Aukštųjų mokyklų studentų religinės nuostatos
5 (100%) 1 vote

Aukštųjų mokyklų studentų religinės nuostatos

1121314151

TURINYS

ĮŽANGA …………………………………………………………………………………………………… 3

1. Krikščionybės raida ……………………………………………………………………………….. 4

2. Tikėjimo samprata religijoje …………………………………………………………………….. 9

3. Vaikinų ir merginų religinių nuostatų lyginimas …………………………………………. 12

IŠVADOS …………………………………………………………………………………………………. 17

LITERATŪRA ………………………………………………………………………………………….. 18

PRIEDAI …………………………………………………………………………………………………… 19

ĮŽANGA

Savo žemiškąją egzistenciją žmogus įprasmina įvairiais būdais, tarp jų kaip nuolatinė palydovė pasirenkama ir religija. Tikėjimas ne visiems užima svarbią vietą gyvenime. Dažnas net nesusimąsto apie bažnyčią, Dievą, religiją. Šiandien jaunimas pakankamai atsargiai žiūri į religiją, galbūt todėl, jog tai remiasi tik giliu tikėjimu, įsitikinimu, kurio nei faktais, nei eksperimentais neįrodysi. Ar tai gali reikšti, jog šiuolaikinio jaunimo moralinių vertybių skalė visiškai atsiribojusi nuo bažnyčios skelbiamų „tiesų“? Likusi dalis bažnyčioje ieško dvasinės ramybės, pagalbos ir užuojautos. Katalikiška spauda (žurnalai „Lux/jauniems“, „Ateitis“), organizacijos, kurių gyvenimą labiau įprasminti padeda katalikiškam jaunimui skirti renginiai, suburia žmones bendram tikslui – gyventi su bažnyčia ir pagal bažnyčią. Neretai tenka išgirsti šaukiantis Dievo pagalbos esant kritinėje situacijoje ar nelaimėje. Gali pasirodyti, jog Dievą dažnas įsivaizduoja kaip konkrečių darbų ir momentinės pagalbos davėją. Klausantis, kaip dažnai šaukiamasi Dievo pagalbos, rodosi, juk visi esą tikintys ir duodantys tiek pat daug, kiek ir prašantys iš Aukščiausiojo. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Vis dažniau visuomenė prabyla apie religiją ir jos nuostatas, svarbą bei vaidmenį mūsų gyvenime. Keičiantis amžiams religija nekinta, tačiau požiūris į ją nuolat keičiasi veikiamas esamų to laikmečio vertybių. Kyla klausimas, kokios jaunimo religinės nuostatos vyrauja šiuolaikinėje visuomenėje.

Tyrimo dalyviai atrinkti pagal lyties ir amžiaus kriterijus.

Tikslas: išsiaiškinti aukštųjų mokyklų studentų religines nuostatas

Dalykas: religinės nuostatos

Objektas: aukštųjų mokyklų studentų religinės nuostatos

Uždaviniai:

• Apžvelgti krikščionybės raidą;

• Pristatyti tikėjimo sampratą religijoje;

• Palyginti vaikinų ir merginų požiūrį į bažnyčią.

Hipotezė: aukštųjų mokyklų studentai – nepraktikuojantys krikščionys

Metodai: literatūros analizė ir anketinė apklausa

SĄVOKOS:

• Religija – šia samprata numanomas asmeninis Dievas, garbinamas organizuotoje bendrijoje, vienokioje ar kitokioje bažnyčioje;

• Tikėjimas – tai ne tik proto veiksmas, bet ir valios įsijungimas, viso žmogaus Dievui atsidavimas.

1. KRIKŠČIONYBĖS RAIDA

Didžiausios pasaulyje šiuolaikinės religijos:

Religija Išpažįsta Atsirado Maldos namai

Krikščionybė

2087 mln. (32.71%) I a. pradžioje Palestinoje bažnyčia, cerkvė

Islamas

1255 mln. (19.67%) VII a. Arabijoje mečetė

Induizmas

847 mln. (13.28%) V a. šventykla

Budizmas

372 mln. (5.84%) apie 500 m. pr.m.e. Indijoje stupa

Sikhizmas

24 mln. (0.38%) apie 1500 m. Pandžabe šventykla

Konfucianizmas

nežinoma apie 500 m. pr.m.e. Kinijoje nėra

Judaizmas

15 mln. (0.23%) X a. pr.m.e. Judėjoje sinagoga

Sintoizmas

106 mln. Japonijoje šventykla

Kiekviena iš šių religijų turi daugiau ar mažiau atmainų, bene daugiausiai tokių atmainų turi Krikščionybė. Šių pagrindinių religijų (išskyrus induizmą) bendras bruožas – monoteizmas, vieno dievo garbinimas.

Didžiausias pasaulio laivas, kuriame dauguma iš mūsų sėdime, yra Krikščionybė. Jame plaukia 33% arba 2,000,836,000 žmonių. Krikščionybė į Lietuvą pradėjo skverbtis nuo X a., XIII a. antroje pusėje pasikrikštijo pirmasis Lietuvos valdovas – Mindaugas. Mindaugui priėmus krikštą, jis buvo popiežiaus karūnuotas ir Lietuvoje įkurtos trys vyskupijos bei Lietuvos bažnytinė provincija. 1263 m. žuvus Mindaugui, praktiškai sustojo ir krikščionybės plėtimasis Lietuvoje. Oficialia religija krikščionybė vėl tapo tik 1387 m., Jogailos ir Vytauto valdymo laikais [8].

Šiuo metu Lietuvoje katalikybė yra pagrindinė, labiausiai paplitusi religija.

Krikščionybė – pats svarbiausias Romos imperijos palikimas pasaulio kultūrai: krikščioniškasis tikėjimas ilgus amžius turėjo įtakos Europos dvasiniam gyvenimui. Kovoje su šiuo tikėjimu ir bažnyčia ryškėjo Europos naujųjų laikų kultūros užuomazgos, formavosi jos šiuolaikiniai bruožai. Krikščioniškasis tikėjimas smarkiai paveikė ir Europos mąstyseną.

Kiekviena Romos imperijos tauta turėjo savą pasaulio supratimą, savo tikėjimą ir dievus.

Krikščioniškasis tikėjimas siejasi su senovės žydų religiniais vaizdiniais ir įsitikinimais. Tačiau kaip upė nepanaši į savo ištakas, taip ir krikščionybė – daugelio Romos tautų bendrų nuotaikų ir siekių kūrinys –
skiriasi nuo senovės žydų tikėjimo.

Kodėl naujosios religijos pagrindu tapo senovės žydų religija? Todėl, kad būtent ji labiausiai atitiko visų Romos imperijos tautų įvairiausių visuomenės sluoksnių, o kartu ir visos imperijos poreikius.

Romėnai, kaip jau kalbėjom, labiausiai mėgo šauniai gyventi. Jei nukariauta tauta buvo paklusni ir sąžiningai davė duoklę – romėnai per daug ir nesuko galvos: tegul pluša. Norėdami patraukti nukariautuosius, romėnai pripažindavo ir leisdavo garbinti jiems netgi savo senuosius dievus. Taip, anot vieno tų laikų satyriko, Romoje dievų ilgainiui atsirado daugiau nei žmonių. Darėsi nebeaišku, kas ką ir už ką garbina… Tuo labiau, kad dievai žmonėmis ne ką ir begalėjo padėti – jie nesugebėjo mokyti paklusnumo kam nors kitam, išskyrus juos pačius, kai svarbiausia dorybė gyvenime darėsi nuolankumas romėnams.

Senovės žydai, nuo amžių gyvenę Tarpupio civilizacijos poveikio rajone, buvo viena iš seniausių, gyvybingiausių ir tikrai dramatiško likimo tautų. Vien tik nuo IX amžiaus prieš mūsų erą žydus vergė tai Asirija, tai Babilonas, tai Persija, pagaliau Roma. Mėginimai išsivaduoti baigdavosi žiauriais numalšinimais, masinėmis tremtimis. Tokia tauta, aišku, bent svajonėse norėjo turėti tvirtą juos sergstinčią ir globojančią jėgą, kuri ir išaugo į įspūdingą dievo Jahvės vaizdinį. Tikrai galingas ir iki nuožmumo negailestingas buvo šitas dievas, tačiau, deja, kitus dievus garbinantiems žydų skriaudikams galios jis neturėjo jokios. Užtat su dar didesniu įkarščiu jis mokė žydus saugoti savo dorovę: laikytis vienybės, ištikimybės jam ir vienas kitam, nepakantumo jokiam kitam dievui. O kadangi tokios vienybės dažnai stokojo, tai jis grasino netikėliams ir žadėjo išaukštinimą ištikimiesiems – ateisiąs toks laikas, ir jis duosiąs ženklą…

Kad pagaliau tas laikas atėjo ir kad jis turi būti dabar, o ne kada nors vėliau, nes vėliau bus per vėlu, žydai ypač aiškiai pajuto atsidūrę Romos valdžioje: kančios augo, o viltys blėso ir jas reikėjo sustiprinti. Taip susidarė sąlygos gimti „Kristui Pateptajam“, Dievo sūnui „Dievo pasiuntiniui“.

Daug visokių pasakojimų apie Jėzų Kristų, jo gyvenimą ir darbus. Šiandien jaudina mintis, kokie nelaimingi turėjo būti žmonės, masės žmonių, kad patikėjo vėliau į Evangeliją surašytais padavimais ir kaip prie gaivinančio vandens puolė prie „dangaus pasiuntinio“ žodžių.

Ko jis mokė? Visko, ko reikėjo ir žydų, ir visoms kitoms Romos pavergtoms tautoms: savotiško pasitenkinimo savo kančiomis (ir jų pateisinimo), abejingumo ir net paniekos savo nepritekliams, visų nuskriaustųjų bendrumo jausmo ir užuojautos vienas kitam, vilties, kad tiesa ir teisingumas vis dėlto yra – jeigu ne čia, tai kažkur ten, aukštybėse, iš kur štai Dievas atsiuntęs savo žodį jo, Kristaus, lūpomis. Ir Kristus sėkmingai žingsniavo per Romos imperiją, skelbdamas tikrąją būtį esant Dieve. O skelbiama tai buvo kad ir nepakančiai, bet nežiauriai, kad ir baudžiant, bet visų pirma mylint – taip, kaip labiausiai troško jokios kitos paguodos neturinti pavergtojo dvasia.

Nutautintas, visų tautybių pavergtųjų poreikius galintis patenkinti tikėjimas sparčiai plito. Pradžioje jis buvo savotiškas dvasinis maištas prieš išnaudotojus ir engėjus, todėl pirmieji krikščionys buvo persekiojami. Tačiau greitai buvo suprasta, kad tikintis vergas kur kas geriau už netikintį, ir naujoji religija ėmė vis labiau plisti valdančiųjų sluoksniuose, kol galų gale 313 m. imperatorius Konstantinas ją legalizavo, o nuo 323 m. paskelbė valstybine religija.

Taip iš engiamųjų tikėjimo krikščionybė tapo engėjų religija, o ją platinanti bažnyčia – stipria ir vis labiau stiprėjančia bei įvairiausius kraštus aprėpiančia organizacija.

Naujoji religija Romos imperijos neišgelbėjo.

Bet imperija išliko persikėlusi į dvasinę sferą – kaip visuotinio paklusnumo vienam pradui, vienam principui idėja [6].

Krikščionių yra praktiškai kiekvienoje pasaulio šalyje. 98% žemės gyventojų žino apie Jėzų. Krikščioniškos Evangelijos pobūdis ragina perduoti tikėjimą kultūros kalba. Kokia ta krikščionybės esmė? Pagrindinis šiandieninis Dievo apreiškimas krikščioniui yra Biblija, Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas. Jėzus – krikščionybės ašis! Tai Mesijas išpranašautas jau Senojo Testamento laikais. „Ženklais ir stebuklais“ Jėzus skelbė prisiartinus Dievo karalystę. Už tvirtinimą, jog yra Dievo Sūnus, Jis buvo prikaltas ant kryžiaus. Po trijų dienų prisikėlė ir šaltiniai teigia, jog jis pasirodė mažiausiai vienuolika kartų. Prieš paliekant žemę, Jėzus įpareigojo savo mokinius nešti Evangeliją (gerąją naujieną) visai žemei ir kviesti žmones iš visų tautų tapti Jo mokiniais. Krikščionys tiki, kad Jėzus ištaiso mūsų iliuzijas apie Dievą, nes Jis yra pilnutinis Dievo apreiškimas. Jis yra aiški, apibrėžiama ir konkreti save atvėrusio Dievo, visatos Kūrėjo, apraiška istorijoje.

Kaip šis laivas įtakoja vandenyną? Tai bendruomenė, skatinanti išlaikyti kultūrinius papročius. Visa tai kas yra vandenyno gelmėse būdinga tam tikrai vietai. Akcentuodama vandenyno savitumą, vienybė pasiekiama bendra ištikimybe Jėzui Kristui, kaip Viešpačiui. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas į
gailestingumo žmonijai tarnystę, nežiūrint į tai, ar jie priklauso krikščionybei, ar ne. Tai skatina socialinę veiklą visame pasaulyje: ligoninių atsiradimą, paramą nuskriaustiesiems, našlaičiams, beturčiams ir t.t.

Tikėjimas žmogaus prisikėlimu kūne, įtakoja pagarbų požiūrį į kiekvieną asmenį. Taip pat tvirtas įsitikinimas, kad žmonės be Kristaus eina į pražūtį, skatina krikščionis meilės darbais laimėti žmones amžinybei [7].

Pirmasis periodas – primityvioji krikščionybė. Tai periodas nuo Kristaus gimimo iki Romos imperijos atsivertimo ir senovinės Romos bei Bizantijos krikščionijos susidarymo. Kankinių kraujas pavertė šią naują kultūrą realybe.

Antrasis periodas – apie 400 – 600 metus po Kristaus -laukinių puldinėjimų bei Romos pasaulio griovimo laikotarpis. Tai antroji didžioji krikščionijos krizė. Tačiau ir tada krikščionybė ne tik išliko, bet atsivertė ir patys interventai*

Trečiasis periodas – Šventosios Romos imperijos susidarymas apie 700 – 900-uosius Kristaus laikų metus. Nauja krikščioniškoji kultūra iš Prancūzijos plinta į Vokietiją, Italiją ir bando grąžinti prarastą Senosios Romos vienybę (tokią svajonę Europa tebeturi ir dabar!).

Apie 900 — 1000-uosius Kristaus laikų metus krikščioniškasis pasaulis vėl puolamas. Tai sunkiausi laikai, kai Šventoji Romos imperija dar nebuvo sustiprėjusi, didžiulė griovimo banga -Skandinavijos vikingai su savo drakoniškomis valtimis grobuoniškai plėšė ir niokojo visas taikias šalis nuo Šiaurės Amerikos iki Rusijos. Bet jie taip pat atsivertė, priimdami krikščioniškąjį tikėjimą.

Apie 1000 — 1500-uosius Kristaus laikų metus krikščioniškoji kultūra gyveno aukso amžių. Visa Europa tapo didžiule krikščioniška visuomene. Krikščioniškasis tikėjimas ir krikščioniškoji moralė, teisė tapo tarsi klijai – tvirtai sujungė žmoniją, sutvirtino dvasinį gyvenimo pamatą; gimė naujos meno ir literatūros formos; kūrybos šedevrai ir šiandien stebina žmoniją. Tai buvo naujas atgimimo laikotarpis po varginančių 1000 metų karų ir kančių.

Ketvirtasis periodas – apie 1500 metus – protestantų reformacija. Krikščioniškosios derybos tebesitęsia. Pavyzdžiui, Amerikoje dabar yra per 400 vadinamųjų krikščioniškų bažnyčių ir tūkstančiai įvairiausių sektų. Veikiant tokiai stipriai reformacijos bangai krikščioniškoji kultūra lieka tvirta su savo institucijomis ir vienija Europos žemes. Krikščioniškoji kultūra taip pat plinta naujame Amerikos, Azijos ir Afrikos pasaulyje dominuojančia Europos linija. Nauja didžioji krikščionybės krizė kilo tuo metu, kai Europa turėjo galią dominuoti pasaulyje, bet dėl krikščionių nesutarimo, negalėjimo ar nenoro dirbti kartu tapo pati nekrikščioniška. Per pastarąjį šimtmetį senosios krikščioniškosios kultūros institucinės struktūros pastebimai griūva. XX amžius yra didžiausias krikščionybės krizės amžius. Nuo 1917 metų krikščionių kraujas liejosi kaip niekad per visą jos istoriją. Tai dvasios revoliucija; dvasios gedimo laikai. Šią dabarties dvasine kovą puikiai iliustravo popiežiaus Leono XIII patirta vizija. Pasakojama, jog popiežius 1884 metais spalio 13 dieną po rytinių mišivi kalbėjo su keliais kardinolais ir staiga

prie altoriaus nugriuvo, tarsi užmigo kietu miegu. Taip išgulėjęs keletą minučių pakilo ir papasakojo regėjimą: „Velnias gyrėsi Dievui, jog galėtų sugriauti Bažnyčią ir pražudyti pasaulį Pragare, jeigu turėtų pakankamai jėgos ir laiko. Jis prašė Dievą duoti jam daugiau laiko ir jėgos – dar 100 metų. Dievas sutiko ir davė Šėtonui laiko ir jėgos, bet perspėjo: jei per 100 metų savo pažadų neįvykdys, tai pats kentės ir bus nugalėtas“.

Taigi Šėtono amžius baigiasi, ir jo imperijos sienos griūva. Griūva greit ir dramatiškai. Bet Dievas niekada neapleidžia savo žmonių. Jis nuolat siunčia pranašus perspėti, patarti ir paguosti.

Marija – Jėzaus Motina – šiais laikais yra pasirodžiusi per 300 vietų pasaulyje. Vien Airijoje ji pasirodė kiekvienoje provincijoje. Ji niekada nėra apsireiškusi taip dažnai ir tokioje daugybėje vietų anksčiau. Vatikanas atidžiai studijuoja per 100 tokių apsireiškimų ir labai atsargiai perspėja, kad gali būti klaidinimų. Apsireiškimai gali būti ne visi tikri, bet ar visi jie yra netikri? Marijos prašymai visada yra tie patys: ji kviečia žmones melstis, pasninkauti, atsiverti tikėjimui. Marija nekalba apie pasaulio pabaigą, bet skelbia mintis apie naują amžių, kuris turi ateiti ir pakeisti šį griūvantį, varganą pasaulį žemėje. Marija prašo tikinčiųjų parodyti nusivylusiai žmonijai tikrąjį Dievą, kuriame glūdi pasaulio išsigelbėjimas ir dieviškosios tvarkos atstatymas. Deja, žmogus netiki ir toliau puikuojasi. Šiuo laikotarpiu iškilo žmogaus puikybė, pasitikėjimas ir išdidumas; jis mano galintis visas problemas spręsti pats: tvarkyti pasaulį, dalyti žemes, statyti bokštus, skristi į kosmosą „ieškoti Dievo“. Nesutikęs kosmose Dievo žmogus pats save iškėlė jo vietoje ir toliau bandė tvarkyti savo, tautų, pasaulio ir net Dievo reikalus: jeigu jo nėra, tai kas, jei ne žmogus, gali sutvarkyti viską — juk jis visagalis! Bet žmogus labai greit pamatė, kad jam vienam tvarkytis nelabai sekasi. Jis pažvelgė atgal ir susimąstė: istoriškai jau daug kartų pralaimėta, kai
nusisukta nuo Dievo arba jis paneigtas ar užmirštas, ar dar kitaip pažemintas. Puikybėje statomas Babelio bokštas sugriuvo, imperijos viena po kitos išnyko, žmogaus sukurta pažangi technika pasaulį dar labiau suniokojo, iškilūs mokslo laimėjimai neatnešė dvasinės palaimos. Daugelis filosofų atvirai pripažino, jog žmogus – plėšrus žvėris (Spengleris). Humanistai nusivylė žmogaus gerumu (teigia kun. A. Baltinis). Nusivylęs savimi ir laisvės siekimais žmogus pradėjo nusivilti ir pažanga, ypač savo sukurtu mokslu ir technika, kurie jį patį pradėjo naikinti. Matydamas nesiliaujančius karus, stichines nelaimes žmogus klausia: kodėl Dievas leidžia visa tai?.. Vadinasi, jame rusena menkumo ir silpnumo suvokimas. Visatos priklausomybę nuo harmoningo kūrybos grožio ir jo Kūrėjo žmogus dar aiškiau pamatytų, atsisakęs puikybės. Jis suvoktų savo dvilypumą: savo didybės ir menkumo, laikinumo ir amžinybės jungtį Visatoje -Kūne – Šventykloje. Ne per fizinį, bet per dvasinį Bažnyčios Kūną žmogus vėl galėtų „pataisyti“, ką taip išdidžiai be meilės šimtmečiais griovė. Dievas myli pasaulį tokį, koks jis yra, bet jis myli labiau, negu žmogus mano, ir negali palikti pasaulio tokio, koks jis dabar yra. O ar žmogus to nori? [6]

2. TIKĖJIMO SAMPRATA RELIGIJOJE

Tikėjimas – tai Dievo dovana.

Be jo nebūtų gyvenimo.

Kad mūsų darbas būtų vaisingas,

kad būtų skirtas tiktai Dievui,

jis turi būti pagrįstas tikėjimu.

Motina Teresė

Tik prakalbus apie religiją, visų pirma ji mums asocijuojasi su mūsų išpažįstama religija, t.y. krikščionybe. Buitinėje kalboje „religija“ – tai sava religija; šitokia samprata numanomas asmeninis Dievas, garbinamas organizuotoje bendrijoje, vienokioje ar kitokioje bažnyčioje. Religiją sudaro ne tik religinės dogmos, „kitokybės“, vidinių potyrių pasaulis, susitikimai su kita realybe, tačiau ir tikėjimas. Šiandien „tikėjimas“ apima ir prietarus. Tačiau toks tikėjimas nėra religinis – tai tiesiog vieno teiginio priėmimas, jo netikrinant, arba, tariant, kad jį patvirtina autoritetas (1, p. 11). Religija be tikėjimo neegzistuoja, todėl natūralu, jog svarbus religijos kaip tikėjimo supratimas: filosofija abejoja, svarsto, įrodinėja, o religija skelbia.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2759 žodžiai iš 5473 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.