Turinys
Įvadas 2
1. Atsargų apibūdinimas 3
1.1. Atsargų paskirtis 3
1.2. Atsargų rūšys 6
2. Atsargų valdymas 7
2.1. Pagrindiniai atsargų valdymo principai 7
2.2. Atsargų sudarymo uždaviniai 9
2.3. Klasikiniai atsargų modeliai 12
2.4. Atsargų nustatymas kintamomis sąlygomis 15
3. Atsargų laikymo sąnaudos 20
4. Atsargų įtaka įmonės pelningumui 23
5. Teorinių žinių taikymas praktikoje 25
Išvados 27
Literatūra 30
Įvadas
Įmonės, užsiimančios gamybine arba prekybine veikla, turi atsargas,
kuriose yra įdėta didelė dalis įmonės kapitalo. Kiekviena įmonė, norėdama
pelningai funkcionuoti, turi vykdyti atsargų valdymo politiką. Ši politika
apima optimalaus dydžio atsargų sudarymo problemą, taip pat techninių ir
organizacinių sandėliavimo operacijų racionalų tvarkymą.
Siekiant, kad atsargos būtų kuo artimesnės optimalioms, jas reikia
planuoti. Atsargų planas glaudžiai siejama su prekybos įmonės prekių
realizacijos ir pirkimo planais.
Įmonės, ypač gamybinės ar prekybinės, nemažas pinigų sumas įšaldo
atsargose bei nebaigtose vykdyti sutartyse. Dalies šių lėšų „išlaisvinimas“
padidintų įmonės pinigų srautus, kas leistų juos panaudoti verslo plėtrai
ar veiklos procesų efektyvumui gerinti. To pasiekti įmonėms gali padėti
keli praktiniai atsargų valdymo žingsniai:
kiek galima tiksliau planuoti pagamintos produkcijos, medžiagų ar žaliavų
poreikį artimiausiam laikotarpiui. Tai padeda išvengti papildomų
(nenumatytų) žaliavų užsakymų, gamybos stabdymo ar atsargų pertekliaus.
Efektyvus planavimas leistų ne tik palaikyti optimalų atsargų lygį, bet ir
sumažinti sąnaudas, susijusias su papildomais užsakymais ar perteklinių
atsargų sandėliavimu;
palaikyti skirtingus atsargų lygius skirtingiems produktams, priklausomai
nuo to, kaip greitai jos gali būti papildytos ir kiek jos yra svarbios
vykdomai veiklai;
ieškoti galimybių padidinti pardavimų skyriaus darbo lankstumą, kas leistų
laiku reaguoti į kliento poreikius, palaikant įmanomai žemą atsargų lygį
mažiausiais kaštais;
detaliau išanalizuoti patiriamas sandėliavimo, atsargų valdymo ir kitas
susijusias sąnaudas. Gali paaiškėti, kad, pavyzdžiui, dalies komponentų
surinkimas pačioje įmonėje yra brangesnis negu jų įsigijimas iš tiekėjų.
Tokiu būdu didelę atsargų dalį ir jų valdymą būtų galima perkelti šių
komponentų surinkėjui;
atsargų valdymui apjungti žinias iš įvairių veiklos sričių, apimant
pardavimus, gamybą, paskirstymą, marketingą ir net pagrindinius klientus,
tai padės identifikuoti problemines vietas bei palengvins atsargų poreikio
prognozavimą.
Prekybos įmonės atsargų dydis tiesiogiai priklauso nuo prekių užsakymo
dydžio. Kuo dažniau ir mažesniais kiekiais galima užsakyti ir gauti prekes,
tuo mažesnis atsargų lygis. Bet tokia atsargų valdymo politika ne visada
bus ekonomiška. Todėl būtina detaliau nagrinėti ekonomiškai pagrįstų
užsakymo dydžių nustatymą.
1. Atsargų apibūdinimas
1.1. Atsargų paskirtis
Atsargomis laikomos įmonės žinioje esančios materialinės vertybės,
kurias ji tikisi parduoti arba tiesiogiai panaudoti gamyboje. Įmonėse
išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:
– žaliavos;
– komplektavimo gaminiai;
– pagaminta produkcija;
– prekės, skirtos perparduoti.Atsargos tarnauja įvairiems firmos tikslams:
– teikia masto ekonomiją. Išlaidos sumažėja, jeigu firma dideliais
kiekiais perka žaliavų, gamina ir transportuoja prekes. Pavyzdžiui,
jeigu gamintojas siekia sumažinti produkcijos vieneto kainą
įsigydamas didelį kiekį atsargų, tai pastarosios yra būtinos.
Medžiagų vieneto transportavimo kaštai yra mažesni, jei iš karto
vežami dideli kiekiai. Todėl dažnai atsargos susidaro siekiant
sumažinti transportavimo išlaidas. Didelis pagamintų prekių kiekis
laikomas tarpiniuose sandėliuose, vartotojų išdėstymo vietose.
Egzistuoja ekonominis kompromisas tarp gamybos ir atsargų laikymo
sąnaudų. Gamindama didelius produkcijos kiekius, įmonė įgyja
pranašumą lyginant su kitomis įmonėmis, nes visiškai panaudoja
gamybinius pajėgumus, kas leidžia pasiekti mažesnes vieneto gamybos
sąnaudas. Gamybas dideliais kiekiais leidžia keletą tarpinių
sandėlių papildyti atsargomis, dar prieš parduodant visas prekių
atsargas suteikia galimybę derinti laiką ir papildyti tuos
tarpinius sandėlius, kurie nebeturi atsargų. Gamyba mažais
kiekiais, priešingai lemia trumpą gamybos ciklą ir didesnius
kaštus. Tačiau didelį pagamintų prekių kiekį yra sunku greitai
realizuoti, todėl padidėja atsargų laikymo sąnaudos. Kai gamyba
vyksta nepilnu pajėgumu, dažni gamybos pokyčiai neleidžia gauti
pelno, nes firma disponuoja nepakankamu produkcijos kiekiu
vartotojų poreikiams
tenkinti. Tada prarastų pardavimų ir atsargų
papildymo išlaidos turėtų būti derinamas su investicijomis, kurios
mažina išlaidas ir atsiranda dėl ilgo produkcijos gamybos ciklo.
– teikia pasiūlos ir paklausos balansavimo galimybes. Paklausa yra
netolygi, tačiau kompanijai pigiau išlaikyti vienodą gamybos lygį,
nei jį tai didinti, tai mažinti, atsižvelgiant į paklausos
svyravimus. Nes sezoninė paklausa ar pasiūla skatina firmą ieškoti
investicijų. Per tam tikras sezonines šventes, tokias kaip šv.
Kalėdos, Motinos diena, šv.Velykos ar pan., specifinių tai šventei
produktų gamintojai parduoda daug gaminių. Jeigu gamintojai didintų
gamybos apimtis tik tokių masinių švenčių metu, specifinių gaminių
gamybos kaštai būtų labai dideli, svyruotų darbo jėgos poreikiai.
Todėl gamintojams parankiau visus metus palaikyti stabilią gamybą
ir darbo jėgą, nustatyti produkcijos savikainą įvairiais metų
periodais, o sezonines prekes saugoti sandėlių šaldytuvuose,
esančiuose šalia gamyklų. Atsargos leistu suderinti paklausos
svyravimą ir tolygų gamybos ritmą. Bet, kita vertus, įmonės
produkcijos paklausa gali būti palyginti stabili visus metus,
tačiau žaliavas pristatyti įmanoma tik tam tikrais metų laikais,
kaip vaisių ir daržovių konservų gamyboje, arba kai žaliavas,
geriau pirkti kai jos yra pigios. Tokiu atveju yra kaupiamos
žaliavų atsargos, kurios užtikrina tolygią gamybą.
– teikia apsaugą nuo nestabilios paklausos. Paklausos svyravimai
sudaro daug keblumų, užtikrinant normalų žaliavų ar prekių kiekį
gamyboje ar prekyboje. Tokių svyravimų neįmanoma prognozuoti
visiškai tiksliai. esant transporto priemonės gedimui, žaliavos
tampa nebeprieinamos ir gamyba gali sustoti. Įvertinus visas šias
aplinkybes, atsargos yra kaupiamos klientų poreikiams tenkinti
tada, kai tiekimo procesas būna pertraukiamas. Atsargų laikymas
turi duoti naudos, todėl reikia gerai įvertinti jų naudingumą ir
sąnaudas laikant jas. Kartais žaliavų perteklinės atsargos
sukaupiamos tikintis, kad ateityje jos pabrangs ir yra pelningiau
pirkti dabar ir laikyti perteklių.
– teikia specializacijos privalumų. Įmonės specializuojasi gaminti
tik tam tikrus produktus ar komponentus, kurie vėliau
transportuojami į regioninius sandėlius. Šiuose sandėliuose
formuojami užsakymai iš įvairių produktų pagal klientų
pageidavimus. Gamybos apimčių bei transportavimo ekonomija
kompensuoja atsargų laikymo sąnaudas.
– teikia gamybos atsargų privalumus. Gamybos procesas yra
nenutrūkstamas – atlikus vieną operaciją, produktas keliauja į kitą
darbo barą, po kurio atliekama sekanti operacija. Jeigu vieno baro
įrengimai sugenda arba išsiderina, gali sustoti visa technologinė
linija. Todėl jau esančios gamybos atsargos laikinai „užkemša“
atsiradusius pertrūkius, susidariusius dėl gedimo. Taip pat
skiriasi ir operacijų atlikimo greitis. jeigu nebūtų atsargų
kažkurioje gamybos grandies vietoje produkto pastoviai trūktų, o
kitur jis sudarytų perteklių.
– atsargos veikia kaip buferis. Atsargos esančios įvairiose
paskirstymo grandinės vietose, sušvelniną konfliktus tarp
paskirstymo kanalo subjektų: tiekėjų ir žaliavų pirkėjų, žaliavų
pirkėjų ir gamintojų, gamybos ir marketingo, marketingo ir
paskirstymo, paskirstymo ir tarpininkų, tarpininkų ir vartotojo.
Šie tiekimo kanalo subjektai tarpusavyje fiziškai yra nutolę viens
nuo kito, todėl atsargos suteikia prekei laiko ir vietos
naudingumą.
1 schema. Atsargų judėjimas tiekimo kanalais
Schemoje pavaizduotas atsargų judėjimas tiekimo kanalais. Šis
judėjimas vyksta dviem kryptimis – ištisinės rodyklės parodo pagrindinį
srautą „tiekėjas-gamintojas-tarpininkas-vartotojas“, o punktyrinės rodyklės
parodo atgalinį, arba dar vadinama reversinį, srautą, tai prekių
grąžinimai, panaudotų medžiagų perdirbimas.
1.2. Atsargų rūšys
Atsargos, pagal kaupimo priežastis, skirstomos į tokias rūšis:
✓ Ciklo atsargos. Tai atsargos, esančios „apyvartoje“ – jos mažėja,
yra papildomos, vėl mažėja ir t.t. Ciklo atsargos reikalingos
paklausai tenkinti, t.y. tada, kai įmonė gali tiksliai numatyti
paklausą ir papildymo laiką. Pavyzdžiui, jei per dieną nuolat
parduodama 20 vienetų produkto ir kas 10 dienų atsargos papildomos,
atsargų, kol neviršijamos ciklo atsargos, neprireiks. Kai paklausa
ir papildymo laikas nekinta ir yra žinomi, užsakymai tvarkomi taip,
kad prekės būtų atvežamos tada, kai parduodamas paskutinis
vienetas. Taigi atsargos nereikalingos, kol
neviršytos ciklo
atsargos. Vidutinės ciklo atsargos lygios pusei užsakymo kiekio.
Nagrinėjamo pavyzdžio vidutinės ciklo atsargos bus 200 vienetų.
✓ Tranzito atsargos. Tai tokia atsargų dalis, kuri vežama iš vieno
punkto į kitą. Jos gali būti traktuojamos kaip dalis ciklo atsargų,
net jei jos ir neskiriamos parduoti ar kaip pervežamas krovinys,
kol jos pasiekia galutinį punktą. Skaičiuojant atsargų priežiūros
kaštus, tranzito atsargos turėtų būti traktuojamos kaip atsargos,
esančios krovinio pervežimo maršruto pradžioje. Jų negalima vartoti
(parduoti) ar vėliau perkrauti į kitą transporto priemonę. Jų
išlaidų skaičiavimas priskiriamas siuntėjo atsargoms.
✓ Rezervo atsargos. Rezervo atsargų paprastai laikoma daugiau nei
ciklo atsargų. Manoma, kad dalis atsargų (vadinamosios vidutinės
atsargos) turėtų būti skirta nedideliems paklausos ir papildymo
laiko svyravimams padengti. Nors paklausos ir pristatymo svyravimo
ribos nėra tiksliai žinomos. Joms nustatyti taikomi įvairūs
prognozavimo metodai. Kuo tikslesnis planavimas ir prognozė, tuo
mažiau kompanijai reikia lėšų rezervo atsargoms. Jeigu prognozė
tiksli, galima laikyti mažiau rezervo atsargų.Vidutinės atsargos
paprastai laikomos atsargų laikymo teritorijoje ir jas sudaro pusė
užsakymo dydžio ir tranzito atsargos.
✓ Rizikos atsargos. Atsargų gali būti daugiau, nei jų reikia
paklausai patenkinti. Tokios atsargos gali atsirasti, kai perkama
daug dėl kiekio nuolaidų, prognozuojamo kainų kilimo ar medžiagų
trūkumo, norint išvengti galimo streiko. Kartais dėl gamybos
ekonomijos vietoje produkcijos, kuri turėjo paklausą, pradedama
gaminti kita. Be to, kai kurios prekės gali būti gaminamos tam
tikrais sezonais arba vienodu pajėgumu palaikant stabilią gamybos
apkrovą ir darbo jėgą laukiant sezoninės paklausos.
✓ Sezoninės atsargos. Sezoninės atsargos yra panašios į rizikos.
Tai sezono pradžiai sukauptos atsargos siekiant palaikyti stabilią
darbo jėgą ir gamybos apkrovą. Pavyzdžiui, žemės ūkio produkcija
arba rūbų sezoninės kolekcijos.
✓ Nenaudojamos atsargos. Tai atsargos, kurios nebepatenkina esamos
paklausos. Nepaklausios gali būti visos kompanijos atsargos arba
paklausios gali nebūti tik tam tikrame regione. Tokias atsargas
įmonei naudinga parduoti jų saugojimo vietose arba pervežti
parduoti kitur.
2. Atsargų valdymas
2.1. Pagrindiniai atsargų valdymo principai
Atsargos sudaro įmonės apyvartinio kapitalo dalį. Pavyzdžiui, 20% gamybos
įmonių ir 50% didmenininkų kapitalo yra investuota į atsargas. Svarbiausias
atsargų valdymo tikslas – keičiant atsargų lygiu ir mažinant bendrąsias
logistikos sąnaudas, padidinti įmonės pelningumą.
Klientų poreikiai ir reikalavimai didėja, todėl įmonės priverstos laikyti
žymiai daugiau atsargų. Pristatymo reikiamu laiku, užsakymo ciklo
trumpinimo koncepcijos leidžia sumažinti atsargų kiekius ir kartu išlaikyti
gana aukštą klientų aptarnavimo lygį.
Atsargos turi būti suprantamos kaip teigiamas veiksnys pelningai veiklai
palaikyti. Tam tikslui vadybininkai turi nustatyti, kada reikalingos
atsargos (produktai, prekės, žaliavos) turi būti užsakyti, kiek
kiekvienąkart ir kaip dažnai užsakyti, kad būtų patenkinti klientų
poreikiai ir kartu sumažinamos visuminės logistikos sąnaudos.
Yra trys sąnaudų tipai, kurie turi būti įvertinti nustatant atsargų lygį:
□ sandėliavimo sąnaudas, kuria sudaro tokios išlaidos: laikymo,
krovimo, draudimo, mokesčių, moralinio nusidėvėjimo, vagysčių ir
kapitalo už produkcijos pirkimą palūkanos. Šios sąnaudos didėja kartu
su atsargų lygiu. Kad sumažintų saugojimo išlaidas, vadybininkai daro
nedidelius, bet dažnus užsakymus.
□ užsakymo sąnaudos, kurios atsiranda vykdant užsakymą, taip pat
priskaičiuojamos komercijos skyriaus personalo, ryšių ir buhalterinio
darbo išlaidos. Mažinant šias išlaidas galima stambinant užsakymus ir
mažinant jų skaičių.
□ pasibaigusių atsargų nuostoliai, patiriami dėl prarastų pardavimų,
kai norimas produktas yra neprieinamas, išlaidos, susijusios su
atidėtais užsakymų įvykdymais, arba išlaidos, susijusios su gamybos
proceso sustojimo dėl gamybos žaliavų trūkimo. Šiuos nuostolius yra
sunkiausia apskaičiuoti, bet jie neabejotinai yra patys svarbiausi,
kadangi jie susiję su klientais, kai sušlubuoja atsargų valdymo
strategija.
Tinkamas atsargų valdymas atsiliepia įmonės pelningumui. Problemos,
atsiradusios dėl atsargų valdymo neefektyvumo, deskridituoja įmonės vardą:
✓ klientų netekimas. Įvertinant tai, kad klientams reikiamiems
daiktams įsigyti turi alternatyvas, pasibaigusios atsargos nebus ilgai
toleruojamos. Nepaisant to, kad klientai kurį laiką
lojalūs,
tačiau jie pagaliau nukreips savo veiklą į tą tiekėją, kuris reikiamas
prekes turi nuolat.
✓ Didėjantis atšauktų užsakymų skaičius. Atšaukti užsakymai reiškia,
kad klientai turi laukti savo prekių. Kaip jau anksčiau minėta,
pirkėjai, ypač išsivysčiusių rinkų, nenori laukti. Gal jie šiek tiek
ir palauks, tačiau nuolat susidurdami su atidedamais užsakymais ras
alternatyvius šaltinius. Taigi didėjantis atidėtų užsakymų skaičius
gali reikšti didėjančias pasibaigusių atsargų tendencijas, kas lemia
pardavimų praradimus.
✓ Stabilus atidėtų užsakymų skaičius su didėjančiomis investicijomis į
atsargas. Aišku, jei atsargų kiekis didėja, tai atidėtų užsakymų
skaičius turėtų mažėti. Tačiau jei šio pokyčio nėra, tai įmonėje
saugojama per didelis netikslingų atsargų kiekis.
✓ Periodinis sandėliavimo plotų trūkumas. Prekių pristatymas anksčiau
negu reikia sukelia daug problemų. Problema ta, kad nėra kur jų sudėti
ir įmonė greičiau gali susidurti su didesnėmis nei planuota atsargų
priežiūros išlaidomis. Tokia padėtis susiklosto dėl klaidingų
paklausos prognozių, dėl nelanksčios logistinės sistemos arba
sukaupiant ne tas prekių atsargas, kurių reikėtų (pvz., tas, kurios
nepaklausios).
✓ Santykių pablogėjimas su tiekimo grandinės nariais. Jeigu gamintojas
negali nuolat tiekti prekių savo tarpininkams, tai atsiras pirkėjų,
negalinčių įsigyti reikiamų prekių ir galutiniai tiekimo grandinės
nariai, atstovaujantys vartotojui, patirs nuostolių. Pakartotinai
atidedami vartotojo užsakymai dėl nelanksčios prekių judėjimo
politikos gali nulemti tiekimo grandinės narių apsisprendimą
atsisakyti užsakymų arba apskritai rasti naujus tiekėjus.
Dažnai atsargų lygis gali būti sumažintas vienu iš žemiau išvardintų
būdų:
1. Daugiapakopis atsargų planavimas. ABC analizė yra tokio planavimo
pavyzdys.
2. Užsakymų įvykdymo laikų analizė.
3. Pristatymo laiko analizė. Tai gali sąlygoti vežėjų pakeitimą arba
derybas su turimais vežėjais.
4. Produktų su maža apyvarta atsisakymas.
5. Užsakymo dydžių ir pardavimo nuolaidų analizė.