Augalų biologijos
3 (60%) 2 votes

Augalų biologijos

AUGALŲ BIOLOGIJOS KONSPEKTAS

SISTEMATINIAI VIENETAI (TAKSONAI)

KARALYSTĖ – aukščiausias gyvojo pasaulio sistematinis vienetas. (Iš viso yra 5 karalystės).

SKYRIUS stambus sistematinis vienetas, apimantis visą augalų grupę (pvz. dumblių skyriai, Pataisūnai, Asiūklūnai, Pušūnai, Magnolijūnai (Gaubtasėkliai);

KLASĖ – sistematinis vienetas, sudarantis kurio nors skyriaus dalį ir jungiantis giminingas eiles

POKLASIS klasės dalis, jungianti artimai giminingas eiles;

EILĖ sistematinis vienetas, jungiantis giminingas, turinčias bendrą kilmę šeimas;

ŠEIMA sistematinis vienetas, jungiantis artimai giminingas, bendros kilmės gentis;

GENTIS sistematinis vienetas, jungiantis artimas, turinčias bendrą protėvį, augalų rūšis

RŪŠIS sistematinį vienetą sudaranti giminingų organizmų grupė, užimanti gyvojoje gamtoje

tam tikrą nuolatinę ir palyginti pastovią vietą ir atliekanti savo funkcijas visuotinėje

biologinėje medžiagų apykaitoje tik tai grupei specifišku būdu. Rūšis sudaro tam tikrą gyvosios gamtos istorinio vystymosi grandį;

PORŪŠIS tai rūšies egzistavimo forma, sąlygojama geografinės aplinkos arba aplamai gyvenimo sąlygų, ir drauge pakopa į naujos rūšies susidarymą;

VARIETETAS – žemesnis už porūšį taksonas, apimantis tuos rūšies individus, kurie skiriasi nuo tipinių antraeiliais požymiais.

Pavyzdys

KARALYSTĖ Augalai – (Plantae);

SKYRIUS Magnolijūnai (Gaubtasėkliai) – Magnoliophyta (Angiospermae);

KLASĖ Magnolijainiai (Dviskilčiai) – Magnoliopsida (Dicotyledones);

POKLASIS Erškėčiažiedžiai – Rosidae;

EILĖ Pupiečiai – Fabales;

ŠEIMA Pupiniai (Ankštiniai) – Fabaceae (Leguminosae);

GENTIS Dobilas – Trifolium;

RŪŠIS Baltasis dobilas – Trifolium repens;

PORŪŠIS Avena sativa subsp.orientalis (Sėjamosios avižos porūšis);

VARIETETAS Barbarea vulgaris var. arcuata ((Paprastosios barborytės varietetas);

Pagal tarptautinio botanikų XI kongreso nutarimus paruoštame “Botaninės nomenklatūros tarptautiniame kodekse” (1969) nurodyti 23 taksonominiai vienetai (rangai). Šiuo metu augalų sistematikoje vartojami 25 sistematiniai taksonai (pvz., poskyris, poeilis, pošeimis, triba, pogentė ir t.t. (V.Galinis, 1984).

Pagrindinis sistematinis vienetas yra rūšis. Aukštesnių už gentį taksonų pavadinimai yra sudaromi iš tipiškos genties pavadinimo, pakeičiant jos galūnę nustatytomis priesagomis ir galūnėmis.

Karalystė PROTISTAI – PROTISTA

DUMBLIAI – ALGAE

1. Bendra dumblių charakteristika. Kuo jie skiriasi nuo kitų augalų.

Dumbliai augalijos pasaulyje užima ypatingą vietą pagal savo svarbą bendrame medžiagų apykaitos procese gamtoje. Vasarą įvairiuose vandens telkiniuose vandens paviršiuje plaukioja žalios ar kitokios spalvos “maurai”, “žydi” vanduo. Dumbliai auga ir sausumoje – ant akmenų, sienų, medžių kamienų, medienos, dirvos paviršiuje dažnai galima matyti įvairios spalvos plėvelių.

Dumblių apibrėžimas: Dumbliai – žemesnieji gniužuliniai augalai, kurie neturi tikrų stiebo, lapo ir šaknų, būdingų aukštesniesiems augalams, ląstelėse turi chlorofilo ir daugiausia jų gyvena vandenyje.

Apibrėžimas nėra pilnas, nes neatspindi visos dumblių įvairovės. Didelė dauginimosi organų ir dauginimosi būdų įvairovė. Dumbliai skiriasi pagal spalvą: vieni turi chlorofilo, kiti dar turi pigmentų, kurie juos nudažo įvairiomis spalvomis.

Fiziologiniu atžvilgiu dumbliai skiriasi nuo kitų žemesniųjų augalų tuo, kad turi chlorofilo ir dėl to gali vykdyti fotosintezę. Tiesa, tokias savybes turi ir kai kurios bakterijos, bet jose esantis žalios spalvos pigmentas, nors ir artimas chlorofilui, vis dėlto nėra tapatus dumbliuose esančiam chlorofilui. Yra ir bespalvių dumblių, kurie prarado chlorofilą ir dėlto maitinasi heterotrofiškai.

Dumbliai mineralines medžiagas absorbuoja visu kūno paviršiumi. Kai kurios grupės turi žiuželius, kurie padeda judėti vandenyje; kiti juda išskirdami gleives. Vandenyje gyvena negiliai (iki 200 m), kur dar prasiskverbia būtina fotosintezei šviesa. Arčiausiai vandens paviršiaus laikosi žaliadumbliai. Kai kurie dumbliai gyvena simbioziškai su grybais (kerpės), infuzorijomis, hidromis.

Dumbliai yra pirmas etapas vystantis žaliajam augalijos pasauliui. Gamtoje bendroje medžiagų apykaitoje dumbliai yra pirmoji mitybinė grandis vandenyje ir papildo deguonimi atmosferą.

2. DUMBLIŲ KILMĖ IR EVOLIUCIJA

Dumblių kilmės klausimas iki šiol neišspręstas. Manoma, kad pirmiausia Žemėje atsirado bespalviai heterotrofiniai organizmai, o vėliau iš jų išsivystė spalvotieji autotrofiniai augalai, iš kurių paprasčiausios sandaros yra dumbliai.. Chlorofilo atsiradimas yra vienas iš svarbiausių faktorių tolimesniame augalijos vystymesi. Dumbliai ir bakterijos laikomi pirmaisiais ir seniausiais Žemėje autotrofiniais organizmais. Jie Žemėje atsirado maždaug prieš 570 mln. metų Kambro periode (Paleozojaus eroje) (1, 2 pav).

Dumblių evoliucijos istorijoje tobulėjo mitimo ir dauginimosi organai. Paprasčiausieji dumbliai absorbuoja saulės šviesą ir siurbia vandenį su ištirpusiomis jame medžiagomis visu gniužulo paviršiumi. Mitybos atžvilgiu labai svarbus yra kūno paviršiaus didėjimas, nes tai padidina
sąlytį su mitybine aplinka. Dėl to primityvios formos evoliucionavo keliomis kryptimis: vienų dumblių ląstelės didėjo ir jos virto daugiabranduolinėmis, kitų – vystėsi daugialąstės formos, trečių – formavosi kolonijos.Dumblių evoliucijoje progresyvus reiškinys buvo lytinio dauginimosi būdo formavimasis.

Pirmieji Žemėje atsirado melsvadumbliai. Daug sudėtingesnis yra eukariotinių dumblių kilmės klausimas. Jų kilmės klausimu yra 2 teorijos.

Evoliucijos eigoje vandenyje gyvenantiems rudadumbliams ir raudondumbliams išsivystė sudėtingos struktūros gniužulas. Kai kurioms jų rūšims persikėlus į sausumą, iš jų, tur būt, išsivystė daug sudėtingesnės sandaros aukštesnieji augalai.

3. DUMBLIŲ SANDARA

Dumblių vegetatyvinis kūnas vadinamas gniužulu. Svarbiausiu dumblių morfologiniu požymiu, net ir esant sudėtingai augalo išorinei sandarai (pvz., menturdumbliai), laikoma tai, kad gniužulas neturi tikrų, diferencijuotų audinių, stiebo, lapų ir šaknų.

Dumbliai labai įvairuoja kūno sandaros atžvilgiu. Tarp jų pasireiškia visi 4 morfologinės sandaros tipai, žinomi augalijos pasaulyje: vienaląsčiai, daugialąsčiai, neląsteliniai ir kolonijiniai. Daugelio vienaląsčių dumblių (melsvadumbliai, žaliadumbliai) ląstelės yra labai smulkios (1-2 mikronai), o menturdumblių siekia 15-20 cm. Dumbliai būna nuo mikroskopinio dydžio – iki stambių (keliasdešimt ar net šimto metrų ilgio). Forma taip pat labai įvairuoja.

Pagal morfologiją dumbliai skirstomi į 9 skyrius. Keturiems skyriams priklauso vienaląsčiai, kitiems keturiems – daugialąsčiai dumbliai, vienam – neląsteliniai organizmai.

Dumblių kolonijinės formos laikomos vienaląstės sandaros atmaina. Kolonijinė forma buvo esminis etapas vystantis dumblių sandarai jos sudėtingumo didėjimo kryptimi.

1. Ameboidinė struktūra būdinga vienaląsčiams dumbliams, neturintiems ląstelių apvalkalėlių ir pastovios kūno formos (4 pav.). Bet kurioje kūno vietoje susidarančiomis ir išnykstančiomis pseudopodijomis* dumbliai gali judėti panašiai kaip pirmuonims priskiriamos amebos. Dumblių ląstelės būna pavienės (4-1 pav.), susijungusios į eilutę (4-2 pav.) arba grupėmis (4-3 pav.). Ameboidinė struktūra yra pats paprasčiausias vienaląsčio organizmo tipas. Manoma, kad evoliucijos eigoje ši struktūra buvo pirmas etapas formuojantis ląsteliniam gyvybės lygiui. Ši struktūra būdinga dinofitainiams, auksadumbliams ir gelsvadumbliams.

* Pseudopodijos – netaisyklingo pavidalo ataugos, kurias išleisdamos ar įtraukdamos zoosporos (šiuo atveju dumbliai) atlieka ameboidinį judesį.

2. Monadinė struktūra būdinga vienaląsčiams dumbliams, turintiems tvirtą apvalkalėlį arba jo netekusiems. Dumbliai aktyviai juda vandenyje 1-2-3-4 ar daugiau žiuželių. Neretai greta žiuželių susidaro pseudopodijos. Dumblių ląstelės būna pavienės (8 pav.), kolonijomis (šią formą palaiko gleivės) (8-9, 10, 11) pav.) arba suaugusios į koloniją (8-12 pav.). Ši struktūra būdinga daugumai dumblių skyrių, o tarp šarvadumblių, auksadumblių ir euglendumblių yra vyraujantis tipas. Manoma, kad monadinė struktūra evoliucijos eigoje išsivystė iš amebinės struktūros. Su šia nuomone ne visi sistematikai sutinka, laikydamiesi požiūrio, kad monadinė struktūra yra pirminė ir pradinė stadija dumblių vystymosi eigoje.

3. Kokoidinė struktūra būdinga vienaląsčiams dumbliams, netekusiems žiuželių ir pseudopodijų bei kitų monadinės struktūros požymių. Dėl to kokoidinės struktūros dumbliai patys negali judėti – juos perneša vanduo. Šios struktūros dumblių ląstelių ir kolonijų forma labai įvairi. Dumblių ląstelės būna pavienės (6-10, 11 pav.), o kolonijose ląsteles jungia gleivės (6-12 pav.) arba suaugę ląstelių apvalkalėliai (6-13 pav.). Ši struktūra plačiai paplitusi ir tarp kitų dumblių klasių ir yra vienintelė titnagdumblių sandaros forma.

4. Palmelinė (kapsulinė) struktūra būdinga nustojusiems aktyviai judėti vienaląsčiams dumbliams, netekusiems žiuželių ir pseudopodijų (5 pav.). Ląstelės ar kolonijos būna su sulipusios į gleivėtą masę, apsuptos gleivių apvalkalu. Sudaro kolonijas, kurios prisitvirtina prie substrato. Kartais tokios kolonijos gana stambios. Į palmelinę struktūrą pereina daugelis vienaląsčių judrių ir nejudrių dumblių esant nepalankioms sąlygoms. Palmelinę struktūrą turi žaliadumbliai auksadumbliai ir gelsvadumbliai. Tarp kitų skyrių dumblių aptinkama retai arba visai nepasitaiko.

5. Siūlinė struktūra – tai paprasčiausia daugialąsčio gniužulo forma. Siūlai gali būti pavieniai, vienaeiliai ar daugiaeiliai, šakoti ir nešakoti, laisvai prisitvirtinę arba gleivių sujungti į kolonijas (11 pav.). Evoliuciniu požiūriu ši struktūra yra lyg pradinė, iš kurios formuojasi sudėtingesnės dumblių ir aukštesniųjų augalų struktūros. Siūlinė struktūra būdinga žaliadumbliams, melsvadumbliams ir raudondumbliams.

6. Įvairiasiūlė struktūra susidarė iš siūlinės, gniužului diferencijuojantis į horizontaliąją (prisitvirtinimo) ir vertikaliąją (asimiliacinę) dalis (12 pav.). Būdinga daugeliui dumblių klasių, t.sk. raudondumbliams ir rudadumbliams.

7. Plokštelinė struktūra – tai plokštelės formos daugialąsčiai gniužulai iš 1, 2 ar daugiau sluoksnių ląstelių (13, 14 pav.). Būdinga
žaliadumbliams, raudondumbliams, rudadumbliams.

8. Sifoninė (neląstelinė) struktūra būdinga tik kai kuriems dumbliams. Dumblių gniužule nėra ląstelių pertvarėlių, o branduolių daug (15, 16 pav.). Gniužulai dažniausiai dideli (iki kelių dešimčių cm). Forma gana įvairi, kai kurių rūšių gniužule yra panašūs į šaknis, stiebus ir lapus dariniai(15 pav.). Šios struktūros kilmė nėra aiški. Būdinga žaliadumbliams ir gelsvadumbliams.

9. Menturinė struktūra – ant pagrindinio stiebo šakutės išsidėsto ratu ir yra panaši kaip asiūklio. Struktūros kilmė neaiški. Ši struktūra būdinga tik menturdumbliams (7 pav.).

Audininė (parenchiminė) struktūra susidaro ląstelėms tolygiai dalijantis (9 pav.). Audininė struktūra gana reta ir būdinga jūriniams rudadumbliams (Laminariales, Fucales).

4. DUMBLIŲ DAUGINIMASIS

Dumbliai dauginasi 2 būdais: lytiškai ir nelytiškai.

Nelytinis dauginimasis. Dumbliai dauginasi vegetatyvinėmis ląstelėmis arba jų grupėmis (vegetatyvinis dauginimasis) ir specializuotomis ląstelėmis (sporomis). Vienaląsčiai dumbliai vegetatyviškai dauginasi ląstelėms dalijantis į dvi dalis, kolonijiniai – atskylant gniužulo dalims. Gniužulas padalytas į dalis gali būti mechaniškai (bangų, srovės ir kt.) arba atmirus kai kurioms ląstelėms bei susilpnėjus jų ryšiui.

Nelytiškai dauginantis specializuotomis ląstelėmis – sporomis, dalijasi ląstelės protoplastas ir dalijimosi produktai iš motininės ląstelės apvalkalėlio patenka į aplinką.

Lytinis dauginimasis. Naujas organizmas išauga iš zigotos.Ją sudaro susijungusios dvi lytinės ląstelės – gametos

Dauginimosi būdai:

1. hologamija – kai susilieja 2 judrios, neturinčios apvalkalėlio vegetatyvinės ląstelės.

2. konjugacija – kai susilieja 2 vegetatyvinių, be žiuželių, turinčių apvalkalėlį, ląstelių

protoplastai

3. gametogamija – kai susilieja specializuotos lytinės ląstelės – gametos.Priklausomai

nuo gametų dydžio ir sandaros skiriamos 3 gametogamijos formos:

1. izogamija – abi gametos vienodo dydžio ir sandaros, judrios;

2. heterogamija – moteriška gameta didesnė už vyrišką, vienodos sandaros, judrios;

3. oogamija – moteriška gameta – kiaušialąstė be žiuželių, stambesnė, nejudri, o vyriška gameta – spermatozoidas, gerokai mažesnė, judri.

4. autogamija – būdingas tik kai kuriems dumbliams (iš titnagdumblių).

Paprasčiausias dauginimosi būdas yra hologamija, o dažniausias – gametogamija. Priklausomai nuo metų laiko ir sąlygų, tos pačios rūšies dumbliai gali daugintis lytiniu ir nelytiniu būdu. Nepalankiomis sąlygomis kai kurie dumbliai išlieka ir pradeda vystytis, nes sudaro cistas. Kiekviena ląstelė suformuoja vieną cistą. Cistai augant, iš jos išsivysto vienas, kartais keli individai.

5. DUMBLIŲ SISTEMATIKA

Dumbliai priskiriami protistų karalystei. Viena dumblių grupė (melsvadumbliai) priklauso prokariotų pokaralystei, visos kitos grupės – eukariotų pokaralystei. Dumbliai dauginasi vegetatyviškai arba sporomis.

Šiuolaikinis mokslas, visapusiškai įvertinęs dumblių sandaros, dauginimosi ir vystymosi ypatybes, priėjo išvados, kad dabartiniai dumbliai nesudaro monolitinės organizmų grupės, kuriuos vienytų kilmės ir sandaros vienybė. Dabar priimta, kad dumbliai yra kelios atskiros augalų grupės (tipai), savarankiškos pagal kilmę ir evoliuciją.

Dumblių skirstymas į sistematines grupes (taksonus) –skyrius ir klases beveik sutampa su jų spalva, kas yra susiję su dumblių sandara. Dėl šių skyrių skaičiaus ir jų apimties mokslinėje literatūroje nėra vieningos nuomonės. Nėra ir visuotinai priimtos klasifikacijos. Parker (1982) pasiūlytoje klasifikacijoje yra 7 skyriai ir 17 klasių.

Kai kurie dumbliai (iš Euglendumblių skyriaus) turi žiuželius (kurie padeda judėti vandenyje) ir yra panašūs savo forma į bespalvius žiuželinius ir tai yra pagrindas sujungti juos į bendrą žiuželinių organizmų grupę ir įjungti ją į gyvų organizmų sistemą.

Apytikriais duomenimis, dabar žinoma apie 30 000 dumblių rūšių.

Iš dumblių atsirado sausumos augalai.

PROKARIOTAI – PROCARYOTA (ikibranduoliniai organizmai)

Šie organizmai neturi tikrų branduolių su membranomis. Bakterijos yra heterotrofiniai (minta gatavomis organinėmis medžiagomis) organizmai, o melsvadumbliai – autotrofiniai (vykdo fotosintezę).

Klasė 1. Melsvadumbliai (Cyanophyceae)

Melsvadumbliai paplitę visuose kontinentuose ir auga visose įmanomose augimvietėse – gėlame ir druskingame vandenyje, sausumoje, karštuose šaltiniuose ir dykumose. Jie laikomi seniausiais Žemėje autotrofiniais augalais. Tai patvirtina primityvi ląstelės sandara (nėra diferencijuoto branduolio), vegetatyvinis dauginimasis. Tai patys paprasčiausi ir seniausi chlorofilo turintys augala.i Melsvadumbliai be žiuželių ir negali judėti.

Melsvadumblių sistematikoje dar daug neaiškumų. Citologiniu požiūriu (citologija -mokslas tyrinėjantis ląstelių vidinę sandarą ir jų gyvybinę veiklą) melsvadumbliai artimi bakterijoms. Todėl kai kurie sistematikai melsvadumblius jungia į vieną grupę su bakterijomis ir nelaiko jų dumbliais. Todėl nėra sutarimo kokių sistematikos principų laikytis. Vieni laikosi nuomonės, kad reikia laikytis bakterijų klasifikavimui taikomų principų, kiti mano, kad reikia laikytis dumblių
klasifikacijoje priimtų nuostatų ir taisyklių. Manoma, kad yra apie 1500-2000 melsvadumblių rūšių.

Melsvadumbliai yra vienaląsčiai. Nedaugelis melsvadumblių gyvena kaip atskiros ląstelės, dauguma jų egzistuoja kaip daugialąsčiai siūlai, sudaro kolonijas. Jie neturi žiuželių ir negali savarankiškai aktyviai judėti. Yra rūšių, kurios gali egzistuoti aukštoje (iki +65*C ir daugiau) ir žemoje (iki –83*C) temperatūroje.

Melsvadumblių yra planktono ir bentoso sudėtyje. Eutrofiniuose (turtinguose maisto medžiagomis) vandens telkiniuose melsvadumbliai vyrauja planktono sudėtyje Jie sukelia vandens žydėjimą.

D U M B L I Ų K L A S I F I K A C I J A (Parker, 1982)

KARALYSTĖ SKYRIUS KLASĖ

Prokaryota Cyanobakteria Cyanophyceae Melsvadumbliai

Prochlorophyta Prochlorophyceae

Eukaryota Rhodophyta Rhodophyceae Raudondumbliai

Chromophyta Chrysophyceae Auksadumbliai

Prymnesiophyceae Primnesiofitainiai

Xanthophyceae Gelsvadumbliai

Eustigmatophyceae

Bacillariophyceae Titnagdumbliai

Dinophyceae Dinofitainiai

Phaeophyceae Rudadumbliai

Raphidophyceae Rafidofitainiai

Cryptophyceae Kriptofitainiai

Euglenophyta Euglenophyceae Euglendumbliai

Chlorophyta Chlorophyceae Žaliadumbliai

Charophyceae Menturdumbliai

Prasinophyceae Prazinofitainiai

“Glaucophyta” “Glaucophyceae” “Glaukofitainiai”

EUKARIOTAI – EUCARYOTA (branduoliniai organizmai)

Visi šios grupės organizmai turi tikrus branduolius, apgaubtus membrana. Vieni jų yra autotrofiniai, kiti – heterotrofiniai organizmai.

Klasė 2. Prochlorophyceae

Šis skyrius išskirtas visai neseniai (apie 1975 metus) ir jam priskiriama tik viena gentis. Iki šiol aprašyta tik viena rūšis. Gyvena jūrose. Yra sistematikų, kurie nesutinka su šio skyriaus išskyrimu.

Klasė 3. Raudondumbliai (Rhodophyceae)

Žinoma apie 4100 raudondumblių rūšių. Dauguma jų daugialąsčiai augalai, turintys sudėtingą anatominę ir morfologinę sandarą. Dauguma jų yra stambūs augalai, nuo kelių cm iki 1 m. Yra ir mikroskopinio dydžio dumblių rūšių. Dauguma jų gyvena jūrose ir tik visai nedaug rūšių gėlame vandenyje (apie 200 rūšių). Auga visose pasaulio jūrose.

Raudonieji dumbliai – tipingi jūros augalai, kur jie labiau paplitę negu rudieji ar žalieji dumbliai. Jūrose auga visuomet prisitvirtinę prie substrato, ant tvirto, nejudančio grunto. Dėl raudono pigmento, kuris padeda įsisavinti silpną šviesą, auga giliausiai už visus kitus dumblius – 100-200 m gilumoje (jei geras gruntas ir skaidrus vanduo). Dažniausiai dumblių sąžalynai auga tik iki 20-40 m gylio.

Panaudojimas. Kai kurios raudonųjų dumblių rūšys valgomos. Iš džiovintų dumblių ruošiami miltai, kuriais šeriami gyvuliai. Iš dumblių gaunamas agaras, kuris naudojamas mikrobiologijoje kaip terpė mikroorganizmų auginimui. Naudojami dar kaip vaistai.

Skyrius CHROMOPHYCOTA

Skyriuje išskirtos 9 klasės. Sistematikai nėra vieningos nuomonės dėl šio skyriaus klasių skaičiaus, nes skyriui priskiriami gana įvairūs dumbliai. Pagrindinis požymis – pigmento spalva.

Klasė 4. Auksadumbliai (Chrysophyceae)

Klasėje apie 500 rūšių. Auksadumbliai tarpusavyje skiriasi ir dėlto kai kurie sistematikai išskiria atskirą titnagdumblių skyrių. Auksadumbliai būna vienaląsčiai, Paplitę visame pasaulyje, bet labiau vidutinio klimato srityse. Labiau paplitę švariuose, gėluose vandenyse ir aukštapelkėse. Labai maža rūšių dirvožemyje.

Yra rūšių, kuruos sugeba maitintis miksotrofiškai, t.y. greta fotosintezės sugeba įsisavinti ir gatavas organines medžiagas

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2699 žodžiai iš 8945 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.