Turinys
Įvadas…………………………………………………………………..3
Atmosfera iki žmogaus……………………………………………4
Atmosferos teršimas……………………………………………….6
Oro užterštumas Lietuvoje……………………………………….7
Žemės tarša……………………………………………………………7
Vandens tarša…………………………………………………………8
Ozono sluoksnis……………………………………………………..9
„Šiltnamio efektas“…………………………………………………10
„Rūgštūs lietūs“……………………………………………………..10
Transporto priemonių tarša………………………………………11
Buitinė tarša…………………………………………………………..12
Priemonės prieš pramonės teršimą……………………………12
Įvadas
Artėjant prie XXI amžiaus slenksčio, atmosfera nuolatos nelauktai reaguoja į žmogaus veiklą. Atmosferos ir antroposferos sąlytis netenka harmonijos. Formuojasi katastrofiška situacija. Gresia pražūtingų visai gyvajai gamtai, taip pat ir žmogui, negrįžtamų atmosferos procesų pavojus, todėl šiuo metu dagiau negu bet kada žmogų turėtų dominti atmosferos sandara, jos istorija iki žmogaus pasirodymo Žemėje ir jam įsiviešpatavus, jo ateitis.
Atmosfera iki žmogaus
Lengvas, permatomas, vos vilnijantis ar milžinišku greičiu besiplaikstantis, fantastiškiausių besikeičiančių formų, blyksnių, garsų prisodrintas dujinis šydas „atmosfera“ gaubia mūsų planetą pridengdamas, tai atskleisdamas žvaigždynus.
Šiandieną mūsų planetos atmosfera (atmosferos oras), susidedanti iš aktyvaus deguonies, labai praskiesto palyginti inertišku azotu, tinkanti kvėpavimui, yra unikali saulės sistemoje. Kokia ji buvo iki žmogaus?
Atmosferos kilmė ir raida lieka diskutuojama problema. Atmosferai milijardai metų. Apie jos raidą dar labai negausūs faktai išskaitomi iš seniausių Žemės gelmių sluoksnių. Tie seniausieji sluoksniai granitinės uolienos, susidariusios prieš 3,8-402 milijardo metų yra pirmieji mūsų planetos geologinės istorijos puslapiai. Arktinių rajonų kontinento ledo sluoksniuose užsifiksavusi informacija, padedanti nustatyti atmosferos raidą, apima dar trumpesnį laiką, tūkstančius metų. Instrumentinių atmosferos stebėjimų laikotarpis vos keli šimtai metų. Taigi atmosferos susidarymas ir raida, ypač to laikotarpio, apie kurį praktiškai dar negali nieko pasakyti Žemės sluoksniai, aiškinama remiantis daugiausia teoriniais tyrimais, ji lyginama su kitų Saulės sistemos planetų atmosferomis, jų raida.
Atmosfera yra neatskiriama mūsų planetos dalis. Jos kilmė ir raida tiesiogiai susieta su Žemės formavimusi.
Šiuolaikinės kosmogonijos aiškinimu, Žemė susidarė prieš 4,4-4,6 milijardo metų iš pamažu tankėjančių, gravitacijos jėgos veikiamų kosminių dulkių ir dujų, kurios planetų formavimosi pradžioje buvo išsisklaidžiusios erdvėje aplink Saulę. Pirmos medžiagos iš kurios pradėjo formuotis Žemė, požymius palaidojo laikas. Tikriausiai juos galima pastebėti Mėnulyje ir kitose planetose. Žemės kaip ir kieto kūno, raidos pradžia – tai jos „Mėnulio stadija“.
Manoma, kad pirmykštė Žemės atmosfera buvo panaši į šiandieninę planetų milžinių atmosferą, pvz. Jupiterio, sudarė ją lengviausi elementai – vandenilis, jo junginiai (amoniakas, metanas) ir helis.
Pradiniame Žemės gyvenimo periode, kol nebuvo tankesnės atmosferos, ypač tuo metu, kai ji buvo nuo planetos visiškai nupūsta, vyko saviti procesai, vėliau nepasikartojantys dėsningumai. Žemę nuolatos bombardavo meteoritai, trupindami jos paviršių ir lydydami jį sudarančią medžiagą. Be to, atmosferos nepridengtą Žemės paviršių veikė saulės vėjas, kosminis spinduliavimas.
Palyginti didelė Žemės masė sudaro stiproką gravitacijos (traukos) lauką. Toks gravitacijos laukas leido Žemei išlaikyti iš gelmių išsiskiriančias sunkesnes dujas. Tai viena iš sąlygų formuoti ir palaikyti atmosferai. Būdama nemažos masės, Žemė galėjo sukaupti pakankamai karščio, kuris sukeltų gelmėse audringus reiškinius – medžiagos lydymąsi, dujų išsiskyrimą, vulkanizmą. Vykstant tokiems procesams iš Žemės gelmių pradėjo veržtis dujos – daugiausia vandens garai ir anglies dioksidas. Pradėjo formuotis antrinė Žemė
atmosfera, kurią be šių dujų (vandens garų ir anglies dioksido), sudarė vandenilis, amoniakas, metanas, azotas, sieros vandenilis. Šioje atmosferose deguonies buvo labai mažai. Tokia atmosfera gaubė Žemę prieš pasirodant joje gyvybei. To meto Žemės, matyt, nuolatos kondensavosi vandens garai, bet dar ilgai lietūs nedrėko jos paviršius. Dėl aukštos temperatūros Žemės paviršiuje tuoj pat išgaruodavo. Kosminiai bei Saulės spinduliai ir vėjas skaidė vandens garus į vandenilį ir deguonį. Vandenilis sklaidėsi, o deguonis buvo sunaudojamas įvairiems oksidacijos procesams.
Dar nevisiškai aišku, kaip atmosferoje atsirado deguonis ir kur galėjo pasidėti anglies dioksidas, kurio tada atmosferoje buvo labai daug. Manoma, kad tai susieta su gyvybės atsiradimu, o gyvybei susidaryti paruošė dirvą to meto atmosferoje prasidėję nauji procesai. Biochemiko A. Oparino nuomone, vykstant žaibų iškrovoms, atmosferose pradėjo susidaryti įvairios aminorūgštys, kurios ir buvo viena sąlygų gyvybei žemėje formuotis.
Gyvieji organizmai pradėjo keisti atmosferos sudėtį. Primityviausieji organizmai, anaerobinės bakterijos, kurių medžiagų apykaita vyko be deguonies, per daugelį milijonų metų sunaudojo metano ir amoniako likučius atmosferoje, sumažino vandenilio, bet dar didino anglies dioksido bei azoto kiekį. Ilgainiui kai kurios bakterijos pradėjo skaidyti anglies dioksidą į deguonį ir anglį. Tačiau atmosfera dar mažai keitėsi, joje ilgai buvo mažai deguonies. Vos tik atsirasdavo, tuoj pat būdavo suvartojamas įvairiems oksidacijos procesams. Dėl jo stokos sausumą sudarė daugiausia neoksiduotos uolienos. Deguonies pėdsakai atmosferoje – seniausios oksiduotos uolienos susidarė prieš 1,5 mlrd. metų tinkamas kvėpavimui oras iš neturinčios deguonies atmosferos formavosi prieš 2-1,5 mlrd. metų. Tačiau palyginti su dabartine atmosfera, deguonies jame dar ilgai buvo nedaug. Žemė aukštuose atmosferos sluoksniuose dar neturėjo apsauginio ozono ekrano saugojančio gyvybę nuo žudančių kosminių spindulių. Tada gyvieji organizmai laikėsi po vandeniu. Nuo šių spindulių juos apsaugodavo 10 metrų vandens sluoksnis. Kai deguonies koncentracija ore sudarė apie 2% (10 kartų mažiau palyginti su dabartine atmosfera), augalai pradėjo kraustytis į sausumą. Prieš 440 milijonų metų, kai atmosferoje prisikaupė pakankamas deguonies kiekis, sausumoje virė gyvenimas. Žemė nusidažė žaliai. Deguonies koncentracija atmosferoje didėjo, nes daugėjo augalų, gausėjo jų įvairovė. Sausumoje neregėtai suklestėjo gyvybė, susidarė sąlygos sudėtingiems, labai organizuotiems aukštesniems augalams ir gyvūnams egzistuoti. Ties gyvybės pasirodymo Žemėje slenksčiu atmosfera dar turėjo niūrių, bauginantį vaizdą. Manoma, kad seniausiuose jos raidos epochose ji priminė tirštą, nuodingą rūką, pro kurį negalėjo prasiskverbti šviesos spindulys. Tada jos temperatūra priklausė nuo vidinės Žemės šilumos, kuri šiandien jos šiluminiam rėžimui turi labai nedidelę įtaką.
Taip antrajame Žemės atmosferos raidos etape, pradėjusi keisti atmosferos sudėtį, besivystydama primityviausia gyvybė suvaidino lemiamą vaidmenį maždaug prieš milijardą metų prasidėjusiame trečiajame atmosferos etape, kuris tęsiasi iki dabar. Prisidengusi apvalkalu nuo kenksmingų priemaišų žaviu dujiniu šydu, Žemė buvo pasiruošusi sutikti vieną didžiausių Visatos įvykių – žmogaus pasirodymą.
Atmosferos teršimas
Atmosferos užterštumu vadinama bet kokių medžiagų, išskyrus vandenį, priemaišos ir joje vykstantys fizikiniai bei cheminiai reiškiniai, darantys žalą gyvybei. Skiriama antropogeninė ir natūrali tarša. Natūrali tarša susidaro dėl vulkanų išsiveržimo, miškų gaisrų, „juodųjų audrų“ ir kitų gamtos reiškinių. Antropogeninė tarša yra žmogaus padarinys. Formuojantis biosferai labiausiai atmosferą teršė ugnikalniai, aprimus vulkaniniams procesams ir pradėjus šeimininkauti žmogui, palaipsniui didėja antropogeninė tarša, ypač grėsminga padėtis pradėjo klostytis nuo XIXa. vidurio. Apskaičiuota, kad dabartiniu metu kasmet į orą patenka apie 2 milijardai tonų dujų, suodžių ir dulkių. Išdalinus šiuos teršalus pasaulio gyventojams, kiekvienam iš jų tektų po 400kg.
Antropogeninė atmosferos tarša pasireiškia dviem pavidalais – tai oro mechaninis užterštumas (dulkės, dūmai, kiti aerozoliai) ir fizinis užterštumas (radiacija, elektromagnetiniai laukai, vibracija, triukšmas ir t.t.).
Mechaninis ir fizinis užterštumas priklauso nuo vietos sąlygų ir kinta tolstant nuo taršos židinio. Pagal tai atmosferos užterštumas skirstomas į globalinį, regioninį ir lokalinį.
Globalinis atmosferos užterštumas apima visą Žemės ritulį ir nepriklauso nuo taršos židinių išsidėstymo, jį jaučia visi planetos gyventojai, kad ir kokiu atstumu nuo taršos židinio gyventojų. Dėl globalinio užterštumo gali pasikeisti atmosferos sandara ir klimatas.
Regioniniam užterštumui būdinga žalingų medžiagų migracija didelėse teritorijose. Pramonės įmonių, branduolių sprogimų išmetamas ir kitais būdais patekusias į orą smulkias daleles vėjas nuneša už kelių šimtų ir net tūkstančių kilometrų ir jos su lietum iškrenta žemėn.
Pastaraisiais dešimtmečiais
pastebėta, kad Anglijoje ir kituose Vakarų Europos stambiuose pramonės centruose išmestos į orą dujos, dulkės pasiekia Skandinavijos valstybes, jos neaplenkia ir Lietuvos.
Lokalinis atmosferos užterštumas yra tada, kai vienos ar kelių pramonės įmonių dalelės iškrenta miesto arba aglomeracijos ribose. Nuo lokalinio teršimo priklauso regiono ir globalinio užterštumo laipsnis.
Oro užterštumas Lietuvoje