Auklejimo metodika
5 (100%) 1 vote

Auklejimo metodika

11213141

Turinys

1. Auklėjimo metodo samprata……………………………………………………….3

2. Auklėjimo metodų klasifikacijos problema…………………………………..9

2.1 Įtikinėjimo metodas ir jo formos……………………………………………….9

2.2 Įpratinimo metodas………………………………………………………………..10

2.3 Pavyzdžio metodas………………………………………………………………..11

2.4 Skatinimo metodas………………………………………………………………..12

2.5 Draudimai ir bausmės…………………………………………………………….13

2.6 Religinis auklėjimas………………………………………………………………14

5.Auklėjimo metodai lietuvių liaudies pedagogikoje……………………….14

Išvados………………………………………………………………………………………16

Auklėjimo metodai – auklėjamosios (auklėtojų ir auklėtinių) veiklos būdai, kuriais siekiama realizuoti auklėtinio tikslus, t.y. formuoti auklėtinių asmenybės poziciją.

1.AUKLĖJIMO METODO SAMPRATA

Auklėjimo metodais vadiname tikslingus auklėtojų ir auklėtinių veiklos būdus, kuriais siekiama numatytų, visuomeniškai reikšmingų auklėjimo tikslų. Palyginti su mokymo procesu, auklėjimo metodų įvairovė mažesnė. Turime du pagrindinius metodus: įtikinėjimo, jis skirtas formuoti auklėtinių sąmonę; įpratinimo, jis formuoja elgseną. Be jų, pasitelkiame dar bent porą pagalbinių ir siauresnės apimties – pavyzdžio ir skatinimo (reikalavimo).

Auklėjimas- tai sudėtinga veikla, skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. Auklėjant formuojami žmogaus santykiai su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi.

Ką auklėjimas iš žmogaus padaro, tas jis ir yra. “Devynios dešimtosios žmonių auklėjimu ir tik viena dešimtoji kitomis įtakomis tampa geri arba blogi”, sako anglų filosofas ir pedagogas Dž.Lokas1.

Kūrybiškas auklėjimo metodų, jų formų taikymas praktikoje, naujų radimas yra auklėjimo menas, o auklėjimo uždavinių, principų žinojimas, auklėjimo proceso mechanizmo supratimas ir įvaldymas yra auklėjimo mokslas. Šias abi organiškai susijusias auklėjimo proceso dalis privalu giliai suprasti. Toks supratimas įgalins tikslingai dirbti auklėjimo darbą visų tipų mokyklose ir kitose panašios paskirties įstaigose.

Svarbiausiomis dabartiniu metu auklėjimo sritimis laikytume mokinių gabumų, pažintinių psichinių galių ugdymą( kūrybiškumo, profesinio mąstymo ir kt.), jų vertybių sistemos formavimą, dorovinį, tautinį, dvasinį, estetinį auklėjimą saviugdos stimuliavimą. Protui, jausmams, valiai ugdyti ir kitoms problemoms spręsti reikia savų metodų.

Auklėjimo metodas- tai, pagal L. Jovaišą2, “priemonių ir būdų naudojimo sistema auklėjimo tikslams pasiekti.” Metodas- tai paties žmogaus savireguliacija, norint išsiugdyti kokias nors asmenybės savybes, dorovinius ar kitus įpročius. Net ir didžiausias gėris tampa blogiu jeigu jis kemšamas per prievartą. Tikslas ir metodas negali vienas kitam prieštarauti. Kiekvieno metodo vertė priklauso nuo auklėjimo sąlygų, metodas yra pavaldus tikslui. Metodas apima daugelį savitai sujungtų metodinių būdų pvz. filmas- priemonė, o žiūrėjimas- metodas. Jų pagalba užtikrinama auklėtojo ir auklėtinių sąveika. Metodinių būdų įvairovė auklėjimą daro gyvą, nesikartojantį.

Auklėjamojo darbo metodai neišvengiamai kinta persitvarkant visuomenei. Tai aksioma. Mums dabar svarbu atgaivinti visuotines vertybes, demokratijos idealus. Auklėdami atsietai nuo gyvenimo problemų, nuo visuomenės idealų, neišauklėsime žmonių, gebančių įveikti negeroves, tobulinti gyvenimą. Žmogus, išauklėtas vienoje socialioje terpėje, sunkiai tinka kitoje. Tą patvirtina gyvenimas: kai kurie tėvai, norėdami apsaugoti vaiką nuo nepageidaujamos gatvės įtakos, jo ten neleidžia; vaikas auga tarsi šiltnamyje, kur sąlygiškai viskas gražu ir gera. Tačiau ilgainiui jis ten vis tiek atsiduria ir, įtrauktas į jos sūkurius, nemoka iš jų ištrūkti. Rengdami auklėtinius gyvenimui, neturime apsimesti nematą mūsų buities tamsiųjų pusių.

Realus yra B.Bitino3 siūlomas auklėjimo metodų klasifikavimas, skirtas mokinių sąmonei, santykiams ir elgesiui formuoti, mokinių išsiauklėjimo lygiui nustatyti. L.Jovaiša siūlo klasifikuoti metodus pagal tai, kokiais psichiniais kanalais išmokstamas elgesys. Rusų mokslininkė Konikova4 mano, kad auklėjimo metodus grupuoti pagal jų funkciją. Ogrodnikovo5 nuomone, pagrindinis metodų grupavimo požymis- auklėtinio perimamų idėjų, jų patirties šaltinis t.y. apibendrinta žmonijos patirtis ir praktinė atskirų žmonių patirtis.

Daugiausiai naudojami metodai pagal jų paskirtį:

1.Informaciniai – parodomieji;

2.Formuojantieji;

3.Stimuliuojantieji;

Informaciniai – parodomieji auklėjimo metodai

Mokiniai, norėdami tobulėti, turi daug ką apie save ir kitus žinoti, suprasti, išsiaiškinti, kaip, pvz., užsiimti saviugda. Žodiniams ugdymo metodams priklauso pamokymas, kurį paprastai lydi pavyzdys, palyginimas, aiškinimas, įtikinėjimas. Svarbiausi reikalavimai
pamokymui yra šie:

1.pamokantis žmogus turi būti mokiniui autoritetas,

2.pamokyti reikia laiku,

3.pamokymai turi būti aiškūs, naikinantys prieštaravimus,

4.trumpi,

5.atitikti mokinio išprusimą, patirtį, poreikius,

6.vaizdūs,

7.pasakyti ramiu tonu.Parodomiesiems auklėjamiesiems metodams priklauso pavyzdys. Jis sudomina mokinius, žadina jų vidinį aktyvumą, juos patraukia ar atstumia. Pavyzdys patrauks jeigu jis ras mokinio sąmonėje palankią dirvą:

a) atitiks jo siekius, poreikius ir interesus,

b) mokiniui patiks,

c) bus jam naudingas, prasmingas jo savajam “aš “ realizuoti.

Kultūringo elgesio taisyklės, etiketas, tautinis auklėjimas prasideda nuo žinių, pavyzdžio, pedagogo patarimų, pamokymų.Gaunama informacija turi būti tiksliai mokinio suvokta, apmąstyta.

Skirtingi auklėjimo tikslai- skirtingi ir atitinkami auklėjimo metodai. A.Maceina6 savo daktarinėje disertacijoje, skirtoje tautiniam auklėjimui, nurodo du pagrindinius informacinius parodomuosius metodus: darbo ir pamokomąjį.

Darbo metodas. Jis “ žadina jaunimą veikti ir kurti “, padeda “ pažinti visą žmogaus asmenį “, reikalauja savarankiško tyrinėjimo, išsiaiškinimo, pergalvojimo. A.Maceina skiria keturias darbo metodo formas:

a) veikla su vaizdžiais daiktais, surinktais iš gimtų vietų;

b) darbas su tekstais, aprašančiais gimtąjį kraštą;

c) protinis darbas, nagrinėjantis tautos istoriją.

Pamokomasis metodas. Jis taikomas tada, kai mokinys kūrybinei veiklai dar nepasirengęs, o vien įkvėpimo jam maža. Auklėjimo priemonėms, kurių pagalba realizuojami konkretūs auklėjimo uždaviniai, A.Maceina priskiria pamokymą, įkvėpimą ir įpratinimą:

· pamokymas padeda įsisąmoninti tautiškumą, patriotizmą ir nacionalinius jausmus.Pamokymas turi būti natūralus, paprastas, suprantamas, vaisingas bei įdomus.

· įkvėpimas- tai pamokymas, kuris sukelia susižavėjimą, jaudina ir įkvepia veiklai (kultūrinei, gamybinei kūrybai ). Įkvėpimas- “didžiausias tautinės energijos atpalaiduotojas “).

· įpratinimas priklauso jau priklauso formuojančių metodų priemonių

grupei. Jis turi paversti pamokymą įkvėpimą pastoviu veiksniu sąmoningu “tautiniu įpročiu “(A.Maceina).

Specialios tautinį auklėjimą formuojančios priemonės yra spauda, kino menas, teatras, radijo ir televizijos laidos, įstatymai, kaip “ tautos sąmonės objektyvacija “ (A. Maceina ). “Tautinis auklėjimas, nurodo A. Maceina, liečia visą auklėjimo plotą “. Tautinis auklėjimas yra atrama visam kitam auklėjimui. Žmogiškasis auklėjimas negali būti be tautinio auklėjimo ir tautinis auklėjimas – be žmogiškojo.

Formuojantieji metodai

Šie metodai lavina mokinių gabumus, jutimus, vaizdinius, dėmesį, atmintį, savarankiškumą ir mąstymą, ugdo jų interesus, motyvus, nuostatas, dvasingumą, formuoja jų charakterį.

Jutimų ir vaizdinių lavinimas. Psichiniam mokinių gyvenimui turtinti svarbu ugdyti jų proto ir judesių galimybes.Fizinio protinio darbo sąveika reikalauja ugdyti mokinių bendruosius, girdėjimo, regėjimo ir kitus vaizdinius.

Klausą lavina pratimai, reikalaujantys įsiklausyti, regėjimo jutimus lavina tokios pratybos, matomų spalvų išskyrimas pratybos su įvairių spalvų sviediniais.Tikslius vaizdinius formuoti padeda:

a) daiktų, vaizdų lyginimas,

b) jų analizavimas

c) gyvas pasakojimas

d) modeliai

e) natūralūs daiktai

f) matavimo prietaisai ir kt.

Dėmesio ugdymas.Profesiniam rengimui yra svarbus kryptingo dėmesingumo, atitinkamų mokinių refleksų ugdymas.Dėmesį lavina tokios priemonės:

a) laukimo jausmo sužadinimas,

b) sudominimas,

c) akcentai, aiškūs užrašai

d) vidinio mokinių aktyvumo sužadinimas

e) profesinės veiklos įdomumas ir kt.

Atminties lavinimas. Mokinių atminčiai lavinti yra daug būdų:

1.sistemingas iš mažens atminties lavinimas.

2.palankios emocijos

3.geras supratimas, apibendrinta informacija.

4.aktyvi veikla su naujai išmokta medžiaga 70 – 90% užtikrina, kad ji bus įsiminta ilgam.

5.mintyse pakartojama nauja medžiaga padeda lengviau įsiminti.

Vaizduotės ugdymas. Ją lavina:

1.nuotykių, fantastinių romanų, pasakų skaitymas.

2.kūrybiniai žaidimai, brėžiniai.

3.filmai, spektakliai, muzika, tapyba.

Vaizduotė gali būti pasyvi, aktyvi, projektuojančioji. Vaizduotės ugdymui kenkia atminties perkrovimas.Ji griauna asmenybę, jei ji nuolat dirginama pornografijos, sekso filmais.

Mokinių savarankiškumo ugdymas. Aktyvios asmenybės pagrindinis bruožas yra pažintinis savarankiškumas. Pagrindinės mokinių pažintinio savarankiškumo ugdymo gairės yra šios:

a) demokratinė švietimo sistema

b) demokratinis mokymo stilius

c) mokinių saugumo jausmas dėl savęs, draugų, veiklos

d) laisvė reikštis, realizuoti savąjį “aš “.

Mąstymo ugdymas. Pagrindinės proto savybės: suvokimas, atmintis, mąstymas.Pagrindinės mąstymo ugdymo taisyklės šios:

1.Orientuotis ne į pasiektų žinių lygį, o į “artimiausią vystymosi zoną”

2.Mokymas turi būti saikingas, būtina teisingai atrinkti sunkumus

3.Taikomi įvairūs užduočių tipai, padedantys formuoti intelektualinius sugebėjimus.

4.Antinomijos, kaip mąstymo ugdymo priemonė. Protas, norintis aprėpti visumą, kosmosą, neišvengiamai susiduria su autonomijomis,
prieštaravimais.

Dorovinį mąstymą, dorovinę sąmonę, asmenybę ugdo įvairūs doroviniai prieštaravimai.

Mąstymas vyksta analizuojant ir sintezuojant reiškinius ir faktus, formuojant sąvokas,ieškant sprendimų, įtikinėjant, protaujant. Sugebantis mąstyti yra savotiškas padėties karalius. Mąstymas- kūrybingos, laisvos, savarankiškos asmenybės formavimo pagrindas. Tačiau žmogaus veiklai, jo dorovingam elgesiui proto neužtenka. Mokinių pažintinių ir psichinių gebėjimų, gabumų ugdymas- Lietuvos suklestėjimo garantas.

Asmenybę formuojantieji metodai

Formuojant tobulą asmenybę, reikia kartu ugdyti ir mokinių dvasingumą, valingumą, jausmų, valios ir proto harmoniją, sąžinę, charakterį. Vienas mokinys reaguoja grubiai, kitas švelniai, nuolaidžiai, vienas tramdosi, kitas pasiduoda jausmams. Pažindamas mokinio charakterį, pedagogas gali sėkmingiau, efektyviau mokinį auklėti, numatyti, kaip jis elgsis vienomis ar kitomis sąlygomis. Formuoti charakterį- tai formuoti racionalų, valingą mokinio požiūrį į save, aplinkinius žmones, savo ir kitų veiklą. Charakteriai ypač išryškėja stresinių situacijų metu.

Norint formuoti charakterį, būtina ugdyti elgesio kultūrą, kultūringus poelgius, įpročius. Padėti išsiugdyti charakterį gali doriniai pamokymai.

Valios ugdymas labai svarbus profesiniam pasirengimui, kryptingai darbinei veiklai. Pagrindiniai valios ugdymo būdai ir priemonės yra:

Darbas, darbo metodas, reikalaujantis valios pastangų. Darbas yra susijęs su doroviniu aktyvumu, reikalaujančiu ryžtingumo, drąsos, atkaklumo ir pan. Šios mokinio savybės ugdytinos pagalba rengiantis profesinei veiklai;

Režimas, kaip tikslus mokinių gyvenimo organizavimas. Susikurti savo režimą padeda nusistovėjusi mokykloje tvirta tvarka, kolektyvas, mokytojų pavyzdys, bausmės ir paskatinimai;

Žaidimai,sportas padeda mokiniams fiziškai užsigrūdinti, išsiugdyti greitą reakciją;

Priežiūra, t.y. mokinių veiklos sistemingas stebėjimas siekiant apsaugoti nuo blogų įpročių. Ji turi būti ne įkyri ir grasinanti, bet geranoriška.

Pratinimas, kaip kultūringų įpročių formavimo metodas. Jis turi sistemingai kartotis, būti sąmoningai suvoktas. “

Sąžinės ugdymas. Sąžinė – tai dorovinės sąmonės, dorovinių jausmų ir dorovinių poelgių aukštesnė apraiška. Sąžinė asmeninio įsitikinimo šerdis.

Žmogus prasideda tada, kai prabyla jo sąžinės balsas, kai jis nori būti naudingas šeimai, mokyklai, tautai. Mokinių sąžiningumą ugdo:

a) tėvų ir mokytojų sąžiningumas bei dora, žodžio laikymasis,

b) mokinių pratinimas elgtis tik dorai, net ir tada, kai niekas nemato,

c) įpratinimas kartą nuo karto daryti sąžinės sąskaitas; tikintiems – išpažintis.

Mokinių dvasingumo ugdymas.Žmogus pirmiausiai turi būti žmogumi, o tik paskui – specialistu. “

Saviugdos metodai

Geriausias auklėjimas yra saviugda. Tačiau mokiniai vargu ar išmoks be pedagogo pagalbos geriau save pažinti, tramdytis, save reguliuoti. Saviugda gali būti fizinė, intelektualinė, dorovinė, estetinė, kūrybinė. Saviugdos metodai taikomi efektyviau, kai mokinys žino, ko jis siekia.

Pagrindiniai saviugdos metodai ir priemonės yra šie:

Savižinos metodai: 1) savistaba, 2) savianalizė ( savęs teismas, dviejų “ aš” kova), 3) savistaba siekiant įvaldyti pasąmone, 4) vidinis budrumas, 5) savikontrolė.

Savęs veikdinimo metodai: 1) įsipareigojimas ( tarkim mesti rykyti, nesikeikti),2) įsakymas sau, 3) sistemingo pratinimo metodas, siekiant susiformuoti gerus elgesio, bendravimo įpročius, 4) nuovokos ugdymas, 5) prisivertimas, savęs įtikinimas, 6) auto treniruotes, 7) savikritika, 8) savitaiga, 9) relaksacija, 10) savibauda.

Savireguliavimo metodai: savikontrolės ( savidrausme, savęs veikimas, nuslopinimas, pritarimas sau, ataskaita sau) ir savęs vertinimo pagal visuomenės priimtus kriterijus (protu, jausmais, sąžine) metodai.

Auklėjimo ir lavinimo stimuliavimo metodai

Pagrindiniai stimuliavimo metodai yra šie: pritarti, pagirti, rodyti pasitikėjimą patenkinti norus (tarkim vykti į ekskursiją), pareikšti padėką ir apdovanoti.

Pagrindinai bausmių metodai: pareikšti pastabą, nepritarti, peikti, nepatenkinamai vertinti, naudoti prievartą, iškviesti tėvus, pašalinti iš mokyklos.

Baudžiamas, smerkiamas turėtų būti blogas mokinių poelgis, o ne pats mokinys. Svarbu, kad šis mokinys nebūtų kitų mokinių grupės palaikomas, priešingai – protinamas dorai elgtis. Vengtina taikyti iš karto greičiausias bausmes, kol dar neišbandytos kuklesnės.

Kūrybiškas auklėjimo metodų, jų formų taikymas praktikoje, naujų radimas yra auklėjimo menas, o auklėjimo uždavinių, principų žinojimas, auklėjimo proceso mechanizmo supratimas ir įvaldymas yra auklėjimo mokslas. Šias abi organiškai susijusias auklėjimo proceso dalis privalu giliai suprasti. Toks supratimas įgalins tikslingai dirbti auklėjimo darbą visų tipų mokyklose ir kitose panašios paskirties įstaigose.

2. AUKLĖJIMO METODŲ KLASIFIKACIJOS PROBLEMA

2.1 ĮTIKINĖJIMO METODAS IR JO FORMOS

Įtikinėjimas – populiariausiais, lengviausiai organizuojamas auklėjimo būdas. Žodžiais atskleidžiamas moralinių normų turinys, aiškinamos elgesio taisyklės, diskutuojama, ar, pavyzdžiui, pasakinėjimas per pamokas, leidimas nusirašinėti
darbus yra tikrasis draugiškumas. Auklėtojo argumentai, faktai turi būti įtikinami, svarbūs, pokalbis vedamas taktiškai, pačiam giliai tikint tuo, ką aiškini kitiems.

Etiniai pokalbiai

Šis įtikinėjimo metodas reikalauja pokalbius organizuoti ne įvykusiems klasėje konfliktams spręsti, prastam kurio nors mokinio poelgiui smerkti, o moralės normoms diegti.

Disputas

Tai dar viena įtikinėjimo metodo forma. Jį galima organizuoti literatūros, meno, mokslo, politikos, moralės ir kitais klausimais. Rengiamas paprastai visos mokyklos mastu. Kiekvienas čia gali pasakyti savo nuomonę, įsiklausyti į kitų teiginius, įvertinti vienos ar kitos pozicijos pagrįstumą. Organizuoti disputą, suprantama, verta tik tada, kai iškyla diskutuotinas klausimas. Primesti temą „iš viršaus“ – beprasmis dalykas. Tada tik išklausysite surepetuotas kalbas. Tačiau pasiūlyti reikia, bet nebūtina. Tema turi būti prasminga, jaudinanti moksleivius. Rengiant disputą, reikėtų laikytis tam tikrų metodinių reikalavimų.

Pradėti renginį derėtų mokytojui: jis paskelbia temą, kviečia visus dalyvauti ją aptariant, primena disputo taisykles. Ginčijamąją problemą iš pradžių aptaria pagrindinis pranešėjas, pateikdamas skirtingas nuomones, bet jų plačiau nenagrinėdamas. Jo pareiga – ne atsakyti į neaiškius klausimus, o tik juos išdėstyti, duoti disputui kryptį. Šiai užduočiai realizuoti kviečiamas sumanus, visų mokinių akyse autoritetą turįs moksleivis. Svarbiausia disputo dalis, suprantama, yra pati diskusija. Renginys baigiamas vadovo apibendrinamuoju žodžiu. Jeigu liko neaiškių dalykų, mokytojas juos komentuoja, taiso klaidingus teiginius, pritaria abejonių nekeliantiems, palikdamas teisę kiekvienam turėti savo nuomonę, dėkoja pranešėjui bei diskusijos dalyviams.

2.2 ĮPRATINIMO METODAS

Į raginimą, įtikinėjimą tinkamai elgtis reaguojama įvairiai – vieni paklūsta, kiti numoja ranka. Reikia pripažinti, jog įtikinėjimo metodas apskritai menkokai efektyvus, tai tik auklėjimo proceso pradžia. Veiksmingesnis įpratinimas, įgalinantis suformuoti stabilius pozityvius įpročius.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2430 žodžiai iš 4818 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.