Auklėjimo procesas
5 (100%) 1 vote

Auklėjimo procesas

Įvadas

Auklėjomo teorija – pedagogikos mokslų disciplina, tyrinėjanti žmogaus auklėjimą pagal visuomenės gyvenimo tikslus ir idealus. Svarbiausias jos uždavinys – tirti žmogaus ir aplinkos sąveiką, brandinančią asmenybę, gebančią aktyviai veikti visuomeninių santykių sistemoje, ir sukurti moksliškai pagrįstą pedagoginės veiklos programą ir metodiką.

Referatas

Auklėjimo procesas

Seniausios ugdymo funkcijos – auginimas ir auklėjimas. Auginimas užtikrina biologinę, o auklėjimas – socialinę žmogaus saviraišką. Auklėjimu mokama tinkamai bendrauti, santykiauti su aplinka, elgtis pagal sutarties normas bei pripažintus etalonus. Tinkamus santykius bei elgesį sąlygoja asmenybės įsisavintos ir priimtos, teigiamai įvertintos bei išgyventos santykių veikla bei aplinka normos. Jos ilgainiui virsta nuostatomis, kurios sudaro vidinę poziciją, reguliuojančią tuos santykius bei elgesį. Žmogaus santykius veikia ne vien tiktai vidinė pozicija, bet ir indivudualybės bruožai, kurie pasireiškia kaip nepakartojamas charakteris. Juk gali būti, kad individo dorovinės nuostatos yra teigiamos, tačiau blogas charakteris sąlygoja netinkamus veiksmus bei poelgius. Mokinys turi teigiamą nuostatą į darbštumą, laiko jį didžiausia vertybe, darančia jį naudingą visuomenei, tačiau silpnas charakteris trukdo šią vertybę nuosekliai realizuoti.

Visa tai rodo, kad auklėjimas – tai santykių su aplinka, veikla ir savimi – charakterio bei elgesio formavimas.

Auklėjimo proceso struktūra

Auklėjimas turi išorinę ir vidinę struktūrą. Išorinė matyti pedagoginiame susitikime. Pedagoginis susitikimas – toksauklėtinio bendravimas su auklėjimo veikėjais ir veiksniais, kuris formuoja jame teigiamas asmenybės savybes: susitikimas su tėvais, mokytojais, mokyklų vadovais. Auklėtojams šis susitikimas visada tikslaingas. Jie stebi auklėtinį ir siekia padėti vadovauti jo pasaulėžiūriniam, doroviniam, socialiniam vystymuisi. Auklėtoja ir susitikimas su kolektyvu, siekiančiu bendrų mokymosi ar darbo tikslų,

Stiprus kolektyvas formuoja stiprias asmenybes. Tyrimai rodo, kad asmenybės vystymąsi labia efektyviai veikia vienmečių susitikimai laisvalaikiu. Jie kuria pažiūras ir įsitikinimus, dorovinį elgesį, estetinį skonį, gyvenimiškąsias orientacijas. Labia svarbu, kadtie susitikimai neįgytų neigiamo pobūdžio, kad individuali ar grupinė partnerystė turėtų tikrai auklejamąją reikšmę, nedarytų neigiamos įtakos. Įvairūs kiti atsitiktiniai žmonės daro neabejotiną poveikį, ne tik teigiamą, bet ir neigiamą

Šiuolaikiniame pasaulyje asmenybę auklėja labia svarbūs kultūrinės aplinkos veiksniai : knyga ir vaizduojamasis menas; televizija, kinas, radijas, interjeras, architektūra, vaizdinė agitacija. Visiems gerai žinoma, kokia didelė gamtinės ir socialinės aplinkos reikšmė auklėjimui.

Auklėjimo išorinė struktūra gali būti paprasta, pvz., žodinis poveikis – vidinis pokytis – elgesys. Tokio poveikio pakanka auklėti lengvai pasiduodančius vaikus, jaunuolius, suaugusius. Auklėjimo veiksmo struktūra esti dar paprastesnė, kai elgesys perimamas medžiojant, imituojant arba identifikuojans save su kai kuriais žmonėmis. Kartais elgesys perimamas netikėtai, be tikslo: prikimba, kai kurie žodžiai, ypač keiksmažodžiai, ir jais sunku nusikratyti. Kartą pabandė paauglys rūkyti ir neatsikrato šio įpročio. Vadinasi , “išsiauklėjama” staiga. Todėl auklėjimo proceso struktūrą ne visada lengva įžvelgti, kai išmokstamas naujas elgesys, ypač kai įvyksta perceptinis elgesio išmokimas.

Auklėjimo turinys neatskiriamas nuo būdų ir metodų, kuriais jis perteikiamas ir parimamas. Nustatytas toks auklėjimo turinio ir metodų priklausomumo dėsnis: juo efektyvesni auklėjimo metodai, juo sėkmingiau perimamas auklėjimo turinys.

Auklėjimo proceso elementas taip pat auklėjimo priemonė. Neįmanoma panaudoti auklėjimo veiksnių ir jų atlikimo būdų be tam tikrų priemonių.

Auklėjimo priemonių reikia ieškoti gamtinėje, istorinėje (visuomeninėje-socialinėje) aplinkoje ir pačiame žmoguje. Aplinka – visuotinai pripažintas ugdymo veiksnys. Ji veikia per konkrečius daiktus ir reiškinius, jų atvaizdus ar aktualiose aplinkybėse ir situacijose, kuriose kiekvieną gyvenimo akimirką atsiveria žmogus – auklėjimo subjektas.

Žmogaus vystymąsi lemia ne vien gamtinė, geografinė, bet ir istorinė aplinka: informacijos gausėjimas, naujos idėjos, ideologija, tobulėjanti žodinė ir nežodinė komunikacija, kurią reguliuoja normos, etalonai ( socialiniai ir kitokie pavyxdžiai), kultūra (mokslas, menas, filosofija, religija, technika). Visa tai – priemonės augančių ir suaugusių kartų auklejimui.

Auklėjimo rezultatus lemia pačiame žmoguje (auklėtojuje ir auklėtinyje) glūdinčios priemonės, kurias asmenybė panaudoja auklėjimui ir savirealizacijai: sąmonė (pažinimas, emocijos valia), savimonė (refleksija ir kt.), vidiniai (mąstymo) ir išoriniai, veikla (mokymasis, darbas, žaidimai, sportas).

Matome, kad auklėjimo priemonės yra materialinės, socialinės-kultūrinės ir individualinės tikrovės objektai, panaudojami auklėjimo tikslais. Sunku išskaičiuoti visas auklėjimo priemones.

Vidiniai auklėjimo proceso struktūros elementai

yra šie: 1) auklėjimo tikslų ir motyvų supratimas, poreikis auklėtis, tobulėti, 2) auklėjimo vertybių įsisąmoninimas ir įprasmininmas, 3) jų vertinimas ir išgyvenimas, 4) apsisprendimas veikti ir elgtis pagal vertybes, 5) dorovinės ir kitokios praktinės patirties kaupimas, 6) mąstymo ir elgesio pagal vertybinius etalonus koregavimas.

Šie vidiniai auklėjimo proceso struktūros komponentai sąlygoja pačius bendriausius asmenybės auklėjimo uždavinius, kurių mokslinis nagrinėjimas pateikiamas auklėjimo teorijose.

Auklėjimo proceso ypatumai

Auklėjimo proceso pobūdis skiriasi nuo mokymo, Jeigu mokymo procese susitinka mokytojas ir mokinys, tai auklėjančiojo susitikimo dalyviai labia įvairūs: mokytojai, auklėtojai, tėvai, mokyklos vadovai, vienmečiai ir t.t. Auklėtinį veikia jo prigimtiniai ir aplinkos veiksniai. Šį auklėjimo proceso bruožą galima pavadinti veikėjų ir veiksnių įvairove.

30 patarimų kaip auklėti vaikus

Kiekvienas iš mūsų norėtų būti idealus tėvas ar motina savo vaikams, bet… Vieniems trūksta laiko, kitiems – noro, dar kitiems – žinių. Net ir tie, kurie mano esą visažiniai, ras kai ką naujo ir netikėto.

1.Jums tenka atsakomybė. Ir dėlto į vaikus negalite žvelgti kaip į patogius bei naudingus jūsų gyvenime žmones.

2. Būkite pavyzdys. Vaikai mokosi iš tėvų. Jei į keblias situacijas reaguosite su įniršiu, prarasite savo atžalų pasitikėjimą.

3. pelnykite pagarbą. Tėvai privalo būti dėmesingi ne tik vienas kitam, bet ir kitiems, kurie bendrauja su jų vaiku. Tėvai turi elgtis taip, kad vaikai pripažintų jų autoritetą.

4. įgykite pasitikėjimą. Nereikalaukite iš tvarkos, jei patys esate nevalyvi. Tai jie laiko didele neteisybe.

5. Rodykite savo jausmus. Duokite laisvę emocijoms. Tada vaikams bus lengviau bendrauti, negu kai įtampa kruopščiai slepiama nuo jų.

6. Nerėkite . Jei tėvai klykia, šaukia, jie tampa lygiaverčiai vaikams ir negali būti jiems pavyzdys. Daugelis tėvų mano, kad garsiai šaukdami demonstruoja savo galią. Priešingai – tai silpnybė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1069 žodžiai iš 3459 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.