Atsargos
5 (100%) 1 vote

Atsargos

TURINYS

ĮVADAS 2

1. ATSARGŲ APIBŪDINIMAS, JŲ RŪŠYS IR ĮKAINOJIMO METODAI 3

1.1. Atsargų esmė ir rūšys 3

1.2. Atsargų klasifikavimas 5

1.3. Atsargų įkainojimo metodai 6

2. ATSARGŲ APSKAITOS MODELIAI, ĮSIGIJIMAS IR NURAŠYMAS, JŲ ĮVERTINIMO METODAI 9

2.1. Atsargų įsigijimo ir nurašymo operacijos 9

2.2. Atsargų įsigijimo ir pasigaminimo savikaina 10

2.3. Atsargų įvertinimas grynąja galimo realizavimo verte 13

2.4. Atsargų sunaudojimo (pardavimo) apskaitos būdai 15

3. ATSARGŲ INVENTORIZACIJA 21

IŠVADOS 23

LITERATŪROS SĄRAŠAS 24

PRIEDAI 25

ĮVADAS

Tiek didmeninės, tiek ir mažmeninės prekybos įmonės daugiausia pajamų gauna realizuodamos savo prekes. Svarbią tokių įmonių turto dalį sudaro prekių atsargos. Atsargomis laikomos įmonės žinioje esančios vertybės – trumpalaikis turtas, – kurios skirtos parduoti įprasta tvarka arba sunaudoti teikiant paslaugas ar gaminant parduotinas prekes ir kurios vieną kartą dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese ir yra iš karto sunaudojamos įmonės veikloje uždirbant pajamas. Materialinių vertybių atsargos gali būti labai įvairios, gamybinėse ir prekybinėse įmonėse jos gali skirtis. Gamybinėse įmonėse yra trejopo tipo atsargos: žaliavos, reikalingos gaminių gamybai, nebaigtos gamybos atsargos ir gatava produkcija. Tuo tarpu, jei įmonė prekių negamina, o tik parduoda, atsiranda kita atsargų rūšis – prekės, skirtos perparduoti. Prekių atsargas sudaro prekės, skirtos realizuoti, ir prekės, jau esančios kelyje.

Neturėdamos atsargų, gamybinės ir prekybinės įmonės negalėtų vykdyti savo veiklos. Tai taip pat būdinga ir paslaugas teikiančioms įmonėms. Nors jų teikiamas produktas neturi materialaus ir apčiuopiamo pagrindo arba turi iš dalies, neturėdamos materialių atsargų, pvz., darbo priemonių, paslaugų įmonės negalėtų vykdyti savo veiklos. Visa tai įrodo, kad verslo proceso dalyviams atsargų ir jų apskaitos tema yra ir bus svarbi.

Darbo tikslas – supažindinti su atsargų apskaitos vykdymu įmonėse bei jos ypatumais

Pagrindiniai šio darbo uždaviniai yra:

1. Apibrėžti pagrindinius atsargų įkainojimo metodus;

2. Ištirti atsargų pirkimo (pasigaminimo) savikainos nustatymą;

3. Išnagrinėti atsargų finansinės apskaitos metodus bei pateikti pagrindinius abiejų metodų privalumus ir trūkumus;

4. Trumpai nusakyti atsargų inventorizacijos ypatumus.

1. ATSARGŲ APIBŪDINIMAS, JŲ RŪŠYS IR ĮKAINOJIMO METODAI

1.1. Atsargų esmė ir rūšys

Norint suvokti atsargų esmę, pirmiausia reikėtų trumpai išnagrinėti trumpalaikio turto sudėtį bei pagrindines jo savybes.

Trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas trumpalaikis turtas laikomas trumpalaikiu neatsižvelgiant į šio turto kainą bei įmonėje buvimo laiką. Įmonėje trumpalaikis turtas fiziškai gali būti ir labai ilgai, tačiau pradėtas naudoti pajamoms uždirbti šis turtas bus sunaudotas visas iš karto, o ne palaipsniui jo vertė bus perkelta į naujai gaminamą produkciją (prekybos įmonėse – į perparduodamų prekių savikainą ar įmonės veiklos sąnaudas). Priešingai nei ilgalaikis, trumpalaikis turtas nenaudojamas pajamoms uždirbti ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį.

Balanse trumpalaikis turtas suskirstytas į keturias grupes:

1. Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys;

2. Per vienerius metus gautinos sumos;

3. Kitas trumpalaikis turtas;

4. Pinigai ir pinigų ekvivalentai.

Trumpalaikis turtas balanse pateikiamas atvirkščiai proporcingai jo likvidumo laipsniui: pirmiausia rodomas nelikvidžiausias trumpalaikis turtas – atsargos, po to likvidesnės trumpalaikės skolos įmonei, o galiausiai pavaizduojantys patys gryni pinigai.

Atsargos yra trumpalaikis turtas, kuris:

 Skirtas prekybai, esant normalios veiklos sąlygoms;

 Skirtas gamybos procesui, kai bus pagaminta produkcija, kuri vėliau bus parduota;

 Esantis gamybos procese;

 Nebaigtų atlikti darbų ir paslaugų išlaidos (nebaigtos atlikti auditorių, architektų ir pan. paslaugos)

Taigi atsargos – nelikvidžiausias trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.

Gamybinėje (perdirbimo, paslaugų teikimo) įmonėje veiklos ciklas prasideda žaliavų medžiagų, komplektavimo gaminių įsigijimų ir baigiasi pagamintos produkcijos, suteiktų paslaugų pardavimu. Gamybinės įmonės veiklos ciklo metu vienos atsargos (žaliavos, medžiagos) perdirbamos ir tampa kitomis atsargomis, kurios realizuojamos arba mainomos į kitą turtą. Šiose įmonėse veiklos ciklas gali būti labai ilgas, kartai net užtrukti ilgiau, negu vienerius ataskaitinius metus (žr.1 pav.).

1 pav. Trumpalaikio turto ūkinės veiklos ciklas gamybinėje įmonėje

Prekybinėje įmonėje veiklos ciklas prasideda jau gatavų gaminių įsigijimu ir baigiasi šių gaminių pardavimu pirkėjams arba mainymu į kitą turtą. Paprastai šių įmonių veiklos ciklas yra gana trumpas, nes atsargos įsigyjamos konkrečiam tikslui, todėl greitai
realizuojamos (žr. 2 pav.).

2 pav. Trumpalaikio turto ūkinės veiklos ciklas prekybinėje įmonėje

Perpardavimui skirtos atsargos negali būti perpardavinėjamos ta pačia kaina, kuria įmonė jas nusipirko. Kiekviena prekybos įmonė parduoda prekes didesne kaina, negu mokėjo įsigydama atsargų. Tam yra nustatomas prekybos antkainis – priedas prie pirkimo kainos.

Kiekviena įmonės atsargų (prekių) sudėtis yra skirtinga. Prekės – turtas, pirktas perparduoti, ir įmonės pagaminta produkcija, skirta perparduoti. Atsargos sudaro didelę įmonės turto dalį, o parduotų prekių savikaina paprastai sudaro didžiausią įmonės sąnaudų dalį pelno (nuostolio) ataskaitoje. Tai apsprendžia atsargų reikšmę įmonės veikloje. Nuo 2004 01 01 atsargų apskaitos tvarką Lietuvoje reglamentuoja 9 – sis Verslo apskaitos standartas (9 VAS „Atsargos“). Pagal 9 – jį Verslo apskaitos standartą, “atsargos yra trumpalaikis turtas, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą”. Kitaip tariant, atsargomis laikomos įmonės žinioje esančios materialinės vertybės, kurias ji tikisi parduoti arba tiesiogiai panaudoti gamyboje.

1.2. Atsargų klasifikavimas

Kiekvienoje įmonėje laikomos atsargos gali būti skirtingos, tai priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio. Todėl būtina gerai žinoti, atsargų klasifikaciją. Yra išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:

• Žaliavos;

• Komplektavimo gaminiai;

• Nebaigta gamyba;

• Pagaminta produkcija;

• Prekės, skirtos perparduoti.

Grafiškai atsargų klasifikavimą vaizduoja 3 paveikslas.

Žaliavos – tai perdirbimo gamybos elementai, kurie gamybos procese nėra buvę. Žaliavos yra įsigyjamos, siekiant jas perdirbti į gatavą produkciją. Finansinės apskaitos požiūriu, gamybos ciklo metu žaliavos pereina tris stadijas. Pirmiausia jos tampa žaliavų atsargomis. Šias žaliavas perdavus į gamybą ir pradėjus perdirbimo procesą, jos laikomos nebaigtos gamybos atsargomis. Tai tarpinis etapas tarp žaliavų ir pagamintos produkcijos atsargų. Pagaminus produkciją, tačiau jos nepardavus, ji vadinama pagamintos produkcijos atsargomis. Iki galo nebaigiant gamybos, susidaro nebaigtos gamybos likučiai, kurie balanse parodomi trumpalaikio turto skyriuje.

3 pav. Atsargų klasifikavimas

Kaip matome, atsargoms taip pat priklauso ir prekės, skirtos perparduoti. Nuo kitų atsargų rūšių jos skiriasi tuo, kad pagaminamos ne pačioje įmonėje, kurioje apskaitomos šios atsargos, o jos perkamos iš kitų įmonių. 9 – ame Verslo apskaitos standarte šios rūšies atsargos yra apibūdinamos kaip turtas, skirtas perparduoti.

Svarbu pažymėti, kad žaliavos, komplektavimo gaminiai, nebaigta gamyba ir pagaminta produkcija yra gamybinės įmonės atsargos, o prekės, skirtos perparduoti, priklauso prekybinių įmonių atsargoms.

1.3. Atsargų įkainojimo metodai

Kadangi praktiškai ne visada įmanoma susieti kiekvienos prekės judėjimą (fizinis prekių judėjimas įmonės veiklos metu) su jos kainos judėjimu (prekių įsigijimo išlaidų priskyrimas per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikainai ar sandėlyje likusių atsargų vertei), tai apskaičiuojant sunaudotų gamyboje ar parduotų atsargų savikainą, įmonė gali taikyti FIFO, LIFO, svertinio (slenkančio) vidurkio, konkrečių kainų arba kitus atsargų įkainojimo metodus, atsižvelgdama į atsargų judėjimą įmonėje bei kitas sąlygas.

• FIFO (first – in, first – out) metodo esmė yra ta, kad anksčiausiai parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama pagal anksčiausiai įsigytų atsargų kainą. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos įkainojamos paskutinių įsigijimų (pasigaminimo) savikaina. Šį metodą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausiai. FIFO metodas geras todėl, kad juo gana tiksliai įvertinamos įmonės sandėliuose esančios atsargos. Kadangi šiuo atveju daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos (ar sunaudojamos) anksčiausiai pirktos prekės, vadinasi, atsargose lieka vėliausiomis (vadinasi, palyginti realiomis) kainomis įvertintos atsargos. Kitas šio metodo pranašumas yra tas, kad jis susieja fiziškai (tikrovėje) parduotų prekių įsigijimo savikainą su pajamomis, gautomis pardavus prekes, todėl apskritai FIFO atsargų apskaitos metodas dažniausiai leidžia tiksliai parodyti atsargų apskaitoje judėjimą.

• LIFO (last – in, first – out) metodas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įmanoma nustatyti, kad vėliausiai įsigytos atsargos sunaudojamos pirmiausiai. Šio metodo esmė yra ta, kad anksčiausiai parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama pagal vėliausiai įsigytų atsargų kainą. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos įkainojamos pirmųjų įsigijimų (pasigaminimo) savikaina. Nuolat taikant LIFO įvertinimo būdą, atsargos gali būti rodomos dešimtmečių senumo kainomis, nes daroma prielaida, kad nuolatos parduodamos vėliausiai pirktos prekės ar pagaminta produkcija. Kainų augimo laikotarpiu būtent LIFO metodu parduotų prekių savikainą galima įvertinti pagal to momento kainų lygį prekių
rinkoje, – šis metodas infliacinės ekonomikos sąlygomis rodo mažiausią pelną, o defliacijos atveju – didžiausią; taip bent iš dalies susilpninama valstybės ekonominio vystymosi įtaka įmonės veiklai. Taikant LIFO metodą laikomasi nuomonės, jof informacija apie kainų judėjimą ir tikslesnis įmonės veiklos rezultatų apskaičiavimas yra svarbiau nei fizinio prekių judėjimo vaizdavimas apskaitoje bei atskaitomybėje ir atsargų likučio įvertinimas balanse (balanse atspindima likusių prekių vertė dažniausiai visiškai nesutampa su realia tų atsargų rinkos kaina, nes atsargų likutis laikotarpio pabaigoje įvertinamas seniausiomis atsargų pirkimo kainomis).

• Svertinio vidurkio (vidutinės kainos) metodas gali būti taikomas, kai atsargos sumaišytos ir negalima nustatyti, kurios atsargos įsigytos ar pagamintos anksčiau. Šio metodo esmė yra ta, kad parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama, šių atsargų kiekį dauginant iš ataskaitinio laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį įsigytų atsargų kainų svertinio vidurkio. Vidutinė atsargų vieneto kaina apskaičiuojama ataskaitinio laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį įsigytų atsargų vertę dalinant iš jų kiekio. Ta pačia vidutine kaina įkainojamas ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos. Vidutinės kainos metodas geras tuo, kad labai lengva vesti apskaitą, atsargas apskaitant periodiškai (nereikia stebėti, kaip nuosekliai pirktos atsargos sunaudojamos ar parduodamos). Tačiau vidutinės kainos metodas netiksliausias – išvedant rezultatus per ketvirtį, neįmanoma įvertinti pardavimų rezultatyvumo.

• Kai atsargų judėjimas sutampa su jų kainų judėjimu ir žinoma konkrečiam tikslui skirtos atsargos, tai jos gali būti įkainojamos taikant konkrečių kainų metodą. Pagal šį metodą parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina nustatoma kiekvieną parduotą (sunaudotą) atsargų vienetą įkainojant būtent to vieneto įsigijimo ar pagaminimo savikaina. Metodas pasiteisina, apskaitant brangias atsargas ar vykdant konkrečius projektus, užsakymus. Kitais atvejais jis reiklautų per daug darbo, nes taikant šį būdą reikia tiksliai žinoti, už kokią sumą pirkta kiekviena sandėlyje esanti prekė. Šis būdas netaikomas, jei yra daug atsargų vienetų, kurie gali būti lengvai keičiami vieni kitais.

Šių visų atsargų įkainojimo metodų pavyzdžiai pateikti 1 priede.

Įmonių apskaitininkai turi pasirinkti tokius atsargų įkainojimo būdus, kurie tiksliausiai atspindėtų įmonių veiklos rezultatus. Labai svarbu tai padaryti kvalifikuotai, nes nuo atsrgų įvertinimo būdo priklauso ir Valstybinei Mokesčių Inspekcijai mokamų mokesčių suma. Daugelis šiek tiek atsakingiau savo įmonių ekonomiką tvarkančių atsargas, visada įvertina bent keliais metodais, kad galėtų išsiaiškinti įvairius įmonės veiklos aspektus. Kiekvienas metodas turi pranašumų ir tūkumų. Atsargų įvertinimo metodo pasirinkimą lemia jo įtaka balansui, pelno (nuostolio) ataskaitai, mokėtiniems mokesčiams ir valdytojų priimamiems sprendimams. Esminė problema, su kuria susiduriama renkantis atsargų įvertinimo metodą, yra prekių atsargų likučio vertės atspindėjimas balanse ir parduotų prekių savikainos parodymas pelno (nuostolio) ataskaitoje. LIFO metodas labiausiai tinka pelno (nuostolio) ataskaitai, tačiau nėra tinkamiausias atsargų likučiui vertinti ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, ypač ilgais kainų kilimo ar kritimo laikotarpiais. FIFO metodas labiausiai tinka balansui sudaryti, nes likusios neparduotos prekės įvertinamos artimiausiomis balanso sudarymo metu esančiomis kainomis, todėl parodoma realesnė įmonės turto būklė.

Iš paminėtųjų atsargų įkainojimo metodų labiausiai paplitęs yra FIFO metodas. Jis gali būti taikomas daugelyje skirtingų įmonių, nes dažniausiai pirmiausia parduodamos ar sunaudojamos anksčiausiai nusipirktos atsrgos.

Pagal 9–ąjį Verslo Apskaitos standartą, jei įmonės apskaitoje buvo taikomas LIFO metodas, tai finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte atsargos turės būti pateikiamos įkainotos LIFO metodu ir FIFO metodu arba grynąją galimo realizavimo verte, taip pat parodomos šių verčių skirtumas. LR pelno mokesčio įstatyme nustatyta, kad įmonės, skaičiuodamos pelno mokestį, atsargų sąnaudas nustato taikydamos FIFO metodą. Kitokį atsargų įkainojimo metodą, skaičiuodamos pelno mokestį, įmonės gali taikyti tik tuo atveju, jei dėl veiklos specifikos ir atsargų judėjimo kitokį metodą jos taiko sudarydamos finansinę atskaitomybę ir gauna vietos mokesčių administratoriaus sutikimą.

Kitoks (ne FIFO) metodas gali būti keičiamas į kitą (ne FIFO) metodą tik dėl objektyvių priežaščių, pvz., įmonės reorganizavimo metu keičiasi jos veiklos pobūdis ir pan.

2. ATSARGŲ APSKAITOS MODELIAI, ĮSIGIJIMAS IR NURAŠYMAS, JŲ ĮVERTINIMO METODAI

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2104 žodžiai iš 6985 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.