Auklėjamasis šeimos gyvenimas
5 (100%) 1 vote

Auklėjamasis šeimos gyvenimas

112131

Auklėjamasis šeimos gyvenimas

• Šeima kaip socialinė institucija

Žmonių šeima sukuriama, kai gimsta vaikas. Pilną šeimą sudaro abu tėvai, vaikas arba vaikai. Joje dažnai būna senelių, kitų giminių. Nepilnoje šeimoje esti tik vienas tėvų. Struktūrinis šeimos paaiškinimas neapibūdina jos esmės. Kokia šeimos paskirtis?

Žmonijos egzistavimo sąlyga – jos atsinaujinimas gimus vaikui. Jau pirmykštėje bendruomenėje šis atsinaujinimas vyko šeimoje, kurią sudarė tėvas, motina, vaikas arba vaikai. Tik matriarchato šeimoje tėvas neįėjo į jos sudėtį. Be to, nei šeima, nei bendruomenė arba visa visuomenė negali egzistuoti neauklėdama vaikų darbui ir socialiniams santykiams. Todėl esminė šeimos paskirtis – vaikų gimdymas, jų auginimas ir auklėjimas.

Šeimos gyvenimas ir vystimasis įmanomas tenkinant kiekvieno jos nario materialinius ir dvasinius poreikius. Todėl svarbiausia jos pilnutinio gyvenimo sąlyga – ūkinė ir kultūrinė bazė, bendra ekonominė ir dvasinė veikla, atitinkanti tautos teikiamas galimybes. Šioji šeimos egzistencijos sąlyga priskiriama prie šeimos esminių požymių. Šeimą ir galima apibrėžti kaip mažiausią žmonijos regeneracijos grupę, siejamą ekonominės ir dvasinės veiklos bendrumu.

Toks apibrėžimas atskleidžia šeimos prigimtį, paskirtį pagal pagrindines funkcijas ir jos vieningumo sąlygas. Kartu šeima yra ir žmonijos istorijos padarinys. Paveldėdama geriausias praeities tradicijas, šeima kuriama ne kokiais nors išskaičiavimais, bet abipuse meile ir santuoka, registruojama nustatytose įstaigose. Šeimos registracija daro ja juridiniu asmeniu, saugojamu įstatymais ir formalia socialine institucija. Jos, kaip socialinės institucijos, pagrindiniai uždaviniai yra šie:

1. Saugoti ir puoselėti šeimosnarių ištikimybę ir vieningumą(darną).

2. Auginti ir auklėti vaikus. Sudaryti palankias jų brendimo ir vystimosi sąlygas.

3. Stiprinti šeimos ūkį ir racionaliai tvarkyti jos ekonomiką.

4. Rūpintis vaikų bendruoju ir profesiniu išsilavinimu, pasirengimu padėti mokyklai mokyti ir auklėti vaikus.

5. Rengti vaikus savarnkiškam gyvenimui jų būsimojoje šeimoje.

Šių uždavinių vygdymas reikalauja iš šeimos atitinkamo kultūrinio ir pedagoginio

pasirengomo, didelio atsidavimo šeimos interesams, ištvermės veikloje ir meilės visiems šeimos nariams.

Santuoka bendram gyvenimui sujungia vyrą ir moterį-skirtingas ne tik lyties, bet ir visais kitais požymiais individualybes. Nors jas jungia draugystės ir meilės ryšiai, bet bendrame gyvenime išryškėjantys požiūrių, skonių, vertinimų ir charakterių skirtumai sudaro prieštaravimų situaciją, keliančia įvairias tarpasmenines ir asmenines problemas, kurios turi būti vienaip ar kitaip sprendžiamos. Ši aplinkybėšeimos pedagogikai kelia uždavinį tirti šeiminių prieštaravimų sprendimų klausimą, ypač todėl, kad kylantys prieštaravimai dažnai sukelia nereikalingus konfliktus, dėl kurių šeimos nariai susvetimėja. O šeimos narių gyvavimui reikia darnos, vienybės, nuoširdumo, artumo. Vadinasi, prieštaravimų sprendimo tikslas turi būti darna.





Prieštaravimai pirmiausia kyla, kai vyras ir žmona neįsisąmonina,jog jie yra skirtingos individualybės, kurias reikia gerbti ir kurioms reikia leisti laisvai reikštis. Nėra dviejų tokių pat individualybių. Laisvas individualybės vystymasis plėtoja jos orginalumą. Šias tiesas nesunku suprasti, bet sunku jų laikytis vertinant kiekvieną žmogų.

Prieštaravimai intencivėja, kai šeimos narys turi neigiamų charakterio bruožų ar įpročių: nerūpestingas, nesilaiko susitarimo, apgaudinėja, meluoja, tinginiauja, girtauja ir pan. Šiuo atveju svarbu suformuoti savyje nusistatymą be konflikto, ramiai ir protingai siekti šeiminės darnos tikslo, laukti, sudaryti sąlygas, kad pastebėtų savo trūkumus ir klaidas, įveiktų ydas.

Trūkumai, klaidos, blogi įpročiai turi priežastis. Jas pastebėjus, lengviau suprasti ir taisyti elgesio trūkumus. Tačiau kartais neįmanoma pastebėti. Visais atvejais šeimoje reikia sudaryti sąlygas, kad vystytųsi ir stiprėtų darna, vengti prieštaravimų, kitaip nukenčia auklėjamoji šeimos galia. Kaip tai daryti?

• Darnos ugdymo priemonės

1. Šeimos higiena turi garantuoti sveikos fizinės ir psichinės veiklos sąlygas. Švara, ventiliacija, šiluma, pakankama šviesa, asmeninės higienos reikmenys, patogūs baldai ir tinkamas jų išdėstymas, moderni įranga – šiuolaikinės buities atributai, atitinkantys žmogaus poreikius.

Psichinės higienos reikalavimų nepaisymas sukelia nuovargį, irzlumą nepasitenkinimą. Garsi muzika, kitokie stiprūs nervų sistemos dirgikliai, nuolatiniai priekaištai ir konfliktai, emocinės audros, įtemtas laukimas išsekina, sukelia apatiją ar isteriją, nusivylimą. Erotinis agresyvumas ar frigidiškumas, neištikimybė pažeidžia psichinio gyvenimo harmoniją. Ugdant šeimos darną, šių antihigieninių dalykų vengiama.

2. Šeima yra jos narių relaksacijos ir rekreacijos vieta. Čia atsipalaiduojama grįžus iš darbo, čia atnaujinamos jėgos tolesniam darbui. Abu sutuoktiniai turi rūpintis, kad buto
aplinka, psichologinis klimatas, veiklos organizacija, mityba garantuotų poilsį, atstatantį darbingumą, gerą nuotaiką. Vaikų mokymasis namie turi vykti relaksacijos sąlygomis, palaikant jų pasitikėjimą savo jėgomis, darant pertraukėles. Šeimoje įdomiai, kultūringai ir prasmingai tvarkomas laisvalaikis (telelaidų žiūrėjimas, iškylos ir išvykos ir kt.) stiprina tarpasmeninius santykius ir jėgas.

3. Labai svarbus šeimos darnos ugdymo veiksnys – įvairios priemonės, tenkinančios jos narių biologinius, materialinius, kultūrinius, socialinius ir dvasinius poreikius. Kadangi poreikiai išreiškia būtiną žmogaus santykį su tam tikrais objektais, reikia jais pasirūpinti. Besaikis jų gausinimas kuria vartotojišką psichologiją, svetimą adekvataus gyvenimo būdui. Ugdant sveiką asmenybę, svarbu tenkinti tikruosius šiuolaikinio žmogaus gyvenimo poreikius, o ne besaikį apetitą, nepagrįstus įgeidžius.

Šeimos narių darną pirmiausia garantuoja pasitenkinimas tuo, kad visiems pakanka jų biologinės egzistencijos ir materialinio, kultūrinio aprūpinimo priemonių. Ypač svarbu patenkinti savisaugos, saugaus gyvenimo poreikį, t.y. garantuoti, kad bus ginami asmens gyvybiniai interesai. Gynimosi suo grubumo reakcijos kaip tik ir kyla iš savisaugos poreikio. Jis gimdo ir švelnumo poreikį, kurio tenkinimas ugdo gražius humaniškus santykius šeimoje.



Iš socialinių įsidėmėtini bendravimo, savarankiškumo bei laisvės, pripažinimo, palaikymo poreikiai. Vaikų prigimtis skatina bendauti su tėvais. Tėvai negali spresti šeimos uždavinių nebendarudami. Menas gražiai bendaruti. Jo reikia mokytis iš mažens, bet to neužtenka. Darnūs santykiai nuolat kuriami. Jų kūryba – proto ir meilės žmogui padarinys.

Bendraujant pirmaiausia įsikalusoma į kitą, stengiamasi jį suprasti, gerbti jo nuomonę, mintį, savarankišką jo elgesį, o tik po to kaip galima tiksliau, atsargiau ir adekvačiau reaguoti. Saviraiškos laisvės šeimoje neturi užgožti kategoriška konfrontacija. Šeimos narys turi būti palaikomas, pripažįstamas ne tik lygiateisiu bendarvimo dalyviu, bet ir vertinga, oria asmenybe. Kai kyla principiniai prieštaravimai, sąmoningai organizuojama diskusija ar disputas problemai spręsti.

Diskusijos dažnai kyla ne tik dėl materialinių, kultūrinių interesų skirtingumo, bet ir dėl dvasinių vertybių, dėl tų ar kitų charakterio bruožų, elgesio, darbo individualaus vertinimo. Šeimos nariai skirtingai suvokia save ir aplinką, turi asmeninių požiūrių, įvairių skirtingų emocinių išgyvenimų. Tai ir sudaro konfrontacines situacijas. Jos mažės, jeigu bus tenkinami individualūs dvasiniai poreikiai (tiesos, gėrio, grožio, laimės, meilės). Vis dėlto esama situacijų, kai reikia keisti šeimos nario pažiūras, vertinimus, charakterio bruožus arba su jais susigyventi.

4. Tais atvejais kai reikia ka nors keisti, moralai, priekaištai, grasinimas ir kitok skategoriškas elgesys nieko nepadeda. Šeimos darnos kūrimo tikslu reikia naudotis psichologinio (vadovavimo psichiniam gyvenimui) pokalbio taisyklėmis. 1. Mąstyti, jausti ir vertinti taip, kaip pašnekovas, suprasti jį taip, kaip jis save supranta. 2. Išsiaiškinti priežastis, kurios suformulavo jo klaidingas pažiūras, vertinimus, blogus įpročius ar netinkamą elgesį, kalaidingą savęs supratimą. 3. Organizuoti pokalbį taip, kad pašnekovas pats rastu būdus, kaip keisti savo mąstyseną ir elgesį, kad pats numatytų sprendimus elgesiui koreguoti. 5. Padėti , kad laikytųsi savo sprendimų.

5. Didelę reikšmę šeimyninei darnai ir vaikų auklėjimui turi šeimos ūkio ekonomika.

Taupumas – pagrindinė ekonomikos priemonė. Jis prasideda nuo šeimos turto saugojimo ir priežiūros. Tekstilės gaminiai, avalynė, kultūros reikmenys (knygos, elektros ir elektronikos prietaisai, žaislai ir kt.), baldai, maisto produktai turi būti metodiškai tvarkomi ir naudojami siekiant jų patvarumo ir pirmykščio grožio. Vaikai mokomi taupumo. Mokykliniame amžiuje didelę auklėjamąją reikšmę įgyja pinigų racionalus naudojimas ir taupymas. Mokiniai turi išmokti planuoti išlaidas ir iš tėvų gaunamas lėšas maitinimui, mokymosi priemonėms taupyti.

Daiktų taisymas, remontas taip pat turi auklėjamąją reikšmę. Jis ugdo taupumo įpročius, darbo įgūdžius, sumanumą rasti protingus remonto sprendimus, darbo sėkmės pajautimą, kai atstatoma daiktų funkcinė paskirtis. Suvartojus reikmenis, jie papildomi racionaliai planuojant ir skaičiuojant šeimos materialinius resursus.

• Šeimoje vygdomi uždaviniai

Fizinis lavinimas garantuoja vaikų vystymąsi grūdinant ir mankštinant organizmą. Tuo siekiama, kad vaikas augtų sveikas ir stiprus, vikrus ir gracingas. Gynas oras, vandens procedūros, vaikščiojimas, mankšta, gimnastika ir kitokia fizinė kultūra tam reikalui yra nepakeičiamos priemonės. Svarbu suformuluoti įprotį reguliariai fiziškai mankštintis, įvairiais

metų laikotarpiais naudotis atitinkamomis kūno kultūros rūšimis ir priemonėmis. Mokyklinio amžiaus vaikus reikia įpratinti sportuoti, sudaryti galimybes lenktyniauti. Rankinis, tinklinis, stalo ir lauko tenisas, lengvoji
futbolas, slidinejimas, čiuožimas, plaukymas – vertingos sporto šakos jaunimo fiziniam lavinimui.

Protinis lavinimas pradedamas kūdikystėje turtinant sąmonę įspūdžiais, vaizdais ir žodžiais, plėtojant sąvokas, mąstymą ir kalbą. Vyresniame amžiuje, ypač mokykliniame, tėvai rūpinasi, kad vaikai gerai įsisavintų visą kas numatyta vaikų ir mokymo įstaigų programose, Tam reikia ugdyti vaikų savikontrolės įprotį, kad jie gebėtų patikrinti mokymosi rezultatus ir nustatyti, kokiu lygiu įvykdyti jiems skiriami uždaviniai. Tėvai rūpinasi, kad vaikams būtų sudarytos sąlygos ugdytis įvairius proto gebėjimus (gramatikos ir matematikos uždavinių sprendimo, modeliavimo ir konstravimo, išradingumo, kolekcionavimo ir klasifikavimo, žodinės kūrybos, intelektinių žaidimų ir kt.),

Dvasinis auklėjimas šeimoje neatsiejamas nuo protinio ir religinio lavinimo. Turtinant sąmonę žiniomis, siekiama formuoti pasaulėžiūrą, t.y. gebėjimą vertinti visatos, gamtos, tautos ir visuomenės, asmenybės gyvenimo reiškinius remiantis mokslo ir tikėjimo, sąveikos duomenimis. Realistinė, t.y. medžiaginio ir dvasinio prado vienovės pasaulėžiūra – pagrindas objektyviai pasaulio sampratai formuotis. Pažiūros į privatinės nuosavybės reikšmę laisvam ir adekvačiam asmenybės vystymuisi, visų žmonių ir tautų lygiateisiškumui, jų bendravimui skatina būti veikliam. Patriotizmas, žmogaus teisių gerbimas ugdo demokratines nuostatas ir vertybes. Nepriklausomos valstybės piliečio ugdymas – politinis šeimos uždavinys, kurio sėkmingas sprendimas formuoja tautiškai susipratusią asmenybę.

Dorinis auklėjimas neatsiejamas nuo pasaulėžiūros. Humanizmo principų įgyvendinamas šeimos santykiuose ugdo vaikų meilę tėvams, broliukams ir sesutėms, darugiškumą, pagarbą vyresniesiems, jautrumą, pasiryžimą padėti, tausoti kitų sveikatą, jėgas. Pareigos, atsakomybės jausmų ugdymas stiprina sąžiningumą, teisingą žmonių elgesio vertinimą, formuoja teigiamą požiūrį į darbą bendram labui.

Jau ankstyvoje vaikystėje taikomos įvairios priemonės ir metodai dorinei sąmonei ir elgesiui formuoti. Vaikai sužino kas galima ir ko negalima, kas gražu ir negražu daryti, kas aukština ir kas žemina žmogų. Svarbu padėti vaikui motyvuoti savo elgesį, suvokti, kodėl viena darytina, okita nedarytina. Kuo vyresnis vaikas, tuo elgesio motyvacija geresnė. Elgesio kontrolė ir korekcija, pratinamas veikti pagal dorovės reikalavimus ugdo dorovinius įpročius, tačiau nei kontrolė, nei pratinimas neturės reikšmės, jeigu vaikas nebus mokomas savikontrolės ir saviauklos.

Darbinis auklėjimas – dorinio auklėjimo sudėtinė dalis, nes juo siekiama suformuoti nesavanaudiška požiūrį į darbą ir jo rezultatus. Darbas bendram labui – toks ir turi būti šio auklėjimo šeimoje devizas.

Svarbiausia darbinio auklėjimo priemonė – darbas, darbo mokymas. Jis pradedamas tada, kai vaikas pratinamas sutvarkyti, prižiūrėti žaislus, t.y. kai jis įpareigojamas. Ilgainiui vaikui paskiriami kiti pastovūs darbai. Mokykliniais metais vaikai atlieka įvairius kitus darbus, dalyvauja gamybiniame darbe. Tėvai rūpinasi, kad visa tai būtų atliekama sąžiningai ir drausmingai, kad tūrėtų reikšmės vaiko ateičiai.

Estetinis auklėjimas šeimoje turi didžiulę reikšmę vykdant visus asmenybės ugdymo uždavinius (fizinį ir protinį lavinimą, dorinį ir darbinį auklėjimą), nes siekiant bet kurios veiklos išraiškos tobulumo kuriamas grožis. Be to, meno kūrinių stebėjimas, klausymas, jų nagrinėjimas turtina intelektą, jausmus, skatina valią. Meno kūriniai ir dalyvavimas meninėje veikloje – puiki priemonė dvasingai asmenybei ugdyti.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2025 žodžiai iš 3983 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.