Atsargu apskaita
5 (100%) 1 vote

Atsargu apskaita

ATSARGŲ APSKAITA

KURSINIS DARBAS



Klaipėda 2007

TURINYS

Įvadas 2

1. Informacijos šaltinių apžvalga 3

1.1 Trumpalaikis turtas 3

1.2 Atsargų klasifikavimas apskaitoje 4

1.3 Atsargų įvertinimas apskaitoje ir atskaitomybėje 6

1.4 Atsargų dokumentavimas 7

1.5 Atsargų įkainojimas 8

1.6 Atsargų įsigijimo savikaina 10

1.7 Atsargų sunaudojimo (pardavimo) apskaitos būdai 12

1.8 Atsargų inventorizavimas 14

2. Darbo metodai ir priemonės 17

2.1 „X“ Įmonės charakteristika, istorija ir veikla 17

2.2 Atsargų apskaitos politika „X“ įmonėje 18

3. Darbo rezultatai ir jų aptarimas 22

3.1 Atsargų apskaitos politika „X“ įmonėje analizė 22

3.2 Įmonės „X“ naudojamų dokumentų dokumentacija 27

3.3 „X“ įmonėje atsargų inventorizavimas ir jos tvarka 28

Išvados 29

Informacijos šaltinių sąrašas 30

Priedai 34

ĮVADAS

Atsargomis laikomos įmonės žinioje esančios vertybės – trumpalaikis turtas, – kurios skirtos parduoti įprasta tvarka arba sunaudoti teikiant paslaugas ar gaminant parduotinas prekes ir kurios vieną kartą dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese ir yra iš karto sunaudojamos įmonės veikloje uždirbant pajamas.

Prekių ir žaliavų kainos nuolat keičiasi kintant rinkos sąlygoms. Vienos ir tos pačios prekės gali būti perkamos skirtingomis kainomis vienu metu. Nors įmonei ir yra žinoma, kiek ji pati sumokėjo už vieną ar kitą parduotą prekę, bet jos pagrindinis uždavinys – kiek įmanoma tiksliau nustatyti parduotų prekių savikainą ir sandėlyje likusių prekių vertę. Tam reikia nustatyti, kokia tvarka buvo parduotos tos skirtingų kainų prekės, o priklausomai nuo įmonės veikos pobūdžio ir nuo turimų atsargų specifikacijos yra nustatomas atsargų apskaitos metodas.

Pasirinkta kursinio tema – atsargų apskaita – yra viena iš aktualiausių finansinės apskaitos temų, nes atsargos yra viena iš pagrindinių ir daugeliui svarbiausių trumpalaikio turto rūšių, kurios tiesiogiai dalyvauja uždirbant pajamas, o svarbiausias informacijos šaltinis apie įmonės žinioje esančias atsargas ir yra finansinės apskaitos formuojama informacija.

Atsargų apskaitos temos aktualumas teoriniu požiūriu labai plačiai aptarinėjamas nacionalinių ir tarptautinių finansinės apskaitos reglamentų. Taip pat šio darbo tema yra plačiai analizuojama periodiniuose apskaitos leidiniuose, todėl šio kursinio darbo tikslas yra kiek įmanoma plačiau išnagrinėti atsargų apskaitos ypatumus, remiantis naujausiais duomenimis, o pagrindiniai šio darbo uždaviniai, kurie detalizuotų darbo tikslą yra:

1. Apibūdinti atsargų apskaitos sąvoką;

2. Metodiškai pagrįsti atsargų apskaitos ypatumus;

3. Išanalizuoti atsargų apskaitos politiką „ X“ įmonėje;

Profesinės kompetencijos sąrašas:

1. Ūkinio subjekto ekonominės padėties atsispindėjimas apskaitoje:

* Mokėti pateikti informaciją apskaitos vartotojams.

* Mokėti nustatyti finansinius rezultatus ir pavaizduoti juos apskaitoje.

2. Ūkio subjekto priimamų sprendimų ekonominis vertinimas.

* Objektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus.

* Gebėjimas priimti sprendimus.1. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA

1.1 TRUMPALAIKIS TURTAS

Atsargos – trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. [ 1, 75 psl.] Atsižvelgiant į įmonės veiklos pobūdį atsargos gali būti įvairios. Išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:

 Žaliavos ir komplektavimo gaminiai;

 Nebaigta gamyba;

 Pagaminta produkcija;

 Pirktos prekės, skirtos perparduoti;

 Ilgalaikis turtas, skirtas perparduoti.

ATSARGOS

Žaliavos ir komplektavimo gaminiai Nebaigta gamyba Pagaminta produkcija Pirktos prekės, skirtos perparduoti Ilgalaikis turtas, skirtas perparduoti.

1. pav. Atsargų grupės

Sudaryta: 4, 54 psl.

Žaliavos ir komplektavimo gaminiai- tai materialinės vertybės ( pagrindinės ir pagalbinės žaliavos, statybinės medžiagos, kuras, atsarginės dalys ir pan.), kurios skirtos ne parduoti, bet kurias numatoma sunaudoti gamybos procese per ateinantį ataskaitinį laikotarpį. Kelyje esančios žaliavos ir komplektavimo gaminiai, nuosavybės teise priklausančios įmonei, taip pat priskiriamos šiai grupei.

Nebaigta gamyba – tai kurie gaminiai, praėję ne visas technologines proceso stadijas taip pat nesukomplektuoti gaminiai. Nebaigtai gamybai nepriskiriamos nepradėtos apdoroti žaliavos gamybos padaliniuose, taip pat gamybai nupirkti komplektavimo gaminiai.

Pagaminta produkcija – tai praėję visas technologines stadijas gaminiai, skirti parduoti arba kitaip sunaudoti įmonės veikloje.

Pagaminta produkcija – tai visos iš trečiųjų asmenų įsigytos materialinės vertybės, kurios bus skirtos perparduoti. 4, 54 psl.

1.2 ATSARGŲ KLASIFIKAVIMAS APSKAITOJE

Kad įmonė galėtų veikti, reikia turėti atsargų. Tai labiau siejama su prekybos ir gamybos įmonės veikla, nes tokių įmonių pelnui didelę įtaką turi tam tikros atsargos.

Atsargomis
laikomos įmonės žinioje esančios materialinės vertybės, kurias ji tikisi parduoti arba tiesiogiai panaudoti gamyboje. Įmonėje pagrindinės atsargų grupės yra:

 Žaliavos;

 Komplektavimo gaminiai;

 Nebaigta gamyba;

 Pagaminta produkcija;

 Prekės, skirtos perparduoti.

Žaliavos įsigyjamos siekiant perdirbti jas į gatavą produkciją. Gamybos ciklo metu finansinės apskaitos požiūriu žaliavos pereina 3 stadijas. Pirmiausia jos tampa žaliavų atsargomis. Perdavus šias žaliavas į gamybą ir pradėjus perdirbimo procesą, jos laikomos nebaigtos gamybos atsargomis. Tai tarpinis etapas tarp žaliavų ir pagamintos produkcijos atsargų. Pagaminant produkciją, tačiau jos neparduodant, ji vadinama pagamintos produkcijos atsargomis. Iki galo nebaigiant gamybos susidaro nebaigtos gamybos likučiai. Visi šie likučiai parodomi balanso trumpalaikio turto skyriuje – Trumpalaikis turtas.[ 5, 77 psl.]

Taigi atsargos – nelikvidžiausias trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus. [ 6, 179 psl.]

Gamybinėje įmonėje veiklos ciklas prasideda žaliavų medžiagų, komplektavimo gaminių įsigijimų ir baigiasi pagamintos produkcijos, suteiktų paslaugų pardavimu. Gamybinės įmonės veiklos ciklo metu vienos atsargos perdirbamos ir tampa kitomis atsargomis, kurios realizuojamos arba mainomos į kitą turtą. Šiose įmonėse veiklos ciklas gali būti labai ilgas, kartais net gali užtrukti ilgiau, negu vienerius ataskaitinius metus:

2 pav. Trumpalaikio turto ūkinės veiklos ciklas gamybinėje įmonėje

Sudaryta: 6, 180 psl.

Prekybinėje įmonėje veiklos ciklas prasideda jau gatavų gaminių įsigijimu ir baigiasi šių gaminių pardavimu pirkėjams arba mainymu į kitą turtą. Paprastai šių įmonių veiklos ciklas yra gana trumpas, nes atsargos įsigyjamos konkrečiam tikslui, todėl greitai realizuojamos:3 pav. Trumpalaikio turto ūkinės veiklos ciklas prekybinėje įmonėje

Sudaryta: 6, 180 psl.

Pardavimui skirtos atsargos negali būti perpardavinėjamos ta pačia kaina, kuria įmonė jas nusipirko. Kiekviena prekybos įmonė parduoda prekes didesne kaina, negu mokėjo įsigydama atsargų. Tam yra nustatomas prekybos antkainis – priedas prie pirkimo kainos.

Kad būtų aiškiau kas yra veiklos ciklas, tai Veiklos ciklas – laikotarpis nuo veiklos procese naudojamu atsargu įsigijimo iki jų realizavimo už pinigus arba už lengvai pinigais paverčiamą priemonę. [ 15; 2 punktas]

1.3 ATSARGŲ ĮVERTINIMAS APSKAITOJE IR ATSKAITOMYBĖJE

Atsargų pasigaminimo savikaina turi būti nustatoma prie pagrindinių medžiagų, žaliavų ir komplektavimo gaminių, sunaudotų gaminant šias atsargas, įsigijimo savikainos pridedant tiesioginio darbo išlaidas, padarytas gaminant šį trumpalaikį turtą. Atsargų pasigaminimo savikainą turi būti įtraukta ir atitinkama netiesioginių gamybos išlaidų dalis nustatyta pagal pasirinktą paskirstymo kriterijų. Į pasigaminimo savikainą neįtraukiamos veiklos sąnaudos. Atsargoms pirkti arba nebaigtoms vykdyti sutartims finansuoti skirtų skolintų sumų palūkanos priskiriamos prie atsargų įsigijimo savikainos, jeigu normalus atsargų įsigijimo laikotarpis ne ilgesnis kaip metai.

Sąlyginai galima išskirti dvi atsargų įsigijimo vertės dalis: pirkimo kaina ir visos kitos išlaidos, susijusios su atsargų atsigabenimu į įmonę.

Išlaidos sandėliams išlaikyti ir prižiūrėti į atsargų savikainą neįskaitomos, jos apskaitomos veiklos sąnaudų sudėtyje. Atsargų įsigijimas įforminamas sutartimi tarp įmonės pirkėjos ir įmonės tiekėjos. Sutartyse nurodoma tiekiamų atsargų nomenklatūra, kiekis, savybės, kainos, tiekimo terminai, pristatymo sąlygos, mokėjimo sąlygos ir pan. Už sutartyse numatomų sąlygų nevykdymą gali būti numatomos įvairios sankcijos, baudos, netesybos, delspinigiai. Atsargų pirkimo-pardavimo sutartyse turi būti aiškiai apibrėžtas nuosavybės teisių perdavimo momentas įmonės tiekėjos įmonei pirkėjai. Jei sutartyse nebuvo numatytas nuosavybės perdavimo momentas, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento. Dažniausiai nuosavybės teisė atsiranda tada, kai dokumentaliai užfiksuojamas įsipareigojimas mokėti ir atsiranda teisė reikalauti perkamų vertybių.

Už valiutą įsigytos atsargos apskaitoje pajamuojamos to turto pirkinio dienos valiutos kursu. Perkant prekes už valiutą iš užsienio, neteisinga jas pajamuoti pagal muitinę vertę. Tai nėra įsigijimo vertė. Atsargų įsivežimas iš užsienio turi būti patvirtintas muitinės deklaracijomis, neturint muitinės deklaracijos negalima pajamuoti atsivežtų iš užsienio atsargų pagal pirkimo užsienyje dokumentus.

Siekiant paspartinti atsiskaitymus su tiekėjais, pirkimo-pardavimo sutartyse gali būti numatyta diskontų taikymo galimybė. Tai yra griečiau sumokėti, tada mažiau teks mokėti. Diskontas gali būti suteikiamas ne vien už greitesnį atsiskaitymą, bet ir už didesnį pirktų prekių kiekį. Kainos mažinamos reklamos tikslais, siekiant padidinti pardavimų apimtis. Prekybinių nuolaidų yra įvairių rūšių. Visos suteiktos nuolaidos, jeigu jomis įmonė pirkėja pasinaudojo, negali būti įtrauktos į faktinę atsargų įsigijimo vertę. [5, 77- 78
psl.]

Nuolaidos ir nukainojimai gali būti taikomi ne tik toms atsargoms, kurios skirtos perparduoti, bet ir toms, kurios sunaudojamos įmonėje produkcijai gaminti. [11]

1.4 ATSARGŲ DOKUMENTAVIMAS

Atsargų įsigijimas turi būti įrodytas juridinę galią turinčiais dokumentais. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalaujama, kad dokumentai būtų surašyti ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus. Dokumentai turi turėti juridinę galią.

Jeigu krovinys gabenamas ne samdytu, o nuosavu transportu, galima naudoti ne važtaraštį, o PVM sąskaitos-faktūros mėlynąjį egzempliorių. Šis PVM sąskaitos-faktūros egzempliorius kartu su kroviniu išduodamas gavėjui ir laikomas krovinio buvimo vietoje.

Jeigu įmonės, įsigyjančios atsargų, atstovas pasiima krovinį iš įmonės tiekėjos sandėlio, jam išrašomas įgaliojimas. Įgaliojimas išrašomas vienu egzemplioriumi. Jį pasirašo įmonės vadovas ir vyriausias buhalteris, jis patvirtinamas apvaliu antspaudu. [ 4, 56-57 psl.]

Priimant atsargas į sandėlį gali būti naudojami Užpajamavimo orderiai. Daugiausia paplitę Vienaeiliai pajamų orderiai. Jie išrašomi pagal kiekvieną atsargų nomenklatūrinį numerį. Pagal vieną sąskaitą-faktūrą surašoma tiek Užpajamavimo orderių, kiek joje įrašyta atsargų pavadinimų, rūšių, dydžių. Užpajamavimo orderyje nurodomas sandėlis, atsargų gavimo data, priimamų atsargų kiekis pagal dokumentą arba faktiškai bei kiti reikalingi atsargoms apibūdinti duomenys. Jeigu tiekėjo išrašytose sąskaitose-faktūrose nurodyti duomenys tiksliai sutampa su faktiškai gautas vertybes apibūdinančiais duomenimis, Užpajamavimo orderiai neišrašinėjami, o ant sąskaitos-faktūros dedamas specialus spaudas ir užpildomi jo rekvizitai. Šis spaudas liudija, kad atsargos priimamos. Gali būti naudojami Daugiaeiliai pajamų orderiai. Tada į vieną orderį surašomos visos tuo metu gautos atsargos. [ 5, 57-58 psl.]

Į gamybą atsargos išduodamos pagal svorį, vienetų skaičių ir pan. Įmonėse, kur masiškai gaminama produkcija, išduodant žaliavas naudojamos Limitinės išdavimo kortelės. Išdavimo limitas apskaičiuojamas pagal tai, kokias produkcijos rūšis ir kokiais kiekiais reikia gaminti, atsižvelgiant į sunaudojimo normas pagaminant vienetą. Limitavimas bei normavimas yra įmonės vidinės apskaitos bei kontrolės reikalas. Limitinės kortelės išrašomos dviem egzemplioriais. Viena jų duodama gamybiniam padaliniui, o kita – sandėliui. Medžiagų išdavimo iš sandėlio į gamybą negalima laikyti jų sunaudojimu, nes tai tik jų saugojimo vietos pakeitimas. Žaliavas galima laikyti sunaudotomis tik tada, kai į gamybinį padalinį išduotas jų kiekis sutampa su faktiškai sunaudotu kiekiu. Jeigu žaliavų limito nepakanka, trūkstamam kiekiui išduoti gali būti išrašomi Reikalavimai. Reikalavimai išrašomi dviem egzemplioriais, nurodant reikalaujamą ir faktiškai išduotą kiekį. Visus atsargų išdavimo dokumentus pasirašo įmonės vadovo įsakymu patvirtinti asmenys. [ 5, 58-59 psl.]

1.5 ATSARGŲ ĮKAINOJIMAS

Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme nurodoma, kad atsargos finansinėje atskaitomybėje įkainojamos pagal faktinę savikainą, o faktinė savikaina apskaičiuojama pirmiausiai nurašant anksčiausiai įsigytas atsargas. Registruojant atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įsigijimo savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę – įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė.

Turto įvertinimo metinės finansinės atskaitomybės taisyklėse nurodoma, kad: „Pagrindinės žaliavos, medžiagos ir komplektuojamieji gaminiai, sunaudoti gamyboje ir įtraukiami į pagamintų atsargų (produkcijos) savikainą, finansinėje atskaitomybėje turi būti įvertinti naudojant FIFO būdą (darant prielaidą, kad pirmiausiai sunaudojamos anksčiausiai įsigytos ar pagamintos atsargos). Jeigu atsargos ir tam tikra jų rūšis įmonėje juda kitaip, jos gali būti apskaičiuojamos ir atspindimos finansinėje atskaitomybėje LIFO būdu, aritmetinio bei slenkančio vidurkio, konkrečių kainų arba kitais būdais, atitinkančiais tų atsargų judėjimą“.

Dabartiniu metu LR įmonės gali laisvai pasirinkti atsargų įvertinimo būdą. Pagrindiniai atsargų įvertinimo būdai, yra šie:

1) Konkrečių kainų būdas;

2) Vidutinių kainų būdas;

3) FIFO — atsargų įvertinimo pirmųjų pirkimų kainomis būdas;

4) LIFO – atsargų įvertinimo paskutiniųjų pirkimų kainomis būdas;

5) LCM – mažesnės kainos metodas.

Konkrečių kainų būdas dažniausiai taikomas prekyboje, prekiaujant unikaliomis arba brangiai kainojančiomis prekėmis. Prekių kainos nustatytos tik tam tikro prekių tipo. Turint įvairių prekių rūšių, susidaro daug skirtingų apskaičiavimų. Naudojant šį būdą galima sąmoningai valdyti parduotų prekių savikainos, o tuo pačiu ir pelno lygį, pasirenkant pardavimui vienetus, kurie buvo pirkti didesne ar mažesne kaina. Atsargų įkainojimo konkrečių kainų būdu pavyzdys pateiktas 1 – ame priede.

Vidutinių kainų būdas patogus naudoti vienarūšio asortimento prekių apskaitoje. Yra du šio būdo metodai: aritmetinio svertinio vidurkio ir besikeičiančio vidurkio. Naudojant aritmetinio svertinio vidurkio metodą daroma prielaida, kad visų ataskaitinio laikotarpio
atsargų vertė yra vienoda nepriklausomai nuo pirkimo kainos ir pirkimo laiko. Atsargos, esančios ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, ir visos nurašytos per ataskaitinį laikotarpį atsargos įvertinamos vidutinėmis kainomis. [ 4, 60-61psl.]

Taikant FIFO būdą, daroma prielaida, jog pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos atsargos, kurios buvo įsigytos anksčiausiai, – tai reiškia, kad laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo vėliausiai įsigytos ar pagamintos. Šį būdą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausiai. [13, 7 punktas.] Atsargų įkainojimo FIFO būdu pavyzdys pateiktas 2 – ame priede.

LIFO būdo esmė ta, kad parduodant ar kitaip sunaudojant atsargas, jos įkainojamos paskutiniųjų pirkimų kainomis. Atsargos, išduotos iš sandėlio, pirmiausiai įvertinamos paskutinio pirkimo kainomis, vėliau priešpaskutinio. Faktinis medžiagų judėjimas gali būti ir kitoks. Jei lieka likutis laikotarpio pabaigoje, jis įkainojamas seniausių pirkimų kainomis. Naudojant šį būdą, parduotų prekių savikaina labiausiai atitinka esamą kainų lygį ir pajamos bei pelnas yra realiausias. Atsargų įkainojimo FIFO būdu pavyzdys pateiktas 3 – ame priede.

Mažesnės kainos metodas (LCM) – kuri kaina mažesnė: savikaina ar rinkos kaina. Šis metodas naudojamas įkainoti atskiroms atsargoms, kurių rinkos kaina dėl tam tikrų priežasčių nukrito žemiau už jų įsigijimo kainą. Tokiu atveju atsargos įskaičiuojamos ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje pagal jų grynąją realizacinę vertę – iš realios pardavimo kainos atėmus su pardavimu susijusias išlaidas. [2, 82-83 psl.]

Visi šie įkainojimo būdai įmonėse yra naudojami atsižvelgiant į atsargų judėjimą įmonėje bei kitas sąlygas, kurios nulemia, kuris iš penkių įvertinimo būdų bus taikomas tam tikrai įmonei.[8]

Pagal 9–ąjį Verslo Apskaitos standartą, jei įmonės apskaitoje buvo taikomas LIFO metodas, tai finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte atsargos turės būti pateikiamos įkainotos LIFO metodu ir FIFO metodu arba grynąją galimo realizavimo verte, taip pat parodomos šių verčių skirtumas. LR pelno mokesčio įstatyme nustatyta, kad įmonės, skaičiuodamos pelno mokestį, atsargų sąnaudas nustato taikydamos FIFO metodą. Kitokį atsargų įkainojimo metodą, skaičiuodamos pelno mokestį, įmonės gali taikyti tik tuo atveju, jei dėl veiklos specifikos ir atsargų judėjimo kitokį metodą jos taiko sudarydamos finansinę atskaitomybę ir gauna vietos mokesčių administratoriaus sutikimą. [13, 7 punktas.]

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2527 žodžiai iš 8416 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.