Aukštaitijos nacionalinis parkas3
5 (100%) 1 vote

Aukštaitijos nacionalinis parkas3

Turinys

1. Įvadas 1

2. Aukštaitijos krašto praeitis 3

3. Aukštaitijos nacionalinio parko įkūrimo istorija 5

4. Nacionalinio parko gyvenvietės ir kaimai 6

5. Gyventojai ir jų verslai 8

6. Nacionalinio parko zonos. Augalija ir gyvūnija. 10

7. Ežerai 12

8. Turizmas ir poilsis 13

9. Išvados 15

10. Panaudota literatūra 18

Įvadas

Aukštaitijos nacionalinis parkas – aukštaičių žemės perlas, plačiai išgarsėjęs gražuoliais ežerais bei juos juosiančiais miškais. Kraštas, kurio ežerų pakrantes, vaizdingas kalvų pašlaites bei ramų miškų prieglobstį nuo seno pamėgo žmonės, apsigyvenę vienkiemiuose, didesniuose ar mažesniuose kaimuose, istorinę praeitį menančiuose senuose miesteliuose. Vietomis čia kaimų, ypač nedidelių, neįprastai gausu, o nemažuose plotuose žmonių atrodo apskritai negyvena. Kai kur kalvų pašlaitėse rikiuojasi ištisos virtinės vienkiemių, kitur net pusę dienos eidamas ir nuošalaus kiemo neužtiksi. Beveik du tūkstančiai dabartinių parko gyventojų gyvena 82 skirtingo dydžio kaimuose ir vienkiemiuose, išsibarsčiusiuose tarp 70 proc. parko teritoriją užimančių miškų ir 15,6 proc. ploto užimančių 102 ežerų.

Mokėjo mūsų senoliai savo buičiai gražesnę vietą parinkti, žinojo kaip vandenį ar miško medį panaudoti. Dėl to visoje Lietuvoje garsūs etnografiniai Šuminų, Salų, Strazdų, Vainoriškės kaimai, Kaltanėnų miestelis, gražioji Palūšė ir daugelis kitų aukštaitišką dvasią saugančių kaimų.

Gyvenviečių ir kitų etnokultūros vertybių apsauga buvo viena iš priežasčių 1974 metais įkurti Aukštaitijos nacionalinį parką. Be jų, dar buvo numatyti kiti uždaviniai: saugoti Šiaurės Rytų Lietuvos gamtos vertybes nuo urbanizacijos, gausinti retas augalijos ir gyvūnijos rūšis; atlikti mokslinius tyrimus, susijusius su gamtos ir kultūros vertybių apsauga; plėtoti pažintinį turizmą ir poilsį; išlaikyti gamtinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčius kraštovaizdžius.

Nacionalinis parkas įkurtas kalvotoje ir miškingoje Lietuvos teritorijoje. Čia gyvena etninė lietuvių grupė aukštaičiai. Aukštaičių gyvenamosios vietos į rytus nuo Dubysos ir į šiaurę nuo Nemuno bei Neries. Aukštaitija – geografinis pavadinimas aukštesnei, palyginti su jūros paviršiumi, Lietuvos teritorijai apibūdinti. Aukštaičių vardas minimas XIII-XIV a. rašytiniuose šaltiniuose. Šį vardą raštuose ir sutartyse mini kronininkas Dusburgas, Gediminas, Vytautas, Livonijos ir Kryžiuočių ordinai. Pagal etninės kultūros ir papročių skirtumus skiriami rytų ir vakarų aukštaičiai. Parko teritorija yra Rytų Aukštaitijoje.

Aukštaičiai pasižymi svetingumu, lakia fantazija, kuklumu, polinkiu bendrauti. Plačiai žinomi savo dainomis, mįslėmis, gausia tautosaka. Čia kiekviena parapija turi savo šnektą ir šnektelę. Sodybas puošia medžiai, gėlių darželiai,sodai.

Demografiniai tyrimai parodė, kad nuo 1959 metų iki 1996 metų nacionalinio parko gyventojų ir kaimų sistema neatpažįstamai pasikeitė. Parko teritorijoje labai intensyviai mažėjo gyventojų skaičius, vyko spartus žmonių senėjimas, vaikų skaičius šeimose mažėjo. Tai vis veiksniai išskiriantys parką iš daugelio Lietuvos kaimo vietovių. Dabartinę kritišką parko gyventojų amžiaus struktūrą galima būtų laikyti pavyzdžiu, demografiniu požiūriu vienu iš nepalankiausių tolesnei raidai ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Nacionaliniame parke, kruopščiai prižiūrimoje gamtosauginėje teritorijoje, vyko intensyvūs negatyvūs demografiniai ir socialiniai procesai, kuomet sparčiai tuštėjo kaimai. Tarybiniu laikotarpiu reguliuoti tokį sudėtingą reiškinį, kaip gyventojų pasiskirstymą teritorijoje, parkui savo jėgomis nebuvo įmanoma. Jis tebuvo nedidelis sraigtelis sudėtingame socialiniame-ekonominiame gerokai didesnių teritorijų ir jose vykstančių procesų mechanizme.

Dabartiniu metu vienkiemiai ir nedideli kaimeliai nacionaliniame parke, suteikiantys jam nepakartojamo kolorito ir gyvybingumo, yra prie natūralaus išnykimo ribos, išmirus juose daugumai gyventojų. Nelikus žmonių, gali nebūti kam perimti aukštaitiško kaimo tradicijų, per šimtmečius sukurtų šio krašto žmonių ir traukiančių iš kitur atvykusio širdį. Todėl vienas svarbiausių parko rūpesčių – išsaugoti šiuos kaimus, išlaikyti juose gyvenančius gyventojus, o taip pat pakviesti čia gyventi jaunus, energingus, mylinčius šį kraštą žmones.

Tolesnė parko demografinė padėtis, gyventojų socialinės-ekonominės perspektyvos, o kartu ir turizmo bei poilsio galimybės labai priklausys nuo daugelio sąlygų, ypač nuo parko tinkamumo įvairioms tradicinėms šio krašto verslo šakoms. Poilsiautojų priėmimas – tai svarbus ir perspektyvus verslas, galintis išlaikyti gyventojus, pagerinti šios saugomos teritorijos demografinę būklę. Natūralios sąlygos turizmui ir poilsiui čia išties geros: nuostabaus grožio gamta, puikūs rekreaciniai ištekliai, taip pat didžiulė gyventojų patirtis plėtojant šią veiklą.

Statistiniai duomenys apie kaimus ir parko gyventojus gauti visuotinių gyventojų surašymų metu nuo 1959 metų,demografiniai rodikliai paskaičiuoti, surinkus informaciją apie gyventojus keturiose parko seniūnijose nuo 1991 metų. Tokiu būdu gauta išsami informacija apie parke gyvenusius 1906 žmones.
Be to, siekiant ištirti gyventojų požiūrį į tolesnę parko raidą, agroturizmą, poilsio verslo plėtotę ir kt., buvo atliktos sociologinės apklausos keliuose svarbiausiuose kaimuose. Vietinių žmonių nuomonę buvo įdomu sužinoti, galvojant apie tolesnes parko perspektyvas. Svarbu paminėti, kad tyrimai buvo atliekami senosiose parko teritorijos ribose, nes 1997 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė naują Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schemą, pagal kurią parko plotas buvo padidintas ketvirtadaliu ir dabartiniu metu sudaro 40 tūkst. ha.

Aukštaičių krašto praeitis

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje prie upių ir ežerų žmonės gyveno nuo seniausių laikų. Miškai ir vandenys, matyt, buvo tie veiksniai, kurie jau žiloje senovėje traukė į dabartinio nacionalinio parko apylinkes pirmuosius gyventojus – žvejus ir medžiotojus, vėliau tapusius žemdirbiais. Archeologiniai radiniai Kirdeikiuose ir netoli Ginučių piliakalnio rodo, kad jau neolito periode, t.y. III tūkstantmetyje pr. m. e., čia gyventa žmonių.

Intensyviau šiame krašte pradėta apsigyventi mūsų eros pradžioje. Apie nuolatines gyvenvietes byloja likę piliakalniai ir akmens amžiuje žmogaus vartoti darbo ir kovos įnagiai – strėlių antgaliai, peiliai, kirviai, tinklų pasvarai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo, randami Kretuono, Žeimenio, Dringių, Balčio ežerų pakrantėse, Pakretuonės, Pažeimenės, Meironių kaimų apylinkėse. Čia senieji mūsų gentainiai IX – VIII a. pr. Kr. žvejojo, medžiojo, gynėsi nuo priešų.

Kaltanėnų girininkijos Pakretuonės miškas išsaugojo unikalią akmens amžiaus tvirtovę. Archeologai iš po žemės sluoksnio atkasė griovį, o už jo strėlių suvarpytą medinę rastų sieną. Akmens amžiaus pastatuose rasta įvairios paskirties darbo įrankių. Medikai ištyrė žmonių palaikus ir nustatė, kad, nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, – dažno badavimo, traumų, ligų, – šio krašto žmonės sulaukdavo žilos senatvės.

Gyvenviečių, piliakalnių, kapinynų nacionalinio parko teritorijoje išliko gana daug. Netoli Ginučių kaimo, tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų, labai gražioje vietoje, greta vienas kito dunkso Ginučių Papiliakalnio piliakalniai. Piliakalnio papėdėje likę senos gyvenvietės liekanų. Spėjama, kad čia stovėjusi stipri Linkmenų pilis.

Į rytus nuo Šeimaties kaimo, 144-ajame Minčiagirės girininkijos kvartale, Žiežulnio ežero pietvakarinėje pakrantėje, yra istorijos šaltinių neminimas piliakalnis. Netoli šio piliakalnio archeologai rado gyvenvietę, kurioje žmonės gyveno I tūkst. pr. Kr.

Paminėtinas Pilalės piliakalnis, esantis 10-ajame Palūšės girininkijos kvartale, ir Puziniškių piliakalnis netoli Puziniškių kaimo.

Daug pilkapių išliko Minčios, Ažvinčių girioje, Linkmenų ir Kaltanėnų miškuose, Dringių, Tauragno, Žeimenio, Pakaso ir kitų ežerų pakrantėse. Pilkapiai- iki 2,5 m. aukščio ir 18 m. skersmens, apjuosti griovių. Dalis jų su akmens vainikais. Tai kapinynai, kuriuose palaidoti lietuvių protėviai, prieš daugelį šimtų metų.

Parko teritorijoje išliko senojo tikėjimo apeigų vietų: alkakalnių, apeiginių akmenų,senųjų medžių, didingų kalvų. Viena iš jų – Ladakalnis, stūksantis tarp Alksno, Ūkojo ir Linkmeno ežerų. Ant šios 160 m. aukščio kalvos amžių amžius buvo garbinama pasaulio karalienė dievų motina didžioji deivė gimdytoja Lada. Po krikščionybės įvedimo Lados vietą užėmė Dievo motina Marija, kuri, palaiminusi užaugintą derlių, įžengia į Dangų.

Dabar ant Ladakalnio pasitikti saulės išleistuvių dieną ateina Kirdeikių ir Linkmenų abiturientai, Rasos švenčių naktį jo papėdėje ieškoma laimę lemiančio paparčio žiedo. Turistų ir moksleivių grupės, lankydamos Ladakalnį, prisimena krikščionybės ir sovietmečio laikais pamirštą dangaus, žemės, vandens, atmosferos ir ugnies valdovę, nesibaigiančios gyvybės davėją, žmonių gyvenimo tvarkytoją ir moralės saugotoją Ladą.

Norint apibūdinti teritorijos, kurioje yra dabartinis nacionalinis parkas, strateginę, ekonominę ir administracinę padėtį, reikia bent trumpai aptarti pro čia ėjusius kelius. Per šias apylinkes – šiaurės rytų Lietuvos teritoriją – ėjo senas prekybos kelias, jungęs geografinį Vilniaus mazgą su Dauguva. XVIII a. pradžioje pro Linkmenis ėjo keliai į Vilnių, Ukmergę, Breslaują, Tauragnus, o vasarą – kelias į Rygą.

XVI a. viduryje Lietuvos valstybė buvo paskirstyta administraciniais vienetais, vadinamais pavietais. Pavietai iš esmės buvo sudaryti iš anksčiau egzistavusių genčių teritorijų. Dabartinio nacionalinio parko teritorija buvo Linkmenų valsčiuje, kuris kitados įėjo į Vilniaus tijūnystės teritoriją, pavaldžią didžiajam kunigaikščiui. Lietuvos valstybėje tijūnas buvo dvarų valdytojas ir jų pajamų tvarkytojas. Vilniaus tijūnas turėjo aukščiausiąją valdžią. Linkmenyse gyveno tijūno įgaliotinis – tijūnėlis.

Kitas karaliaus dvaras buvo Ažvinčiuose Karalius daugiau pajamų gaudavo ne iš dvarų, o iš savo valsčiaus gyventojų dirbamos žemės. Ažvinčių giria, kurios ribose įsikūrė Šuminų, Strazdų ir Vaišnoriškės kaimai, priklausė karališkosioms girioms ir buvo tvarkoma pagal tuo metu veikusius nuostatus.

Labai nukentėjo žmonės nuo karų, maro ir ligų XVIII a.
pradžioje. Iš 1729 m. inventoriaus matyti, kad Linkmenų valsčiuje tebuvo likę vos trečdalis gyventojų. Daugelis sodžių su gyventojais ir sodybomis visai išnyko.

1795 m. Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos, Linkmenų dvaras perėjo Rusijos carų nuosavybėn. Po 1831 m.sukilimo jis buvo išparduotas vietos gyventojams.

1863 m. sukilėliams gaudyti Minčios-Ažvinčių girioje iškirsta plati Muravjovo (Koriko), vietos gyventojų vadinama šaikine, linija. Ji tęsėsi nuo Dimutiškių pelkių iki Baluošo ežero. Ties šia linija stovėjo šaudyti pasiruošę kareiviai, o varovai varė sukilėlius iš girios.

Pirmosios pradinės mokyklos buvo įsikūrusios Linkmenyse ir Palūšėje. Spaudos draudimo metais šiose mokyklose uždrausta lietuvių kalba, todėl daugelyje kaimų veikė slaptosios lietuviškos mokyklos. 1918-1939 m. dalį parko teritorijos buvo okupavusi pilsudskinė Lenkija. Visos lietuviškos mokyklos uždarytos, mokytojai ir kunigai – persekiojami.

Krašto žmonės aktyviai dalyvavo 1945-1952 m. partizaninėse kovose.

Šiuo metu nacionalinio parko teritorijoje yra 84 kaimai ir gyvenvietės, kur gyvena apie 2 tūkst. gyventojų.

Aukštaitijos nacionalinio parko įkūrimo istorija

Lietuviai nuo seno brangino gamtą, girias bei pavienius medžius. Ažvinčių senoji giria išliko rūpestingų miško sargų, sugebėjusių girią apsaugoti nuo caro, vokiečių, bolševikų, užsienio pirklių ir miško gaisrų, dėka. Ne visai teisūs būtume sakydami, kad nacionalinio parko istorija prasideda 1960 m., kai tuometinė šalies vyriausybė šiame krašte gimusio geografo prof. Česlovo Kudabos rūpesčiu dabartinio parko teritorijoje įsteigė Ignalinos kraštovaizdžio draustinį. Draustinio teritoriją sudarė 9030 ha. Įsteigimo tikslas – apsaugoti Baluošo, Dringių, Lūšių, Asalnų, Ūkojo, Almajo ir kitų čia esančių ežerų miškingas ir kalvotas pakrantes, gyvūniją bei retųjų augalų augimvietes, suderinti ūkinę ir turistinę veiklą su gamtos apsaugos siekiais. Uždrausta keisti kraštovaizdį, naikinti augalų bendrijas, ganyti miške gyvulius, pradėti statybas nesuderinus su suinteresuotomis šalies organizacijomis. Stovyklauti, statyti automobilius, kurti laužus leista tik tam tikrose vietose. Kurtiniams, kai kurių rūšių ereliams, juodiesiems gandrams, lūšims ir kitai retai gyvūnijai apsaugoti greta Ignalinos kraštovaizdžio draustinio įsteigiamas Ažvinčių botaninis-zoologinis draustinis. Šis draustinis apėmė 34 Ažvinčių girios kvartalus (4200 ha).

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1950 žodžiai iš 6065 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.