Petro Vileišio gimnazija
istorijos darbas
Istorijos darbas
XIX a. Išradimai – atominė energija.
2004 m.
Įvadas
Šiame darbe rašoma, kaip buvo sukurta atominė energija, kas ją išrado ir
kaip. Tema yra „ATOMINĖ ENERGIJA“, ji buvo pasirinkta todėl, kad įdomu
sužinoti kaip atsirado toks didžiulis atradimas ir gana pavojingas, kaip
atominė energija.
Atominė energija
Žmonijai kasdien suvartojant milžiniškus organinio kuro: akmens anglies
ar naftos, kiekius, visiems jau senokai buvo neramu, kas bus, kai tas kuras
pasibaigs. Daug dirbama stengiantis pakeisti senkančias kuro atsargas
saulės ir kitomis alternatyviomis energijos rūšimis, bet šie energijos
šaltiniai vis dar nesugeba atstoti anglies ir naftos. Todėl atomo
branduolio energijos įsisavinimas savo metu sukėlė didžiulį entuziazmą.
Atrandant šios energijos įsisavinimo būdus prireikė daugelio žmonių
pastangų. Pats radioaktyvumo reiškinys 1896 m. buvo netyčia buvo atrastas
prancūzo Henri Becquerelio, palikusio stalčiuje su fotoplokštelėmis truputį
urano druskos. Išryškinęs plokšteles jis pamatė, kad jos yra apšviestos. Po
keleto eksperimentų paaiškėjo, kad plokštelę apšvietusias daleles
spinduliuoja pats uranas. Dar po poros metų Marie ir Pierre Curie iš rūdos
išskyrė naują cheminį elementą radį, kuris nustebino visus mokslininkus,
nes nuolat, be jokios regimos priežasties generavo šilumą bei visai
nelauktai virsdavo kitais elementais.
1905 m. Albertas Einsteinas išnarpliojo neišsenkančios radžio energijos
paslaptį parodęs, kad energija gali virsti pati medžiaga. Mažai kas tuomet
tikėjo, kad atomų energiją kada nors būtų galima panaudoti. Įžymusis
išradėjas Nicola Tesla kartą pasakė, kad atominės energijos paieškos jam
atrodo dar labiau beviltiškos, nei stengimasis sukurti amžinąjį variklį. Jo
manymu skaldant atomus visada reikėtų sunaudoti daugiau energijos, negu po
to būtų galima iš tokios reakcijos gauti.
Metams bėgant fizikai sukaupė vis daugiau žinių apie atomų sandarą, bet
tai, kaip reikėtų gaminti ir naudoti atomuose sukauptą energiją nepasidarė
aiškiau. Taip buvo iki 1938 m., kuomet du vokiečiai Otto Hahnas ir Fritzas
Strassmanas nesurado urano atomų branduolių skilimo. Uraną sudaro du
izotopai: U235 ir U238. Mokslininkai aptiko, jog tuomet, kai į U235 atomą
pataiko neutronas, jis skyla perpus, o šio proceso metu išsiskiria
didžiulis energijos kiekis. Dar daugiau, skylant branduoliui išsilaisvina
nauji neutronai, galį skaldyti kitus atomus ir sukelti grandininę reakciją.
Galiausiai išsiskiria tiek daug energijos, kad ją jau galima naudoti
elektros gamyboje arba, blogesniu atveju, kuriant atominę bombą.
A.Einsteinas iškart perspėjo JAV prezidentą Ruzveltą, kad nacių
Vokietija gali pasigaminti be galo galingas naujos rūšies bombas ir
pareiškė, kad tokius tyrimus būtina pradėti ir Amerikai. Prezidentas
paklausė žymiojo fiziko ir gimė labai slaptas projektas „Manhattan“,
skirtas urano ir branduolių skilimo tyrimui.
Pirmasis pasaulyje branduolinis reaktorius atsirado Čikagos universiteto
sporto salėje. Jį sudarė dideli švaraus grafito blokai, kuriuose buvo