Atsargu apskaita
5 (100%) 1 vote

Atsargu apskaita

1121314151617181

ATSARGŲ APSKAITA

KURSINIS DARBAS



Klaipėda 2007

TURINYS

Įvadas 2

1. Informacijos šaltinių apžvalga 3

1.1 Trumpalaikis turtas 3

1.2 Atsargų klasifikavimas apskaitoje 4

1.3 Atsargų įvertinimas apskaitoje ir atskaitomybėje 6

1.4 Atsargų dokumentavimas 7

1.5 Atsargų įkainojimas 8

1.6 Atsargų įsigijimo savikaina 10

1.7 Atsargų sunaudojimo (pardavimo) apskaitos būdai 12

1.8 Atsargų inventorizavimas 14

2. Darbo metodai ir priemonės 17

2.1 „X“ Įmonės charakteristika, istorija ir veikla 17

2.2 Atsargų apskaitos politika „X“ įmonėje 18

3. Darbo rezultatai ir jų aptarimas 22

3.1 Atsargų apskaitos politika „X“ įmonėje analizė 22

3.2 Įmonės „X“ naudojamų dokumentų dokumentacija 27

3.3 „X“ įmonėje atsargų inventorizavimas ir jos tvarka 28

Išvados 29

Informacijos šaltinių sąrašas 30

Priedai 34

ĮVADAS

Atsargomis laikomos įmonės žinioje esančios vertybės – trumpalaikis turtas, – kurios skirtos parduoti įprasta tvarka arba sunaudoti teikiant paslaugas ar gaminant parduotinas prekes ir kurios vieną kartą dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese ir yra iš karto sunaudojamos įmonės veikloje uždirbant pajamas.

Prekių ir žaliavų kainos nuolat keičiasi kintant rinkos sąlygoms. Vienos ir tos pačios prekės gali būti perkamos skirtingomis kainomis vienu metu. Nors įmonei ir yra žinoma, kiek ji pati sumokėjo už vieną ar kitą parduotą prekę, bet jos pagrindinis uždavinys – kiek įmanoma tiksliau nustatyti parduotų prekių savikainą ir sandėlyje likusių prekių vertę. Tam reikia nustatyti, kokia tvarka buvo parduotos tos skirtingų kainų prekės, o priklausomai nuo įmonės veikos pobūdžio ir nuo turimų atsargų specifikacijos yra nustatomas atsargų apskaitos metodas.

Pasirinkta kursinio tema – atsargų apskaita – yra viena iš aktualiausių finansinės apskaitos temų, nes atsargos yra viena iš pagrindinių ir daugeliui svarbiausių trumpalaikio turto rūšių, kurios tiesiogiai dalyvauja uždirbant pajamas, o svarbiausias informacijos šaltinis apie įmonės žinioje esančias atsargas ir yra finansinės apskaitos formuojama informacija.

Atsargų apskaitos temos aktualumas teoriniu požiūriu labai plačiai aptarinėjamas nacionalinių ir tarptautinių finansinės apskaitos reglamentų. Taip pat šio darbo tema yra plačiai analizuojama periodiniuose apskaitos leidiniuose, todėl šio kursinio darbo tikslas yra kiek įmanoma plačiau išnagrinėti atsargų apskaitos ypatumus, remiantis naujausiais duomenimis, o pagrindiniai šio darbo uždaviniai, kurie detalizuotų darbo tikslą yra:

1. Apibūdinti atsargų apskaitos sąvoką;

2. Metodiškai pagrįsti atsargų apskaitos ypatumus;

3. Išanalizuoti atsargų apskaitos politiką „ X“ įmonėje;

Profesinės kompetencijos sąrašas:

1. Ūkinio subjekto ekonominės padėties atsispindėjimas apskaitoje:

* Mokėti pateikti informaciją apskaitos vartotojams.

* Mokėti nustatyti finansinius rezultatus ir pavaizduoti juos apskaitoje.

2. Ūkio subjekto priimamų sprendimų ekonominis vertinimas.

* Objektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus.

* Gebėjimas priimti sprendimus.1. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA

1.1 TRUMPALAIKIS TURTAS

Atsargos – trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. [ 1, 75 psl.] Atsižvelgiant į įmonės veiklos pobūdį atsargos gali būti įvairios. Išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:

 Žaliavos ir komplektavimo gaminiai;

 Nebaigta gamyba;

 Pagaminta produkcija;

 Pirktos prekės, skirtos perparduoti;

 Ilgalaikis turtas, skirtas perparduoti.

ATSARGOS

Žaliavos ir komplektavimo gaminiai Nebaigta gamyba Pagaminta produkcija Pirktos prekės, skirtos perparduoti Ilgalaikis turtas, skirtas perparduoti.

1. pav. Atsargų grupės

Sudaryta: 4, 54 psl.

Žaliavos ir komplektavimo gaminiai- tai materialinės vertybės ( pagrindinės ir pagalbinės žaliavos, statybinės medžiagos, kuras, atsarginės dalys ir pan.), kurios skirtos ne parduoti, bet kurias numatoma sunaudoti gamybos procese per ateinantį ataskaitinį laikotarpį. Kelyje esančios žaliavos ir komplektavimo gaminiai, nuosavybės teise priklausančios įmonei, taip pat priskiriamos šiai grupei.

Nebaigta gamyba – tai kurie gaminiai, praėję ne visas technologines proceso stadijas taip pat nesukomplektuoti gaminiai. Nebaigtai gamybai nepriskiriamos nepradėtos apdoroti žaliavos gamybos padaliniuose, taip pat gamybai nupirkti komplektavimo gaminiai.

Pagaminta produkcija – tai praėję visas technologines stadijas gaminiai, skirti parduoti arba kitaip sunaudoti įmonės veikloje.

Pagaminta produkcija – tai visos iš trečiųjų asmenų įsigytos materialinės vertybės, kurios bus skirtos perparduoti. 4, 54 psl.

1.2 ATSARGŲ KLASIFIKAVIMAS APSKAITOJE

Kad įmonė galėtų veikti, reikia turėti atsargų. Tai labiau siejama su prekybos ir gamybos įmonės veikla, nes tokių įmonių pelnui didelę įtaką turi tam tikros atsargos.

Atsargomis
laikomos įmonės žinioje esančios materialinės vertybės, kurias ji tikisi parduoti arba tiesiogiai panaudoti gamyboje. Įmonėje pagrindinės atsargų grupės yra:

 Žaliavos;

 Komplektavimo gaminiai;

 Nebaigta gamyba;

 Pagaminta produkcija;

 Prekės, skirtos perparduoti.

Žaliavos įsigyjamos siekiant perdirbti jas į gatavą produkciją. Gamybos ciklo metu finansinės apskaitos požiūriu žaliavos pereina 3 stadijas. Pirmiausia jos tampa žaliavų atsargomis. Perdavus šias žaliavas į gamybą ir pradėjus perdirbimo procesą, jos laikomos nebaigtos gamybos atsargomis. Tai tarpinis etapas tarp žaliavų ir pagamintos produkcijos atsargų. Pagaminant produkciją, tačiau jos neparduodant, ji vadinama pagamintos produkcijos atsargomis. Iki galo nebaigiant gamybos susidaro nebaigtos gamybos likučiai. Visi šie likučiai parodomi balanso trumpalaikio turto skyriuje – Trumpalaikis turtas.[ 5, 77 psl.]

Taigi atsargos – nelikvidžiausias trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus. [ 6, 179 psl.]

Gamybinėje įmonėje veiklos ciklas prasideda žaliavų medžiagų, komplektavimo gaminių įsigijimų ir baigiasi pagamintos produkcijos, suteiktų paslaugų pardavimu. Gamybinės įmonės veiklos ciklo metu vienos atsargos perdirbamos ir tampa kitomis atsargomis, kurios realizuojamos arba mainomos į kitą turtą. Šiose įmonėse veiklos ciklas gali būti labai ilgas, kartais net gali užtrukti ilgiau, negu vienerius ataskaitinius metus:

2 pav. Trumpalaikio turto ūkinės veiklos ciklas gamybinėje įmonėje

Sudaryta: 6, 180 psl.

Prekybinėje įmonėje veiklos ciklas prasideda jau gatavų gaminių įsigijimu ir baigiasi šių gaminių pardavimu pirkėjams arba mainymu į kitą turtą. Paprastai šių įmonių veiklos ciklas yra gana trumpas, nes atsargos įsigyjamos konkrečiam tikslui, todėl greitai realizuojamos:3 pav. Trumpalaikio turto ūkinės veiklos ciklas prekybinėje įmonėje

Sudaryta: 6, 180 psl.

Pardavimui skirtos atsargos negali būti perpardavinėjamos ta pačia kaina, kuria įmonė jas nusipirko. Kiekviena prekybos įmonė parduoda prekes didesne kaina, negu mokėjo įsigydama atsargų. Tam yra nustatomas prekybos antkainis – priedas prie pirkimo kainos.

Kad būtų aiškiau kas yra veiklos ciklas, tai Veiklos ciklas – laikotarpis nuo veiklos procese naudojamu atsargu įsigijimo iki jų realizavimo už pinigus arba už lengvai pinigais paverčiamą priemonę. [ 15; 2 punktas]

1.3 ATSARGŲ ĮVERTINIMAS APSKAITOJE IR ATSKAITOMYBĖJE

Atsargų pasigaminimo savikaina turi būti nustatoma prie pagrindinių medžiagų, žaliavų ir komplektavimo gaminių, sunaudotų gaminant šias atsargas, įsigijimo savikainos pridedant tiesioginio darbo išlaidas, padarytas gaminant šį trumpalaikį turtą. Atsargų pasigaminimo savikainą turi būti įtraukta ir atitinkama netiesioginių gamybos išlaidų dalis nustatyta pagal pasirinktą paskirstymo kriterijų. Į pasigaminimo savikainą neįtraukiamos veiklos sąnaudos. Atsargoms pirkti arba nebaigtoms vykdyti sutartims finansuoti skirtų skolintų sumų palūkanos priskiriamos prie atsargų įsigijimo savikainos, jeigu normalus atsargų įsigijimo laikotarpis ne ilgesnis kaip metai.

Sąlyginai galima išskirti dvi atsargų įsigijimo vertės dalis: pirkimo kaina ir visos kitos išlaidos, susijusios su atsargų atsigabenimu į įmonę.

Išlaidos sandėliams išlaikyti ir prižiūrėti į atsargų savikainą neįskaitomos, jos apskaitomos veiklos sąnaudų sudėtyje. Atsargų įsigijimas įforminamas sutartimi tarp įmonės pirkėjos ir įmonės tiekėjos. Sutartyse nurodoma tiekiamų atsargų nomenklatūra, kiekis, savybės, kainos, tiekimo terminai, pristatymo sąlygos, mokėjimo sąlygos ir pan. Už sutartyse numatomų sąlygų nevykdymą gali būti numatomos įvairios sankcijos, baudos, netesybos, delspinigiai. Atsargų pirkimo-pardavimo sutartyse turi būti aiškiai apibrėžtas nuosavybės teisių perdavimo momentas įmonės tiekėjos įmonei pirkėjai. Jei sutartyse nebuvo numatytas nuosavybės perdavimo momentas, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento. Dažniausiai nuosavybės teisė atsiranda tada, kai dokumentaliai užfiksuojamas įsipareigojimas mokėti ir atsiranda teisė reikalauti perkamų vertybių.

Už valiutą įsigytos atsargos apskaitoje pajamuojamos to turto pirkinio dienos valiutos kursu. Perkant prekes už valiutą iš užsienio, neteisinga jas pajamuoti pagal muitinę vertę. Tai nėra įsigijimo vertė. Atsargų įsivežimas iš užsienio turi būti patvirtintas muitinės deklaracijomis, neturint muitinės deklaracijos negalima pajamuoti atsivežtų iš užsienio atsargų pagal pirkimo užsienyje dokumentus.

Siekiant paspartinti atsiskaitymus su tiekėjais, pirkimo-pardavimo sutartyse gali būti numatyta diskontų taikymo galimybė. Tai yra griečiau sumokėti, tada mažiau teks mokėti. Diskontas gali būti suteikiamas ne vien už greitesnį atsiskaitymą, bet ir už didesnį pirktų prekių kiekį. Kainos mažinamos reklamos tikslais, siekiant padidinti pardavimų apimtis. Prekybinių nuolaidų yra įvairių rūšių. Visos suteiktos nuolaidos, jeigu jomis įmonė pirkėja pasinaudojo, negali būti įtrauktos į faktinę atsargų įsigijimo vertę. [5, 77- 78
psl.]

Nuolaidos ir nukainojimai gali būti taikomi ne tik toms atsargoms, kurios skirtos perparduoti, bet ir toms, kurios sunaudojamos įmonėje produkcijai gaminti. [11]

1.4 ATSARGŲ DOKUMENTAVIMAS

Atsargų įsigijimas turi būti įrodytas juridinę galią turinčiais dokumentais. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalaujama, kad dokumentai būtų surašyti ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus. Dokumentai turi turėti juridinę galią.

Jeigu krovinys gabenamas ne samdytu, o nuosavu transportu, galima naudoti ne važtaraštį, o PVM sąskaitos-faktūros mėlynąjį egzempliorių. Šis PVM sąskaitos-faktūros egzempliorius kartu su kroviniu išduodamas gavėjui ir laikomas krovinio buvimo vietoje.

Jeigu įmonės, įsigyjančios atsargų, atstovas pasiima krovinį iš įmonės tiekėjos sandėlio, jam išrašomas įgaliojimas. Įgaliojimas išrašomas vienu egzemplioriumi. Jį pasirašo įmonės vadovas ir vyriausias buhalteris, jis patvirtinamas apvaliu antspaudu. [ 4, 56-57 psl.]

Priimant atsargas į sandėlį gali būti naudojami Užpajamavimo orderiai. Daugiausia paplitę Vienaeiliai pajamų orderiai. Jie išrašomi pagal kiekvieną atsargų nomenklatūrinį numerį. Pagal vieną sąskaitą-faktūrą surašoma tiek Užpajamavimo orderių, kiek joje įrašyta atsargų pavadinimų, rūšių, dydžių. Užpajamavimo orderyje nurodomas sandėlis, atsargų gavimo data, priimamų atsargų kiekis pagal dokumentą arba faktiškai bei kiti reikalingi atsargoms apibūdinti duomenys. Jeigu tiekėjo išrašytose sąskaitose-faktūrose nurodyti duomenys tiksliai sutampa su faktiškai gautas vertybes apibūdinančiais duomenimis, Užpajamavimo orderiai neišrašinėjami, o ant sąskaitos-faktūros dedamas specialus spaudas ir užpildomi jo rekvizitai. Šis spaudas liudija, kad atsargos priimamos. Gali būti naudojami Daugiaeiliai pajamų orderiai. Tada į vieną orderį surašomos visos tuo metu gautos atsargos. [ 5, 57-58 psl.]

Į gamybą atsargos išduodamos pagal svorį, vienetų skaičių ir pan. Įmonėse, kur masiškai gaminama produkcija, išduodant žaliavas naudojamos Limitinės išdavimo kortelės. Išdavimo limitas apskaičiuojamas pagal tai, kokias produkcijos rūšis ir kokiais kiekiais reikia gaminti, atsižvelgiant į sunaudojimo normas pagaminant vienetą. Limitavimas bei normavimas yra įmonės vidinės apskaitos bei kontrolės reikalas. Limitinės kortelės išrašomos dviem egzemplioriais. Viena jų duodama gamybiniam padaliniui, o kita – sandėliui. Medžiagų išdavimo iš sandėlio į gamybą negalima laikyti jų sunaudojimu, nes tai tik jų saugojimo vietos pakeitimas. Žaliavas galima laikyti sunaudotomis tik tada, kai į gamybinį padalinį išduotas jų kiekis sutampa su faktiškai sunaudotu kiekiu. Jeigu žaliavų limito nepakanka, trūkstamam kiekiui išduoti gali būti išrašomi Reikalavimai. Reikalavimai išrašomi dviem egzemplioriais, nurodant reikalaujamą ir faktiškai išduotą kiekį. Visus atsargų išdavimo dokumentus pasirašo įmonės vadovo įsakymu patvirtinti asmenys. [ 5, 58-59 psl.]

1.5 ATSARGŲ ĮKAINOJIMAS

Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme nurodoma, kad atsargos finansinėje atskaitomybėje įkainojamos pagal faktinę savikainą, o faktinė savikaina apskaičiuojama pirmiausiai nurašant anksčiausiai įsigytas atsargas. Registruojant atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įsigijimo savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę – įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė.

Turto įvertinimo metinės finansinės atskaitomybės taisyklėse nurodoma, kad: „Pagrindinės žaliavos, medžiagos ir komplektuojamieji gaminiai, sunaudoti gamyboje ir įtraukiami į pagamintų atsargų (produkcijos) savikainą, finansinėje atskaitomybėje turi būti įvertinti naudojant FIFO būdą (darant prielaidą, kad pirmiausiai sunaudojamos anksčiausiai įsigytos ar pagamintos atsargos). Jeigu atsargos ir tam tikra jų rūšis įmonėje juda kitaip, jos gali būti apskaičiuojamos ir atspindimos finansinėje atskaitomybėje LIFO būdu, aritmetinio bei slenkančio vidurkio, konkrečių kainų arba kitais būdais, atitinkančiais tų atsargų judėjimą“.

Dabartiniu metu LR įmonės gali laisvai pasirinkti atsargų įvertinimo būdą. Pagrindiniai atsargų įvertinimo būdai, yra šie:

1) Konkrečių kainų būdas;

2) Vidutinių kainų būdas;

3) FIFO — atsargų įvertinimo pirmųjų pirkimų kainomis būdas;

4) LIFO – atsargų įvertinimo paskutiniųjų pirkimų kainomis būdas;

5) LCM – mažesnės kainos metodas.

Konkrečių kainų būdas dažniausiai taikomas prekyboje, prekiaujant unikaliomis arba brangiai kainojančiomis prekėmis. Prekių kainos nustatytos tik tam tikro prekių tipo. Turint įvairių prekių rūšių, susidaro daug skirtingų apskaičiavimų. Naudojant šį būdą galima sąmoningai valdyti parduotų prekių savikainos, o tuo pačiu ir pelno lygį, pasirenkant pardavimui vienetus, kurie buvo pirkti didesne ar mažesne kaina. Atsargų įkainojimo konkrečių kainų būdu pavyzdys pateiktas 1 – ame priede.

Vidutinių kainų būdas patogus naudoti vienarūšio asortimento prekių apskaitoje. Yra du šio būdo metodai: aritmetinio svertinio vidurkio ir besikeičiančio vidurkio. Naudojant aritmetinio svertinio vidurkio metodą daroma prielaida, kad visų ataskaitinio laikotarpio
atsargų vertė yra vienoda nepriklausomai nuo pirkimo kainos ir pirkimo laiko. Atsargos, esančios ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, ir visos nurašytos per ataskaitinį laikotarpį atsargos įvertinamos vidutinėmis kainomis. [ 4, 60-61psl.]

Taikant FIFO būdą, daroma prielaida, jog pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos atsargos, kurios buvo įsigytos anksčiausiai, – tai reiškia, kad laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo vėliausiai įsigytos ar pagamintos. Šį būdą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausiai. [13, 7 punktas.] Atsargų įkainojimo FIFO būdu pavyzdys pateiktas 2 – ame priede.

LIFO būdo esmė ta, kad parduodant ar kitaip sunaudojant atsargas, jos įkainojamos paskutiniųjų pirkimų kainomis. Atsargos, išduotos iš sandėlio, pirmiausiai įvertinamos paskutinio pirkimo kainomis, vėliau priešpaskutinio. Faktinis medžiagų judėjimas gali būti ir kitoks. Jei lieka likutis laikotarpio pabaigoje, jis įkainojamas seniausių pirkimų kainomis. Naudojant šį būdą, parduotų prekių savikaina labiausiai atitinka esamą kainų lygį ir pajamos bei pelnas yra realiausias. Atsargų įkainojimo FIFO būdu pavyzdys pateiktas 3 – ame priede.

Mažesnės kainos metodas (LCM) – kuri kaina mažesnė: savikaina ar rinkos kaina. Šis metodas naudojamas įkainoti atskiroms atsargoms, kurių rinkos kaina dėl tam tikrų priežasčių nukrito žemiau už jų įsigijimo kainą. Tokiu atveju atsargos įskaičiuojamos ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje pagal jų grynąją realizacinę vertę – iš realios pardavimo kainos atėmus su pardavimu susijusias išlaidas. [2, 82-83 psl.]

Visi šie įkainojimo būdai įmonėse yra naudojami atsižvelgiant į atsargų judėjimą įmonėje bei kitas sąlygas, kurios nulemia, kuris iš penkių įvertinimo būdų bus taikomas tam tikrai įmonei.[8]

Pagal 9–ąjį Verslo Apskaitos standartą, jei įmonės apskaitoje buvo taikomas LIFO metodas, tai finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte atsargos turės būti pateikiamos įkainotos LIFO metodu ir FIFO metodu arba grynąją galimo realizavimo verte, taip pat parodomos šių verčių skirtumas. LR pelno mokesčio įstatyme nustatyta, kad įmonės, skaičiuodamos pelno mokestį, atsargų sąnaudas nustato taikydamos FIFO metodą. Kitokį atsargų įkainojimo metodą, skaičiuodamos pelno mokestį, įmonės gali taikyti tik tuo atveju, jei dėl veiklos specifikos ir atsargų judėjimo kitokį metodą jos taiko sudarydamos finansinę atskaitomybę ir gauna vietos mokesčių administratoriaus sutikimą. [13, 7 punktas.]

1.6 ATSARGŲ ĮSIGIJIMO SAVIKAINA

Įsigijimo savikainą sudaro ne tik atsargų pirkimo kaina, bet ir kitos tiesiogiai su jų pirkimu susijusios sąskaitos. Tokių išlaidų pavyzdžių tikrai daug: komisiniai prekybos tarpininkams, įvairios rinkliavos, atsargų gabenimo, saugojimo ir kitos paruošimo naudoti išlaidos. Tokių papildomų išlaidų išvengti pavyksta itin retai. Nebent kai tiekėjas pats pristato nupirktas atsargas į pirkėjo įmonės sandėlį. [12, 1psl.]

9-ajame Verslo apskaitos standarte nurodyta, jog atsargų įsigijimo savikaina pradedama formuoti nuo grynosios atsargų pirkimo kainos, t.y. atskaičius mokėjimus, kuriais pasinaudojo įmonė. Tokiu būdu į nustatomą atsargų savikainą įskaičiuojama:

 sąskaitoje nurodyta atsargų kaina, atmetus visas pirkimo nuolaidas bei netiesioginius mokesčius (vėliau bus atgauti), kuriais valdžia apmokestina ne pačias įmones, parduodančias prekes, o galutinius tų prekių vartotojus, ir kuriuos valdžia renka ne tiesiogiai iš prekių galutinių vartotojų, o per tarpininkus – įmones, parduodančias šias prekes;

 atsargų atsivežimo kaina, prekių draudimo kelyje išlaidos. Atsargų gabenimo, sandėliavimo ir kitos išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis (įskaitomos į per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikainą) tą patį laikotarpį, kai buvo patirtos, jei sumos yra nereikšmingos ar per brangu tiksliai nustatyti atskirų atsargų rūšių minėtas išlaidas. Įmonės apskaitos politikoje turi būti numatyti kriterijai, kuriais vadovaujamasi, nustatot minėtų išlaidų reikšmingumą;

 atitinkami mokesčiai ir muitai, susiję su prekių pirkimu .

Netiesiogiai perkant atsargas dalyvauja ir vyriausias buhalteris, ir įmonės vadovas, tačiau praktiškai sudėtinga tokias netiesiogines išlaidas priskirti konkrečioms atsargoms, daugeliu atvejų jos įtraukiamos į ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudas, dažniausiai į bendrąsias ir administracines. [12, 4 psl.]

Atsargų pirkimo kaina koreguojama tik po prekių pirkimo suteiktomis nuolaidomis ir nukainojimu, t.y. tuomet, kai pats nuolaidos ar nukainojimo faktas ir suma išaiškėja užregistravus pirkimo operaciją apskaitoje. Pirkėjas, kurio įsigytoms prekėms suteiktos nuolaidos ar nukainojimas, buhalterinėse sąskaitose turi fiksuoti atsargų savikainą patikslinantį įrašą.

Nuolaidos gali būti:

 apyvartos;

 mokėjimo (nuolaida, skatinanti greitesnį pirkėjo atsiskaitymą).

 nukainojimas gali būti suteikiamas kaip kompensacija už pardavėjo įsipareigojimų vykdymą ne laiku ar nekokybiškai, t.y. jei pateiktos brokuotos, netinkamos kokybės ar komplektacijos prekės, arba jei jos pateiktos pavėluotai.

Atsargų įsigijimo savikainos ir jos kainos koregavimo apskaitos reikalavimus
reglamentuoja 9-ojo VAS „Atsargos“ 5 punkto nuostatos. Nukainojimai ir nuolaidos, kuriomis pirkėjas pasinaudojo po to, kai atsargos jau buvo užregistruotos apskaitoje, registruojami atsižvelgiant į tai, ar įsigytos ir paskaitoje užregistruotos atsargos dar laikomos sandėlyje, ar jau yra perduotos, sunaudotos produkcijai gaminti. 9-ojo VAS „Atsargos“ 5.1 punkto nuostata teigia, kad jeigu nuolaida ar atsargų nukainojimas suteikiamas po to, kai įmonė pirktas atsargas jau pardavė, koreguojama parduotų prekių savikaina, mažinant ją nuolaidų ar nukainojimo suma. Koreguojama tą ataskaitinį laikotarpį, kai buvo gauta nuolaida ar atliktas atsargų nukainojimas.

Jei atsargos dar neparduotos, vadovaujantis 9-ojo VAS „Atsargos“ 5.2 punkto nuostatomis, tiesiogiai koreguojama atsargų įsigijimo savikaina, mažinant ją nuolaidų ar nukainojimo suma, tenkančia neparduotoms atsargoms. Tačiau jei to padaryti neįmanoma arba netikslinga, nes suteiktų nuolaidų ar nukainojimo sumos nėra reikšmingos, koreguojama parduotų prekių savikaina. Dažna problema, susijusi su atsargų pirkimo kainos koregavimais, yra ta, kad tokios koregavimo galimybės nesuteikia kai kurios kompiuterinės apskaitos programos. Tuomet gautomis nuolaidomis tenka mažinti ataskaitinio laikotarpio parduotų prekių savikainą. Ji koreguojama ir tuo atveju, kai netikslinga nustatyti, ar prekės, kurioms nuolaidos ir nukainojimai suteikti, dar yra sandėlyje, ar jau parduotos.

Nuolaidos ir nukainojimai gali būti taikomi ne tik toms atsargoms, kurios skirtos perparduoti, bet ir toms, kurios sunaudojamos įmonėje produkcijai gaminti. Šios nuolaidos ir nukainojimai registruojami apskaitoje analogiškai, kaip ir anksčiau aptartais atvejais: jei atsargos sunaudotos gaminti produkcijai, kuri jau parduota, gautų nuolaidų ar nukainojimų sumomis mažinama gamyboje sunaudotų žaliavų vertė; jei produkcija dar nebaigta gaminti, mažinama nebaigtos gamybos savikaina; jei produkcija baigta gaminti, bet dar neparduota, mažinama pagamintos produkcijos savikaina. Prieš atliekant koregavimus, svarbu atsižvelgti į sumų reikšmingumą. [10, 4 psl.]

1.7 ATSARGŲ SUNAUDOJIMO (PARDAVIMO) APSKAITOS BŪDAI

9-ajame Verslo apskaitos standarte nurodyta, jog atsargų sunaudojimas arba pardavimas apskaitoje gali būti registruojamas nuolat arba periodiškai. Taikant nuolat apskaitomų atsargų būdą, buhalterinės apskaitos sąskaitose registruojama kiekviena su atsargų sunaudojimu arba pardavimu susijusi operacija. Jeigu nuolat apskaitomų atsargų būdą taikyti ekonomiškai netikslinga, gali būti taikomas periodiškai apskaitomų atsargų būdas, kai atsargų likučių savikaina ir parduotų prekių savikaina buhalterinės apskaitos sąskaitose užregistruojama ataskaitinio laikotarpio pabaigoje atlikus atsargų likučių inventorizaciją. [ 13, 9 punktas]

Nuolat apskaitomų atsargų būdas yra taikomas, kai yra reali galimybė tiksliai apskaičiuoti atsargas. Tai įmanoma, pvz. prekiaujant brangiomis arba unikaliomis prekėmis, kai prekių parduodama nedaug. Šiuo atveju kiekvieną kartą sunaudojus arba pardavus atsargas, apskaitoje užregistruojamos atsargų sąnaudos ir atsargų sumažėjimas. Atsargų pirkimo operacijos šiuo atveju registruojamos sąskaitos 201 Atsargos debete. Kiekvieną kartą įsigijus atsargas apskaitoje atliekamas buhalterinis įrašas:

D 2014 Atsargos

K 27 Pinigai arba įmonės skolų sąskaitos

Atsargų nurašymo (sumažėjimo) ūkinės operacijos registruojamos sąskaitoje 201 Atsargos kredite, debetuojant atitinkamą sąnaudų sąskaitą (6 klasė).

D 6 klasės sąskaitos

K 201 Atsargos

Bet kuriuo momentu sąskaitos 201 Atsargos likutis rodo įmonės turimų atsargų kiekį ir sumą.

Nuolat apskaitomų atsargų būdas

Atsargų likutis Atsargų Sunaudotų per Atsargų likutis

laikotarpio + pirkimai per – laikotarpį = laikotarpio

pradžioje laikotarpį atsargų pabaigoje

savikaina

Sudaryta: 3, 161 psl.

Jeigu nuolat apskaitomų atsargų būdą taikyti ekonomiškai netikslinga, gali būti taikomas periodiškai apskaitomų atsargų būdas. Tuom ataugų likučių savikaina sunaudotų arba parduotų atsargų savikaina buhalterinės apskaitos sąskaitose užregistruojama ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, atlikus inventorizaciją. [ 6, 185-186]

Periodiškai apskaitomų atsargų būdas

Atsargų likutis Atsargų Atsargų likutis Sunaudotų per

laikotarpio + pirkimai per – laikotarpio = laikotarpį

pradžioje laikotarpį pabaigoje atsargų savikaina

Sudaryta: 3, 105 psl.

Taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą atsargų pirkimai per laikotarpį registruojami sąskaitos 6002 Pirkimai debete. Kiekvieną kartą, įsigijus prekių atsargas, apskaitoje registruojama:

D 6002 Pirkimai

K 27 Pinigai arba įmonės skolų sąskaita

Sąskaita 201 Atsargos per laikotarpį nenaudojama, t.y. jos debete lieka užfiksuotas tas pats laikotarpio pradžios likutis. Ši sąskaita per laikotarpį nei debetuojama, nei kredituojama. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui atliekama inventorizacija ir nustatomi kiekiniai atsargų likučiai. Juos padauginus iš atitinkamų kainų apskaičiuojama likučio suma. Apskaičiuoti likučiai įrašomi į sąskaitą 201 Atsargos.
atskaitant atsargas nepateikiama tiksli informacija apie pelno formavimą, nes nežinoma parduotų prekių savikaina. Be to, atliekant inventorizaciją, visos nerastos atsargos laikomos parduotomis arba kitaip sunaudotomis. Tačiau atsargų gali sumažėti dėl tokių ūkinių faktų kaip piktnaudžiavimai, natūrali netektis. Valdymo personalas tokios informacijos negali gauti, nes apskaitoje ji paprasčiausiai nekaupiama. Nežinomi ir atsargų likučiai einamuoju momentu, todėl sunkiau kontroliuoti atsargas. [4, 67-70]

1.8 ATSARGŲ INVENTORIZAVIMAS

Įmonės, net ir tvarkydamos griežčiausią buhalterinę apskaitą, kartkartėmis turi patikrinti, ar faktiniai ilgalaikio turto, žaliavų, medžiagų, prekių, pagamintos produkcijos, nebaigtos gamybos bei kitų atsargų, skolų, pinigų, vertybinių popierių ir kito turto likučiai yra tokie patys kaip ir apskaitoje. Inventorizaciją reikia atlikti ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, nes kitu atveju įmonės savininkams ir kitiems informacijos vartotojams gali būti pateikta klaidinga informacija apie įmonės turimo turto kiekį ir jo vertę. Be to, jeigu prieš mokestinių metų pabaigą neatliekama inventorizacija, gali būti neteisingai apskaičiuotas ir pelno mokestis.

Inventorizacija turi būti pagrįsta juridinę galią turinčiais dokumentais. Inventorizacija atliekama vadovaujantis įmonės administracijos vadovo arba savininko įsakymu, kuriame nurodomi inventorizacijos komisijos pirmininko ir narių vardai, pavardės, pareigos. Šiuo įsakymu inventorizacijos komisijai turi būti pavedama laiku ir tinkamai atlikti inventorizaciją pagal įsakyme nurodytos dienos būklę, turi būti nurodomas inventorizacijos pradžios bei užbaigimo laikas, įpareigojama šį faktą įforminti dokumentais.

Inventorizacija įforminama sudarant inventorizavimo aprašus, kurie aiškiai ir įskaitomai surašomi ranka arba techninėmis priemonėmis. Inventorizavimo aprašas yra pagrindinis inventorizacijos dokumentas, jo privalomieji rekvizitai yra:

* įmonės pavadinimas,

* dokumento pavadinimas,

* dokumento sudarymo pradžios ir pabaigos data bei vieta,

* inventorizuojamų objektų pavadinimai,

* inventorizuojamų objektų matavimo rodikliai, kiekis, kaina, suma arba tik suma, arba tik kiekis,

* inventorizacijos komisijos narių ir materialiai atsakingų asmenų vardai, pavardės, pareigos ir parašai.

Atskiri inventorizavimo aprašai sudaromi pagal turto buvimo vietas, inventorizavimo metu gautą turtą, inventorizavimo metu išduotą turtą, materialiai atsakingus asmenis, buhalterinės apskaitos sąskaitas.

Inventorizuojant materialųjį turtą, surašomi du inventorizavimo aprašų egzemplioriai, kuriuos abu pasirašo visi inventorizacijos komisijos nariai ir materialiai atsakingi asmenys. Pirmasis inventorizavimo aprašo egzempliorius inventorizacijos baigimo dieną atiduodamas į buhalteriją, o antrasis – materialiai atsakingam asmeniui.

Visas patikrintas ir suskaičiuotas turtas įrašomas į aprašus, kuriuose nurodomas jo įrašo eilės numeris, pavadinimas, rūšis (techninė charakteristika), kiekis, kaina ir suma. Kiekvieno aprašo lapo pabaigoje skaitmenimis ir žodžiais įrašomas faktiškai rasto turto kiekis natūriniais rodikliais (susumavus lape įrašyto turto kiekį natūriniais rodikliais neatsižvelgiant į matavimo vienetą), žodžiais nurodomas paskutiniojo įrašo eilės numeris. Neužpildytos lapo eilutės perbraukiamos. Paskutinio aprašo lapo pabaigoje skaitmenimis ir žodžiais įrašomas paskutiniojo įrašo eilės numeris, faktiškai rasto turto kiekis natūriniais rodikliais (susumavus visuose, įskaitant ir paskutinįjį, aprašo lapuose nurodytą turto kiekį natūriniais rodikliais) ir faktiškai rasto turto suma.

Remiantis inventorizavimo aprašais, faktiški inventorizuotų objektų likučiai sutikrinami su buhalterinės apskaitos duomenimis pagal jų būklę inventorizacijos pradžios dieną. Radus likučių neatitikimų, inventorizacijos komisija turi pareikalauti iš atsakingų darbuotojų raštiškų paaiškinimų dėl visų trūkumų ir pertekliaus, taip pat nuostolių, susijusių su skolų ieškinio senaties terminų praleidimu. Pagal pateiktus paaiškinimus, inventorizacijos komisija nustato aptiktų turto trūkumų, nuostolių ir gedimo, taip pat pertekliaus pobūdį ir rekomenduoja panaikinti inventorizacijos duomenų skirtumus.

Nustatytas turto perteklius užpajamuojamas. Turto trūkumas priskiriamas prie gautinų už turto trūkumus sumų (jeigu numatoma trūkumų sumas išieškoti) arba netekimų (jeigu trūkumų išieškoti neįmanoma).

Galutinį sprendimą dėl inventorizacijos rezultatų įrašymo į apskaitą priima įmonės administracijos vadovas arba savininkas. Remiantis įmonės administracijos vadovo arba savininko įsakymu dėl inventorizacijos rezultatų įtraukimo į apskaitą, šie rezultatai per dešimt dienų po sprendimo priėmimo turi būti įrašomi į atitinkamas buhalterinės apskaitos sąskaitas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4250 žodžiai iš 8416 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.