Aukštojo mokslo sistema Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Aukštojo mokslo sistema Lietuvoje

Turinys:

Įvadas 2

1. Aukštasis mokslas Lietuvoje 4-5

2. Aukštojo mokslo reforma 6-8

3. Aukštojo mokslo finansavimas ir jo aspektai 9-14

4. Studiju sistemos alternatyvos 15-17

Išvados: 18

Naudota literatūra: 19

Įvadas

Daugelyje išsivysčiusių valstybių švietimas laikomas valstybiniu prioritetu. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme skelbiama, kad „ Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis – prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Todėl jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis.“

1996 metų rinkimuose balsų daugumą Lietuvos Respublikos Seime laimėjo Lietuvos konservatoriai. Vienas jų rinkimų šūkių skelbė, kad „švietimas yra visų socialinių reformų pagrindas“. Šios nuostatos laikosi ir kitos Lietuvos partijos. Taigi švietimas yra itin vertinamas – jis lemia visuomenės kompetenciją, jos vertybines orientacijas ir veikia visą valstybės gyvenimą.

1. Aukštasis mokslas Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymas (2000 03 21) įteisina binarinę aukštojo mokslo sistemą -universitetai ir kolegijos.

Aukštasis išsilavinimas – tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Pagrindinės studijos – tai pirmosios pakopos nuosekliosios universitetinės bei neuniversitetinės studijos.Vientisosios studijos – tai aukštesnei profesinei kvalifikacijai įgyti skirtos studijos, kai derinamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos.

Universitetinių pagrindinių studijų trukmė yra 4 studijų metai, neuniversitetinių pagrindinių studijų trukmė – ne mažiau kaip 3 studijų metai. Bakalauras – kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam nuosekliųjų universitetinių studijų pirmosios pakopos studijų programą. Baigus bakalauro studijas, gali būti tęsiamos specializuotos profesinės arba magistrantūros studijos.

Magistrantūra – asmens profesinei ir mokslinei kvalifikacijai kelti skirtos antrosios pakopos nuosekliosios universitetinės studijos. Magistrantūros studijų trukmė yra ne trumpesnė kaip 1,5 ir ne ilgesnė kaip 2 studijų metai. Rezidentūra – antrosios pakopos universitetinės studijos, skirtos medicinos studijas baigusiems asmenims rengti medicinos praktikai. Specialiųjų profesinių studijų trukmė yra ne trumpesnė kaip 1 ir ne ilgesnė kaip 2 studijų metai.

Doktorantūra – tai mokslininkams rengti skirtos trečiosios (aukščiausios) pakopos universitetinės studijos, moksliniai tyrimai ir disertacijos rengimas. Baigus magistrantūrą, doktorantūros trukmė yra ne ilgesnė kaip 3 metai, o baigus specialiąsias profesines ar vientisąsias universitetines studijas, – ne ilgesnė kaip 4 metai. Meno aspirantūra – trečiosios (aukščiausios) pakopos universitetinės studijos, skirtos aukštosios mokyklos meno dalykų dėstytojams rengti ir menininkams specializuotis. Meno aspirantūros trukmė – ne ilgesnė kaip 2 metai.

Doktorantas rengia ir viešai gina daktaro disertaciją daktaro laipsniui įgyti. Teisę skelbti priėmimą ir suteikti daktaro laipsnį pagal mokslo kryptis mokslo ir studijų institucijoms Lietuvos mokslo tarybos teikimu suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybiniai mokslo institutai, siekdami mokslo ir studijų integracijos, organizuoja bendras su aukštosiomis mokyklomis doktorantūros studijų programas…

1Pav. Aukštojo mokslo sistema Lietuvoje

2. Aukštojo mokslo reforma

1991 m. Lietuvoje – pirmoje iš pokomunistinių Rytų ir Vidurinės Europos šalių – buvo žengtas radikalus mokslo reformos žingsnis – Mokslų akademijos institutai atskirti nuo jos ir tapo savarankiški. Skirtingai, negu buvo tikėtasi, per devynerius metus institutų ryšiai su aukštosiomis mokyklomis sustiprėjo, bet jie liko savarankiškomis mokslo įstaigomis, prie jų dar prisidėjo keliolika anksčiau įvairioms žinyboms ar ministerijoms priklausiusių institutų, tad dabar Lietuvoje yra 29 valstybiniai mokslo institutai. Nors jie yra įteisinti galiojančio Mokslo ir studijų įstatymo, tačiau nuolat keliamas klausimas dėl jų statuso ir ateities.

Mokslo ir studijų sistemos reformą Lietuvoje ėmėsi spartinti tik 1997 m. Vyriausybės sukurtos dvi ekspertų grupės, vadovaujamos A.Janulaičio ir R.Sližio. Jos inicijavo mokslo institutų ir aukštųjų mokyklų veiklos vertinimą, pasitelkus Lietuvos mokslininkus. Pagal vertinimo rezultatus institutai buvo suskirstyti į kelias grupes, tačiau po ilgų diskusijų visiems institutams, bet skirtingam laikui, buvo paliktas ankstesnis statusas, tiesa, jų finansavimas šiek tiek susietas su veiklos produktyvumu.

Minėtos komisijos padarė išvadą, kad „sprendimų
esminiais mokslo ir studijų klausimais formulavimas atiduodamas Lietuvos mokslo tarybai, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijai bei valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijai, o šios institucijos dėl savo struktūros ir formavimo principų gali tik stabilizuoti esamą situaciją”. Tad prie Švietimo ir mokslo ministerijos buvo įkurtas Mokslo ir studijų departamentas (sudarytas iš buvusių ir, matyt, todėl galinčių daryti esminius sprendimus mokslininkų), kuriam buvo pavesta formuoti ir įgyvendinti valstybinę mokslo ir studijų politiką.

2000 m. kovo 21 d. priėmus Aukštojo mokslo įstatymą, vyriausybės mokslo politikos nuostatas turi įtvirtinti naujas bendresnis „Mokslo ir studijų įstatymas”.

Suformulavus tolesnės reformos principus, detalius vertinimo kriterijus bei finansavimo taisykles, 2001 m. pradėta vykdyti valstybinių mokslo ir studijų institucijų sistemos restruktūrizacijos reforma.

Deja, ir naujasis Aukštojo mokslo įstatymas, kuriame yra ir atskirų gerų dalykų, apskritai rodo, jog einama ne sistemiškos struktūrinės reformos linkme, o esamos sistemos modifikavimo keliu, siekiant kiekybės kokybės sąskaita, stiprinant biurokratinę administracinę šios sferos kontrolę, pasitelkus iš pačių mokslininkų sudarytas valdymo ir kontrolės institucijas, netgi pseudosavivaldos organus (Mokslo Taryba). Kas be ko, tam tikra nacionalinio masto reglamentacija ir kontrolės mechanizmas aukštajam mokslui reikalingi, bet kurti daugiapakopę įvairių tarybų sistemą – to jau perdaug . Mokslo ir studijų kokybė dėl to nepagerės, tik bus eikvojami pinigai, kurių ir taip trūksta, gaišinamas laikas, nervuojami kūrybingi žmonės, taigi iš esmės kenkiama aukštajam mokslui. Galbūt, naudos turės tie, kurie paklius į tas tarybas, ir, žinoma, ten dirbsiantys klerkai – vis naujos darbo vietos…

Turbūt niekas neabejoja, kad mokslas ir aukštasis mokslas Lietuvoje finansuojamas nepakankamai. Logiškai galvojant, tai turėtų reikšti, kad neužtikrinamas pakankamai produktyvus ir kokybiškas, šiuolaikinius reikalavimus atitinkantis darbas šioje srityje. Galbūt, ir galima teigti, kad vyriausybė ir politikai, pakankamai nesuvokdami mokslo ir aukštojo mokslo reikšmės, skiria šiai sferai finansuoti mažiau išteklių, nei galėtų netgi esamomis sąlygomis, t.y. sumažindami kitų sferų finansavimą, tačiau, apskritai, biudžetas visada buvo ir bus politinių varžybų objektas, o ypač, kol nepakankamu finansavimu gali skųstis bemaž visos per valstybės biudžetą išlaikomos sferos. Tiesa, aukštojo mokslo „Baltojoje knygoje“ yra nuostata politiškai ar net juridiškai įtvirtinti finansavimo normatyvus, bet tie normatyvai nustatomi vadovaujantis administracine logika, tarsi aukštasis mokslas būtų planinės ekonomikos dalis. Matyt, neatsitiktinai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai yra verčiami specialios paskirties valdininkais. Nemąstoma, ir kaip ištaisyti susiklosčiusius nenormalumus. Pvz., tai, kad humanitarai ir socialinių mokslų atstovai, dirbantys aukštojoje mokykloje, neturi čia įrengtų darbo vietų, tad mokslinį darbą dirbti ar paskaitoms ruoštis turi namuose ir, dažniausiai, patys už savo lėšas apsirūpinti „darbo įrankiais bei medžiagomis“. Kažkodėl šios išlaidos neįtraukiamos į finansavimo normatyvus.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1178 žodžiai iš 3670 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.