Augalu saknys ju sandara funkcijos ir ivairove
5 (100%) 1 vote

Augalu saknys ju sandara funkcijos ir ivairove

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………………..2

I.ŠAKNIES SANDARA………………………………………………………………………………………………………3

1. Pirminė šaknies anatominė sandara ………………………………………………………………………7

2. Antrinė šaknies anatominė sandara………………………………………………………………………..8

II. AUGALŲ ŠAKNŲ VYSTYMASIS………………………………………………………………………………….9

III.AUGALŲ ŠAKNŲ ĮVAIROVĖ………………………………………………………………………………………11

IV.AUGALŲ ŠAKNŲ FUNKCIJOS…………………………………………………………………………………….14

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………………………..16

ĮVADAS

Mano nagrinėjama tema yra apie augalų šaknis, jų vystymuisi, sandara, įvairovę bei augalų funkcijas . Mano darbo tikslas supažindinti su augalų šaknų sandara, jų atliekamomis funkcijomis, šaknų įvairove ir pasidomėti, kaip vystosi augalo šaknis.

Augalų šaknys susiformavo jų evoliucinės plėtotės eigoje. Manoma, kad šaknys pradėjo vystytis, augalams iš vandens patekus į sausumą. Teigiama, jog pirmųjų sausumos augalų funkcijas atlikdavo rizoidai – ištįsusios ląstelės, išaugusios iš apatinės stiebo dalies.

Tačiau naujoje aplinkoje augalai turėjo įsitvirtinti, kad gautų vandens ir kitų medžiagų. Kai kurie jų prisitaikė prie naujų sąlygų, įgydami naują organą – šaknį, pasiekė aukštesnį diferenciacijos laipsnį ir paplito sausumoje (E. Purvinas ir kt., 1975). Tarpe augalų, besikuriančių sausumoje, pirmenybę gavo tie, kurie sugebėjo giliau prasiskverbti į substratą, geriau jame įsitvirtino, galėjo pasisemti daugiau drėgmės bei maitinamųjų druskų (Dagys,1985).

Istorijos bėgyje žmonės stengėsi pažinti augalus bei perprasti jų organų funkcijas. Maždaug 300 metų iki Kristaus, Aristotelis rašė, kad augalų šaknies kaklelyje esą sulčių, o augalai dauginasi „išprakaituodami sultis“.

Augalai gali neturėti lapų (kaip kaktusai), gali neturėti stiebų, arba tie stiebai gali būti sutrumpėję, kai kurie augalai gali visai nežydėti, neturėti žiedų, dar kiti gali žydėti ir vesti vaisių, daugintis vegetatyviniu būdu, tačiau iš esmės visi jie turi – šaknis (K.Vilkonis ir kt., 1991).

Šaknis (lot. radix, radinis) – požeminis augalo organas. Tai jo mitybos ir įsitvirtinimo dirvožemyje organas, kuris labai išsikeroja ir sudaro ištisą šaknyną arba šaknų sistemą. Šaknis yra augalo kūno dalis, neturinti nei lapų nei atitinkama tvarka išsidėsčiusių pumpurų. Tai vienas iš svarbiausių augalo organų, nes padeda augalui išsilaikyti bei maitintis (K.Vilkonis ir kt., 2003).

Šaknys dažniausiai būna baltos arba rudos spalvos. Šaknų forma ir jų išsidėstymas priklauso nuo augalo rūšies ir augimo vietos. Ji nepanaši į antžeminį stiebą, nes neturi lapų, nepanaši ir į požeminį stiebą, nes yra nenariuota (Н.В.Чебышев, 2000). Ji gali išaugti iš bet kurios augalo kūno vietos. Turi viršutinį augimą ilgyn, kuris daugeliu atveju trunka ilgai. Kad šaknis pajėgtų aprūpinti visą augalą vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis, jai būdingas šakojimasis. Yra žinoma, kad šaknys išsikeroja žemėje 2 – 5 kartus plačiau negu augalo antžeminė dalis. Gilyn šaknys gali įsiskverbti labai giliai, kartais net iki 20 metrų, nors pagrindinė jų masė būna maždaug armens sluoksnyje ( K.Vilkonis ir kt., 1991).

Kai kurie negausingi augalai šaknų visai neturi. Pavyzdžiui brantas, išdygęs iš sėklos turi menkutę šaknelę daigui prisitvirtinti, kuri netrūkus sunyksta kai tik augalo stiebelis gauna įsikibti į augalą maitintoją, iš kurio šis parazitas siurbia maistą tam tikrais į stiebą įleistais siurbtukais. Šaknų neturi kai kurie plaukiojantieji augalai, pvz: audrūnė, salvinija, nes jie ima iš vandens maistingas medžiagas visu savo paviršiumi (Dagys,1985), pavyzdžiui, mažiausiam žiediniam augalui – volfijai šaknų funkcijas atlieka suskaldyti lapai ar plokšti miniatiūriniai stiebai.

AUGALŲ ŠAKNŲ SANDARA

Jau seniai buvo žinoma, kad augalai maitinasi dirvožemiu, tačiau ilgokai dar nebuvo suvokta, kokia yra augalo sandara bei kaip vanduo patenka į juos.

Augalo šaknies sandara labai įdomi ir sudėtinga, nes šaknims būdingi audiniai yra išsidėstę tam tikra tvarka.

Šaknies vidinė sandara

Pirminė šaknies anatominė sandara

Pirminės sandaros šaknis sudaryta iš audinių pagamintų iš šaknies augimo kūgelio. Vienaskilčiuose augaluose antrinių meristemų nesusidaro, todėl jų sandara yra tik pirminė. Plikasėklių, dviskilčių augalų šaknyse pirminė sandara aptinkama tik siurbimo zonoje. Vienaskilčių ir dviskilčių augalų šaknies bendrieji pirminės anatominės sandaros bruožais yra panašūs. Pirminės sandaros šaknį sudaro epiblema, pirminė žievė ir centrinis velenas (1 pav.)
(Dagys,1985).

1 pav. Pirminė šaknies anatominė sandara ( http://www.biology-online.org/11/4_roots.htm)

Epiblema (rizodermis) vystosi iš dermatogeno. Tai viena eilė smulkių ląstelių, kurios gamina šakniaplaukius ir jais maitina augalą, todėl rizodermis, būdamas dengiančiuoju audiniu, priklauso maitinančiųjų audinių grupei, kaip ir po egzodermiu esanti siurbiančioji parenchima (mezoderma) siurbimo dalyje. Jis siurbia maisto medžiagas. Pagrindinės rizodermio savybės yra šios: plonos išorinės sienelės, neturinčios kutikulos ir žiotelių. Rizodermis trumpai funkcionuoja (2-3 sav.), kai nusitrina šakniaplaukiai, kartu žūva ir rizodermio ląstelės (E. Purvinas ir kt., 1975).

Po rizodermiu yra pirminė žievė (cortex primarius). Pirminė šaknies žievė sudaryta iš egzodermio, mezodermos, endodermio.

Keli sluoksniai stambokų daugiakampių ląstelių sudaro egzodermį. Egzodermis – pirminės žievės sukamštėjusiomis sienelėmis paviršinis sluoksnis. Apmirus rizodermiui, iki to laiko sukamštėjęs egzodermis sudaro šaknies apsauginį dengiamąjį sluoksnį. Funkcijos atžvilgiu jis yra dengiamasis audinys, nes gaubia šaknį iš išorės. Jo sienelės gana storos. Dauguma epidermio ląstelių yra stačiakampės ir plonasienės, tačiau siurbimo zonoje daugelis epidermio ląstelių turi iki 5 – 8 mm. ilgio šakniaplaukius, kurie įsiskverbia į dirvos daleles.

Mezoderma – yra po egzodermiu, ir tai yra storas pirminės žievės parenchimos sluoksnis, sudarytas iš stambių, plonasienių parenchimos ląstelių. Jos yra netaisyklingos formos, turi tarpūląsčius, todėl vanduo su mineralinėmis medžiagomis, gali judėti žieve. Pagal funkcija jis yra sandėlinis audinys.

Vidinis pirminės žievės sluoksnis, turintis vieną ląstelių eilę vadinamas endodermiu. Endodermis atskiria žievę nuo centrinio veleno. Endodermio ląstelės labai prigludusios viena prie kitos, pavyzdžiui: vilkdalgio šaknies endodermis yra U raidės pavidalo sustorėjusiomis ir sumedėjusiomis sienelėmis, plonesnė yra tik išorinė sienelė (Dagys, 1985).

Spindulinėse endodermio sienelėse yra juostelių pavidalo sukamštėjimai vadinami Kasparo juostelėmis. Šios juostelės neleidžia vandeniui ir mineralinių druskų jonams prasiskverbti tarp gretimai esančių ląstelių sienelių, todėl jų funkcija yra apriboti medžiagų judėjimą iš centrinio veleno į žievę. Vienintelis kelias patekti į centrinį veleną yra per pačias endodermio ląsteles, todėl apykaita tarp centrinio veleno ir žievės palaikoma laidžiosiomis ląstelėmis. Be to endodermis sustiprina šaknį mechaniškai.

Centrinis velenas prasideda viena eile glaustų vidinės žievės ląstelių. Po endodermiu glūdi viena eilė periciklo (perikambo) ląstelių, gaminančių pirminės karnienos ir pirminės medienos audinių ląsteles. Todėl į centrinio veleno sudėtį įeina periciklas, indų kūneliai ir šerdis (Dagys, 1985).

Šaknies periciklas yra parenchiminis audinys, paprastai sudarytas iš vieno ląstelių sluoksnio. Jis yra į vidų nuo endodermio. Dar yra vadinamas perikambu. Jo ląstelės yra plonos ir gali periodiškai dalytis. Iš periciklo išauga šoninių šaknų pradmenys. Po juo yra sudėtinis radialinis indų kūlelis. Medienos audinio ląstelės išsidėstę spinduliškais stipinais, kurie skersiniame pjūvyje yra žvaigždiškos formos. O tarp medienos stipinų išsidėsčiusios karnienos audinio salelės yra rėtinių indų ir lydinamųjų ląstelių. Medienos stipinų skaičius įvairių augalų šaknyse skiriasi, pavyzdžiui: vilkdagio šaknyje yra apie 9, tokia šaknis vadinama poliarchine. Tuo tarpu dviskilčių, spygliuočių ir papartinių šaknyse mažiau stipinų, pavyzdžiui: runkelio šaknys yra diarchinės, moliūginių šeimos augalų – tetrarchinės. Jei šaknys turi daug medienos stipinų, tai radialinio indų kūlelio viduje yra šerdis, jei mažiau – tai šerdies visai nebūna, o indų kūlelio viduje esti vienas ar keli stambiausi vandens indai (K.Vilkonis ir kt.,1995). Tarp medienos indų yra storasienės sklerenchimos – ramstinio audinio ląstelės. Tačiau ne visų augalų šaknys vienodai auga ir storėja. Vienaskilčių žolinių augalų šaknims būdingas tik pirminis storėjimas, t.y. pastoviųjų audinių diferencijavimasis iš augimo kūgelio pirminės meristemos, o dviskilčiai augalai dėl brazdo (centrinės meristemos) storėja ir antriniu būdu. Šaknies mediena formuojasi nuo periferijos link centro. Ankstyvoji mediena yra stipinų viršūnėse, vėliau formuojasi vėlyvoji mediena. Šaknies karniena taip pat formuojasi centro kryptimi. Šaknies šerdis yra daug mažesnė nei stiebo, ir dažniausiai yra sudaryta iš plonasienių parenchiminių ląstelių. Jose telkiasi atsarginės medžiagos (Dagys, 1985).

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1373 žodžiai iš 3944 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.