie vidinius mūsų išgyvenimus, troškimus, mintis. Tačiau žodis “siela” turi ir kitą reikšmę – tai nemirštama, nematerialioji žmogaus dalis. Todėl vietoje žodžio “siela” tiksliau būtų vartoti terminą “psichika”, kuris apibūdina vidinį žmogaus ir gyvūnų pasaulį, vidinio pasaulio reiškinius ir procesus. Būtų neįmanoma pažinti atskirų psichinių reiškinių, netiriant jų tarpusavio ryšių, neaprėpiant jų visumos. Juk žmogus negali iš pradžių sukaupti dėmesį, paskui pajusti, po to suvokti, tada įsiminti ir galiausiai imti mąstyti. Neįmanoma atplėšti atminties nuo mąstymo, mąstymo nuo suvokimo ir pan. Visi psichikos reiškiniai, įvairiausiai susipindami, savitai vienas nuo kito priklausydami, sudaro vientisą psichinio gyvenimo tėkmę. Kokia bus jos kryptis, greitis ir jėga, labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus tikslų, reikmių, ketinimų, norų ir troškimų.

Psichologijos mokslas aprėpia labai plačias įvairiausių reikšmių sritis ir suskirstytas į atskiras šakas. Viena iš psichologų nagrinėjamų šakų yra svarbiausi mūsų psichinio gyvenimo procesai – atmintis, suvokimas, mąstymas, emocijos, motyvacija. Šiame referate plačiau aptariu vieną iš šių procesų – atmintį.

Vaizdiniai

Daiktai ir reiškiniai, kuriuos mes suvokiame, neišnyksta iš mūsų sąmonės be pėdsakų, jie išlieka smegenų žievėje kaip vaizdai, kuriuos galime mintyse atgaminti tada, kai pačių daiktų ar reiškinių nebėra prieš mus. Antai pabuvoję Paryžiuje, galime labai gerai įsivaizduoti Eifelio bokštą, įspūdingą miesto centrą ir kt. Įdomybes, į kurias atkreipėme dėmesį.

Vaizdiniai yra mintyse atgaminami daiktų ir reiškinių, kurie buvo suvokti anksčiau, vaizdai.

Fiziologinis vaizdinių pagrindas yra didžiųjų pusrutulių žievėje atgaivinami jaudinimo “pėdsakai”, laikinieji ryšiai, kurie susidarė, suvokiant daiktus ar reiškinius.

Vaizdiniai būna:

· regėjimo (tarsi matome daiktus, kurių prieš mus nėra),

· girdėjimo (mes lyg girdėtumėm pažystamo žmogaus balsą, muzikos garsus),

· uodimo (įsivaizduojame vienokios ar kitokios kvapios medžiagos, kurios greta mūsų nėra, kvapą),

· lytėjimo (mintyse tarsi juntame prisilietimą prie kažko kieto, minkšto)

Vaizdiniai panašūs į suvokimus, iš kurių jie ir atsiranda, tačiau vaizdiniai dažniausiai būna ne tokie ryškūs, blankesni už suvokimus ir ne tokie pilni. Štai pavyzdys, iš kurio matyti, kad mūsų įsivaizduojamo daikto požymiai būna neišsamūs, netgi blankūs.

Pavyzdys:

Mokiniui buvo pasakyta nupiešti dviratį, kuriuo kasdien važinėjasi. Jaunuoliui sunkiai sekėsi ne todėl, kad nemokėjo piešti, o todėl, kad negalėjo atsiminti kaip pritvirtinti pedalai, įtaisyta pavara ir pan..

Vaizdiniuose gali atsispindėti tiktai kai kurių daiktų ir reiškinių bruožai; kartais jie būna padriki, fragmatiški. Be to, vaizdiniai yra nepatvarūs, nepastovūs. Pamėginkite kelias minutes mintyse įsivaizduoti ką nors jums gerai žinoma, pavyzdžiui, namą, kuriame gyvenate. Labai greitai įsitikinsite, kad šis vaizdas išnyko ir jūsų mintys nukrypo kitur. Visa tai būdinga daugumai mūsų vaizdinių. Tačiau yra žmonių, kurių vaizdiniai būna beveik tokie pat, kaip ir patys suvokimai. Ryškūs vaizdiniai būdingi dailininkams, rašytojams.

Atminties sąvoka

Tai, kad žmogus turi vaizdinių, rodo, jog mūsų suvokimai smegenų žievėje palieka kažkokius pėdsakus, kurie išsilaiko ilgiau ar trumpiau. Tą patį reikia pasakyti ir apie mūsų mintis bei jausmus. Anksčiau patirtų dalykų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas arba atpažinimas vadinamas atmintimi..

Jeigu žmonės negalėtų išlaikyti ir atgaminti to, kas buvo patirta, tai visiškai negalėtų vystytis jų protas, įgyti žinių ir jų intelektinis lygis būtų visą laiką toks, kaip naujagimio. Todėl kiekvieno žmogaus uždavinys yra turtinti savo atmintį.

Įsimenant paprastai nustatomas vieno daikto ar reiškinio ryšys su kitais daiktais ar reiškiniais. Antai, įsimindami naujo pažįstamo vardą, visada jį siejame su konkrečiu žmogumi, jo išvaizda ir kitomis ypatybėmis. Norėdami įsiminti, kurį nors istorinį faktą, mes jį susiejame su kitais istoriniais įvykiais, priskiriame jį tam tikram laikotarpiui ir pan. Įsimindami užsienio kalbos žodį, pavyzdžiui, “das Haus”, šį žodį susiejame su “namo” sąvoka. Vadinasi įsimenant susiejame tai, kas nauja, su tai, kas yra žmogaus sąmonėje.

Dar senovės graikai pastebėjo, kad atminties esmę sudaro ryšių tarp daiktų ir reiškinių nustatymas. Šie ryšiai paprastai vadinami asociacijomis. Skiriamos trijų rūšių
asociacijos:

1. gretimumo (erdvėje arba laike); pavyzdžiui, galvodamas apie gimtuosius namus, aš prisimenu ir greta jų sodą; prisiminus kurį nors įvykį, mintyse iškyla ir kiti faktai, vykę tuo pačiu metu;

2. panašumo (pamatęs pažystamo žmogaus portretą, aš prisimenu ir jį patį)

3. kontrasto (atsidūręs triukšmingame mieste, aš prisimenu kaimo ramybę).

Šitaip asociacijas suklasifikavo dar senovės Graikijos filosofas Aristotelis 384-322 m. prieš mūsų erą.

Be šių ryšių, didelę reikšmę psichologijoje turi ir vadinamieji prasminiai ryšiai. Jie taip pat yra asociacijos, tiktai sudėtingesnės (kompleksinės). Jų pagrindą sudaro ryšių tarp reiškinių supratimas (suprantami ryšiai tarp priežasties ir pasekmės). Antai mokinys žino, kad jeigu neišmoks teoremos, tai negalės išspręsti geometrijos uždavinio. Šis ryšys (tarp teoremos ir uždavinio) yra prasminis ryšys tarp priežasties ir pasekmės. Tokios asociacijos žmogaus gyvenime vaidina didelį vaidmenį.

Fiziologiniai atminties pagrindai

Jokia kita psichinio gyvenimo funkcija taip nesiriša su sąmone, kaip rišasi atmintis. Atmintis net nebūtų ryški, jo net nebūtų galima konstatuoti, jeigu praeitis būtų nesąmoningai prasitęsusi į dabartį. Atmintis tik tada gali būti konstatuota, kai atsiminimas yra sąmoningas.

Vieni atminties aiškintojai paneigia pačią sąmonę, težiūrėdami į ją fiziologiniu požiūriu, ir laiko ją epifenomenu.Anot jų, sąmonė tėra lyg koks paviršutinis ženklas, fiziologinio proceso žymė: sąmonė, drauge ir atmintis esančios išorinės aukštesnių cheminių reiškinių proceso žymės. Kaip visa sąmonė priklausanti nuo fiziologinės struktūros, taip atmintis priklausanti tik nuo smegenų. Antrieji atminties aiškintojai – spiritualistai – kelia į pirmąją vietą protą, sąmonės nesuriša su medžiaga, bet laiko ją dvasios dalyku, o atmintį priskiria prie žmogaus dvasinio pasireiškimo, teigdami, kad protas sudarąs visą atminties turinį. Daugumas tų, kurie sąmonę laikė epifenomenu, o atmintį – specialia smegenų veikimo žyme, yra XIX a. antrosios pusės fiziologai. Intelektualistai yra priešingi epifenomenizmui, priešingi apskritai materializmui (Herbart’as, Leibniz’as ir kiti).

1)Įsiminimas, gebėjimas praeitį atkelti į dabartį yra pirmoji atminties žymė. Atmintis yra tartum pergyventų atsitikimų sandėlis, tartum vieta, kur viskas gali išlikti ir tverti, trukti, kol tvers žmogaus psichinis gyvenimas. Atminties procesas prasideda įsiminimu, t.y. ryšių tarp daiktų ir reiškinių nustatymu. Fiziologinis įsiminimo pagrindas yra laikinieji nerviniai ryšiai didžiųjų pusrutulių žievėje.

Daugumą to, ką saugo mūsų atmintis, įsiminėme nevalingai. Tai vadinamojo nevalingo įsiminimo išvada. Ypač gerai įsimenama tai, kas domina arba susiję su žmogaus jausmais. Paauglys, besidominantis automobiliais, lengvai išmoksta mašinos dalių pavadinimus, jų konstrukciją, paskirtį ir pan., specialiai to nesimokydamas. Lygiai taip pat ir gyvenimo įvykiai, sukėlę mums džiugių ar liūdnų pergyvenimų, ilgam išlieka atmintyje.

Tačiau žmogaus gyvenimas ir veikla reikalauja ir vadinamojo valingo įsiminimo, kai tenka prisiversti įsiminti. Mokantis mokslų pagrindų mokykloje, rengiantis vienokios ar kitokios specialybės darbui, paprastai reikia valingai įsiminti. Be šito negalima įgyti būtinų žinių, įgūdžių, be šito negalima nieko išmokti.

Įsiminimas būna prasminis ir mechaninis.

Kai įsiminimas yra prasminis, didelį vaidmenį vaidina mąstymo procesai. Čia paprastai žmogus stengiasi suprasti tai, ką reikia įsiminti, nustatyti naujos medžiagos ryšį su senąja, nežinomos – su žinoma. Antai, įsimenant teoremos įrodymą, neverta beprasmiškai kartoti tai, kas parašyta vadovėlyje; pirmiausia reikia pasistengti suprasti, apie ką yra kalbama, suvokti, kokiais anksčiau išmoktais matematikos teiginiais grindžiamas įrodymas. Tik po to reikia jį pakartoti, kad geriau būtų galima įsiminti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1430 žodžiai iš 4746 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.