Atsakomybė socialiniam draudimui
5 (100%) 1 vote

Atsakomybė socialiniam draudimui

112131

ĮVADAS

Valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus: vieni moka socialinio draudimo įmokas, kiti gauna socialinio draudimo išmokas (pensijas, pašalpas). Valstybinio socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekusiesiems darbingumo dėl ligos, motinytės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.

Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, per daugiau nei keturiolika Lietuvos nepriklausomybės metų ne tik išlaikė pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas.

Rašomojo darbo temą – „Atsakomybė socialiniam draudimui“ pasirinkau norėdamas daugiau sužinoti šio instituto svarbą tarp daugelio kitų socialinio draudimo teisėje nagrinėjamų institutų. Šios temos analizės metu, bandysiu atskleisti ir išsamiai išnagrinėti su temos pavadinimu susijusias sampratas, reikalingas nagrinėjamos temos suvokimui taip pat atskleisiu LR įstatymais numatomos atsakomybės socialiniam draudimui svarbą.

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA IR BRUOŽAI

Teisinė atsakomybė – tai viena iš atsakomybės rūšių. Atsakomybė gali būti perspektyvinė ir retrospektyvinė. Perspektyvinė atsakomybė yra orientuota į ateities įvykius. Ji atsiranda tik tada, kai yra neįvykdoma paskirta užduotis. Tai ypač būdinga organizacinei ir politinei atsakomybei. Pavyzdžiui, tam tikros organizacijos narys atsako už jam pavesto renginio organizavimą. Šiuo atveju atsakomybė atsiras tik ateityje, jei renginys neįvyks ar nepavyks. Teisinė atsakomybė yra retrospektyvinio pobūdžio – tai atsakomybė už veiksmus (ar neveikimą), kurie jau įvyko. Atsakomybė gali būti įvairi: organizacinė, politinė, moralinė, partinė. Tačiau visuomenei ir valstybei svarbiausia yra teisinė atsakomybė. Ją skirtingi autoriai apibrėžia vis kitaip. Vieni autoriai linkę naudoti paprasčiausią apibrėžimą: “teisinė atsakomybė – tai pažeistos teisės normos atitinkamų sankcijų panaudojimas” . Tačiau pasak Leisto atsakomybė nėra tik sankcijos taikymas, į jos sąvoką įeina ir teisės pažeidimo kvalifikacija, objektyvios tiesos pasiekimo byloje garantija, asmens kaltinamo teisės pažeidimu, teisės, atleidimo nuo atsakomybės pagrindai ir daug kitų problemų. Šis požiūris yra normatyvistinio pobūdžio, nes į atsakomybę žiūrima kaip į teisės normos struktūrinės dalies (sankcijos) panaudojimą. R. Paund atsakomybę apibrėžia, kaip “tokią situaciją, kai vienas asmuo teisėtai gali reikalauti, o kitas asmuo teisėtai patiria to reikalavimo pasekmes” . Tačiau dabar daugelis teisė tyrinėtojų į teisinę atsakomybę žiūri kaip į valstybės reakciją į įvykdytą teisės pažeidimą. Saulius Katuoka vartoja dar pilnesnį apibrėžimą: “Teisinė atsakomybė – tai negatyvios pasekmės, kurios teisės pažeidėjui už teisės pažeidimą taiko kompetentingos institucijos” . Nepaisant visų šitų nuomonių skirtumo, visi sutinka, kad teisinė atsakomybė yra glaudžiai susijusi su valstybės prievarta. Bratusio nuomone valstybė užima svarbią vietą teisinėje atsakomybėje, nes jo teigimu teisinė atsakomybė – tai ne kas kita kaip pareiga, vykdoma pasiremiant valstybės prievarta. Šiaip prievarta gali būti vykdoma ar nevykdoma, bet į santykį įsijungus valstybės prievartai, asmuo nebeturi teisės pasirinkti ir privalo realizuoti šią pareigą. Aišku, kad valstybė negali bet kaip disponuoti savo galiomis. Prievarta yra vykdoma įstatymų nustatyta procesine tvarka. Taip pat valstybė negali ir bet ką bausti, ją su baudžiamu asmeniu turi sieti teisės pažeidimo faktas. Po šio pažeidimo fakto atsiranda dvi teisinio santykio pusės: valstybė (teismai, prokuratūra, policija) ir teisės pažeidėjas, kuris turi atsakyti už savo nusižengimus. Be to teisės pažeidėjas dar privalo iškęsti ir paklusti šiai valstybės prievartai, nors kaip žinoma praktikoje dažniausiai teisės pažeidėjai vengia paklusti valstybei ir netgi stengiasi išsisukti nuo teisinės atsakomybės. Tais atvejais, kai teisės pažeidimą padaręs asmuo pripažįsta savo kaltę ir sutinka savanoriškai įvykdyti savo pareigą (atlyginti jo padarytą žalą, nuostolius), tada valstybės prievarta yra nevartojama ( tai būdinga civilinei teisei ). Taip pat teisinei atsakomybė dažniausiai pasibaigia tam tikru teisės apribojimu ar atėmimu. Teisiniai apribojimai ypatingi tuo, kad jo nusižengimas jam iškyla kaip papildomos negatyvios įvykdyto teisės pažeidimo pasekmės. Jų asmeniui nebūtų buvę, jei jis nebūtų laikęsis teisės normų. Nors asmuo po teisės pažeidimo ir įvykdo prieš tai buvusią pareigą, tai nėra laikoma teisine atsakomybe, kadangi teisinė atsakomybė – tai papildomos negatyvios pasekmės. Negatyvios pasekmės gali būti dviejų rūšių:

1) asmeninio pobūdžio;

2) turtinio pobūdžio.

Asmeninio pobūdžio pasekmės – tai laisvės atėmimo, teisės užsiimti tam tikras pareigas atėmimas, pataisos darbai – baudžiamojoje teisėje; prasižengusiojo pareiga viešai atsiprašyti už paskleistą melagingą informaciją apie kitą asmenį – civilinėj teisėje; perspėjimas – administracinėje teisėje. O turtinio pobūdžio – tai konfiskavimas, bauda –
administracinėje ir baudžiamojoje teisėje; delspinigių išieškojimas – civilinėje teisėje. Tačiau teisinė atsakomybė negali atsirasti be pagrindinio faktoriaus, tai yra be teisės pažeidimo. Teisės pažeidimu negalima laikyti į juos labai panašių veiksmų atlikimą. Tokim veiksmam priskiriama būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas taip pat ir profesinė rizika. Teisinė atsakomybė Basyljevo nuomone turi keturias stadijas:

3) teisinės atsakomybės atsiradimas ;

2) teisės pažeidimo išaiškinimas;

4) oficialus kompetentingų organų teisės pažeidimo įvertinimas kaip teisinės atsakomybės pagrindas;

5) teisinės atsakomybės realizacija.

Teisinė atsakomybė atsiranda padarius teisės pažeidimą ir nesvarbu ar teisės pažeidėjas yra pagautas ar ne. Jos realizacija – tai valstybės prievartos taikymas teisės p-pažeidėjui. Teisinės atsakomybės pabaiga yra susijusi su vienu ar kitu juridiniu faktu. (Amnestija ar malonės suteikimas, bausmės atlikimas ar patraukimo bausmėn senaties terminų suėjimas). Visais atvejais baigiasi ir to asmens teisinis santykis, atsiradęs po teisės pažeidimo, su valstybe kaip prievartos institucija.

Svarbu paminėti ir pagrindinius teisinės atsakomybės tikslus ir funkcijas. Teisės tyrinėtojas Lazarevas išskyrė du teisinės atsakomybės tikslus, kurie yra būdingi visoms teisinės atsakomybės rūšims. Tai teisinės tvarkos apsauga ir piliečių auklėjimas gerbti teisę. Taip pat jis išskyrė ir tris pagrindines funkcijas:

1) baudžiamoji. Visų pirma tai valstybės kerštas už padarytą teisės pažeidimą, o antra tai priemonė naujų teisės pažeidimų išvengimui;

2) perspėjamoji – auklėjamoji (prevencinė). Ji glaudžiai susijusi su baudžiamąją. Ji skirta tam, kad asmenyje suformuoti motyvus, skatinančius laikytis įstatymų, gerbti teisę ir teisėtus kitų asmenų interesus.

3) Teisių atstatomoji arba kompensacinė funkcija priklauso turtinei atsakomybei. Padarytos žalos išieškojimas iš teisės pažeidėjo tam, kad kompensuoti nukentėjusiojo nuostolius, atstatyti jo turtinę teisę.

Teisės teorijoje yra skiriamos tokios pagrindinės teisinės atsakomybės rūšys. Kiekviena teisės pažeidimo rūšis atitinka tam tikrą atsakomybės rūšį. Taip iš nusikaltimų atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Kiti teisės pažeidimai sąlygoja civilinės, administracinės ir drausminės atsakomybės atsiradimą.

SOCIALINIO DRAUDIMO SAMPRATA

Socialinio draudimo ištakos yra siejamos su dirbančiųjų teisės į tam tikras išmokas, taip pat ir į senatvės pensiją, pripažinimu. Šiai teisei įgyvendinti kuriami socialinio draudimo fondai, sudaromi iš darbdavių ir darbuotojų įmokų. Tam tikrą dalį lėšų šiems fondams paprastai teikia ir valstybė. Darbuotojų ir darbdavių įmokos skaičiuojamos nuo darbo užmokesčio ir su jomis susiejami būsimų pensijų ar pašalpų dydžiai. Tai yra esminis socialinio draudimo ypatumas. Tuo jis skiriasi nuo socialinės paramos, teikiamos asmenims, kuriems reikalinga parama, bet kurie neturi teisės gauti aprūpinimo iš socialinio draudimo fondo ar iš jo gauna per mažai gyvenimui būtinų lėšų. Socialinės paramos šaltinis – valstybės arba savivaldybių biudžetai.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę paaiškėjo, kad paveldėta socialinių garantijų sistema neatitinka rinkos ūkio santykių. Kuriant pasikeitusias ekonomines ir socialines gyvenimo sąlygas atitinkančią socialinę apsaugą buvo pasirinktas toks socialinės apsaugos modelis, pagal kurį pagrindinis vaidmuo tenka valstybiniam socialiniam draudimui.

Valstybinius socialinio aprūpinimo santykių pagrindus įtvirtina 1990 m. spalio 23 d. priimtas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas. Juo nustatyta, kad valstybinio socialinio aprūpinimo sistema yra visuomenės socialinio aprūpinimo pagrindas. Taip pat numatyta, kad, be šios sistemos, valstybėje gali egzistuoti įvairios visuomeninės ir privačios socialinio aprūpinimo sistemos. 1991 m. gegužės 21 d. priimtu Valstybinio socialinio draudimo įstatymu nustatyta, kad valstybinis socialinis draudimas yra valstybės nustatytų socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Lietuvos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba turi papildomų išlaidų. Valstybinio socialinio draudimo santykius taip pat reguliuoja 1994 m. liepos 18 d. priimtas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.

Socialinis draudimas tuo būdu yra viena iš priemonių įgyvendinant valstybinę, socialinę politiką. Neturtingiausių šalies gyventojų sluoksnių socialinio draudiminio įvykio atveju pasitenkinimo, t.y. pozityvaus jų nusistatymo valstybės bei egzistuojančios santvarkos atžvilgiu, sukūrimas yra vienas iš socialiniam draudimui keliamų uždavinių.

Socialinio draudimo egzistavimas, be kita ko, atpalaiduoja biudžetą nuo milžiniškų išlaidų, kurias reikėtų skirti valstybiniam socialiniam aprūpinimui. Tai yra susiję, be kita ko, ir su tuo, kad didesnę socialinio draudimo įmokų bei tuo pačių išmokų iš socialinio draudimo fondo dalį sumoka darbdaviai.

Socialinis draudimas yra valstybinės socialinės politikos dalis, kurio viena iš
pagrindinių funkcijų yra kiekvieno šalies gyventojo egzistavimo, t.y. minimalių pajamų, reikalingų pragyvenimui, užtikrinimas. Socialinis draudimas paprastai yra privalomas draudimas, kuris grindžiamas dirbančių šalies gyventojų gaurų pajamų perskirstymu. Privatus draudimas taipogi gali dalyvauti įgyvendinant valstybinę socialinę politika, papildydamas socialinį draudimą, t.y. išplėsdamas socialinio draudimo teikiamos draudiminės apsaugos ribas. Draudžiamų rizikų rūšys bei draudimo sumos papildomo privataus draudimo atveju dažniausiai yra nustatomos individualiai, o pats draudimas vyksta savanoriško susitarimo tarp draudėjo bei draudiko pagrindu.

Socialinio draudimo egzistavimas užkerta kelią nemažai daliai nusikaltimų. Be to, jis mažina žmogaus orumą žeminančių gyvenimo sąlygų bei nežmoniškų tarpusavio santykių atsiradimo galimybę.

Tiek socialinis, tiek ir privatus draudimas padeda patenkinti dėl tam tikrų įvykių atsiradusį poreikį. Kadangi socialinio ir privataus draudimo veiklų rezultatai yra panašūs, tai griežtos ribos tarp šių dviejų veiklų nubrėžimas yra praktiškai neįmanomas. Socialinio bei privataus draudimo santykis priklauso nuo šalyje egzistuojančios socialinės apsaugos sistemos bei draudimo veiklos reglamentavimo. Draudimo teorijoje yra išskiriamos trys pagrindinės valstybinio socialinio bei privataus draudimo veiklų santykio galimybės:

1) bene dažniausiai praktikoje sutinkamas atvejis, kai privatus draudimas papildo (privalomą) valstybinį socialinį draudimą;

2) privatus draudimas gali konkuruoti su valstybiniu socialiniu draudimu. Ši situacija privačiam draudimui dažniausiai būna nepalanki, kadangi socialinis draudimas paprastai turi tam tikrus įstatymais įteisintus konkurencinius pranašumus (pvz., subvencionavimas ar mokesčių lengvatos) privataus draudimo atžvilgiu;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1818 žodžiai iš 3635 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.