Augalų dvigubas apvaisinimas
5 (100%) 1 vote

Augalų dvigubas apvaisinimas

1. REPRODUKTYVINIAI IR VEGETATYVINAI POŽYMIAI

Gerai žinoma, kad žiedo požymiai dažniausiai naudojami gaubtasėklių klasifikavimui. Vienu metu elementarūs botanikos kursai pasižymėjo nesuskaičiuojamais, dažnai sudėtingais terminais, sugalvotais žiedo kintamumui apibūdinti – periantis ir kuokelyno padėtis, placentos padėtis, žiedyno tipas ir t. t. Botanikai sukūrė terminus kiekvienam įmanomam žiedyno, pažiedės, žiedsosčio, hipantijos, taurelės, vainikėlio, nektarinių, staminodžių, vaislapėlių ir sėklapradžių kintamumo aspektui, vertingam vienos ar kitos grupės klasifikavimui. Šie požymiai daugiausiai naudojami “Florų” diagnostiniuose raktuose taksonams charakterizuoti ir pačiuose taksonų aprašymuose. Tokia charakteristika pateikiama visiems taksonominiams rangams. Toks beribis pasitikėjimas žiedu yra stebėtinas, nes gaubtasėkliai žiedą turi ne visose vystymosi stadijose.

Pagal turimą patirtį galima apibendrinti taksonams naudingiausius požymius arba tam tikrų požymių konservatyvumo laipsnį. Pvz., klasifikavimui ypač svarbūs vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos pažiedės, taurėlapiai, vainiklapiai, astrinių (Asteraceae) ir miglinių (Poaceae) šeimų žiedynas, žiedyno tipai, pažiedės, pupinių Fabaceae šeimos kuokeliai ir vaislapėliai, bervidinių (Scrophulariaceae) ir notrelinių (Lamiacea)e šeimų vainikėliai bei kuokeliai ir t. t. Šie apibendrinimai turi labai daug išimčių: nederėtų per daug jais pasitikėti, nes gresia rimtos klaidos arba neapsižiūrėjimai.

Vaisių ir sėklų sandara nėra labai patikimas taksonomijos kriterijus. Išoriškai panašūs vaisiai ar sėklos kartais atsiduria tolimos giminystės grupėse. Tačiau tokios didelės šeimos, kaip bastutiniai (Brassicaceae) ir salieriniai (Apiaceae), yra charakterizuojamos vaisių požymiais. Šiek tiek mažiau, bet apibūdinimui svarbūs vaisiai ir erškėtinių (Rosaceae) šeimoje. Aprašant vaisių įvairovę minėtose šeimose, sukurta daug specialių terminų.

Sėklos, kaip ir vaisiai, labai svarbios gvazdikinių (Caryophyllaceae) šeimoje. Daugelio šios šeimos genčių sėklos sandara – svarbus taksonomijos kriterijus visiems hierarchijos rangams. Tai iliustruoja naktižiedės (Silene), gvazdiko (Dianthus), žliūgės (Stellaria), posmiltės (Spergularia) ir kežio (Spergula) gentys. Sėklos sandara šiose gentyse paprastai skiriasi vidurūšiniuose ranguose, pvz., dirvinio kežio (Spergula arvensis), ar net individuose – kežio (Spergula media). Keturi europinės šaltininės menuvos (Montia fontana) iš portulakinių (Portulacaceae) šeimos porūšiai atskiriami vien pagal sėklos morfologiją. Sėklos požymius ypatingai tiria paleobotanikai, nes sėklos dažnai būna vienintelės išlikusios praeities augalų dalys.

Žemesnieji augalai žiedų neturi, tad specialistai priversti remtis kitais požymiais. Dumbliai ir samanos dažnai pasižymi trumpai egzistuojančiais dauginimosi organais. Todėl praeities klasifikacijos paremtos vien vegetatyvinės sandaros požymiais. Paskutinius du šimtmečius daug tirta ir užregistruota informacija apie šių grupių dauginimosi požymius. Tuo pačiu įgyta ir naujų taksonomijos kriterijų. Kai kuriais atvejais, remiantis šiais duomenimis, skirtingai įvertinti žemesniųjų augalų santykiai. Vis tik dažniausiai sistemos buvo taksonomiškai patobulintos. Pvz., samanų lytiniai organai labai konservatyvūs, o kerpsamanių konservatyvūs ne tik lytiniai organai, bet ir sporofitai. Kitų samanų grupių sporofitai mažiau konservatyvūs. Tai suteikė daug papildomų požymių, leidusių padaryti kelis žymius pakeitimus klasifikacijoje. Nepaisant to, samanų identifikacija dažniausiai atliekama naudojant vegetatyvinius požymius. Dumblių dauginimosi organai pateikia daug taksonomijos požymių, bet, apibrėžiant taksonus, šie naudojami kartu su vegetatyvine sandara ir chemijos požymiais. Labai sunku atskirti žemesniųjų augalų vegetatyvines ir reproduktyvines struktūras. Samanūnų sporofitas ar papartūnų gametofitas gali būti laikomas ir vegetatyviniu, ir reproduktyviniu.

Aukštesniųjų augalų vegetatyviniai požymiai jau laikomi rizikingais. Daugeliu atvejų išoriškai panašūs morfologiniai požymiai aptinkami negiminguose taksonuose. Geras pavyzdys – panašūs augimo tipai, pvz., augalai panašūs į kaktusus, medžius arba panašios lapo formos – pirštiškai suskaldyti, sudėtiniai plunksniški; įvairių klevo Acer ir platano Platanus genčių atstovų lapų formos panašumas, nors jie priklauso skirtingoms šeimoms.

Dėl šių priežasčių vegetatyviniai požymiai naudojami gana nenoriai, ypač grupėse, kur dauginimosi požymiai nepadeda klasifikacijai. Čia prisikirtini miglinių Poaceae atstovai. Guobų Ulmus žiedai ir vaisiai realiai mažai taksonomiškai naudojami, o lapų forma – svarbiausias požymys. Ažuolo Quercus ir beržo Betula lapų požymiai vėlgi svarbiausi. Vėdryninių Ranunculaceae šeimos sinavado Aquilegia ir vingirio Thalictrum gentys skiriasi daugeliu svarbių požymių: visiškai skirtinga žiedų sandara, vaisiaus tipai. Bet lapai labai panašūs, ką rodo vardai A. thalictrifolia ir sinavadlapis vingiris T. aquilegifolia. Tada kai vėdryniniai Ranunculaceae buvo padalinta į 2 pošeimius arba kelias tribas pagal vaisiaus tipus, šios minėtos gentys atsidūrė skirtingose grupėse. Tačiau šios šeimos chromosomų tyrimai
parodė, kad sinavado Aquilegia ir vingirio Thalictrum kartu su keliais kitais nuo daugumos šeimos atstovų skiriasi gana mažomis chromosomomis. Be to, jų chromosomų skaičius remiasi 7 kartotiniu (dažniau nei 8). Šiuo atveju vegetatyviniai požymiai laikomi labiau indikatyviniais, nei reproduktyviniai. Minėtos 2 gentys dabar talpinamos į skirtingas tribas.

Klasifikacijos neatitikimo reiškinys, pasirenkant vegetatyvinius požymius, jau minėtas, kalbant apie fosilinius sėklinius paparčius ir ginkmedį Ginkgo. Samana Andreaea, vegetatyviškai panaši į lapsamanes, bet dėžutės požymiais priartėja prie kimino Sphagnum genties. Tokie atvejai pabrėžia, jog geriausios klasifikacijos sukuriamos, naudojant tiek vegetatyvinius, tiek reproduktyvinius požymius.

2. MORFOLOGIJOS IR ANATOMIJOS POŽYMIAI

Per paskutinį šimtmetį anatomijos požymių panaudojimas taksonomijoje buvo pristabdytas. Net atsiradus didelės skiriamosios galios mikroskopams, mikroskopinė sandara vis tiek daugiau traktuojama, kaip pagalbinė makroskopiniams požymiams, bet ne standartinių duomenų šaltinis. Daug lengviau nustatyti, kur vainiklapiai laisvi ar suaugę, nei nuspręsti, kaip perforuoti indai. Per paskutinius 40 metų induočių augalų anatomijoje, taip pat jos taikyme įvyko revoliucingos permainos. Jau dabar suvokiama, kad anatomijos požymiai lygiai tiek pat vertingi, kiek ir morfologijos. Netgi laikomasi nuomonės, jog anatomijos požymiai daugiau atskleidžia, nei morfologijos. Panašūs klevo Acer ir platano Platanus lapai turi skirtingus anatomijos požymius. Jų pagalba atsirado galimybė paaiškinti rudimentines ar kintančias žiedo dalis, tiriant jų vaskuliarizaciją, remiantis tuo, kad vidinės augalo dalys mažiau veikiamos aplinkos (tiek genetiškai, tiek fenetiškai), nei išorinės dalys. Balandinių Chaenopodiaceae šeimos ryški anomali stiebo anatomija yra bendra eilei genčių, turinčių skirtingą augimo tipą. Visos karpažolės Euphorbia genties rūšys turi pientakius, nors kitais požymiais jos panašios į kaktusus, dygliuotus krūmus ar lapuotas žoles. Kita vertus, pagrindinių audinių nebuvimas vandens augaluose, daugelio ląstelių tipų bei kristalų formų paplitimas skirtingose augalų grupėse; bikolateralinių indų kūlelių buvimas laipiojančiuose augaluose – tai atvejai, perspėjantys vengti radikalių apibendrinimų.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1083 žodžiai iš 3028 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.