Atmintis6
5 (100%) 1 vote

Atmintis6

11213141

Įvadas

Psichologijos mokslas atsirado maždaug prieš 100 metų. Neįmanoma pateikti visuotinio ir išsamaus šios mokslo šakos apibrėžimo; maža to – psichologija negali pasiūlyti neginčijamų atsakymų į kylančius klausimus. Tai “spėjimų mokslas” (K.R.Popper), susidedantis iš hipotezių (nepatikrintų teiginių), kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis gali būti laikomos tol, kol nepaneigiamos (kol kokios nors teorijos ar teiginiai nepaaiškėja esą klaidingi).

Žodis “psichologija” yra kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Taigi, psichologija – mokslas apie sielą, apie vidinius mūsų išgyvenimus, troškimus, mintis. Tačiau žodis “siela” turi ir kitą reikšmę – tai nemirštama, nematerialioji žmogaus dalis. Todėl vietoje žodžio “siela” tiksliau būtų vartoti terminą “psichika”, kuris apibūdina vidinį žmogaus ir gyvūnų pasaulį, vidinio pasaulio reiškinius ir procesus. Būtų neįmanoma pažinti atskirų psichinių reiškinių, netiriant jų tarpusavio ryšių, neaprėpiant jų visumos. Juk žmogus negali iš pradžių sukaupti dėmesį, paskui pajusti, po to suvokti, tada įsiminti ir galiausiai imti mąstyti. Neįmanoma atplėšti atminties nuo mąstymo, mąstymo nuo suvokimo ir pan. Visi psichikos reiškiniai, įvairiausiai susipindami, savitai vienas nuo kito priklausydami, sudaro vientisą psichinio gyvenimo tėkmę. Kokia bus jos kryptis, greitis ir jėga, labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus tikslų, reikmių, ketinimų, norų ir troškimų.

Psichologijos mokslas aprėpia labai plačias įvairiausių reikšmių sritis ir suskirstytas į atskiras šakas. Viena iš psichologų nagrinėjamų šakų yra svarbiausi mūsų psichinio gyvenimo procesai – atmintis, suvokimas, mąstymas, emocijos, motyvacija. Šiame referate plačiau aptariu vieną iš šių procesų – atmintį.

Vaizdiniai

Daiktai ir reiškiniai, kuriuos mes suvokiame, neišnyksta iš mūsų sąmonės be pėdsakų, jie išlieka smegenų žievėje kaip vaizdai, kuriuos galime mintyse atgaminti tada, kai pačių daiktų ar reiškinių nebėra prieš mus. Antai pabuvoję Paryžiuje, galime labai gerai įsivaizduoti Eifelio bokštą, įspūdingą miesto centrą ir kt. Įdomybes, į kurias atkreipėme dėmesį.

Vaizdiniai yra mintyse atgaminami daiktų ir reiškinių, kurie buvo suvokti anksčiau, vaizdai.

Fiziologinis vaizdinių pagrindas yra didžiųjų pusrutulių žievėje atgaivinami jaudinimo “pėdsakai”, laikinieji ryšiai, kurie susidarė, suvokiant daiktus ar reiškinius.

Vaizdiniai būna:

· regėjimo (tarsi matome daiktus, kurių prieš mus nėra),

· girdėjimo (mes lyg girdėtumėm pažystamo žmogaus balsą, muzikos garsus),

· uodimo (įsivaizduojame vienokios ar kitokios kvapios medžiagos, kurios greta mūsų nėra, kvapą),

· lytėjimo (mintyse tarsi juntame prisilietimą prie kažko kieto, minkšto)

Vaizdiniai panašūs į suvokimus, iš kurių jie ir atsiranda, tačiau vaizdiniai dažniausiai būna ne tokie ryškūs, blankesni už suvokimus ir ne tokie pilni. Štai pavyzdys, iš kurio matyti, kad mūsų įsivaizduojamo daikto požymiai būna neišsamūs, netgi blankūs.

Pavyzdys:

Mokiniui buvo pasakyta nupiešti dviratį, kuriuo kasdien važinėjasi. Jaunuoliui sunkiai sekėsi ne todėl, kad nemokėjo piešti, o todėl, kad negalėjo atsiminti kaip pritvirtinti pedalai, įtaisyta pavara ir pan..

Vaizdiniuose gali atsispindėti tiktai kai kurių daiktų ir reiškinių bruožai; kartais jie būna padriki, fragmatiški. Be to, vaizdiniai yra nepatvarūs, nepastovūs. Pamėginkite kelias minutes mintyse įsivaizduoti ką nors jums gerai žinoma, pavyzdžiui, namą, kuriame gyvenate. Labai greitai įsitikinsite, kad šis vaizdas išnyko ir jūsų mintys nukrypo kitur. Visa tai būdinga daugumai mūsų vaizdinių. Tačiau yra žmonių, kurių vaizdiniai būna beveik tokie pat, kaip ir patys suvokimai. Ryškūs vaizdiniai būdingi dailininkams, rašytojams.

Atminties sąvoka

Tai, kad žmogus turi vaizdinių, rodo, jog mūsų suvokimai smegenų žievėje palieka kažkokius pėdsakus, kurie išsilaiko ilgiau ar trumpiau. Tą patį reikia pasakyti ir apie mūsų mintis bei jausmus. Anksčiau patirtų dalykų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas arba atpažinimas vadinamas atmintimi..

Jeigu žmonės negalėtų išlaikyti ir atgaminti to, kas buvo patirta, tai visiškai negalėtų vystytis jų protas, įgyti žinių ir jų intelektinis lygis būtų visą laiką toks, kaip naujagimio. Todėl kiekvieno žmogaus uždavinys yra turtinti savo atmintį.

Įsimenant paprastai nustatomas vieno daikto ar reiškinio ryšys su kitais daiktais ar reiškiniais. Antai, įsimindami naujo pažįstamo vardą, visada jį siejame su konkrečiu žmogumi, jo išvaizda ir kitomis ypatybėmis. Norėdami įsiminti, kurį nors istorinį faktą, mes jį susiejame su kitais istoriniais įvykiais, priskiriame jį tam tikram laikotarpiui ir pan. Įsimindami užsienio kalbos žodį, pavyzdžiui, “das Haus”, šį žodį susiejame su “namo” sąvoka. Vadinasi įsimenant susiejame tai, kas nauja, su tai, kas yra žmogaus sąmonėje.

Dar senovės graikai pastebėjo, kad atminties esmę sudaro ryšių tarp daiktų ir reiškinių nustatymas. Šie ryšiai paprastai vadinami asociacijomis. Skiriamos trijų rūšių
asociacijos:

1. gretimumo (erdvėje arba laike); pavyzdžiui, galvodamas apie gimtuosius namus, aš prisimenu ir greta jų sodą; prisiminus kurį nors įvykį, mintyse iškyla ir kiti faktai, vykę tuo pačiu metu;

2. panašumo (pamatęs pažystamo žmogaus portretą, aš prisimenu ir jį patį)

3. kontrasto (atsidūręs triukšmingame mieste, aš prisimenu kaimo ramybę).

Šitaip asociacijas suklasifikavo dar senovės Graikijos filosofas Aristotelis 384-322 m. prieš mūsų erą.

Be šių ryšių, didelę reikšmę psichologijoje turi ir vadinamieji prasminiai ryšiai. Jie taip pat yra asociacijos, tiktai sudėtingesnės (kompleksinės). Jų pagrindą sudaro ryšių tarp reiškinių supratimas (suprantami ryšiai tarp priežasties ir pasekmės). Antai mokinys žino, kad jeigu neišmoks teoremos, tai negalės išspręsti geometrijos uždavinio. Šis ryšys (tarp teoremos ir uždavinio) yra prasminis ryšys tarp priežasties ir pasekmės. Tokios asociacijos žmogaus gyvenime vaidina didelį vaidmenį.

Fiziologiniai atminties pagrindai

Jokia kita psichinio gyvenimo funkcija taip nesiriša su sąmone, kaip rišasi atmintis. Atmintis net nebūtų ryški, jo net nebūtų galima konstatuoti, jeigu praeitis būtų nesąmoningai prasitęsusi į dabartį. Atmintis tik tada gali būti konstatuota, kai atsiminimas yra sąmoningas.

Vieni atminties aiškintojai paneigia pačią sąmonę, težiūrėdami į ją fiziologiniu požiūriu, ir laiko ją epifenomenu.Anot jų, sąmonė tėra lyg koks paviršutinis ženklas, fiziologinio proceso žymė: sąmonė, drauge ir atmintis esančios išorinės aukštesnių cheminių reiškinių proceso žymės. Kaip visa sąmonė priklausanti nuo fiziologinės struktūros, taip atmintis priklausanti tik nuo smegenų. Antrieji atminties aiškintojai – spiritualistai – kelia į pirmąją vietą protą, sąmonės nesuriša su medžiaga, bet laiko ją dvasios dalyku, o atmintį priskiria prie žmogaus dvasinio pasireiškimo, teigdami, kad protas sudarąs visą atminties turinį. Daugumas tų, kurie sąmonę laikė epifenomenu, o atmintį – specialia smegenų veikimo žyme, yra XIX a. antrosios pusės fiziologai. Intelektualistai yra priešingi epifenomenizmui, priešingi apskritai materializmui (Herbart’as, Leibniz’as ir kiti).

1)Įsiminimas, gebėjimas praeitį atkelti į dabartį yra pirmoji atminties žymė. Atmintis yra tartum pergyventų atsitikimų sandėlis, tartum vieta, kur viskas gali išlikti ir tverti, trukti, kol tvers žmogaus psichinis gyvenimas. Atminties procesas prasideda įsiminimu, t.y. ryšių tarp daiktų ir reiškinių nustatymu. Fiziologinis įsiminimo pagrindas yra laikinieji nerviniai ryšiai didžiųjų pusrutulių žievėje.

Daugumą to, ką saugo mūsų atmintis, įsiminėme nevalingai. Tai vadinamojo nevalingo įsiminimo išvada. Ypač gerai įsimenama tai, kas domina arba susiję su žmogaus jausmais. Paauglys, besidominantis automobiliais, lengvai išmoksta mašinos dalių pavadinimus, jų konstrukciją, paskirtį ir pan., specialiai to nesimokydamas. Lygiai taip pat ir gyvenimo įvykiai, sukėlę mums džiugių ar liūdnų pergyvenimų, ilgam išlieka atmintyje.

Tačiau žmogaus gyvenimas ir veikla reikalauja ir vadinamojo valingo įsiminimo, kai tenka prisiversti įsiminti. Mokantis mokslų pagrindų mokykloje, rengiantis vienokios ar kitokios specialybės darbui, paprastai reikia valingai įsiminti. Be šito negalima įgyti būtinų žinių, įgūdžių, be šito negalima nieko išmokti.

Įsiminimas būna prasminis ir mechaninis.

Kai įsiminimas yra prasminis, didelį vaidmenį vaidina mąstymo procesai. Čia paprastai žmogus stengiasi suprasti tai, ką reikia įsiminti, nustatyti naujos medžiagos ryšį su senąja, nežinomos – su žinoma. Antai, įsimenant teoremos įrodymą, neverta beprasmiškai kartoti tai, kas parašyta vadovėlyje; pirmiausia reikia pasistengti suprasti, apie ką yra kalbama, suvokti, kokiais anksčiau išmoktais matematikos teiginiais grindžiamas įrodymas. Tik po to reikia jį pakartoti, kad geriau būtų galima įsiminti.

Mechaninis įsiminimas – tai kartojimas, o kartojama, kartais nė nesuprantant mokomosios medžiagos. Kitaip tariant, sunkią, neaiškią medžiagą mokinys tiesiog iškala. Šitaip įsimenama su dideliu vargu, tam reikia daug laiko, o tai, kas išmokta, greitai užmirštama. Tačiau kartais tenka griebtis ir mechaninio įsiminimo. Antai, pakartoję keletą kartų, įsimename pažįstamo telefono numerį arba adresą, taip pat svetimos kalbos žodžius, sunkius terminus ir pan. Tačiau ir šiais atvejais tikslinga įsimenamą dalyką kaip nors susieti su tuo, kas jau žinoma, suteikti prasmę, nes prasminis įsiminimas produktyvesnis už mechaninį.

2) Įsisavintos medžiagos išlaikymas ir užmiršimas, yra antrasis atminties pažymys. Išlikusius atsiminimus galime atpažinti protu, pergalvoti. Skaitydami “Hamletą”, atsimename, kas buvo Šekspyras, kur ir kaip jis gyveno, ką dar sukūrė. Įvairių atsiminimų tvirtumas nėra vienodas. Vienus dalykus atsimename lyg pro rūkus, kitus aiškiai. Žmogus gali atsiminti net ir preciziškai aiškiai, nesvarbu kiek nuo to įvykio praėjo laiko. Atsiminimų išlikimas yra priežastis, kad kartais nei iš šio, nei iš to atsimename ką nors, kas susiję su įvykiu, buvusiu net prieš keliolika metų. Tatai rodo, kad mūsų įspūdžiai bei pergyventi dalykai
nepražūva , o užsilieka įstrigę, užsifiksavę, nugrimzdę į pasąmonę.. Iš viso, ką mes buvome įsiminę, tik palyginti nedaug išlieka atmintyje ilgai, kartais visą gyvenimą. Daugumas įsisavintų dalykų pamažu užmirštama, nes nepastiprinami anksčiau buvę dirginimai. Todėl, norint išlaikyti atmintyje tai, kas buvo įsisavinta, reikia kartoti. Gerai suprasta medžiaga atmintyje išlieka žymiai ilgiau, negu išmokta pažodžiui, gerai nesupratus.

Išlaikymo procese kartais pastebimas savotiškas reiškinys: mokymosi medžiaga geriau prisimenama ne iš karto, o po kurio laiko (po dienos, dviejų ar daugiau). Įsisavinta medžiaga per tą laiką tarsi įsitvirtino smegenų žievėje, ir ją atkurti pasidarė lengviau. Tai iš dalies paaiškinama atitinkamu žievės ląstelių nuovargiu. Jis praeina tik po tam tikro laiko, ir smegenų žievėje vėl gali atsirasti būtini jaudinimai, susidaryti atitinkami nerviniai ryšiai.

Jeigu, mokiniams įsisavinus dėstomąją medžiagą, pasiūloma įsiminti ką nors kitą, tačiau panašų į tai, kas mokytasi prieš tai (pavyzdžiui, po literatūros mokinys mokysis istorijos), tai įsiminti panašią medžiagą bus gana sunku. Aktyvi vėlesnė veikla, sukelianti stiprų jaudinimą, ir įgytos žinios gali būti visai ar iš dalies užmirštos. Mat, vėlesnė veikla tarsi nutrina žievėje tuos “pėdsakus”, kurie buvo atsiradę, įsimenant ankstesnę medžiagą.

Gerai išlieka atmintyje ta medžiaga, kuri buvo išmokta vidurdienį ir pakartota prieš miegą ir rytą pabudus: miegant nebūna stiprių įspūdžių, kurie išstumtų, ištrintų iš atminties tai, kas buvo išmokta.

Mes sakome, kad būtina gerai ir ilgai atsiminti išmoktą medžiagą. Tačiau tai nereiškia, kad užmiršimas žmogaus gyvenime vaidina tiktai neigiamą vaidmenį. Jeigu mes niekada nieko neužmirštume, tai mūsų smegenys būtų perkrautos nereikalingos informacijos, kuri tiktai trukdytų naujiems, naudingiems ryšiams susidaryti. Užmiršimas reikalingas todėl, kad galėtume saugoti atmintyje tik tai, kas mums yra reikšminga.

Kodėl užmirštame. Dalies informacijos nuolatos netenkame: užmirštame mokslo faktus, praėjusius įvykius, žmonių vardus ir veidus, pavadinimus, veiksmus ir t.t.

Kodėl taip atsitinka? Kokią informaciją pirmiausia prarandame?

Pasvarstykime. Jeigu kas paklaustų, ką veikiau prieš trejus metus liepos pirmąjį pirmadienį, aštuntą valandą, nesugebėčiau atsakyti. Neatsiminčiau, ir gana, nebent tai būtų kokia svarbi data. Smulkmenos išdulka iš galvos, nes trejų metų senumo informacijos man visai nereikia. Savo atmintį prilyginę kompiuterinei (nors toks sugretinimas nėra tikslus), galėtume teigti, kad ši informacija tik užima vietą. Žinoma, žmogaus atminties principas kiek kitoks – mūsų atmintis pati atsisako pasenusios informacijos. Šiuo atveju užmiršimas atlieka adaptacijos funkciją. Užmiršę smulkmenas, galime susikoncentruoti į svarbius dalykus, daryti platesnes išvadas, kurios mums kur kas svarbesnės nei tikslūs kokių nors objektų vaizdai. Be to, didžiuliai nereikalingos informacijos srautai gali tarsi užtvindyti mūsų atmintį ir suparaližuoti ją.

Siekdami informacijos ekonomiškumo, vargu ar galėtume tiksliai nurodyti, kaip atrodo šimtą kartų matyto vadovėlio viršelis, namas, pro kurį praeiname kelis kartus per dieną ir t.t. Žmonės linkę atsiminti tik reikalingas aplinkos detales (sakysim, man užtenka to, ką aš žinau, kad atskirčiau vieną banknotą nuo kito, o tiksliai prisiminti jų piešinį visai nebūtina).

Dar kitus užmiršimo atvejus specialistai aiškina interferencijos reiškiniu. Jei sakysim, mokykloje mokėtės vokiečių kalbą, o universitete – anglų, vėliau ėmus bendrauti vokiškai į galvą nuolatos lįs angliški atitikmenys: naujoji informacija (angliški žodžiai) užgožė senąją (vokiškus žodžius), ir dabar juos daug sunkiau prisiminti.

Ypač sunku atsiminti susidūrusias panašias informacijas (pavyzdžiui, skaičių eiles, po kurių vėliau tenka įsiminti su skaičiais susijusią informaciją).

Dėl interferencijos blogiausiai įsimenama medžiagos vidurinė dalis: ją užgožia pradinė informacijos dalis (dėl naujumo ji dar įdomi). Vėliau domėjimasis mąžta. Medžiagos pabaiga vėl suaktyvina mąstymą, todėl baigiamoji dalis taip pat įsimenama greitai.

Z.Froidas mini dar motyvuotą, kai sąmoningai ar nesąmoningai išstumiama nerimą kelianti informacija. Pastebėjęs, kad pacientai negali prisiminti įtampą keliančių dalykų, Mokslininkas konstatavo, jog šiais atvejais veikiantis išstūmimo gynybinis mechanizmas automatiškai apsaugo žmogų nuo nerimą keliančios informacijos.

Pamiršimas. Kartais atsiminimai kažkaip išdyla, kažkur pranyksta. Daug jaučiam ir matom, bet iš to ne viską atsimenam. Smulkūs gyvenimo dalykai iš karto yra suvokiami, bet tuo pačiu metu jie ir išnyksta iš sąmonės. Atsiminimai, seniau buvę aiškūs, ilgainiui ima blukti, silpnėti, susimaišo su kitais įspūdžiais, su kitomis idėjomis; pagaliau jie išnyksta arba pasidaro tokie bendri, kad bendrame jų turinyje atskirų atsitiktinumų jau nebegalima išskirti. Taigi visi įspūdžiai bei atsiminimai ilgainiui blunka.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2448 žodžiai iš 4746 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.