Atstovavimas
5 (100%) 1 vote

Atstovavimas

11213141516171

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………………..3

1. Atstovavimo samprata, subjektai ir reikšmė…………………………………………………………………………..3

2. Atsovavimo civiliniame proceso sąvoka,reikšmė ir rūšys………………………………………………………..4

3. Atstovo procesinė padėtis……………………………………………………………………………………………………6

4. Įgaliojimas…………………………………………………………………………………………………………………………7

5. Atstovo įgaliojimų įforminimo tvarka……………………………………………………………………………………8

6. Sandorių sudarymas kito asmens vardu neturint įgalinimų ar juos viršijant………………………………..9

7. Atstovai pagal pavedimą civiliniame procese………………………………………………………………………..10

8. Atstovavimas juridiniams asmenims…………………………………………………………………………………….12

9. Atstovai pagal įstatymą………………………………………………………………………………………………………13

10. Byloje dalyvaujantys asmenis……………………………………………………………………………………………13

11. Advokato teisinė padėtis civiliniame procese………………………………………………………………………14

12. Komercinis atstovavimas………………………………………………………………………………………………….24

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………..25

Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………………………….26

ĮVADAS

Dalyvavimas civiliniame procese yra specifinė veikla, kuriai reikia ne tik laiko, bet ir specialių teisės žinių. Šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys dažnai tokių žinių neturi. Todėl, siekdami geriau apginti savo subjektines teises ir interesus, jie paprastai į pagalbą kviečiasi advokatus ar kitus asmenis – savo atstovus.

Dvylikoje šio referato dalių yra aptarta svarbiausios atstovavimo ir atstovo funkcijos, įgaliojimo svarba ir forminimas, kas ir kaip gali atstovauti asmenims.

1. ATSTOVAVIMO SAMPRATA, SUBJEKTAI IR RŪŠYS

Civilinių teisinių santykių dalyviai ne visada patys sudaro sandorius, tiesiogiai įgyvendina savo teises, vykdo prievoles. Antai neveiksnūs asmenys patys savo veiksmais negali įgyti nei teisių, nei pareigų. Juridinio asmens organai taip pat dažnai negali sudaryti visų reikalingų sandorių, įgyvendinti teisių ir atlikti pareigų. Kartais vienu metu teisinius veiksmus reikia atlikti keliose vietose. Tokiais atvejais teisiniams veiksmams atlikti yra pasitelkiami atstovai, kurie atstovaujamojo vardu sudaro sutartis, priima sutarties įvykdymą.

Atstovas veikia atstovaujamojo vardu. Atstovo atlikti teisiniai veiksmai atstovaujamojo vardu pagal įgalinimą, pagrįstą įgaliojimu, įstatymu administraciniu aktu, tiesiogiai sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Atstovavimas – tai teisių įgyvendinimas ir prievolių atlikimas per atstovą, kuris atlieka teisinius veiksmus. Nors veiksmus atlieka atstovas, bet šių veiksmų padariniai atsiranda atstovaujamajam. Atstovas veiksmus atlieka atstovaujamojo vardu.

Atsovaujamuoju gali būti kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo. Atstovu gali būti tik veiksnus fizinis asmuo. Juridiniai asmenys gali būti atstovais, jei tokia veikla numatyta jų įstatuose.

Pagal tai, kuo remdamasis veikia atstovas, skiriamos šios atstovavimo rūšys:

1. atstovavimas pagal įgaliojimą (atstovaujamasis duoda atstovui įgaliojimą, kuriuo vadovaudamasis šis atlieka teisinius veiksmus: toks atstovavimas dar vadinamas sutartiniu, nes atstovavimo santykio dalyviai sudaro pavedimo sutartį ):

2. atstovavimas pagal įstatymą (atstovui įgalinimai suteikiami pagal įstatymą: tokia tvarka tėvai atstovauja savo nepilnamečiams vaikams).

3. atstovavimas pagal administracinį aktą (neveiksniems asmenims steigiama globa ir skiriami globėjai, kurie veikia remdamiesi teismo sprendimu dėl jų paskyrimo: tokia tvarka veikia pardavėjai, bankų operatoriai aptarnaudami klientus).

2. ATSTOVAVIMO CIVILINIAME PROCESE SĄVOKA, REIKŠMĖ IR RŪŠYS

Kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus, sakoma CPK 51 straipsnio pirmojoje dalyje. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti joje atstovą. Tad, kas yra procesinis atstovavimas, kokia šio instituto esmė? Procesinio atstovavimo esmę sudaro procesinio atstovo veiksmai procese, t. y. veiksmai atstovaujamojo vardu ir interesais, neperžiangiant suteiktų įgaliojimų ribų. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kam reikalingas procesinio atstovavimo institutas. Atsakymas čia labai paprastas. Civiliniam procesui tinkamai vesti reikia nemažai specialių teisės žinių, o proceso šalys ar kiti byloje
dalyvaujantys asmenys jų dažnai neturi. Būtent procesinio atstovavimo institutas ir sudaro tinkamas sąlygas, kad byloje būtų kvalifikuotai pasiekti civiliniam procesui keliami tikslai. Be to, procesinio atstovavimo institutas reiškia ir pagalbą teismui vykdant teisingumą. Dėl šių atstovavimo funkcijų egzistuoja aiškiai išreikštas viešasis interesas, kad atstovai civilinėse bylose būtų aukštos kvalifikacijos teisinikai. Todėl valstybė kiek detaliau ir griežčiau reglamentuoja šią sritį.

Civilinio proceso moksle yra dvi procesinio atstovavimo sąvokos. Vienų autorių nuomone, procesinisatstovavimas – tai teisinis santykis, kai vienas asmuo, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, kito asmens vardu ir interesais atlieka tam tikrus procesinius veikmus. Kiti autoriai teigia, kad atstovavimas – tai pačių procesinių veiksmų atlikimas. Tad kyla klausimas, atstovavimas yra teisinis santykis ar procesiniai veikmai. Manoma, kad atstovavimas yra procesinių teisės normų reguliuojamas teisinis santykis. Kiekvienas teisinis santykis turi turinį ir formą. Veiksmai yra teisinio santykio formos išraiška, jais įkūnijamas atitinkamo teisinio santykio turinys, t .y. konkrečios teisės ir pareigos, arba išreiškiama pati atitinkamo teisinio santykio esmė.

Atstovavimo pripažinimas teisiniu santykiu dar nesprendžia problemų, susijusių su atstovavimo sąvoka, nes lieka neaišku, koks tai teisinis santykis. Procesinis atstovavimas susijęs su trejopo pobūdžio santykiais: atstovaujamojo ir atstovo; atstovo ir teismo bei atstovaujamojo ir teismo. Kai kurie autoriai mano, kad atstovavimą sudaro pirmosios dvi grupės teisinių santykių. Pirmosios grupės teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja materialioji teisė, dažnai vadinami vidiniu atstovavimo aspektu, o antrieji, kuriuos reguliuoja proceso teisė, – išoriniu atstovavimo aspektu. Reikia sutikti su teisės literatūroje išsakyta mintimi, kad, sutikus su šia nuomone, atstovavimo civiliniame procese institutą teks pripažinti mišriu, t. y. turinčiu ir materialiosios, ir proceso teisės elementų. Toks požiūris savo ruožtu paneigtų atstovavimo, kaip procesinio instituto, esmę.

Tad atstovavimas civiliniame procese – tai toks procesinis santykis, kurio vienas dalyvis -atstovas, teisme kito asmens (atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą gindamas jo materialiąsias subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus ir kartu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose.

Procesinio atstovavimo civiliniame procese institutą reikėtų skirti nuo gynėjo procesinės padėties baudžiamąjame procese ir atstovavimo civilinėje teisėje. Gynėjas baudžiamąjame procese gina ginamojo teises ir įstatymų saugomus interesus savo, o ne ginamojo vardu. Gynėjas jokiu atveju negali pakeisti procese teisiamojo ir todėl negali būrti vertinamas kaip alter ego (antrasis aš).

Atstovavimas, kaip civilinio proceso teisės institutas, skiriasi ir nuo atstovavimo materialiojoje civilinėje teisėje:

a) pirmiausia skiriasi šių dviejų institutų paskirtis. Civilinėje teisėje atstovavimas skirtas pavesti būtinus teisinę reikšmę turinčius veiksmus atlikti kitam asmeniui ir šitaip išvengti pareigos pačiam atstovaujamajam asmeniškai dalyvaujant civilinėje apyvartoje. Civilinėje teisėje atstovas visada visiškai pakeičia atstavaujamąjį. Tuo tarpu civiliniame procese šalia principo, kad atstovas visiškai pakeičia atstovaujamąjį (CPK 51 str.2 d.), plačiai naudojamasi ir lygiagretaus dalyvavimo galimybe, kai kartu su atstovu procese dalyvauja ir atstovaujamasis (CPK 51 str. 1 d.). Tad atstovavimo civiliniame procese tikslas nebūtinai gali būti įsitraukti į procesą atstovaujamojo vardu ir pakeisti jį procese, bet teikti dalyvaujančiam nagrinėjant bylą atstovaujamajam kvalifikuotą teisinę pagalbą;

b) civilinėje teisėje dėl atstovo įgaliojimų apimties sprendžiama įgaliojime ir tai priklauso tik nuo atstovo valios. Tuo tarpu civiliniame procese atstovaujamojo teisių apimtį apibrėžia įstatymas, o atsovas įgaliojime gali ją tik susiaurinti (CPK 59 str.). Tad materialiojoje civilinėje teisėje atstovo įgaliojimų apimtis nustatoma tik suteikiant jam atitinkamą įgaliojimą, o civiliniame procese – ir įgaliojime, ir įstatyme tuo pačiu metu;

civilinėje teisėje atstovai gali būti tie fiziniai, tiek juridiniai asmenys, civiliniame procese – tik fiziniai asmenys (CPK 56 str.).

Apibendrinant galima išskirti tokius pagrindinius procesinio atstovavimo instituto tikslus -procesinių veiksmų atstovaujamojo vardu ir interesais atlikimą; kvalifikuotos teisinės pagalbos atstovaujamajam teikimą šiam atliekant konkrečius procesinius veiksmus ir pagalbą vykdant teisingumą civilinėse bylose.

Atstovavimas civiliniame procese pagal įvairius kriterijus gali būti skirstomas į tam tikras rūšis: pagal atstovaujamąjį subjektą gali būti skiriamas atstovavimas fiziniams ir juridiniams asmenims: atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą gali būti skiriamas atstovavimas pagal įstatymą (kai atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindas yra įstatymas, pavyzdžiui, tėvams atstovaujant savo nepilnamečiams vaikams), atstovavimas pagal sutartį (kai atstovavimo santykių atsiradimo pagrindas yra pavedimo arba darbo sutartis, pavyzdžiui,
advokato ir jo kliento santykiams arba įmonės teisininkui atstovaujant teisme); atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių privalumą gali būti skiriamas savanoriškas ( kai kalbama apie asmens teisę turėti savo atstovą byloje) ir privalomas (kai kalbama apie asmens pareigą turėti savo atstovą byloje) atstovavimas.

3. ATSTOVO PROCESINĖ PADĖTIS

Taigi atstovavimo teisiniai santykiai civiliniame procese iš esmės yra dvejopos prigimties : viena vertus, atstovas lyg ir pakeičia atstovaujamąjį procese, kita vertus, atstovas teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą ir šitaip padeda jam atitinkamai dalyvauti civiliniame procese.

Atstovavimo teisinis santykis nėra vienalytis ir apima kelių subjektų tarpusavio teisinius santykius – atstovo ir atstovaujamojo (vidinis atstovavimo aspektas) bei atstovo ir teismo bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinis atstovavimo aspektas). Atkreiptinas dėmesys, kad visi atstovo atliekami procesiniai veiksmai atliekami atstovaujamojo vardu ir teisinius padarinius sukelia būtent jam (jeigu jie atlikti neperžiangiant atstovui suteiktų įgaliojimų ribų). Šitai patvirtinta ir CPK 59 straipsnis, kur sakoma, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti visus procesinius veiksmus atsovaujamojo vardu, išskyrus įgaliojime nurodytas išimtis.

Atsižvelgiant į atstovavimo instituto esmę CPK 51 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta labai svarbi taisyklė, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažista, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas. Ši nuostata yra labai svarbi, nes įkūnija ,,šalies pakeitimo atstovu” įdėją ir reiškia, kad atvykimas į teismo posėdį tik atstovo ir neatvykimas paties atstovaujamojo nebus pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą.Visos konsultacijos ir visi veiksmai, kuriuos atlieka atstovas, laikomi atliktais atstovaujamojo. Tiesa, atsižvelgiant į bylos aplinkybes teismui norint užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą gali atrodyti esąs būtinas asmeniškas paties byloje dalyvaujančio asmens dalyvavimas teismo posėdyje (ypač kalbant apie bylas, kylančias iš teisinių santykių). Aptariamas straipsnis numato teismo teisę pripažinti byloje dalyvaujančio asmens atvykimą į teismo posėdį būtinu. Šiuo atveju atstovo atvykimas į teismo posėdį nebus laikomas tinkamu atstovaujamojo asmens dalyvavimu. Bylą nagrinėjantis teismas šioje situacijoje atvykusios šalies prašymu galės priimti byloje sprendimą už akių, o jeigu jo negalima priimti ( pvz., bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių) – atidėti bylos nagrinėjimą arba nagrinėti bylą iš esmės pagal joje esamą medžiagą.

Dėl paties atstovaujamojo dalyvavimo procese turėtų būti nuspręsta nutartyje rengiantis arba vykstant teisminiam nagrinėjimui ( tai proceso koncentruotumo požiūriu iš esmės būtų nepageidautina). Tokia nutartis nėra skundžiama pateikiant atskirąjį skundą, todėl gali būti priimama tiek rašytinė, tiek žodinė (atsižvelgiant į klausimo sudėtingumą). Teismo valia dėl asmeniško byloje dalyvaujančio asmens dalyvavimo nagrinėjant bylą gali būti išreikšta ir nutartyje skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje (CPK 232 str.).

Aptariant atstovo procesinę padėtį nemažą reikšmę turi ir jo įgaliojimų apimtis.Atstovo įgaliojimų apimtis ir jų išraiškos pobūdis priklauso nuo atstovavimo rūšies. Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovo įgaliojimų apimtį nustato įstatymas. Atstovavimo pagal sutartį atveju įgaliojimų apimtis nurodoma įgaliojime. Minėta, kad CPK 59 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, jog įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujmojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis nurodytas įgaliojme. To paties straipsnio antrojoje dalyje nurodytos įstatymų nurodytos išimtys. Joje sakoma, kad atstovo įgaliojimai pareikšti ieškinį ir priešinį ieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perduoti įgaliojimus kitam asmeniui, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdyti, gauti turtą, paduoti prašymą atnaujinti procesą turi būti atskirai aptarti įgaliojime. Tad padėtis dėl įgaliojimų apimties iš esmės yra dvejopa: viena vertus, pats įstatymas nurodo tam tikrus procesinius veiksmus, kuriuos būtina atskirai aptarti įgaliojime, norint kad atstovas turėtų teisę juos atlikti, kita vertus, pats įgaliotojas turi teisę nurodyti įgaliojme procesinius veiksmus, kurių atstovas neturi teisės atlikti.

4. ĮGALIOJIMAS

Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (CK 2.137 str.). Kai kuriems įgaliojimams yra nustatyta notarinė forma. CK 2.138 straipsnyje numatyta, kad notaras turi patvirtinti įgaliojimus notarine forma, sudaryti sandorius, įgaliojimus ,fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ( (įgaliojimus pašto siuntiniams, korespondencijai, darbo užmokesčiui, pensijoms, stipendijoms, pašalpoms gauti), kuriuos fizinis asmuo duoda nekilnojamam turtui valdyti, juo naudotis ar
disponuoti.

Juridinio asmens duodamą įgaliojimą pasirašo jo vadovas, ir įgaliojimo rašte dedamas to juridinio asmens antspaudas, jei jis privalo turėti antspaudą (CK 2.140 str.1 d.).

Įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jei įgaliojimo terminas nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Notaro patvirtintas įgaliojimas teisiniams veiksmams atlikti užsienyje, jei jo galiojimo terminas nenurodytas, galioja, kol jį panaikina išdavęs asmuo. Negalioja įgaliojimas, kuriame nenurodyta jo išdavimo data (CK 2.140 str.).

Įgaliotinis pats turi atlikti veiksmus, kuriems atlikti jam suteiktos teisės. Jis gali perįgalioti šiuos veiksmus atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, jei jam tokia teisė suteikta pagal gautajį įgaliojimą arba jei jis dėl susiklosčiusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus (CK 2.145 str.2.145 1 d.). Apie perįgaliojimą įgaliotinis privalo pranešti įgaliotojui ir pateikti reikiamus duomenis apie asmenį, kuriam perduoti įgaliojimai. Jei įgaliotinis nepraneša įgaliotojui apie perįgaliojimą, tai jis už asmens, kuriam perduoti įgalinimai, veiksmus atsako kaip už savo paties veiksmus. Atstovas neatsako už įgaliotinio veiksmus, jei šis buvo paskirtas atstovaujamojo nurodymu, išskyrus atvejus, kai atstovas žinojo, kad skiriamas asmuo yra nepatikimas ar nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė atstovaujamajam (CK 2.145 str.4 d.).

Įgaliojimas pasibaigia: pasibaigus jo terminui; įgaliotojui panaikinus įgaliojimą (įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti įgaliojimą); įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo (įgaliotinis turi teisę atsisakyti įgaliojimo bet kada, su sąlyga, kad toks atsakymas nepadarys žalos įgaliotojui); nustojus egzistuoti įgaliotiniui ar įgaliotojui (mirus fiziniam asmeniui, pripažinus jį nežinia kur esančiu ar paskelbus mirusiu, pripažinus neveiksniu ar aprobojus veiksnumą, likvidavus juridinį asmenį ar iškėlus bankroto bylą juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas).

5. ATSTOVO ĮGALIOJIMŲ ĮFORMINIMO TVARKA

Atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą, t. y. atstovavimą pagal įstatymą ar pagal sutartį, skiriasi ir pačių atstovoįgaliojimų įforminimo tvarka.

Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovavimo teisinių santykių atsiradimi pagrindas visada yra įstatymas. Tad atstovavimo teisinių santykių atsiradimas šiuo atveju iš esmės nepriklauso nuo šalių valios. Kadangi šių santykių atsiradimą lemia imperatyvios įstatymų normos, visiškai logiška, kad įstatymas nustato ir atstovo pagal įstatymą įgaliojimų apimtį. Todėl norint įrodyti savo, kaip atstovo pagal įstatymą, procesines teises, vadovaujantis CPK 52straipsnio antrąja dalimi teismui būtina pateikti dokumentus patvirtinančius įgaliojimus (pvz. vaiko gimimo liudijimą, teismo nutartį skirti asmenį globėju ar rūpintoju ir pan.).

Kai atstovaujama pagal sutartį, atstovo įgaliojimų įforminimo klausimas sprendžiamas kiek kitaip. Šiuo atveju atstovo įgaliojimų atsiradimo pagrindas yra arba pavedimo arba darbo sutartis (kai juridiniam sameniui atstovauja jo darbuotojas) ir remiantis ja atstovui išduodamas įgaliojimas. Atkreiptinas dėmesys, kad naujajame CPK atsisakyta advokato orderio sąvokos. Orderis iš esmės buvo tarybiniam procesui ir tarybinei advokatūros sistemai būdingas dokumentas, kuris iš esmės patvirtindavo atitinkamos advokatų kontoros įgaliojimus ir atitinkamo advokato priklausymą tai kontorai. Klasikinėje, kontinentinės teisinės sistemos tradicijas puoselėjančioje Lietuvos advokatūros sistemoje sutarties su klientu subjektas yra advokatas, visiškai atsakantis už savo veiksmų padarinius tiek turiniu, tiek bet kuriuo kitu požiūriu. Dėl šios priežasties orderis iš esmės prarado savo reikšmę ir paskirtį. Pagal CPK 57 straipsnio trečiąją dalį advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai ir jų apimtis patvirtinami su kliento sudaryta rašytine sutartimi. Atskiro įgaliojimo šiuo atveju nereikalaujama. Be to, teismui gali būti advokato patvirtintas sutarties išrašas, kuriame atsispindėtų atsakovo įgaliojimai.

Vadovaujantis CPK 57 straipsnio antrąja dalimi, kai atstovauti byloje vienas fizinis asmuo įgalioja kitą fizinį asmenį (ne advokatą) įgaliojimai visais atvejais turi būti įforminti notaro patvirtintame (arba notaro patvirtintam prilygintame) įgaliojime. Ši nuostata taikoma gana nedažnai, nes, kaip matyti iš CPK 56 straipsnio pirmosios dalies reikalavimų, tik nedaug asmenų, kurie nėra advokatai arba advokatų padėjėjai, gali būti atstovai pagal pavedimą (asmenys, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, jeigu atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui, ir vienas iš bedrininkų pavedimu).

Atkreiptinas dėmesys, kad kadangi už advokato padėjėjo kaltais veiksmai padarytą žalą atsako advokato padėjėjo praktikos vadovas, tai ir advokato padėjėjo sudarytoje sutartyje turėtų būti raštu išreikštas ir praktikos vadovo leidimas atstovauti konkrečioje byloje (CPK 56 strp. 1 d. 2 p.).

Jeigu procese atstovaujama juridiniam asmeniui, įgaliojimą pasirašo jo vadovas. Kai juridiniam asmeniui byloje atstovauja advokatas arba advokato padėjėjas, laikomasi bendrosios tvarkos, t. y. pakanka pateikti sutartį.

6. SANDORIŲ SUDARYMAS KITO

NETURINT ĮGALINIMŲ AR JUOS VIRŠIJANT

Kaip matėme, atstovavimu laikomas tik toks teisinis santykis, kurio pagrindu vienas asmuo veikia kito asmens vardu ir interesais jam duotų įgalinimų ribose. Kadangi be įgalinimo negali būti atstovavimo, bet kokių sandorių sudarymas kito asmens vardu ir interesais,neturint tam įgalinimų ar juos viršijant, laikomas negaliojančiu. Šio sandorio negaliojimą sąlygoja tai, kad asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris neturint ar viršijant įgalinimus, privalo tai žinoti, nes įgaliojimas skiriamas tretiesiems asmenims, kurie iš jo turinio gali spręsti, kokie įgalinimai duoti įgaliotiniui. Todėl jie negali reikalauti, kad asmuo, kurio vardu sudarytas šis sandoris, vykdytų atsirandančias iš jo pareigas. Tačiau sandoris, sudarytas neturint įgalinimų ar juos viršijant, gali sukurti, pakeisti ir panaikinti atstovaujamojo teises ir pareigas, jeigu pastarasis po to pritaria visam šiam sandoriui ar viršijančiai įgalinimus sandorio daliai.

Atstovaujamojo pritarimas sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų arba juos viršijant, yra vienašalis jo valios išreiškimas. Toks pritarimas gali būti padarytas raštu ir žodžiu. Žodinis pritarimas leidžiamas tik tuo atveju, jeigu paties sandorio sudarymas nereikalauja rašytinės formos. Kartais pritarimas gali ryškėti ir iš atstovaujamojo veiksmų turinio. Pavyzdžiui, jeigu atstovaujamasis vykdo atsirandančias iš sudaryto be įgalinimo ar viršijant įgalinimus sandorio pareigas arba priima turtą, pinigus ir pan.

Vėlesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį daro galiojantį nuo jo sudarymo momento (Civilinio kodekso 66 straipsnis ). Asmuo, su kuriuo sudarytas sandoris neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamajam pritarus tampa įpareigotu ir negali atsisakyti sandorio, motyvuodamas tuo, kad atstovas neturėjo įgalinimų.

Sandoris, sudarytas neturint įgalinimų, net jeigu atstovaujamasis vėliau tam nepritaria, nesukuria jam teisių ir pareigų. O sandorio, sudaryto viršijant turimus įgalinimus, toji dalis, kurioje įgalinimai neviršyti, yra privaloma atstovaujamajam ir trečiajam asmeniui.

Tais atvejais, kada sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamasis nepritarė ir dėl to trečiasis asmuo turėjo nuostolių, pagal bendrą taisyklę jis negali reikalauti jų atlyginimo, kadangi jis žinojo arba privalėjo žinoti, ar turi ir kokius įgalinimus turi asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu. Tačiau tuo atveju, jeigu asmuo, veikęs be įgalinimų ar viršydamas juos, suklaidino trečiąjį asmenį dėl turtimų įgalinimų, pastarasis gali reikalauti susidariusių nuostolių atlyginimo, remdamasis bendrais žalos atlyginimo pagrindais.

7. ATSTOVAI PAGAL PAVEDIMĄ CIVILINIAME PROCESE

Ko gero, nekyla abejonių, kad labiausiai atstovavimo instituto prigimtį ir esmę atitinka atstovavimas pagal sutartį, arba atstovavimas pagal pavedimą, nes atstovavimo santykiai atsiranda pavedimo sutarties pagrindu (čia aptariamas tik atstovavimas fiziniams asmenims). Kalbant apie asmenis, galinčius būti atstovais pagal pavedimą, atkreiptinas dėmesys, kad naujame CPK esama ypač svarbių pokyčių, kurių esmė, jog gerokai susiaurintas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, ratas. Iš esmės akivaizdi įstatymo leidėjo nuostata, išskyrus nedideles išimtis, jog atstovauti civilinėse bylose gali tik advokatai arba advokatų padėjėjai. Kodėl nuo gana liberalios ,,tarybnės”tvarkos, kai atstovas byloje galėjo būti, bet kuris fizinis asmuo, net ir neturintis jokio išsilavinimo, pereita prie tokio griežto apribojimo? Atsakymą į šį klausimą gali pateikti atstovavimo instituto tikslų analizė. Jau teigta, kad vienas iš esminių atstovavimo civiliniame procese tikslų – teikti kvalifikuotą teisinę pagalbą atstovaujamajam šitaip padedant ne tik jam vesti bylą, bet ir valstybinei (per teismą) vykdyti teisingumą. Ar gali kvalifikuotą teisinę pagalbą teikti asmuo neturintis teisinio išsilavinimo? Veikiausiai ne. Todėl visiškai logiškas atrodo ir reikalavimas, kad atstovas civilinėje byloje turėtų teisinį išsilavinimą. Kitas klausimas: kodėl tik advokatai ir jų padėjėjai? Atsakymas čia taip pat gana paprastas. Valstybei nėra tas pats, kas bus atstovai civilinėje byloje, nes, viena vertus, jie padeda vykdyti teisingumą (valstybė yra suinteresuota šios pagalbos kvalifikuotumu), kita vertus, valstybė turi būti garantuota ir tuo, kad klientui dėl atsakovo kaltės padaryta žala bus atlyginta, o jeigu atstovas netinkamai elgiasi, bus taikomos atitinkamos drausminio poveikio priemonės. Reikia pripazinti, kad visus šiuos reikalavimus atitinka tik advokatai: tik advokatų teisinė kvalifikacija yra tikrinama laikant advokato egzaminą, o programą ir komisijos sudėti tvirtina teisingumo ministras (Advokatūros įstatymo 15 str, 1 d.,16 str.), tik advokatas privalo drausti savo civilinę atsakomybę ir visiškai atsako už klientui savo kaltais veiksmais padarytą žalą (Advokatūros įstatymo 20 str.), tik advokatams gali būti taikoma drausminė atsakomybė, tik advokatūroje veikia advokatų garbės teismas (Advokatūros įstatymo 48 str.). Advokatūros įstatymas aiškiai formalizuoja tapimo advokatu tvarką ir šitaip pašalina bet kokią piktnaudžiavimo galimybę, o šio įstatymo 3 straipsnio nuostata, kad advokatų skaičius Lietuvos Respublikoje neribojamas, sudaro palankias
asmenims, atitinkantiems formalius reikalavimus, be jokių ribojimų tapti advokatais.

Minėtina, įstatymas numato tik keletą išlygų, kai atstovauti fiziniams asmenims pagal pavedimą gali ne advokatai ar jų padėjėjai, t. y. vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu; asmenys tyrintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui, ir profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams bylose, kylančiose iš darbo teisinių santykių. Šias išlygas lemia ypatingi atstovo ir atstovaujamojo pasitikėjimo santykiai, grindžiami arba bendra teise (pareiga) arba giminyste, arba santuoka, arba aktyvesnio silpnesnės proceso šalies (darbuotojo) interesų gynimo poreikiu. Įstatymų leidėjas daro prielaidą, kad tarp šių asmenų iš esmės negali kilti nei civilinės, nei drausminės atsakomybės problemų. Be to, įstatymas numato dar vieną išlygą, kad kartu su advokatais ir advokatų padėjėjais civilinėje byloje atstovai gali būti ir kiti asmenys (net teisinio išsilavinimo neturintys, pavyzdžiui patentiniai patikėtiniai). Šią sąlygą lemia tikrų specifinių atstovo žinių būtinumas. Kita vertus, advokato (advokato padėjėjo) dalyvavimas garantuos, kad specialiosios žinios bus pateiktos laiku ir tinkama procesine forma.

CPK 60 straipsnyje įvardinti asmenys, kurie negali būti atstovai teisme:

a) teisėjai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą;

b) prokurorai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą arba dalyvauja kaip prokuratūros įgaliotiniai;

c) asmenys, kuriems įsteigta globa ar rūpyba;

d) asmenys, kurių tokia teisė ribojama įstatymų.

Šie ribojimai susiję su tomis įstatyme daromomis išlygomis, kurios leidžia būti atstovais pagal pavedimą ne advokatams ar jų padėjėjams.

8. ATSTOVAVIMAS JURIDINIAMS ASMENIMS

Pagal CK 2.81 straipsnio pirmosios dalies nuostatas veiksnumą ir teisnumą juridiniai asmenys įgyvendina per savo valdymo organus. Galiojusiame 1964 m. CPK vadovautasi nuostata, kad atvejis, kai juridinio asmens vardu teisme veikia atitinkamas jo organas, taip pat yra procesinis atstovavimas. Šis požiūris, manytume, nebuvo pagrįstas ir visiškai neatitiko atstovavimo instituto esmės. Štai keletas motyvų:

a) atstovas ir atstovaujamas juridinis asmuo vienas kitam yra savarankiški teisės subjektai. Tuo tarpu juridinio asmens organas ir juridinis asmuo yra vieningas teisės subjektas. Todėl kompetentingo juridinio organo įsitraukimas į procesą yra paties juridinio asmens dalyvavimas procese;

b) atstovas, atlikdamas atstovaujamojo vardu ir interesais tam tikrus procesinius veiksmus, išreiškia savo teisnumo turinį, tuo tarpu atitinkami juridinio asmens organai – šio juridinio asmens teisnumą. Pagal savo kompetenciją jie išreiškia juridinio asmens valią;

c) atstovas savo įgaliojimus paprastai gauna pagal pavedimo ar darbo sutartį, o juridinio asmens organų kompetencija apibrėžiama įstatymuose ar steigimo dokumentuose.

Atsižvelgiant į minėtus argumentus, naujojo CPK 55 straipsnio pirmojoje dalyje laikomasi nuostatos, kad atitinkami juridinio asmens organai nėra jo atstovai, tačiau suprantami kaip pats juridinis asmuo, nes būtent jie atitinkamų teisės aktų yra įgalioti įgyvendinti juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą. Įstatyme sakoma, kad juridinių asmenų bylas teisme veda jų valdymo organai, veikiantys neperžengdami suteiktų jiems pagal įstatymą ar steigimo dokumentus įgaliojimų ribų. Šiais atvejais pripažįstama, kad bylą veda pats juridinis asmuo.

Tad juridinio asmens atstovas yra tik arba šio asmens darbuotojas, kuriam kompetentingas juridinio asmens organas suteikė įgaliojimą, arba advokatas ar advokato padėjėjas, su kuriuo juridinis asmuo sudarė atitinkamą sutartį. Kalbant apie juridinio asmens darbuotojus atkreiptinas dėmesys, kad CPK 55 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta gana liberali tvarka, nereikalaujanti iš atstovų specialaus teisinio išsilavinimo, išskyrus apeliacinį arba kasacinį procesą (CPK 346 str. 3 d.), kai juridinio asmens atstovui privalomas aukštasis universitetinis išsilavinimas. Jeigu juridinis asmuo apeliaciniame arba kasaciniame procese yra atstovaujamas kelių atstovų, bent vienas iš jų turi būti arba asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (jeigu tai darbuotojas), arba advokatas (advokato padėjėjas) (CPK 55 str. 3 d.).

9. ATSTOVAI PAGAL ĮSTATYMĄ

Jau kalbėta, kad atstovavimo pagal įstatymą atveju atstovavimo santykių atsiradimo pagrindas yra įstatymas. CPK 54 straipsnyje nustatyta, kad atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos turi teisę atlikti atstovaujamieji, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, kai tam tikriems veiksmams atlikti keliamos papildomos sąlygos. (pvz., CK 3.244 straipsnio antroje dalyje sakoma, kad sandoriams, kurių suma didesnė kaip penki tūkstančiai litų, sudaryti reikalingas išankstinis teismo leidimas). Tad jeigu įstatymas nenumato kitaip, atstovas pagal įstatymą turi atstovaujamojo procesines teises ir pareigas.

Atstovavimo pagal įstatymą esmė šiek tiek skiriasi nuo atstovavimo pagal sutartį, kuris yra procesinio atstovavimo pagrindas. Atstovavimo pagal sutartį paskirtis – garantuoti atstovaujamajam tinkamą teisinę pagalbą. Tuo tarpu atstovavimo pagal
įstatymą atveju siekiama įgyvendinti kito asmens, kuris negali savarankiškai šito padaryti (dėl ligos, amžiaus ir pan.), teisnumą ir veiksnumą. Todėl atstovas pagal įstatymą nėra atstovas tikrąja šio žodžio prasme. Būtent dėl šios priežqsties CPK 54 straipsnio antrojoje dalyje numatyta, kad atstovai pagal įstatymą gali vesti bylą teisme kitam savo pasirinktam atstovui (šiuo atveju jau laikantis CPK 56 straipsnio reikalavimų), t.y. numato dvigubo atstovavimo galimybę, kai atstovavimo pagal įstatymą pagrindu atsiranda atstovavimas pagal sutartį.

10. BYLOJE DALYVAUJANTYS ASMENYS

Kalbant apie atstovavimą pagal įstatymą reikėtų detaliau aptarti visiškai naują Lietuvoje kuratiriaus institutą. Kuratorius – tai teismo paskirtas esant tam tikroms sąlygoms, paprastai kol bus paskirtas šalies atstovas pagal įstatymą arba atvyks į posėdį pati šalis, asmuo, turintis visas atstovo pagal įstatymą teises ir pareigas. Taigi kuratorių galima apibūdinti kaip laikinai teismo paskirtą byloje dalyvaujančio asmens atstovą pagal įstatymą.CPK numato, kad kuratorius byloje gali būti paskirtas dviem atvejais: Kai dėl byloje dalyvaujančio asmens turi būti atlikti svarbūs procesiniai veiksmai, o jam nebūdingas procesinis veiksnumas ir jis neturi įstatymų nustatyta tvarka pakirto atstovo pagal įstatymą arba atstovaujančio organo (kai kalbama apie juridinius asmenis) (CPK 39 str.) ir kai byloje dalyvaujančiam asmeniui, kurio gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinoma, turi būti įteiktas ieškinio pareiškimas arba kitas procesinis dokumentas, lemiantis būtinumą ginti jo teises (pvz., dublikas raštu rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui) (CPK 129 str.). Taigi kuratorius yra laikinas. Jis skiriamas, kol paskiriamas atitinkamas atstovas pagal įstatymą arba paaiškėja atsovaujamojo asmens gyvenamoji arba darbo vieta. Kuratorius turi visas atstovaujamojo procesines teises ir pareigas, todėl jį parenkant ypač teismui tenka gana didelė atsakomybė. Teismas negali skirti kuratoriaus savo iniciatyva – tai daroma tik suinteresuoto byloje dalyvaujančio asmens prašymu, nes būtent šis dengs visas kuratoriaus išlaidas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4506 žodžiai iš 8626 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.