Atstovavimas1
5 (100%) 1 vote

Atstovavimas1

112131415161

TURINYS

ĮVADAS 3

ATSTOVAVIMO SĄVOKA IR REIKŠMĖ 3

ĮGALINIMAI, JŲ ATSIRADIMO PAGRINDAI IR ATSTOVAVIMO RŪŠYS 6

SANDORIŲ SUDARYMAS KITO ASMENS VARDU NETURINT

ĮGALINIMŲ AR JUOS VIRŠIJANT 7

ĮGALIOJIMAS IR JO RŪŠYS. ĮGALIJIMO FORMA IR TERMINAS.

ĮGALIOJIMO PASIBAIGIMAS. PERĮGALIOJIMAS 8

KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS 11

PREKYBOS AGENATAS 11

PROKŪRA 15

IŠVADOS 16

LITERATŪRA 17

ĮVADAS

Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, skelbianti, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, yra tik programinė nuostata, kuri mūsų sąlygomis negali būti iki galo įgyvendinama, nes mes dar neturime nei materialinės, nei teisinės bazės.

Jau senovės teisisninkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę (civilinę) teisę. Viešoji teisė yra tokia teisė, kuri nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybę, o privatinė teisė reguliuoja atskirų asmenų savitarpio santykius.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė, o privatinei – civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Šiuo atveju mus domina privatinė teisės šaka – civilinė teisė. Ji glaudžiai susijusi ir persipynusi su prekybinę teisę, o jeigu dar tiksliau, tai civilinio kodekso antrosios knygos – asmenys – trečiosios dalies – atstovavimas.

Atstovavimo esmę sudaro tai, kad jo atveju už civilinės teisės subjektus sandorius sudarinėja ir kitus juridinius veiksmus atlieka kiti asmenys. Iš atstovaujamojo vardu sudarytų sandorių ar kitų atliktų veiksmų atstovas sau neįgyja jokių teisių ar pareigų.

ATSTOVAVIMO SĄVOKA IR REIKŠMĖ

Civilinių santykių subjektai paprastai patys sudarinėja sandorius ir atlieka kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus. Tačiau dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių (ligos, komandiruotės, teisinio neišprusimo ir kitų) civilinių teisinių santykių subjektai patys betarpiškai negali sudarinėti sandorių ir atlikti juridinę reikšmę turinčių veiksmų. O tais atvejais, kada civilinio teisinio santykio subjektas – fizinis asmuo – yra neveiksnūs, jis apskritai tiesiogiai negali dalyvauti civilinėje apyvartoje. Todėl civilinių santykių subjektams įstatymas leidžia sudarinėti sandorius ir atlikinėti kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus kitų asmenų pagalba. Civilinio kodekso 2.132

straipsnis numato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę sudarinėti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti piliečių sudaromi tiktai asmeniškai, ir sandorius, nurodomus įstatyme. Taigi atstovavimo instituto pagalba galima sudaryti sandorius ir atlikti visus juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kuriuos įstatymas leidžia atlikti pačiam civilinių teisinių santykių subjektui, išskyrus veiksmus, turinčius grynai asmeninį pobūdį (santuoka, testamento sudarymas ir pan.).

Atstovavimas – civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią, jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardu juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Iš šio apibrėžimo ryškėja, kad atstovavimui būdingi trys požymiai:

Pirma, atstovavimo santykiai atsiranda tarp atstovo ir atstovaujamojo. Tai vidinė atstovavimo pusė. Iš atstovavimo santykio kylančias teises ir pareigas realizuoja naujas santykis, kuris per atstovą atsiranda tarp atstovaujamojo ir trečiojo asmens. Tai išorinė atstovavimo pusė. Taip pasireiškia atstovaujamojo ryšys su atstovu. Šis ryšys turi savitą pobūdį. Teisinio santykio tarp atstovo ir atstovaujamojo pagrindu atstovas turi teisę veikti atstovaujamojo vardu ir sąskaita, o pastarasis turi pareigą priimti šio veiksmo rezultatus.

Antra, atstovas veikia ne savo vardu, bet atstovaujamojo verdu ir interesais. Todėl dėl jo veiklos atsirandančios teisės ir pareigos nuo pat atsiradimo momento priklauso ne atstovui, bet atstovaujamajam.

Trečia, atstovui yra suteikiami tam tikri įgalinimai. Įgyvendimdamas atstovaujamojo teises bei vykdydamas pareigas, atstovas privalo veikti neviršydamas šių įgalinimų. Atstovo veiklos rezultatai privalomi atstovaujamajam tik tuo atveju, jeigu jis veikia jam suteiktų įgalinimų ribose.

Tiesioginis atstovavimo efektas pasireiškia tuo, kad sandoris, atstovo sudarytas atstovaujamojo vardu, yra pastarajam privalomas nuo jo sudaymo momentu, t.y. teisės ir pareigos, kylančios iš sudaryto sandorio, teisiogiai liečia atstovaujamąjį , nes jis, o ne atstovas, yra šio sandorio šalis.

Atstovavime dalyvauja trys subjektų grupės. Kiekvienas iš šių subjektų atstovavimo santykio atsiradimo ir realizavimo procese atlieka apibrėžtas, tik jam būdingas funkcijas.

Atstovaujamasis – tai asmuo, kurio vardu ir interesais atliekami tam tikri teisiniai veiksmai,
remiantis jo paties, įstatymo ar administracinio akto duotais įgalinimais. Atstovaujamuoju gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, nepriklausomai nuo to, veiksnus jis ar neveiksnus, pilietis ar juridinis asmuo.

Atstovas – tai atstovaujamojo, įstatymo ar administracinio akto įgalintas asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu, interesais ir sąskaita. Skirtingai nuo atstovaujamojo, atstovu gali būti ne kiekvienas civilinės teisės subjektas. Visų pirma atstovas turi būti veiksnus. Kai kuriems asmenims įstatymas tiesiog draudžia būti atstovais tam tikruose civiliniuose santykiuose. Pavyzdžiui, asmuo, jau esantis atstovu, negali atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorių nei su savimi, nei su kitu asmeniu, kurio atstovas jis tuo pačiu metu yra. Neleidžiama būti atstovais sudarinėjant sandorius, kurie turi grynai asmeninį pobūdį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 52 straipsnį, teisme negali būti atstovais teisėjai, tardytojai ir prokurorai, išskyrus tuos atvejus, kada jie dalyvauja byloje kaip atitinkamo teismo, prokuratūros įgaliotiniai arba įstatyminiai savo vaikų atstovai. Juridiniai asmenys gali būti piliečių ir kitų juridinių asmenų atstovais tik tada, kada tai leidžia jų įstatai (nuostatai).

Trečia asmenu grupė – tai asmenys, su kuriais atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais sudarinėja sandorius arba atlieka kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus. Jais gali būti bet kuris civilinės teisė subjektas, turintis civilinį teisnumą ir veiksnumą.

Atstovavimą reikia skirti nuo išoriškai į jį panašių reiškinių. Tuo atveju, kada civilinėje apyvartoje juridinio asmens organas dalyvauja jo vadovaujamos įmonės, įstaigos ar organizacijos vardu – atstovavimo nėra, nes juridinis asmuo įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas per savo organus, kurie veikia jiems pagal įstatymą arba įstatus suteiktų teisių ribose (civilinio kodekso 2.81 straipsnis). Juridnis asmuo bus atstovaujamas tik tuo atveju, jeigu jo organas suteiks atitinkamus įgalinimus kitam asmeniui, kuris atlieka atstovo funkcijas. Pats juridinis asmuo arba jo organas negali būti savo interesų atstovas. Kadangi atstovas išreiškia atstovaujamojo valią, nukreiptą į sandorių sudarymą ar kitokių juridinę reikšmę turinčių veiksmų atlikimą, tai atstovavimą tenka skirti ir nuo pavedimų, kuriuos atlieka pasiuntinys. Pasiuntinys tik perduoda jau išreikštą siuntėjo valią arba priima trečiojo asmens pareikštą valią, turėdamas tikslą ją perduoti tam asmeniui, kuriam ji adresuota.

Atstovavimo santykiu negalima laikyti ir tokių veiksmų, kada asmens prašymu sandorį už jį pasirašo kitas asmuo. Šiuo atveju atstovavimo nėra todėl, kad pilietis, esantis sandorio šalimi, pats dalyvauja sandorio sudaryme ir pats pareiškia savo valią šiam sandoriui sudaryti. Asmuo, pasirašantis už šį pilietį, tik patvirtina tokio piliečio dalyvavimo sandorio sudaryme faktą.

Nėra atstovavimo ir tuo atveju, kada iš dalies arba ribotai veiksnių asmenų rūpintojai duoda sutikimą vienam ar kitam sandoriui sudaryti, kai to reikalauja įstatymas. Rūpintojai, taip pat tėvai ir įtėviai, atliekantys rūpintojų funkcijas, negali būti laikomi iš dalies arba ribotai veiksnių asmenų atstovais, kadangi pastarieji patys sudarinėja sandorius ir atlieka juridinę reikšmę turinčius veiksmus, o jie šiuos veiksmus tik kontroliuoja. Rūpintojai taip pat ir įtėviai, atliekantis rūpintojų funkcijas, negali būti ir savo rūpintinių sutartiniai atstovai, kadangi viename asmenyje sutaptu ir atstovas, ir asmuo, turintis duoti rūpintojams sutikimą, sudarant atsovavimo sandorį. Žinoma, tai neliečia tų atvejų, kada iš dalies veiksnūs asmenys gali sudarinėti sandorius savarankiškai(CK 2.11 straipsnio 2 – oji dalis).

Atstovavimas taip pat iš esmės skiriasi ir nuo sutarties trečiojo asmens naudai. Pagal CK 6.50 straipsnį, sutartis trečiojo asmens naudai sudaroma ne jo, o įpareigojusio skolininką kreditoriaus vardu. Pagal šia sutartį, prievolės įvykdymo gali reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kuriuo naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato kitaip ir tai neišplaukia iš prievolės esmės. Taigi pagal šią sutartį teises įgyja ne tiktai asmuo, kurio naudai ji sudaryta, bet ir kreditoriaus, ko visiškai nėra atstovavimo atveju. Kaip buvo minėta, visas teises ir pareigas, atsirandančias iš atstovavimo, įgyja ne atstovas, bet atstovaujamasis.

Nuo atstovavimo reikia skirti ir tuos atvejus, kai vienas asmuo kito asmens pavedimu įsipareigoja už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet kito asmens sąskaita (komiso sutartis). Teisinėje literatūroje komisinė veikla kartais vadinama netiesioginiu atstovavimu. Tačiau reikia pabrėžti, kad komiso sutarties negalima painioti su atstovavimu jau vien dėl to, kad komisionierius veikia savo, o ne komiteto vardu. Šiuo atveju komisionierius nėra nei tiesioginis, nei netiesioginis komiteto atstovas, o pastarasis taip pat nėra atstovaujamas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Sandorio, kurį sudarė komisionierius komiteto sąskaita, šalis visada yra komisionierius, o ne komitetas.

Atstovavimo taikymo sfera gana plati. Ji aprėpia daug civilinių teisinių santykių. Būtinumas pasinaudoti atstovo paslaugomis gali būti sąlygotas įvairių tiek teisinio,
faktinio pobūdžio aplinkybių. Pavyzdžiui, atstovavimas plačiai taikomas, siekiant apsaugoti neveiksnių asmenų (nepilnamečių iki penkiolikos metų, psichinių ligonių ir silpnapročių) interesus. Tokių neveiksnių asmenų vardu visus reikalavimus juridinius veiksmus atlieka jų atstovai. Tačiau atstovavimu gana dažnai naudojasi ir veiksnūs fiziniai, taip pat ir juridiniai asmenys, siekdami geriau įgyvendinti savo civilines teises ir įvykdyti civilines pareigas, išplėsti savo veikimo sferą ir panašiai.

ĮGALINIMAI, JŲ ATSIRADIMO PAGRINDAI IR ATSTOVAVIMO RŪŠYS

Esant atstovavimui, atstovas visuomet veikia pagal atstovaujamojo įgalinimus. Atstovas savo valia ir veiksmais išreiškia atstovaujamojo valią. Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius, atlikti kitus juridinius veiksmus ir drauge sukurti jam teisines pasekmes. Tai subjektinė atstovo teisė, kuri, kaip ir kiekviena subjektinė teisė, yra jos turėtojo leistino elgesio rūšis. Šiuo konkrečiu atveju įgalinimas yra atstovo leistino elgesio trečiųjų asmenų atžvilgiu teisė. Šią subjektinę teisę atstovas transformacijos keliu gauna iš atstovaujamojo. Todėl įgalinimai apibrėžia tą veiksmą arba veiksmų visumą, kuriuos turi atlikti atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais. Tačiau atstovas ne tik turi teisę veikti atsovaujamojo vardu ir interesais, pastorojo atžvilgiu jis turi ir tam tikras pareigas. Konkrečiai atstovas, atstovaujamojo vardu sudarinėdamas sandorius arba atlikdamas kitus juridinius veiksmus, privalo laikytis atstovaujamojo nurodytų sąlygų, nes priešingu atveju tos pasekmės, kurioms pasiekti jam buvo duotas įgalinimas, neatsiras. Tokią išvadą galima daryti iš civilinio kodekso 2.136 straipsnio turinio.

Įgalinimas svetimo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, turi būti grindžiamas juridiniais faktais, su kuriais įstatymas sieja jo atsiradimą. Šie faktai yra laikomi įgalinimų atsiradimo pagrindais. Jais gali būti:

a) Asmens valios turėti savo interesų atstovą pareiškimas;

b) Administracinis aktas, kuriuo paskiriama į pareigybę ir su kuria yra susijęs juridinių veikmų atlikimas kito asmens vardu, arba administracinis aktas, leidžiantis asmeniui veikti kito asmens vardu, sudarant vieną ar keletą sandorių.

c) Asmenų savitarpio giminystės ryšys ar kitoks visuomeninis ryšys, dėl kurio vienas iš jų veikia kaip kito atstovas ir panašiai.

Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda atstovo įgalinimai, yra skiriamos dvi atstovavimo rūšys – savanoriškasisi ir būtinasis. Savanoriškas atstovavimas atsiranda veiksniam asmeniui, galinčiam savarankiškai ginti savo interesus, susitarus su kitu asmeniu, kad pastarasis jo vardu ir interesais sudarytų sandorius arba atliktų kitus juridinius veiksmus. Vidinė savanoriško atstovavimo pusė dažniausiai grindžiama sutartimi. Todėl ši atstovavimo rūšis dar vadinama sutartiniu atstovavimu. Tokio savanoriško atstovavimo pavyzdys gali būti atstovavimas remiantis pavedimo sutartimi, pagal kurią įgaliotinis įsipareigoja įgaliotojo vardu ir sąskaita atlikti tam tikrus juridinius veiksmus. (CK 6.756 straipsnis).

Tuo atveju, kada atstovavimo teisinis santykis ir atstovo įgalinimai atsiranda nepriklausomai nuo atstovaujamojo galios, t.y. kada įgalinimai apibrėžiami ne įgaliojimu, bet įstatymu ar administraciniu aktu, turime būtinąjį atstovavimą. Tai pirmiausiai yra atstovavimas už neveiksnius asmenius. Šis atstovavimas gali būt grindžiamas giminystės ryšiu arba administraciniu aktu. Šių atstovų įgalinimo apimtį ir turinį apibrėžia įstatymas ir iš dalies administracinis aktas globėjams. Būtinajam atstovavimui tenka priskirti ir tokius atstovavimo atvejus, kai aukštesnioji organizacija žemesniosios ar į jos sistemą įeinančios organizacijos vardu sudarinėja sandorius ar atlieka kitus juridinius veiksmus, kai tai numato įstatymas ar tos organizacijos įstatai. Kadangi būtinojo atstovavimo atveju atstovo įgalinimas apibrėžia įstatymas ar kitas normatyvinis aktas, kartais ši atstovavimo rūšis dar yra vadinama atstovavimu pagal įstatymą. Tačiau negalima teigti, kad toks šios atstovavimo rūšies pavadinimas yra teisingas. Tiek savanoriškas, tiek ir būtinasis atstovavimas yra pagrįstas įstatymu. Įstatymu remiasi taip pat ir įgaliojimo davimas bei įgalinimų apimtis.

SANDORIŲ SUDARYMAS KITO ASMENS VARDU NETURINT ĮGALINIMŲ AR JUOS VIRŠIJANT

Atstovavimu laikomas tik toks teisinis santykis, kurio pagrindu vienas asmuo veikia kito asmens vardu ir interesais jam duotų įgalinimų ribose. Kadangi be įgalinimo negali būti atatsovavimo, bet kokio sandorio sudarymas kito asmens vardu ir interesais, neturint tam įgalinimų ar juos viršijant, laikomas negaliojančiu. Šio sandorio negaliojimo sąlyga tai, kad asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris neturint ar viršijant įgalinimus, privalo tai žinoti, nes įgaliojimas tretiesiams asmenims, kurie iš jo turinio gali spręsti, kokie įgalinimai duoti įgaliotiniui. Todėl jie negali reikalauti, kad asmuo, kurio vardu sudarytas šis sandoris, vykdytų atsirandančias iš jo pareigas. Tačiau sandoris, sudarytas neturint įgalinimų ar juos viršijant, gali sukurti, pakeisti ir panaikinti atstovaujamojo teises ir pareigas, jeigu pastarasis po to pritaria visam šiam sandoriui ar
viršijančiai įgalinimus sandorio daliai.

Atstovaujamojo pritarimas sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų arba juos viršijant, yra vienašalis jo valios išreiškimas. Toks pritarimas gali būti padarytas raštu arba žodžiu. Žodinis pritarimas leidžiamas tik tuo atveju, jeigu paties sandorio sudarymas nereikaluja rašytinės formos. Kartais pritarimas gali ryškėti ir iš atstovaujamojojo veiksmų turinio. Pavyzdžiui, jeigu atstovaujamasis vykdo atsirandančias iš sudaryto be įgalinimo ar viršijant įgalinimus sandorio pareigas arba priima turtą, pinigus ir panašiai.

Vėlesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį daro galiojantį nuo jo sudarymo momento(CK 2.136, 2dalis). Asmuo, su kuriuo sudarytas sandoris neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamajam pritarus tampa įpareigotu ir negali atsisakyti sandorio, motyvuodamas tuo, kad atstovas neturėjo įgalinimų.

Sandoris, sudarytas neturint įgalinimų, net jeigu atstovaujamasis vėliau tam nepritaria, nesukuria jam teisių ir pareigų. O sandorio, sudaryto viršijant turimus įgalinimus, toji dalis, kurioje įgalinimai neviršyti, yra privaloma atstovaujamajam ir trečiajam asmeniui.

Tais atvejais, kada sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamasis nepritarė ir dėl to trečiasis asmuo turėjo nuostolių, pagal bendrą taisyklę pastarasis negali reikalauti jų atlyginimo, kadangi žinojo arba privalėjo žinoti, ar turi ir kokius įgalinimus turi asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu. Tačiau tuo atveju, jeigu asmuo, veikęs be įgalinimų ar viršydamas juos, suklaidino trečiąjį asmenį dėl turimų įgalinimų, pastarasis gali reikalauti susidariusių nuostolių atlyginimo, remdamasis bendrais žalos atlyginimo pagrindais.

ĮGALIOJIMAS IR JO RŪŠYS. ĮGALIJIMO FORMA IR TERMINAS. ĮGALIOJIMO PASIBAIGIMAS. PERĮGALIOJIMAS

Kadangi tretieji asmenys dalyvauja teisiniuose santykiuose su atstovaujamuoju per atstovą, jie turi žinoti pastorojo įgalinimus. Todėl būtina šiuos įgalinimus išreikšti ir įtvirtinti tam tikra forma, kad su jais susipažinti ir juos patikrinti galėtų trečiasis asmuo. Tais atvejais, kada atsovavimas vykdomas įstatymo ar administracinio akto pagrindu, įgalinimus apibrėžia pats įstatymas ar administracinis aktas. Esant sutartiniam atstovavimui, atstovo įgalinimai išreiškiami jam duotame įgalijime. Pagal civilinio kodekso 2.137 straipsnį, įgaliojimu laikomas rašytinis įgalinimas, vieno asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atsovauti santykiams su trečiais asmenimis. Įgaliojimas – tai atstovo įgalinimų išreiškimo būdas, tai dokumentas, kuriame išreiškiama atstovo įgalinimų apimtis ir turinys. Įgaliojimas duodamas sisitarimu atsovauti pagrindu. Todėl skirtingai nuo paties sutartinio atstovavimo, kurio atsiradimo pagrindas visuomet yra dviejų asmenų valios išreiškimas, t.y. dvišalis sandotis, pats įgaliojimo davimas yra vienašalis sandoris. Kadangi įgaliojimas duodamas įgalinimas patvirtinti ir neliečia įgaliotinio interesų, jo davimas nereikalauja pastarojo pritarimo. Įgaliojimas paprastai duodamas pavedimo, darbo ar kitos sutarties pagrindu. Tačiau kartais įgaliojimas gali būti duodamas neesant susitarimo atstovauti, bet tikintis, kad asmuo, nurodytas įgalijime kaip atstovas, atliks jame nurodytus veiksmus. Įgaliojimas gali būti duodamas vieno arba kelių asmenų vardu. Įgaliojimą taip pat gali duoti vienas arba keli asmenys drauge.

Nors įgaliojimas ir skiriamas tretiesiems asmenisms, tai yra svarbus dokumentas ne tik jiems, bet ir atstovui. Jeigu atstovas veikia duoto įgaliojimo ribose, atstovaujamsasis negali atsisayti šio įgaliojimo pagrindu sudaryto sandorio, nors ir įrodinėtų, kad atstovui, sudarant šį sandorį, buvo duoti papildomi nurodymai. Sandoris, sudarytas laikantis įgaliojime nurodytų sąlygų, sukelia teises ir pareigas atstovaujamajam, jo teisių perėmėjams, taip pat ir trečiajam asmeniui.

Įgaliojimas gali būti duodamas ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui. Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje tai, kad juridiniai asmenys turi civilinį teisnumą, atsižvelgiant į nustatytus jų veiklos tikslus (CK 2.74, 2 – dalis). Todėl juridiniam asmeniui įgaliojmas gali būti duodamas sudaryti tiems sandoriams, kurie neprieštarauja jo įsatams arba bendriems tos rūšies organizacijų nuostatosms(CK 2.141straipsnis).

Priklausomai nuo įgaliojime išdėstytų įgalinimų apimties ir turinio, įgaliojimas gali būti duodamas:

a) atlikti vienam konkrečiam juridiniam veiksmui ar sudaryti sandoriui;

b) atlikti kompleksui vienarūšių teisinių veiksmų ar sandorių;

c) atlikti daugeliui įvairerūšių veiksmų bei sandorių.

Todėl yra skiriamos šios įgaliojimų rūšys: vienkartinis, specialusis ir bendrasis arba generalinis.

Vienkartinis įgaliojimas duodamas atlikti vienam konkrečiam veiksmui. ( Pavyzdžiui, įgaliojimas sudaryti namo pirkimo – pardavimo sutratį, gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, pasiimti darbo užmokestį ir pan.)

Specialusis įgaliojimas duodamas atlikti vienarūšiams veiksmams per tam tikrą laiko tarpą ( pavyzdžiui, įgaliojimas, duodamas juriskonsoltui atstovauti atitinkame juridiniam asmeniui teisme).

Bendrasis arba generalinis įgaliojimas duodamas sudarinėti įvauriems sandoriams ir atlikinėti įvairiems teisiniams veiksmams, susijisiems su davusios įgaliojimą
veikla arba su piliečio turto valdymu apskritai.

Kaip matome iš įgaliojimo apibrėžimo, kurį pateikia CK 2.137 straipsnis, įgaliojimas visada turi būti išreikštas rašytine forma, kitaip tariant, įgaliojimo išdavimas – tai sandoris, visais atvejais reikalaujantis rašytinės formos. Kitokia forma įgaliojimas negali būti duodamas.

Piliečio duodamas įgaliojimas būtinai turi būti pasirašytas įgaliotojo ir patvirtintas kompetentingo organo. Kai kuriems įgaliojimams įstatymas numato būtiną notaro patvirtinimą. Nesilaikant šio reikalavimo, įgaliojimas tampa negaliojantis. Antai pagal CK 2.138 straipsnį, notariškai turi būti patvirtintas: įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma; įgaliojimas atlikti fizinio asmens vardu veiksmus valstybinių, kooperatinių ir kitų visuomeninių organizacijų atžvilgiu, išskyrus atvejus, numatytus CK 2.138 straipsnyje, ir kitus atvejus, kai specialios taisyklės leidžia duoti įgaliojimą kita forma; įgaliojimas, duodamas fizinio asmens nekilnojamajam turtui tvarkyti. Notariškai patvirtintiems įgaliojimams prilygsta: karių ir kitų asmenų, besigydančių karo ligoninėse, sanatorijose bei kitose karinėse gydymo įstaigose, įgaliojimai, patvirtinti tų ligonių, sanatorijų ir kitų karinių gydymo įstaigų viršininkų, jų pavaduotojų medicinos reikalams, vyresniųjų ir budinčių gydytojų; karių įgaliojimai, o karinių dalinių, įstaigų ir karo mokyklų dislokavimo punktuose, kur nėra notarų biurų ir kitų organų, atliekančių notarinius veiksmus, taip pat darbininkų ir tarnautojų, jų šeimos narių ir karių šeimos narių įgaliojimai, patvirtinti tų dalinių, junginių, įstaigų ir mokyklų vadovų; ir asmenų esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietose viršininkų. Kitiems fizinių asmenų duodamiems įgaliojimams, kaip antai, įgaliojimui gauti korespondenciją, konkrečiai – gauti siunčiamus pinigus ir siuntinius, taip pat darbo užmokestį bei kitokius mokėjimus, susijusius su darbo santykiais, gauti autorinį atlyginimą už savo kūrinius, išradimus, gauti pensijas, pašalpas, stipendijas, sumas iš bankų ir atsiimti įkeistus ar duotus pasaugoti daiktus, notarinio patvirtinimo nereikia. Šiuos įgaliojimus gali patvirtinti: organizacija, kurioje asmuo dirba ar mokosi, butų eksploatavimo organizacija, užtikrinanti namo, kuriame jis gyvena, eksploatavimą, stacionarinė gydymo įstaiga, kurioje jis gydosi, esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas (CK 2.138, 2 – dalis).

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 3348 žodžiai iš 6230 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.