Auklėjimo šeimoje stiliaus įtaka paauglių akcentuacijų vystimuisi
5 (100%) 1 vote

Auklėjimo šeimoje stiliaus įtaka paauglių akcentuacijų vystimuisi

11213141

Įvadas

Kiekvienas žmogus turi daug asmenybės bruožų, kurie yra būdingi ne tik jam vienam. Šie bruožai gali būti labai įvairūs: darbštumas, drąsa, gerumas ir kt. Vienų labiau išryškėja vienas bruožas ar ypatybė, kitų – kitas. Keli individualūs, ryškūs charakterio bruožai leidžia apibūdinti žmogų kaip asmenybę, suprasti koks jis yra. Pvz.: labai geras, jautrus arba piktas, principingas. Dažnai būna tokių atvejų, kad kuris nors charakterio bruožas būna nepakankamai ar per stipriai išreikštas tokiu laipsiu, kad žmogui kyla įvairių psichologinių ir socializacijos sunkumų. Toks žmogus turi charakterio akcentuaciją.

Kas yra akcentuacija?

Nukrypimų turinčioms asmenybėms įvardinti buvo siūlyta nemažai terminų. Jau seniai iškilo problema, kaip atskirti psichologinių anomalių psichopatijas nuo kraštutinių elgesio normos variantų. Dar 1886m. V. M. Bechternas kalbėjo apie pereinamuosius laipsnius tarp psichopatijos ir normos, apie tai, kad psichopatiškumas gali būti tokio nedidelio laipsnio, jog natūraliomis sąlygomis nepasireiškia. 1894m. belgų psichiatras Dalmanas šalia neturincio pusiasvyros išskyrė greitai prarandantį pusiausvyrą tipą. Pedagoginėje ir psichopedagoginėje literatūroje paprastai išsamiau aptariami charakterio sutrikimai, pasireiškiantys valios ir jausmų srityje. 1968m. vokiečių psichiatras K. Leonhardas įvedė akcentuacijos ternminą.

Akcentuacija – tai toks kraštutinis charakterio ar temperamento nukrypimo nuo normos variantas, kai vienas ar keli bruožai nepakankamai ar per stipriai išreikšti tokiu laipsiu, kad žmogui kyla įvairių psichologinių ar socializacijos sunkumų. Laikui bėgant akcentuacija gali pereiti į psichopatiją.

Psichopatija – jau gana didelis charakterio sutrikimas, kuriam būtina nuolatinė medikų priežiūra ir kišimas dekompensacijų metu.

Sąlygiškai galima skirti charakterio ir temperamento akcentuacijas. Charakterio bruožai čia suprantami kaip vaiko interesų ir reakcijos tempas ir gilumas. Tačiau kalbamu atvėju ryškios ribos tarp temperamento ir charakterio akcentuacijų nėra. Įvairūs stebėjimai paskatino išskirti 2 akcentuacijų laipsnius:

1. ryški akcentuacija, kuri priskirtina prie pačių kraštutinių normos variantų ir išryškėja ypač greitai, bet be akivaizdžių priežasčių.

2. latentinė akcentuacija, kuri pasireiškia ganėtinai silpnai ar net visai nepastebima ir išryškėja esant tam tikrai situacijai ar psichiniai traumai, kai pasipriešinimas didesnis nei paprastai.

Akcentuacijų tipai

Demonstratyvusis tipas

Pagrindiniai šio tipo paauglių bruožai – tai neribotas egocentrizmas, nuolatinis noras būti dėmesio centre, atkreipti į save kitų dėmesį. Jie nori kad jais žavėtųsi, stebėtųsi jų sugebėjimais, juos gerbtų, užjaustų. Norėdamas atkreipti dėmesį, gali ir girtis, ir demonstruoti savižudybę, ir įnirtingai ginčytis su artimaisiais, vyresniais, taip pat efektingai kalbėti ir elgtis.

K. Leonhardas pagrindiniu šio tipo bruožu laiko sugebėjimą efektyviai išstumti, pašalinti iš sąmonės nepageidaujamus, nemalonius faktus, jausmus, mintis.

Demonstratyvių paauglių gebėjimas išstumti gana didelis – jie gali visiškai pamiršti tai, ko nenori žinoti arba pradeda meluoti visai nemanydami, jog tai yra melas. Šio tipo paauglių melas ir fantazavimas nukreipti į savo gyvenimo ir asmenybės pagražinimą, jie meluoja jeigu jiems tai būdinga. Meluodami jie taip įsijaučia, jog pradeda manyti, kad jie kalba tiesą.

Demenstratyvaus tipo bruožai dažnai pasireiškia jau vaikystėje. Tokie vaikai, norėdami būti dėmesio centre, drąsiai deklamuoja, šoka, pasakoja įvairias istorijas nepažįstamiesiems. Tokiems vaikams nepatinka, kai jų akivaizdoje giria kitus, skiria kitiems daugiau dėmesio. Demonstratyvūs vaikai visokiais būdais siekia būti pripažinti, todėl tėvai savo atžalas tiesiog dievina dėl “gerųjų” savybių. Tačiau šis gerumas labai pavojingas savo bendraamžiu grupėje. Su tuo susijusi dar viena šių vaikų savybė – elgsenos suteiktų padarinių neįvertinimas. Daugelis demonstratyvių paauglių prieštaringai auklėti. Pradžioje juos labai lepino, rūpinosi, o vėliau dėl kokių nors priežaščių visa tai nutrūkdavo. Mokykloje demonstratyvūs paaugliai taip pat nori atkreipti dėmesį į save, savo elgesį. Atsiranda įvairūs prieštaravimai konfliktai.

Silpnoji demonstratyvios asmenybės vieta – nesugebėjimas susitaikyti su aplinkinių dėmesio stoka. Su tuo gali būti susijęs ir demonstratyvus bėgimas iš namų, kuriuo dažniausiai siekiama vėl patirti dėmesį.

Padantinis tipas

Šio tipo pagrindiniai bruožai ankstyvoje vaikystėje labai žymiai nepasireiškia. Vaikai dažniausiai būna drovūs, nekalbūs, baigštūs, turintys polinkį mąstyti, svarstyti, dvejoti. Dažnai bijo nepažįstamų žmonių, naujų daiktų, tamsos, pasilikti vieni ir pan.

Paauglystėje didelių pakitimų nepastebima. Šiems paaugliams labai sunku priimti savarankiškus sprendimus. Gyvena ramų, be didesnių pokyčių gyvenimą. Neryžtingi, prieš ką nors pradėdami ilgai apmąsto. Neišnyksta baimė, greitai atsiranda įkyrių minčių, vaizdinių, prisigalvoja nelaimių, bėdų. Nuolat baiminasi, kad neatsitiktų kas nors blogo su jais pačiais, jų artimaisiais. Susikuria įvairius ritualus, ypatingus veiksmus,
vaiždinius, kuriuos atlieka galvodami išvengti įvairių nelaimių. Nuolat galvoja apie savo poelgius, jausmus, poelgius. Gali dažnai tikrinti savo veiksmus, pvz. ar užsuko vandenį, ar išjungė šviesą ir pan. Dažnai pernelyg kruopščiai ima rūpintis savo sveikata. Prieš ką nors pradėdami, jie nori įsitikinti ar neras geresnio sprendimo, ar nėra kitų variantų. Ilgi ir bevaisiai pedantinio tipo asmenybių svyravimai gali peraugti į panišką baimę.

Teigiami pedantinio tipo bruožai yra tie, kad šie žmonės yra sąžiningi, viską atlieka kruopščiai, tvarkingai, mėgsta savo darbą.

Užstrigusio afekto tipas

Užstrigusio afekto tipo pagrindas yra patologinis afekto pastovumas. Veiksmo afektas dingsta labai lėtai, šios akcentuacijos bruožai pasireiškia ne tik tada, kai įvyksta kas nors negero, bet ir prėjus kuriam laikui, tereikia prisiminti tai, kas įvyko ir vėl atgyja neigiamos emocijos. Šio tipo asmenybės pyktis dažnai nuslūgsta, jeigu galima nubausti tą, kuris jį supykdė. Kartais būna, kad pyktis pasireiškia po kiek laiko. Afektas išsilaiko labai ilgai, net ir neskatinamas. Šio tipo paaugliai niekeda neužmiršta įžeidimų, nors tie įžeidimai ir minimalūs, tai kerštingos ir egoistiškos asmenybės.

Įžeidimai pirmiausia siejami su savimeile, savigarba. Dažnai aplinkinių sukeltas neteisybės afektas yra silpnesnis, nei tas, kuris sukeltas egoistiniu pagrindu. Liguista savimeilė dažniausiai siejasi su dideliu pasitikėjimu savimi, todėl tokiems paaugliams paskatinimų visada mažai. Kovodami už tiesą, jie kovoja už save, apibendrinimu jie tiesiog labiau aktualizuoja asmenines pretenzijas. Užstrigusio afekto paaugliams būdingas ambicingumas ir garbės troškimas, taip pat įtarumas ir didelis jautrumas. Juos dažnai vadina užsispyrėliais, uždarais ir kerštingais. Dažnai skundžiasi, kad su jais blogai elgiamasi, nepasitiki kitais žmonėmis. Taip pat atsiranda galimybė jausti nuolatinę baimę.

Epileptoidinis tipas

Pagrindiniai šio tipo bruožai – nesusivaldymas, impulsyvumas, siekimas palaikyti nustatytą tvarką, konservatyvumas (nepriima to, kas nepripažinta kitų), psichikos inertiškumas, agresyvumas. Vaikystėje epileptoidai būna kaprizingi ir pikti, gali ištisas valandas verkti dėl neaiškių priežasčių, jų neįmanoma nuraminti, nei sudrausminti.

Paauglystėje patrauklūs charakterio bruožai yra kruopštumas, stropumas, patikimumas (visada ištesės savo pažadą), punktualumas (kad nepavėluotų nusistatys du žadintuvus ir paprašys, kad jį pažadintų), dėmesys savo sveikatai. Turi nemažai atstumenčių charakterio bruožų: žiaurumas, nejautrumas kitų nelaimei, besaikis veiklumas, agresyvumas. Vienintelis geras žmogus epileptoidui yra jis pats. Jis nepakenčia, kai jam nepaklūsta ir labai pyksta, kai pažeidžiami jo interesai. Epileptoidas lengvai įsiunta. Pyktį gali sukelti bet kokia smulkmena, į viską reaguoja įniršio protrūkiu. Gali sužaloti silpnesnį už save, padaryti įvairių žiaurių nusižengimų. Šio tipo paaugliai labai greitai užsidega, tačiau nelinkę ilgai konfliktuoti. Linkę lėtai mąstyti, net į paprasčiausius klausimus ilgai reikia laukti atsakymo. Jeigu tenka kalbėti, didelį dėmesį kreipia į smulkmenas, nevisada atskleidžia dalyko esmę. Asmeniniame gyvenime laikosi tam tikrų nusistatytų taisyklių, kurios apsaugo nuo netikėtumų, suteikia gyvenimui vienodumo.

Jie neužmezga atsitiktinų pažinčių, jeigu paauglys kurį nors laiko savo draugu, jis vykdo visus tikrojo draugo įsipareigojimus. Neištikimam draugui jis niekada neatleis.

Epileptoidiška asmenybė pasižymi didele fizine jėga, kuri afekto metu gali virsti “žvėriška”. A.E.Ličko teigia, kad šis tipas yra sunkiausias socialinei adaptacijai.

Hipertiminis tipas

Pagrindiniai bruožai, kuriais pasižymi šio tipo paaugliai,- optimizmas, pakili nuotaika, atvirumas bendraujant su žmonėmis, energija, kurios būna net perdaug. Šios energijos perteklius dažnai trukdo jam prisitaikyti, o visada džiaugsminga, judri nuotaika neleidžia deramai įvertinti pavojų ir aplinkybių, nebaigti pradėto darbo iki galo.

Šiems paaugliams nėra sunku gyvenime, savo didelio veiklumo dėka daug ko gali pasiekti. Tačiau jie yra tingūs ir lengvabūdžiai, negali susitelkti prie vieno dalyko, ypač jeigu tam reikia daug pastangų. Hipertimikai įdomūs pašnekovai, visuomenėje esantys dėmesio centre, linksmi, mėgsta būti kompanijoje. Gali užsiimti bet kokia veikla, tačiau ji turi būti nemonotoniška. Jeigu veikla jam neįdomi, jis yra linkęs ją mesti ir pereiti prie ko nors kito. Esant ryškiai akcentuacijai, nuolat pažeidinėjamos etinės normos, rimtis, netinkamai išsišokama, nesirūpinama savo autorotetu. Dažnai imasi labai daug ir nieko neatlieka iki galo.

Mokykloje šio tipo paaugliai galėtų pasiekti gerų rezultatų, tačiau jie lengvabūdžiai, negali susikaupti prie vieno dalyko, jiems gerai sekasi visi mokomieji dalykai, tačiau žinios būna paviršutiniškos, dažnai nesistemingos. Šiems paaugliams reikėtų sukurti sąlygas, kad išryškėtų jų lyderiavimas ir energija, suteikti galimybių jam įdomiai ir laisvai bendrauti, surasti tinkamą darbą, užsiėmimą, kuris jį sudomintų (sportas, turizmas ir t.t.).

Distiminis tipas

Tai dipertiminio tipo priešingybė. Distimikai labai rimti ir dažnai įžiūrintys blogąsias gyvenimo
Giliai juos sukrėtę įvykiai, pesimistiškai nusiteikusiems paaugliams gali sukelti sukelti depresiją. Jiems būdingas lėtas mąstymas, pasyvumas. Retai dalyvauja kokioje nors veikloje, diskusijoje beveik nepareiškia savo nuomonės. Jie rimtai žiūri į savo pareigas, darbą. Paaugliai yra taktiški ir sąžiningi, tačiau aktyvumo stoka jiems neleidžia pasireikšti daugiau. Būdami socialinėje grupėje, dismikai būna drovūs, nedrąsūs, pasyvūs.

Afektyviai labilusis tipas

Pagrindinis šio tipo bruožas – kraštutinė nuotaikų kaita. K.Leonhardo aprašytam afektyviai labiliam tipui būdinga hipertiminio ir distiminio tipo kaita. Aktyviau pasireiškia tai vieno, tai kito tipo bruožų kaita. Dažniausiai tai priklauso nuo kokių nors konkrečių įvykių arba dėl neaiškių priežasčių. Šio tipo paaugliai labai greitai dėl ko nors apsidžiaugia, taip pat labai greitai gali dėl ko nors nuliūsti. Kai kurie afektyviai labiliojo tipo paaugliai turi polinkį į neurotines reakcijas. Labai prisiriša prie žmonių, draugų. Kuriuos renkasi tokius, kurie galėtų užjausti, suprasti, padėti sunkią minutę. Patys labai pergyvena dėl draugų nesėkmių. Labai jautriai reaguoja į pagyrimus, dėkingumą. Tai jiems suteikia džiugesį, o papeikimas ir patyčios – skausmą, gilų išgyvenimą. Labai pergyvena dėl sergančių, nelaimingų žmonių, gyvūnų, gali net pereiti į depresiją. Šiam tipui būdinga meilė muzikai, menui, religijai, sportui, gamtai ir pan. Afektyviai labilusis tipas labai dažnas menininkų tarpe.

Sensityvusis tipas

Nuo pat vaikystės šio tipo asmenybės bijo vienumos, tamsos, gyvūnų, triukšmingų bendraamžių, nejaukiai jaučiasi tarp svetimų žmonių, pasimeta naujoje aplinkoje. Labai prisirišę prie giminių ir artimųjų, stengiasi kuo mažiau eiti iš namų. Iš jų dažnai tyčiojasi bendraamžiai, tai tai vadinami “atpirkimo ožiai”. Paauglystėje jie nėra visiškai atsiriboję nuo aplinkinių ir nebendraujantys. Su sau artimais žmonėmis, prie kurių jie yra labai prisirišę, jie bendrauja labai gerai. Šio tipo paaugliai dažnai linkę bendrauti su už save jaunesniais, jie jaučiasi saugesni ir ramesni.

Jie mato daugybę savo trūkumų, ypač moralinių, etinių ir valios. Sensityvai nepakenčia aplinkinių įtarumo, šaipymosi iš jo poelgių, negeranoriško dėmesio, viešų kaltinimų. Jie vengia bendrauti su pernelyg gyvais, nerimstančiais žmonėmis. Mokykloje jie stengiasi mokytis, tačiau bijo kontrolinių, egzaminų, varžosi atsakinėti prie lentos, juos gąsdina triukšmas per pertraukas. Pripratę prie klasės, jie labai kenčia, jegu reikia pereiti į kitą mokyklą. Su sensityviais paaugliais nelengva užmegzti ryšius, tačiau jų poreikis dalytis savo slaptais išgyvenimais būna pakankamai stiprus. Todėl su jais reikia dažniau kalbėti, analizuoti, nagrinėti situacijų detales. Tai padėtų jiems pamažu imti vertinti save, įveikti savo menkavertiškumo jausmą.

Emocionalusis tipas

Šio tipo paaugliams būdinga jautrumas, gilūs jausmai. Dažnai juos vadina minkštaširdžiais. Jie labai prisirišę prie savo artimųjų, juos lengva sugraudinti. Sunkiai išgyvena išdavystę, išsiskyrimą. Įvairūs sukrėtimai palieka gilų pėdsaką jų širdyse, gali pereiti net į depresiją. Emociški paaugliai geraširdžiai ir humaniški, išsiskiria dvasingumu. Mėgsta būti gamtoje, žavisi meno kūriniais. Gali susijaudinti net ir dėl mažiausių nesėkmių. Dažnai pergyvena, verkia dėl blogo pažymio, liūdnai pasibaigusio filmo. Bet kokį įvykį priima labai rimtai. Dažnai būna baikštūs.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2197 žodžiai iš 4190 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.