Atstovavimas
5 (100%) 1 vote

Atstovavimas

11213141

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………………..3

1. Atstovavimo samprata, subjektai ir reikšmė…………………………………………………………………………..3

2. Atsovavimo civiliniame proceso sąvoka,reikšmė ir rūšys………………………………………………………..4

3. Atstovo procesinė padėtis……………………………………………………………………………………………………6

4. Įgaliojimas…………………………………………………………………………………………………………………………7

5. Atstovo įgaliojimų įforminimo tvarka……………………………………………………………………………………8

6. Sandorių sudarymas kito asmens vardu neturint įgalinimų ar juos viršijant………………………………..9

7. Atstovai pagal pavedimą civiliniame procese………………………………………………………………………..10

8. Atstovavimas juridiniams asmenims…………………………………………………………………………………….12

9. Atstovai pagal įstatymą………………………………………………………………………………………………………13

10. Byloje dalyvaujantys asmenis……………………………………………………………………………………………13

11. Advokato teisinė padėtis civiliniame procese………………………………………………………………………14

12. Komercinis atstovavimas………………………………………………………………………………………………….24

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………..25

Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………………………….26

ĮVADAS

Dalyvavimas civiliniame procese yra specifinė veikla, kuriai reikia ne tik laiko, bet ir specialių teisės žinių. Šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys dažnai tokių žinių neturi. Todėl, siekdami geriau apginti savo subjektines teises ir interesus, jie paprastai į pagalbą kviečiasi advokatus ar kitus asmenis – savo atstovus.

Dvylikoje šio referato dalių yra aptarta svarbiausios atstovavimo ir atstovo funkcijos, įgaliojimo svarba ir forminimas, kas ir kaip gali atstovauti asmenims.

1. ATSTOVAVIMO SAMPRATA, SUBJEKTAI IR RŪŠYS

Civilinių teisinių santykių dalyviai ne visada patys sudaro sandorius, tiesiogiai įgyvendina savo teises, vykdo prievoles. Antai neveiksnūs asmenys patys savo veiksmais negali įgyti nei teisių, nei pareigų. Juridinio asmens organai taip pat dažnai negali sudaryti visų reikalingų sandorių, įgyvendinti teisių ir atlikti pareigų. Kartais vienu metu teisinius veiksmus reikia atlikti keliose vietose. Tokiais atvejais teisiniams veiksmams atlikti yra pasitelkiami atstovai, kurie atstovaujamojo vardu sudaro sutartis, priima sutarties įvykdymą.

Atstovas veikia atstovaujamojo vardu. Atstovo atlikti teisiniai veiksmai atstovaujamojo vardu pagal įgalinimą, pagrįstą įgaliojimu, įstatymu administraciniu aktu, tiesiogiai sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Atstovavimas – tai teisių įgyvendinimas ir prievolių atlikimas per atstovą, kuris atlieka teisinius veiksmus. Nors veiksmus atlieka atstovas, bet šių veiksmų padariniai atsiranda atstovaujamajam. Atstovas veiksmus atlieka atstovaujamojo vardu.

Atsovaujamuoju gali būti kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo. Atstovu gali būti tik veiksnus fizinis asmuo. Juridiniai asmenys gali būti atstovais, jei tokia veikla numatyta jų įstatuose.

Pagal tai, kuo remdamasis veikia atstovas, skiriamos šios atstovavimo rūšys:

1. atstovavimas pagal įgaliojimą (atstovaujamasis duoda atstovui įgaliojimą, kuriuo vadovaudamasis šis atlieka teisinius veiksmus: toks atstovavimas dar vadinamas sutartiniu, nes atstovavimo santykio dalyviai sudaro pavedimo sutartį ):

2. atstovavimas pagal įstatymą (atstovui įgalinimai suteikiami pagal įstatymą: tokia tvarka tėvai atstovauja savo nepilnamečiams vaikams).

3. atstovavimas pagal administracinį aktą (neveiksniems asmenims steigiama globa ir skiriami globėjai, kurie veikia remdamiesi teismo sprendimu dėl jų paskyrimo: tokia tvarka veikia pardavėjai, bankų operatoriai aptarnaudami klientus).

2. ATSTOVAVIMO CIVILINIAME PROCESE SĄVOKA, REIKŠMĖ IR RŪŠYS

Kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus, sakoma CPK 51 straipsnio pirmojoje dalyje. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti joje atstovą. Tad, kas yra procesinis atstovavimas, kokia šio instituto esmė? Procesinio atstovavimo esmę sudaro procesinio atstovo veiksmai procese, t. y. veiksmai atstovaujamojo vardu ir interesais, neperžiangiant suteiktų įgaliojimų ribų. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kam reikalingas procesinio atstovavimo institutas. Atsakymas čia labai paprastas. Civiliniam procesui tinkamai vesti reikia nemažai specialių teisės žinių, o proceso šalys ar kiti byloje
dalyvaujantys asmenys jų dažnai neturi. Būtent procesinio atstovavimo institutas ir sudaro tinkamas sąlygas, kad byloje būtų kvalifikuotai pasiekti civiliniam procesui keliami tikslai. Be to, procesinio atstovavimo institutas reiškia ir pagalbą teismui vykdant teisingumą. Dėl šių atstovavimo funkcijų egzistuoja aiškiai išreikštas viešasis interesas, kad atstovai civilinėse bylose būtų aukštos kvalifikacijos teisinikai. Todėl valstybė kiek detaliau ir griežčiau reglamentuoja šią sritį.

Civilinio proceso moksle yra dvi procesinio atstovavimo sąvokos. Vienų autorių nuomone, procesinisatstovavimas – tai teisinis santykis, kai vienas asmuo, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, kito asmens vardu ir interesais atlieka tam tikrus procesinius veikmus. Kiti autoriai teigia, kad atstovavimas – tai pačių procesinių veiksmų atlikimas. Tad kyla klausimas, atstovavimas yra teisinis santykis ar procesiniai veikmai. Manoma, kad atstovavimas yra procesinių teisės normų reguliuojamas teisinis santykis. Kiekvienas teisinis santykis turi turinį ir formą. Veiksmai yra teisinio santykio formos išraiška, jais įkūnijamas atitinkamo teisinio santykio turinys, t .y. konkrečios teisės ir pareigos, arba išreiškiama pati atitinkamo teisinio santykio esmė.

Atstovavimo pripažinimas teisiniu santykiu dar nesprendžia problemų, susijusių su atstovavimo sąvoka, nes lieka neaišku, koks tai teisinis santykis. Procesinis atstovavimas susijęs su trejopo pobūdžio santykiais: atstovaujamojo ir atstovo; atstovo ir teismo bei atstovaujamojo ir teismo. Kai kurie autoriai mano, kad atstovavimą sudaro pirmosios dvi grupės teisinių santykių. Pirmosios grupės teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja materialioji teisė, dažnai vadinami vidiniu atstovavimo aspektu, o antrieji, kuriuos reguliuoja proceso teisė, – išoriniu atstovavimo aspektu. Reikia sutikti su teisės literatūroje išsakyta mintimi, kad, sutikus su šia nuomone, atstovavimo civiliniame procese institutą teks pripažinti mišriu, t. y. turinčiu ir materialiosios, ir proceso teisės elementų. Toks požiūris savo ruožtu paneigtų atstovavimo, kaip procesinio instituto, esmę.

Tad atstovavimas civiliniame procese – tai toks procesinis santykis, kurio vienas dalyvis -atstovas, teisme kito asmens (atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą gindamas jo materialiąsias subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus ir kartu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose.

Procesinio atstovavimo civiliniame procese institutą reikėtų skirti nuo gynėjo procesinės padėties baudžiamąjame procese ir atstovavimo civilinėje teisėje. Gynėjas baudžiamąjame procese gina ginamojo teises ir įstatymų saugomus interesus savo, o ne ginamojo vardu. Gynėjas jokiu atveju negali pakeisti procese teisiamojo ir todėl negali būrti vertinamas kaip alter ego (antrasis aš).

Atstovavimas, kaip civilinio proceso teisės institutas, skiriasi ir nuo atstovavimo materialiojoje civilinėje teisėje:

a) pirmiausia skiriasi šių dviejų institutų paskirtis. Civilinėje teisėje atstovavimas skirtas pavesti būtinus teisinę reikšmę turinčius veiksmus atlikti kitam asmeniui ir šitaip išvengti pareigos pačiam atstovaujamajam asmeniškai dalyvaujant civilinėje apyvartoje. Civilinėje teisėje atstovas visada visiškai pakeičia atstavaujamąjį. Tuo tarpu civiliniame procese šalia principo, kad atstovas visiškai pakeičia atstovaujamąjį (CPK 51 str.2 d.), plačiai naudojamasi ir lygiagretaus dalyvavimo galimybe, kai kartu su atstovu procese dalyvauja ir atstovaujamasis (CPK 51 str. 1 d.). Tad atstovavimo civiliniame procese tikslas nebūtinai gali būti įsitraukti į procesą atstovaujamojo vardu ir pakeisti jį procese, bet teikti dalyvaujančiam nagrinėjant bylą atstovaujamajam kvalifikuotą teisinę pagalbą;

b) civilinėje teisėje dėl atstovo įgaliojimų apimties sprendžiama įgaliojime ir tai priklauso tik nuo atstovo valios. Tuo tarpu civiliniame procese atstovaujamojo teisių apimtį apibrėžia įstatymas, o atsovas įgaliojime gali ją tik susiaurinti (CPK 59 str.). Tad materialiojoje civilinėje teisėje atstovo įgaliojimų apimtis nustatoma tik suteikiant jam atitinkamą įgaliojimą, o civiliniame procese – ir įgaliojime, ir įstatyme tuo pačiu metu;

civilinėje teisėje atstovai gali būti tie fiziniai, tiek juridiniai asmenys, civiliniame procese – tik fiziniai asmenys (CPK 56 str.).

Apibendrinant galima išskirti tokius pagrindinius procesinio atstovavimo instituto tikslus -procesinių veiksmų atstovaujamojo vardu ir interesais atlikimą; kvalifikuotos teisinės pagalbos atstovaujamajam teikimą šiam atliekant konkrečius procesinius veiksmus ir pagalbą vykdant teisingumą civilinėse bylose.

Atstovavimas civiliniame procese pagal įvairius kriterijus gali būti skirstomas į tam tikras rūšis: pagal atstovaujamąjį subjektą gali būti skiriamas atstovavimas fiziniams ir juridiniams asmenims: atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą gali būti skiriamas atstovavimas pagal įstatymą (kai atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindas yra įstatymas, pavyzdžiui, tėvams atstovaujant savo nepilnamečiams vaikams), atstovavimas pagal sutartį (kai atstovavimo santykių atsiradimo pagrindas yra pavedimo arba darbo sutartis, pavyzdžiui,
advokato ir jo kliento santykiams arba įmonės teisininkui atstovaujant teisme); atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių privalumą gali būti skiriamas savanoriškas ( kai kalbama apie asmens teisę turėti savo atstovą byloje) ir privalomas (kai kalbama apie asmens pareigą turėti savo atstovą byloje) atstovavimas.

3. ATSTOVO PROCESINĖ PADĖTIS

Taigi atstovavimo teisiniai santykiai civiliniame procese iš esmės yra dvejopos prigimties : viena vertus, atstovas lyg ir pakeičia atstovaujamąjį procese, kita vertus, atstovas teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą ir šitaip padeda jam atitinkamai dalyvauti civiliniame procese.

Atstovavimo teisinis santykis nėra vienalytis ir apima kelių subjektų tarpusavio teisinius santykius – atstovo ir atstovaujamojo (vidinis atstovavimo aspektas) bei atstovo ir teismo bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinis atstovavimo aspektas). Atkreiptinas dėmesys, kad visi atstovo atliekami procesiniai veiksmai atliekami atstovaujamojo vardu ir teisinius padarinius sukelia būtent jam (jeigu jie atlikti neperžiangiant atstovui suteiktų įgaliojimų ribų). Šitai patvirtinta ir CPK 59 straipsnis, kur sakoma, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti visus procesinius veiksmus atsovaujamojo vardu, išskyrus įgaliojime nurodytas išimtis.

Atsižvelgiant į atstovavimo instituto esmę CPK 51 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta labai svarbi taisyklė, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažista, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas. Ši nuostata yra labai svarbi, nes įkūnija ,,šalies pakeitimo atstovu” įdėją ir reiškia, kad atvykimas į teismo posėdį tik atstovo ir neatvykimas paties atstovaujamojo nebus pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą.Visos konsultacijos ir visi veiksmai, kuriuos atlieka atstovas, laikomi atliktais atstovaujamojo. Tiesa, atsižvelgiant į bylos aplinkybes teismui norint užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą gali atrodyti esąs būtinas asmeniškas paties byloje dalyvaujančio asmens dalyvavimas teismo posėdyje (ypač kalbant apie bylas, kylančias iš teisinių santykių). Aptariamas straipsnis numato teismo teisę pripažinti byloje dalyvaujančio asmens atvykimą į teismo posėdį būtinu. Šiuo atveju atstovo atvykimas į teismo posėdį nebus laikomas tinkamu atstovaujamojo asmens dalyvavimu. Bylą nagrinėjantis teismas šioje situacijoje atvykusios šalies prašymu galės priimti byloje sprendimą už akių, o jeigu jo negalima priimti ( pvz., bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių) – atidėti bylos nagrinėjimą arba nagrinėti bylą iš esmės pagal joje esamą medžiagą.

Dėl paties atstovaujamojo dalyvavimo procese turėtų būti nuspręsta nutartyje rengiantis arba vykstant teisminiam nagrinėjimui ( tai proceso koncentruotumo požiūriu iš esmės būtų nepageidautina). Tokia nutartis nėra skundžiama pateikiant atskirąjį skundą, todėl gali būti priimama tiek rašytinė, tiek žodinė (atsižvelgiant į klausimo sudėtingumą). Teismo valia dėl asmeniško byloje dalyvaujančio asmens dalyvavimo nagrinėjant bylą gali būti išreikšta ir nutartyje skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje (CPK 232 str.).

Aptariant atstovo procesinę padėtį nemažą reikšmę turi ir jo įgaliojimų apimtis.Atstovo įgaliojimų apimtis ir jų išraiškos pobūdis priklauso nuo atstovavimo rūšies. Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovo įgaliojimų apimtį nustato įstatymas. Atstovavimo pagal sutartį atveju įgaliojimų apimtis nurodoma įgaliojime. Minėta, kad CPK 59 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, jog įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujmojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis nurodytas įgaliojme. To paties straipsnio antrojoje dalyje nurodytos įstatymų nurodytos išimtys. Joje sakoma, kad atstovo įgaliojimai pareikšti ieškinį ir priešinį ieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perduoti įgaliojimus kitam asmeniui, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdyti, gauti turtą, paduoti prašymą atnaujinti procesą turi būti atskirai aptarti įgaliojime. Tad padėtis dėl įgaliojimų apimties iš esmės yra dvejopa: viena vertus, pats įstatymas nurodo tam tikrus procesinius veiksmus, kuriuos būtina atskirai aptarti įgaliojime, norint kad atstovas turėtų teisę juos atlikti, kita vertus, pats įgaliotojas turi teisę nurodyti įgaliojme procesinius veiksmus, kurių atstovas neturi teisės atlikti.

4. ĮGALIOJIMAS

Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (CK 2.137 str.). Kai kuriems įgaliojimams yra nustatyta notarinė forma. CK 2.138 straipsnyje numatyta, kad notaras turi patvirtinti įgaliojimus notarine forma, sudaryti sandorius, įgaliojimus ,fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ( (įgaliojimus pašto siuntiniams, korespondencijai, darbo užmokesčiui, pensijoms, stipendijoms, pašalpoms gauti), kuriuos fizinis asmuo duoda nekilnojamam turtui valdyti, juo naudotis ar
disponuoti.

Juridinio asmens duodamą įgaliojimą pasirašo jo vadovas, ir įgaliojimo rašte dedamas to juridinio asmens antspaudas, jei jis privalo turėti antspaudą (CK 2.140 str.1 d.).

Įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jei įgaliojimo terminas nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Notaro patvirtintas įgaliojimas teisiniams veiksmams atlikti užsienyje, jei jo galiojimo terminas nenurodytas, galioja, kol jį panaikina išdavęs asmuo. Negalioja įgaliojimas, kuriame nenurodyta jo išdavimo data (CK 2.140 str.).

Įgaliotinis pats turi atlikti veiksmus, kuriems atlikti jam suteiktos teisės. Jis gali perįgalioti šiuos veiksmus atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, jei jam tokia teisė suteikta pagal gautajį įgaliojimą arba jei jis dėl susiklosčiusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus (CK 2.145 str.2.145 1 d.). Apie perįgaliojimą įgaliotinis privalo pranešti įgaliotojui ir pateikti reikiamus duomenis apie asmenį, kuriam perduoti įgaliojimai. Jei įgaliotinis nepraneša įgaliotojui apie perįgaliojimą, tai jis už asmens, kuriam perduoti įgalinimai, veiksmus atsako kaip už savo paties veiksmus. Atstovas neatsako už įgaliotinio veiksmus, jei šis buvo paskirtas atstovaujamojo nurodymu, išskyrus atvejus, kai atstovas žinojo, kad skiriamas asmuo yra nepatikimas ar nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė atstovaujamajam (CK 2.145 str.4 d.).

Įgaliojimas pasibaigia: pasibaigus jo terminui; įgaliotojui panaikinus įgaliojimą (įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti įgaliojimą); įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo (įgaliotinis turi teisę atsisakyti įgaliojimo bet kada, su sąlyga, kad toks atsakymas nepadarys žalos įgaliotojui); nustojus egzistuoti įgaliotiniui ar įgaliotojui (mirus fiziniam asmeniui, pripažinus jį nežinia kur esančiu ar paskelbus mirusiu, pripažinus neveiksniu ar aprobojus veiksnumą, likvidavus juridinį asmenį ar iškėlus bankroto bylą juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas).

5. ATSTOVO ĮGALIOJIMŲ ĮFORMINIMO TVARKA

Atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą, t. y. atstovavimą pagal įstatymą ar pagal sutartį, skiriasi ir pačių atstovoįgaliojimų įforminimo tvarka.

Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovavimo teisinių santykių atsiradimi pagrindas visada yra įstatymas. Tad atstovavimo teisinių santykių atsiradimas šiuo atveju iš esmės nepriklauso nuo šalių valios. Kadangi šių santykių atsiradimą lemia imperatyvios įstatymų normos, visiškai logiška, kad įstatymas nustato ir atstovo pagal įstatymą įgaliojimų apimtį. Todėl norint įrodyti savo, kaip atstovo pagal įstatymą, procesines teises, vadovaujantis CPK 52straipsnio antrąja dalimi teismui būtina pateikti dokumentus patvirtinančius įgaliojimus (pvz. vaiko gimimo liudijimą, teismo nutartį skirti asmenį globėju ar rūpintoju ir pan.).

Kai atstovaujama pagal sutartį, atstovo įgaliojimų įforminimo klausimas sprendžiamas kiek kitaip. Šiuo atveju atstovo įgaliojimų atsiradimo pagrindas yra arba pavedimo arba darbo sutartis (kai juridiniam sameniui atstovauja jo darbuotojas) ir remiantis ja atstovui išduodamas įgaliojimas. Atkreiptinas dėmesys, kad naujajame CPK atsisakyta advokato orderio sąvokos. Orderis iš esmės buvo tarybiniam procesui ir tarybinei advokatūros sistemai būdingas dokumentas, kuris iš esmės patvirtindavo atitinkamos advokatų kontoros įgaliojimus ir atitinkamo advokato priklausymą tai kontorai. Klasikinėje, kontinentinės teisinės sistemos tradicijas puoselėjančioje Lietuvos advokatūros sistemoje sutarties su klientu subjektas yra advokatas, visiškai atsakantis už savo veiksmų padarinius tiek turiniu, tiek bet kuriuo kitu požiūriu. Dėl šios priežasties orderis iš esmės prarado savo reikšmę ir paskirtį. Pagal CPK 57 straipsnio trečiąją dalį advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai ir jų apimtis patvirtinami su kliento sudaryta rašytine sutartimi. Atskiro įgaliojimo šiuo atveju nereikalaujama. Be to, teismui gali būti advokato patvirtintas sutarties išrašas, kuriame atsispindėtų atsakovo įgaliojimai.

Vadovaujantis CPK 57 straipsnio antrąja dalimi, kai atstovauti byloje vienas fizinis asmuo įgalioja kitą fizinį asmenį (ne advokatą) įgaliojimai visais atvejais turi būti įforminti notaro patvirtintame (arba notaro patvirtintam prilygintame) įgaliojime. Ši nuostata taikoma gana nedažnai, nes, kaip matyti iš CPK 56 straipsnio pirmosios dalies reikalavimų, tik nedaug asmenų, kurie nėra advokatai arba advokatų padėjėjai, gali būti atstovai pagal pavedimą (asmenys, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, jeigu atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui, ir vienas iš bedrininkų pavedimu).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2618 žodžiai iš 8626 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.