Atsiminimai apie tarpukario lietuvą
5 (100%) 1 vote

Atsiminimai apie tarpukario lietuvą

Po XIX a. sukilimų, Pirmojo pasaulinio karo, gaisrų ir kitokių negandų Jonavai didžiausius sukrėtimus buvo lemta patirti penktąjį dešimtmetį. Apie pirmąją sovietinę okupaciją Jonavoje, karą ir pokarį rašyti nelengva. Šis laikotarpis ir jo įvykiai tokie prieštaringi savo vertinimais, kad turbūt geriausias vertintojas yra pats laikas ir istorija, tuo labiau, kad daugelio liudytojų kaulai dūlėja krauju suvilgytoje žemėje. Viena tik aišku, kad sumaištis, paskleista žonių sąmonėje, susipriešinimas, virtęs realiomis aukomis, buvo atnešti svetimšalių – tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Todėl į viską žiūrėti reikia istoriškai sąžiningai.

Rinkti atsiminimus iš žmonių man buvo be galo įdomus ir malonus darbas. Tiesa, ne kiekvienas buvo pasiryžęs atverti savo širdį ir prisiminti jo gyvenime galbūt skaudžiausius dalykus. Daugelis iš mano kalbintų pašnekovų neteko savo artimųjų, prarado viską, ką per gyvenimą buvo užgyvenę iki karo. Jie iškentėjo daug vargo, paniekos, patyčių ir kitų skaudžių nelaimių. Todėl ne retai bepasakodamas savo istorija senolis pravirkdavo…

Tik atlikdama šį praktinį darbą iš tikrųjų supratau, koks baisus žmogaus gyvenime yra karas ir kaip dažnai jis būna bevertis. Tik dabar mano akyse nublanko visų karų laimėjimai, nes tai beprasmis suaugusių žmonių žaidimas, atnešantis daug skausmo aplinkiniams.

Stengiausi atsiminimus surinkti iš žmonių, kurie gyvena man pažįstamose vietovėse. Mano pašnekovai yra iš aplinkinių Jonavos miesto kaimelių, kuriuose gyvena mano seneliai ar giminės. Tokį rinkimo būdą pasirinkau, nes iš dalies tikėjausi, kad žmonės bus atviresni pasakodami savo istorijas pažįstamam žmogui, kurį dažnas atsimena nuo vaikystės dienų.

Tačiau ir toks atsiminimų rinkimo būdas pasirodė nėra labai lengvas. Negalėjau prieiti prie senolio ir tiesiai prašyti, kad šis papaskotų savo istoriją. Mes tiesiog sėdėdavome kartu, ilgai bendraudavome apie įprastus dalykus, kol pagaliau mūsų kalba nukrypdavo į jo jaunystės laikus. Dažnai taip nukrypę sugrįždavome prie pirmųjų temų, nes karo metai buvo per žiaurūs ir neretai senolis apie juos nekalbėdavo…

Bet mano didelio noro, susižavėjimo ir užsidegimo dėka aš sugebėjau užrašyti bent dalelę tų žmonių gyvenimo. Stengiausi, kad mano darbe atsispindėtų to meto gyvenimas, žmonių jausmai ir išgyvenimai, baimė ir drąsa, laimė ir neapykanta, kurie lydėjo visame jų gyvenimo kelyje.

Kad ir kaip skaudu būtų pripžinti, bet to meto išgyvenimai palaužė žmones, sudraskė jų širdis. Ir net dabar, kai praėjo tiek metų po baisių įvykių šie senoliai dar negali atsigauti. O vos išgirdę didesnį trenksmą ar žemiau skrendantį lėktuvą, prisimena baisiausias savo gyvenimo dienas…

Juozas Arlauskas (gimęs 1922 m. Ukmergėje, šiuo metu gyvena Jonavos raj. Panoterių kaime, čia ir dirbo)

Jau baigdamas ketvirtą Ukmergės gimnazijos klasę, egzaminų darbe rašiau, kad svajoju apie mokytojo ar agronomo profesiją. Iš penkių mano tėvams gimusių vaikų likau vienas… tai buvo Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai… taigi turėjau laikytis arčiau tėvų, gimtinės, žemės… Aplinkui stebimą vargą, tamsumą, netiesą paryškino Žemaitės, Valančiaus, Kudirkos, Maironio, Paukštelio ir kitų lietuvių rašytojų bei poetų mintys.

Mokytojo darbą įsivaizdavau tik kilnų ir garbingą. Be to, jis labiau buvo pažįstamas. Ir mokytojų seminarija buvo čia pat, Ukmergėje. Baigęs penktą klasę, 1939 metais padaviau pareiškimą į Ukmergės mokytojų seminarijos pirmą kursą. Egzaminai, patikrinimai, o į priimtųjų sąrašą nepatekau. Kodėl? Nuo įvairių minčių, savęs kaltinimo ūžė galva.

1940 metai. Ir baugūs, ir savaip įdomūs pasikeitimai. Bunda naujos viltys. Vėl duodu pareiškimą į Ukmergės mokytojų seminariją. Dabar į trečią kursą. Šį sykį priimtųjų sąrašas ilgas, o jame ir mano pavardė. Atsiranda naujos energijos. Gimsra naujas požiūris į mokymąsi, pamoką, dėstytojus bei jų mintis. Vertybių perkainavimas, karas, žiaurumai, jaunimo blaškymasis – visa tai grūdino. Mokytojų seminarija toje suirutėje laviravo ir stengėsi išlaikyti normalų darbo ritmą. Mūsų kurso poetai sukūrė net savo himną, iš kurio įstrigo mintis: „Jei nebus žibalo, pašviesim kaimui balanom“. Literatūros mokytojo, mūsų kurso auklėtojo Romualdo Kuzmicko iniciatyva išleidžiamas spausdintas leidinėlis „Į gyvenimą“. O 1942 metų birželio 13 dieną aš jau mokytojas. Rankose – Ukmergės mokytojų seminarijos baigimo pažymėjimas.

Prašymas skirti mokytojo pareigoms Ukmergės apskrityje paduotas. Jau rugpjūtis, o darbo vietos dar nežinau. Pasiteirauju. Apskrities švietimo inspekcija paaiškina, kad mūsų, jaunų specialistų, prašymai išsiųsti į Vilnių. Grįžęs iš Ukmergės, namuose radau pranešimą, kad esu paskirtas į Eišiškių apskrities Valkininkų valsčiaus Degsnės pradinės mokyklos vedėju… tėvai senyvi, motina sirguliuoja, ūkis, karo metai… susirūpinę aptariam padėtį su namiškiais. Tuo metu sužinau, kad pora mūsų kaimo miestelio jaunų vyrukų kitą dieną dviračiais važiuoja į Vilnių. Prie jų prisidedu ir aš. Tada tai buvo apie 100 km.

Švietimo vadyboje (taip tada vcadino ministeriją) mano rūpesčius išklauso malonus senukas. Jis pareiškė
suprantąs mano padėtį, bet pasiūlė vis dėlto nuvažiuoti į paskyrimo vietą. Vėl apie 60 km. Kad būtų arčiau, žmonės man kelią nurodo per miškus. Arčiau, bet kelias neaiškus, pratas. Miške kryžkelė, o kuriuo keliu pasukti – nėra ko paklausti. Užklausus lietuviškai, žmonės įtariai, neaiškiai atsakinėja lenkų kalba. Baugu… lyg ir šūviai girdėti miške. Skubu, bet jaučiu jau ir nuovargį.

Ir kaip apsidžiaugiau, kai pavijau arkliu važiuojantį dzką. „Vaikuci tu mano, už šitos girios lietuviai gyvena“. Štai ir Pirčiupiai. Užsuku į mokyklą. Pasikalbam su mokytoju Astaška. Nusiraminau. Čižiūnai, Dargužiai. Ilgose kaimo gatvėse vaikai savo reikalus aptarinėja lietuviškai. Privažiuoju Valkininkus. Jau gerokai po pietų, o aš dar nevalgęs. Valgykloje paaiškinu, kasd neturiu maisto kortelės. Priduriu ir kelionės tikslą. „Jei pas mus mokytojauti atvažiuojate, pamaitinsime ir be kortelės“.

Temsta. Minu į Degsnės kaimą. Prie kaimo žmonės kraua peliušką į vežimą. Klausiu, kur čia mokykla. „Mokykla tai yra, bet mokytojo nėra“, – nelinksmai atsako valstietis. Mano nutaika pagerėja i smagiai tariu: „Jei yra mokykla, tai gal bus ir mokytojas“.

Nuoširdžiai pavaišino, apnakvindino kaimo žmonės, išsiilgę lietuviškos mokyklos. Jų Puškornės kaimas sudėgė. Dabar jie gyvena gretimame, buvusiame žydų kaime – Degsnėse. Jau parinktas mokyklai namas. Surinkti 7 stalai ir 33 kėdės.

Skaudžios dvejonės naršo mano galvą. Sunku… prisimenu šūkį: „O Vilniaus nepamiršk, lietuvi“.jį rašydavome i vokiečių kalbos žodynėlio viršelyje. Prisimenu ir ainą „Ei, lietuvi, mes be Vilniaus nenumirsim“ (ją dainuodavome ggimnazijos chore), ir Vilniaus pasą, į kurį kliuodavome ženkliukus paremdami Vilniaus išvadavimą bei lietuvybės palaikymą Vilniaus krašte… visa tai skatina čia dirbti. Bet šitoks nuotolis ir kaip palikti senus tėvus sunkiais karo metais? Vis dėlto nutariau atvažiuoti. Dar minu 25 km į Eišiškes pranešti švietimo inspekcijai.

Mokslo metai prasidėjo tėvų susirinkimu. Juk vaikai neturi nei knygų, nei sąsiuvinių, nėra nei lentos, nei kreidos. Svarbiusias dalykas – lenta. Vienas pasiūlo dikto (fanieros) lapą, kitas lysteles, trečias pažada padaryti, ketvirtas pasiūlo juodų dažų… Aš, bijodamas likti nuošaly, keliu ranką ir skubiai sušunku: „O aš nudažysiu!“ taip per kelias minutes išsprendėe lentos problemą. Visa kita taip pat pasiiaiškinome sklandžiai ir greit. Ypač man rūpėjo, kaip reikės prasimaitinti. Aš pasiūliau atiduosiąs už maitinimą visą savo algą. Mokinių tėvai nsijuokė: „Už tavo algą niekas ir savaitės tavęs nemaitins. Mes maitinsim visi iš eilės. Kiek šeimoje mokinių, tiek dienų“.

Taip pradėjau darbą mokykloje. Už surinktus tėvų ir savo pinigus Vilniuje pripirkau įvairiausių vadovėlių, kokių tik gavau. Taip pat sčsiuvinių, rašymo priemonių. Viską tempiau į viešbutį. Vakare pastebėjau, kad man liko tik viena markė ir kampelis juodos duonos. Oi, kokia skani, tiesiog saldi buvo padžiuvuswi duona su vandeniu. O rytą pro viešbtį link geležinkelio stoties dardėjusiam vežikui paaiškinau savo padėtį. Juk nusinešti visko niekaip negaliu. Nudžiugau, kad jis suprato, pasigailėjo ir už vieną markę nuvežė mano pirkinius į geležinkelio stotį.

Sunku buvo ir su pamokomis. Kaip suderinti seminarijoje įgytas žinias ir praktiką dirbant išsyk su keturiais skyriais? Nauji vadovėliai. Nepažįstami kitokio krašto, kitokių papročių bei pažiūrų mokiniai. Oi, kaip man buvo reikalingas draugiškas bendradarbiavimas su kitais mokytojais!

Ėmiausi ir švietėjiško darbo. Pirmą savo paskaitą skaičiau kaimo gryčioje prie dzūkų pušies balanos šviesos. Džiaugiausi, kad kaimo žmonės domisi lietuviška spauda. Skaičiau daug ir pats, daug laiko skyriau pasiengimui pamokoms.

Retkarčiais tokie kaip aš sueidavome į Valkininkų centrinę mokyklą, kad išsidalintumėme iš Panevėžio, Pasvalio ir kitų turtingesnių apskričių gautus siuntinius Vilniaus krašto mokytojams. Tai buvo gal ne tiek materialinė, kiek moralinė parama.

Taip ir slinko pirmųjų metų dienos, slegiamos žiaurios vokiečių fašistų okupacijos. Jaunuolių gaudymass karui ar darbams Vokietijoje… O aš čia vienas, dvidešimtmetis, toli nuo tėviškės ir tėvų. O tėvai taip pat vieni… Jie jaudinosi dėl manęs. Rašiau laiškus, džiaugiausi gavęs atsakymą. Mylėjau pirmosius savo mokinius… Nors buvau nesaldus, reiklus. Pergalvodamas savo darbą, kartais pasijausdavau kaltas prieš vaikus. Stengiaus… O pavasarį apsisprendžiau vis dėlto grįžti į Ukmergės apskritį – arčiau tėviškės ir tėvų.

Porai metų patekau į Žemaitkiemio valsčiaus Martinonių pradinės mokykloos Valų komplektą. Čia jau buvome dviese. Gyvenom viename kambaryje, nors dirbome skirtinguose kaimuose. Pasijutau tvirtesniu mokytoju. Studijavau J.Laužicko straipsnius, pradėjau daugiau domėtis psichologija bei pedagogika. Gana daug skaičiau. O 1945/46 mokslo metais jau atsikėliau į tėviškę, į Vidiškius. Sutiktas Ukmergės gimnazijos direktorius Vitkauskas, buvęs mano fizkultūros mokytojas, įžvalgiai pareiškė: „Gimtinėje pranašu nebūnama, o čia dar tokie laikai…“

1948 meetų spalio 6 dieną mirė motina… Likom su tėvu dviese… Po mamytės mirties buvo
pareikalauta dalį namo užleisti valsčiaus darbuotojui. Su širtgėla ir liūdesiu krausčiaus iš vaikystės gryčios į kitą namo galą, kuriame jau gyveno valsčiaus švietimo skyriaus vedėjas. Tėvelis sirguliavo. Mokykla, ūkio darbai bei prievolės slėgė pečius ir galvą… jau draugavome su Birute Žemaityte – Liduokių progimnazijos (to paties valsčiaus) mokytoja. 1948 m. Spalio 16 dieną vedžiau. Juk moteriška ranka buvo labai rwikalinga namuose. Ji tik savaitgaliais iš Liduokių ateidavo į naujus savo namus. O 1949 metų kovo 24 d. Atsivedė ir savo seserį, kad ši pamatytų jos ūkį bei pagelbėtų sutvarkyti paskerstą kiaulę.

Neramus vakare iš valsčiaus švietimo skyriaus grįžo vedėjas. Jis pasakė, kad visi valsčiaus darbuotojai, liaudies gynėjai susirinkę ir kažkur ruošiasi. Tačiau jam liepė eiti namo. Mėsą tvarkančios rankos nusviro ir nesmagūs nuėjome gulti.

Apie vidurnaktį – stiprs beldimas į duris, girgžda uždaromos langinės. Suėję ginkluotieji liepė uždegti lempas. Išsidėstė sargyba… Žmonai patariau krauti iš spintos drabužius. O aš, lydimas kareivio, lipau ant aukšto senų dešrų paimti. Atlaužiau dešrigalį ir kareiviui. Toliau atsidūrėme svirne. Čia išdėlioti aušo ryte paskerstos kiaulės lašiniai ir kumpiai. Vieną pasiūliau čia pasimaišiusiam gynėjui, su kuriuo vaikystėje maudėms Šventojoje. Jis nustebo, pasimetė, bet kumpį išsinešė. Tada kareivis mane perspėjo, kad nedalinčiau, juk dar reikės gyventi. Paaiškino,kaip pasūdyti mėsą kelionėje – vagone. O kada garsiai pasamprotavau, kad ir maišų nebeturiu, jis stvėrė čia pat stovintį maišą su miltais gyvuliams, išpylė juos ant grindų ir padavė. Taip iš dalies jo dėka išsivežiau sprindžio storumo lašinius ir tris kumpius. Pasiėmiau ir miltų pirmai duonai tremtyje… Kuo toliau, tuo labiau spaudė širdį… Dar tebegulinčiam švietimo skyriaus vedėjui Donatui Kirsliui pakuždėjau, kad tik ką parsivežta žmonos spinta tebūnie jo. Bet, pasirodo, ir jam liepė keltis bei ruoštis. Jis greitai sudėjo savo patalynę bei keliolika knygų į lovatiesę ir surišo… oi, kaip gaila man buvo palikti tiek daug ir tokių vertingų knygų – „Meno istoriją“, „Psichologinę vaiko genezę“… Bet juk dar skaudžiau būtų, jei reiktų jas kur nors pakely išmesti… Gritosiomis surenku keletą pačių vertingiausių ir sakau pagyvenusiam partiniam darbuotojui, sėdinčiam prie durų su šautuvu, kad šios knygos yra mano draugo mokytojo Kazimiero Jankūno. Prašau jas jam perduoti. Koks patiklus ir naivus buvau!

Atnešė kažkokius popierius, surašė liekančius gyvulius. Tada liepė pasirašyti ir kinkyti savo arklį. Tačiua daiktai ir žmonės į vieną vežimą netilpo. O kaimynass Zablockass atsisako veži tremtį. Pats nueinu ir paprašau…

Skaudžiausia paskutinį kartą peržengti namo slenkstį… nors palydovai u-rakino duris, bet paklausė, gal ko nors dar nepasiėmiau. Patarė pagalvoti… matyt, ir jie šiek tiek jaudinosi. Sugrįžau ir paėmiau pagalvę sirguliuojančiam tėveliui. Važiuojame iš gimtojo kiemo miegančio (o gal ir ne visai) mestelio gatvėmis, pro mokyklą. Šventupio susirinkimo punkte, buvusiame dvaro klojime, iškrauname mantą. Atiduodu savo glostyto arklio vadeles…

Švinta. Žodis po žodžio užsimezga kalba su tarpdurystovinčiu kareivėliu. Man išsprūsta žodžiai: „Juk Leninas ir Stalinas taip pat buvo trmiami“. Pasikeitus sargybai kareivėlis atsiveda karininką ir, rodydamas į mane, sako, kad aš lyginu save su Leninu ir Stalinu. Karininkas pagraso, pabara mane… Susirūpinau, kad dėl manęs gali nukentėti tėvelis, žmona. Tačiau viskas tuo ir baigėsi. Matyt, karininkas, matęs karą ir gyvenimo sudėtingumą, norėjo tik apraminti kareivėlį.

Pro atvias klojimo duris pamačiau atslenkant keletą mano trečiokų. Jie atnešė pieštukų, sąsiuvinių ir prašė rašyti laiškus… Žvilgsniais atsisveikinome. Turbūt dar patariau gerai mokytis…

Vidurdienį susikrovėme į sunkvežimį. Ir vėl kelias pro mokyklą. Prie jos stovi vedėjas Jonas Radzevičius. Pamoja ranka… Pravažiavus gimtąjį miestelį ir pakilus į kalną, visa matyti kaip ant delno. Ir mano gimtieji namai, kiemas, medžiai, uždaros langinės…kaip ant delno.

Ukmergės gatvės beveik tuščios. Šaligatviu veda darželinukus. Atrodo jie skandavo žodį: „Pravilno, pravilno“. Ir skaudu, ir gaila man jų buvo.

Aplink Jonavos geležinkelio stotį minia žmonių kaip bičių avily. Kraunu mantą į vagoną. Šurmuliuo negirdžiu. Pagaliau pasigendu [usmaišio valcuotų miltų, o sunkvėžimis jau nuvažiavęs… Uždaro vagono duris. Pasirodo, tame vagone ir vienas mano mokinys su motina. Klausiu. Ar pasiėmė vadovėlius. Šiaip ar taip, mokysimės toliau. Mokytis reikia…

Štai ir pajudam… Kyla paskutinė triukšmo banga ir… nurimsta. Su žmona slenkam prie langelio, atsargiai pradarom ir tamsoje atsisveikinam su Neries upe, į kurią įteka mūsų Šventoji…

Vilniuje sustojus atidaro mūsų vagoną, ir mano trečioką su motina išlaisvina buvęs jos pirmas vyras, trečioko tėvas. Atrodo, saugumietis. Taigi mokyti neturėsiu ką…

Minske saulėtas rytas. Iš vagonų po du einame virinto vandens. Kaip gerai kad pasiėmiau du kibirus – galėsiu dažniau pamiklinti kojas. Surikiuotame būrelyje pora jaunikaičių kalbasi: „Ar jau bėgam? Ne, dar
pavažiuojam toliau“. Jie dar visai jauni ir, matyt, vieniši. Vagone ant aliuminio puodelio išraižiau išvežimo datą… nutaikęs progą pasūdau lašinius kaip buvo pamokęs tas kareivis.

Tuk – tuk, tuk – tuk, tuk – tuk… Ir taip dieną naktį. Kartais sustodavo laukuose – leisdavo išlipti iš vagonų. Žmonės skubiai lįsdavo po vagonais atlikti savo gamtinių reikalų. Vienasyk, žmonėms vos sulindus po vagonais, traukinys pajudėjo. Atrodo, visi spėjo sveiki išlįsti. O traukinys ir nupuškėjo… graži pievutė, netoli miškas. Tačiau bėgančių į miško pusę nebuvo. Visi slenka, skuba jau stabdomo traukinio link.

Irkutsko stoties perone išsikraunam ir sėdim prie savo maišų. Pagaliau nešam maišus į trofėjinį sunkvežimį. Pavaišinau vairuotoją dešrigaliu. Gal priims tėvelį į kabiną, nors ir be durų. Žinau, kad naktis bus šalta. Kėbule pasiūliau visiems šilčiau įsitaisius miegoti, o pats žadu pabudėti, kad neiškristų kas. Dažnai pralenkdavome su tokiu pat kroviniu sustojusius kitus sunkvežimius. Mat jų keleiviai, ypač su vaikais, užeidavo pakely pasišildyti. Jokių palydovų nebuvo. Vairuotojams, atrodo, buvo pasakyta toliau Lenos nevažiuoti. O pakeliui mus turėjo kur nors kas nors paimti. Kadangi mūsų sunkvežimis nestoviniavo, ai mes vieni iš pirmųjų ir atvažiavome į Kačiugo miestelį, rajono centrą, išsidėsčiusį abipus Lenos.

Sėdėjimas vagone, išsikrovimas bei pasikrovimas, nežinia, budėjimas šaltos nakties kelionėje dulkėtu keliu gerokai išvargino. Truputį apsiprausęs akis bei veidą, išsitiesiau kėbule ant maišų ir staigiai užmigau. Tuo metu mus apžiūrėjo tie, kuriems reikėjo darbo jėgos. Mus „nupirko“ kolūkio „Lenskij rasstrel“ pirmininkas Padpruginas. Turbūt jis pasirūpino, kad būtų paruoštas tuščias barakas. Grindys švarios, bet… Žmona pažadino mane. Reikia iškelti maišus. Dvi šeimos ir viengungis Donatas susinešėme savo mantą į nemažą kambarį. Aš ir vėl užmigau ant savo maišų. Kai pabudau, žmona pasakojo, kad blakės voromis lipo man per veidą, o aš nė krust.

Kitą dieną kolūkis parūpino senų, nuo stogo nuplėštų maumedžio lentų. Mes pradėjome daryti kažką panašaus į baldus – lovas, suolus, stalus… Tėveliui sutaisiau lovą (geležinę) iš šiukšlyno. Kūrėmės.

Atvykome turbūt ketvirtadienį, o šeštadienį ruošėmės Velykoms. Čia labai pravertė mūsų atsivežti kibirai ir ypač kumpiai. Atsirado ir keletas kiaušinių. Vaišinome tuos, kurie atvyko šiek tiek vėliau ir buvo apgyvendinti tame pačiame barake.

Pagaliau pirmininkas supažindino mus su kolūkio laukais, darbu. Priėjome lauką, kuriame arė penki beveik vaikai. Jiems vadovavo nuoširdus senukas. Va, šiuos vaikus ir pakeitėme mes. Man perleisdamas savo arklius paauglys verkė. Jo veidas atrodė kaip senio. Tai turbūt karo metų gyvenimo, sunkių sąlygų pasekmė, be to, rūkymas…

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 3084 žodžiai iš 10141 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.