Vilniaus pedagoginis universitetas
Gamtos mokslų fakultetas
Botanikos katedra
REFERATAS
Atmosfera
Darbą atliko: I gr., I kurso studentė
Rasa ……………………….
Tikrino: Dėstytoja ……………………
2005
Įvadas
Atmosfera — tai mūsų planetos periferinis sluoksnis, gaubiantis litosferą
(kietąją Žemės rutulio sferą) ir hidrosferą (Žemę gaubiantį vandens
apvalkalą).
Šiandien dar niekas negali tiksliai nurodyti atmosferos kilmės. Teigiama,
kad atmosferai milijardai metų. Jos kilmė ir raida glaudžiai susijusi su
Žemės formavimusi.
Beveik 50 proc. atmosferos masės yra susitelkusi iki 5 km virš jūros lygio,
75 proc.— iki 10 km ir 95 proc.— iki 20 km aukščio. Atmosfera yra būtina
sąlyga gyvybei palaikyti. Ji reguliuoja žemės klimatą. Jeigu atmosferos
nebūtų, paros temperatūra svyruotų 200 °C ribose ir žemėje vyrautų
absoliuti tyla. Atmosfera sudaryta iš troposferos, tropopauzės,
stratosferos, mezopauzės, termosferos ir egzosferos sluoksnių. Atmosferoje
gyvybė aptinkama iki 15—20 km aukščio, tačiau nuolat gyvenančių organizmų
nėra.
Apatinis atmosferos sluoksnis — troposfera — yra tirščiausias sluoksnis.
Čia susikaupė apie 80 proc. visos atmosferos masės. Troposferos aukštis
siekia nuo 8 iki 18 km, Lietuvoje – – 10—11 km, kadangi dėl nevienodo
įšilimo ir Žemės sukimosi ji yra suplota. Žemės paviršius gausiai sugeria
Saulės spindulius, todėl troposfera šilčiausia apačioje, o kylant aukštyn,
ji vėsta. Pažemio sluoksnyje (iki 2 m aukščio nuo žemės) raiškiai kinta oro
temperatūra, drėgmė ir vėjo greitis. Aukščiau (nuo 2 iki 100 m),
vadinamajame priežemio sluoksnyje, nevienodai įšilęs oras smarkiai
sūkuriuoja, chaotiškai maišosi. Kylant aukštyn, temperatūra krinta
vidutiniškai 0,6 °C kas 100 m. Apatinėje troposferoje sūkuriuodamas ir
maišydamasis oras įtraukia vandens garus, pakelia juos į žemesnės
temperatūros sluoksnį, todėl jie kondensuojasi arba sublimuojasi ir virsta
vandens lašeliais arba ledo kristalais. Jų sankaupa prie Žemės ar vandens
paviršiaus sudaro rūką, o 1—2 km aukštyje — lietaus arba sniego debesis.
Per visą troposfera ir dar aukščiau oro sudėtis nekinta. Oras palyginti
lengvas — l m3 oro juros lygyje sveria 1033 g. Žemės paviršiaus kvadratinis
metras turi išlaikyti 10 333 kg oro stulpo slėgį. Suaugusį žmogų oras
slegia didele jėga, tačiau nei žmogus, nei gyvūnai, nei augalai
nesubliūkšta, nes jie prie tokio slėgio yra prisitaikę.
Oras, jo tarša ir apsauga
Oro sudėtis
Grynas, švarus oras – tai dujų ir įvairiausių dalelyčių mišinys. Žemės
atmosferoje daugiausia yra azoto dujų – 78%. Be azoto ore yra deguonies
(21%), Anglies dioksido (0.04%), argono ir kitų cheminių elementų. Tarp
dalelių, kurios dažnai padaro orą matomą, nuspalvina dangų ir debesis, yra
mažyčių vandens lašelių (iš jų susidaro rūkana, rūkas ir žemutiniai
debesys) bei ledo kristalų (sudarančių aukštutinius debesis). Iš jūrų į orą
patenka druskos kristalėlių, o iš sausumos – dulkių, kuriose rasime
smiltelių, augalų žiedadulkių ir sporų bei daugybę kitokių medžiagų. Šios
dujos ir jų priemaišos augalams ir gyvūnams dažniausiai nekenksmingos;
žmogus irgi prie jų prisitaiko. Tačiau ore atsiranda ir kenksmingų bet
kokiai gyvybei priemaišų – tai oro tarša, daugiausia atsiradusi žmogaus
dėka (oro tarša gali atsirasti ir ugnikalnių išsiveržimo metu ar kt.).
Oro tarša
Pastaruoju metu pasaulis labai supramonėjo. Dabar į orą išleidžiama
daugybė cheminių medžiagų ir kitų teršalų. Žmonės keičia Žemės atmosferą,
taigi ir klimatą.
Orą daugiausia teršia žmogus. Miestų ir pramonės rajonų užterštame ore
kur kas daugiau retesnių dujų, kurių švariame ore esama tik pėdsakų arba
visai nėra. Kai priemaišų daug, atmosfera darosi drumsta, patamsėja,
blogiau permatoma. Užterštu oru nemalonu kvėpuoti, neretai jis būna netgi
kenksmingas bet kokiai gyvybei. Žmogaus sveikatai kenkia užteršta aplinka;
yra ir netiesioginė žala – mažėja augalų derlingumas, genda įvairūs
daiktai.
Svarbiausias oro teršimo šaltinis – iškastinio kuro degimas. Akmens
anglys, kūrenamos namų židiniuose, pramonės įmonių ir garvežių pakurose,
gulė suodžių sluoksniu ant Europos ir Šiaurės Amerikos miestų XVIII a., XIX
a., ir XX a. Pradžioje, o dabar miestų orą daugiausia teršia naftos
produktų, ypač benzino ir dyzelinio kuro, dūmai.
Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose ir pakurose, išmeta
daugybę teršalų, nevienodai veikiančių aplinką. Tarp jų ypač daug
yra
sieros dioksido. Iš šių aitrių, vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro
sieros rūgštis, nuo kurios žūva augalai, genda pastatai. Variklių
cilindruose ir pakurose, kai būna labai karšta, susidaro azoto oksidų. Šios
troškios dujos irgi virsta rūgštimis. Saulės spindulių veikiami, azoto
oksidai sudaro smogą.
Smogas
Su rūku susimaišę dūmai sudaro pavojingąjį smogą. Labai tirštas smogas
kartais būdavo Londone; dėl to jis buvo net vadinamas Londono rūku. Panašus
smogas būdavo Diuseldorfe ir Berlyne. Šių trijų miestų problemą buvo imtasi
spręsti. Bet pastaruoju metu smogas ėmė susidaryti daugelyje kitų miestų:
Meksike, Los Andžele, Bankoke, Kaire.
Klimatas kinta ir tada, kai kertami medžiai medienai arba plečiami
žemdirbystės ir statybos plotai. Medžiai sugeria anglies dioksidą, kurį
iškvepia žmonės ir gyvūnai, ir gamina deguonį, kurį žmonės ir gyvūnai
įkvepia. Naikinant miškus, sutrinka deguonies ir anglies dioksido
pusiausvyra atmosferoje. Be to, kertant medžius, keičiasi ir tų vietų
albedas.
Kadaise miškais buvo apaugę 60% sausumos. Nūnai jų nebėra nė pusės to.
Dabar kas minutę iškertama ne vienas hektaras atogrąžų drėgnųjų miškų.