Aurelijus augustinas 354-430
5 (100%) 1 vote

Aurelijus augustinas 354-430

AURELIJUS AUGUSTINAS

(354-430)

Aurelijus Augustinas (Augustinus) gimė Tagastėje (Šiaurės Afrika). Tėvas buvo pagonis, motina — krikščionė. Mokėsi Ta-gastėįe, Kartaginoje, Romoje ir Milane. Gilinosi į Cicerono, Platono bei neoplatonikų filosofiją. Suartėjo su manichėįų religiniu sąjūdžiu. Vėliau Romoje ir Milane dėstė retoriką. Paveiktas Milano vyskupo Ambraziejaus pamokslų, 387 m. apsikrikštijo ir, grįžęs į Afriką, ėmė skelbti krikščionybės idėjas, kovojo prieš įvairias erezijas. Nuo 395 m. iki mirties buvo Hi-pono (Afrika) vyskupas.

Iš Augustino raštų, sukurtų iki jo apsikrikštijimo, paminėtini dialogai „Prieš akademikus“ („Contra Akademicos“), traktatai „Apie laimingą gyvenimą“ („De beata vita“), „Apie tvarką“ („De ordine“), „Monologai“ („Soliloguia“) ir kt. Apsikrikštijęs parašė traktatus „Apie sielos nemirtingumą“ („De immor-talitate animae“), „Apie teisingą religiją“ (,,De vera religione“) ir kt. Reikšmingiausius darbus Augustinas parašė vyskupaudamas. Tai 22 knygų traktatas „Apie dievo valstybę“ („De

102

civitate Dei“, 413—426 m.), autobiografinio pobūdžio 13 knygų darbas „Išpažinimai“ („Confessiones“, 397—400 m.), traktatas „Apie trejybę“ („De Trinitate“, 400—410 m.) ir kt.

Chrestomatijoje spausdinami „Išpažinimų“ vienuoliktosios knygos paskutinieji skyriai, kuriuose pateikiama filosofinių apmąstymų apie laiką, ir fragmentai iš įvairių traktato „Apie dievo valstybę“ knygų.

IŠPAŽINIMAI

VIENUOLIKTOJI KNYGA

X skyrius’ Dievo va7ia neturi pradžios

12. Argi nėra pasenę tie, kurie mums sako: ,,Ką veikė dievas, prieš sukurdamas dangų ir žemę? Juk, jei niekuo nebuvo užsiėmęs ir nieko neveikė, tai kodėl jis nepasiliko ir toliau toks pat, nieko neveikdamas? O jeigu dievuje atsirado koks nors naujas judėjimas ir naujas noras kurti dalykus, kurių anksčiau nebuvo kūręs, tai kaip pasireiškia tikrasis jo amžinumas, kai atsiranda valia, kurios anksčiau neturėjo. Juk dievo valia nėra kūrinys; ji yra ankstesnė už kūrinį, ir niekas nebūtų sukurta, jei anksčiau nebūtų buvę kūrėjo valios. Taigi dievo valia priklauso pačiai dieviškajai substancijai. O jei dieviškojoje esmėje atsirado kažkas, ko anksčiau nebuvo, tai ta substancija be pagrindo vadinama amžina. Jei dievo valia kurti buvo amžina, tai kodėl ir pati jo kūryba nėra amžina?“

XI skyrius Dievo amžinumas nežino laiko

13. Kas šitaip kalba, tas tavęs dar nesupranta, o dieviškoji išmintie, proto šviesybe! Tas dar nesupranta, kaip atsiranda tai, kas per tave ir tavyje atsiranda, o mėgina suvokti amžinus dalykus. Tačiau jų širdys blaškosi tarp buvusių ir būsimų daiktų keitimosi ir nieko nepasiekia. Kas širdį sulaikys, kas ją sustabdys, kad ji nors šiek tiek įgautų visada pastovios

103

amžinybės spindesio, kad palygintų amžinybę su visados nepastoviais laikais ir įžvelgtų, kad ji su niekuo nėra palyginama? Ji įžvelgtų, jog laikas sudarytas iš daugybės praeinančių judėjimo momentų, kurie tuo pačiu metu trukti negali; o amžinybėje niekas nepraeina, bet viskas sudaro dabartį, o laikas nėra vien dabartis: kiekviena praeitis, ateities požiūriu, atrodo, yra stumiama, o kiekviena ateitis, praeities požiūriu,— ateina, o praeitis ir ateitis visada kuriamos kaip dabartis, kuri praeina. Kas sulaikys žmogaus širdį, kad ji sustotų ir pamatytų, kaip stabili amžinybė, neturėdama nei ateities, nei praeities, skelbia būsimus ir buvusius laikus? Ar sugeba tai padaryti mano plunksna, ar pajėgia mano lūpos savo menkais žodžiais išjudinti tokį didingą dalyką?

XII skyrius Ką veikė dievas iki pasaulio sukūrimo?

14. Štai aš atsakau klausiančiam, ką veikė dievas, prieš sukurdamas dangų ir žemę. Aš atsakau ne taip, kaip kažkas, pasak pasakojimo, atsakęs juokais, pasityčiodamas iš drąsaus klausimo. Jis, sakė anas, rengęs pragarą tiems, kurie įsigeidė tyrinėti tokias gilias paslaptis. Tačiau vienas dalykas — aiškiai matyti, kitas — šaipytis. Aš šitaip neatsakau. Aš greičiau atsakyčiau taip: „Ko nežinau, tai nežinau“, o ne šaipyčiausi iš to, kuris paklausė rimtų dalykų, ar girčiau tą, kuris atsakė neteisingai. Tačiau aš tvirtinu, kad tu, mūsų dieve, esi visų kūrinių kūrėjas. O jei dangaus ir žemės vardu vadinama visa, kas sukurta, tai aš drąsiai tvirtinu: dievas nieko neveikė, prieš kurdamas dangų ir žemę. Jei dievas ką nors veikė, tai ką kita jis veikė, jei ne kūrė? O kad aš visa, ką labai trokštu žinoti, žinočiau taip, kaip žinau, jog, iki atsirado koks nors kūrinys, nebuvo jokio kūrinio.

XIII skyrius Iki dievo sukurto laiko nebuvo jokio laiko

15. Tačiau, jeigu kieno nors mintis blaško praeities vaizdiniai ir stebina, kad tu, visagali dieve, visa ko kūrėjau ir valdove, dangaus ir žemės kūrėjau, prieš sukurdamas visa

104

tai, nesuskaičiuojamus amžius nieko nedarei, tegul tas susimąsto ir įsitikina, jog jis stebisi be pagrindo. Kaipgi galėjo praeiti nesuskaičiuojami amžiai, kurių tu nesukūrei, jei esi visų laikų pradininkas ir kūrėjas? Arba koks tai būtų buvęs laikas, kurio tu nebūtum sukūręs? Arba kaip jis būtų praėjęs, jei jo niekada nebūtų buvę? Taigi, kadangi tu esi visų laikų kūrėjas ir jei buvo koks nors laikas, iki tau sukuriant dangų ir žemę, tai kodėl sakoma, kad tu po darbo ilsėjais. Juk tą
patį laiką tu sukūrei, todėl negalėjo praeiti laikai anksčiau, negu tu juos sukūrei. O jeigu iki dangaus ir žemės sukūrimo nebuvo jokio laiko, tai kodėl klausiama, ką tu tada darei? Juk,

..kai nebuvo laiko, nebuvo jokio „tada“.

16. Laike tu pats neini prieš laiką, nes tokiu atveju nebūtum •ankstesnis už bet kurį laiką, o tu juk bet kurį praėjusį laiką pranoksti visada dabartyje trunkančia amžinybe ir iškyli virš visos ateities, nes ir ji yra ateinanti, bet vos tik ateis — bus praėjusi. Ir nors „viskas praeis, bet tu pasiliksi“ (Ps 101, 27). Tavo metai nei eina, nei ateina, o mūsiškiai ir eina, ir ateina iam, kad ateitų visi. Tavo metai nesikeičia; jie trunka visi kartu, ir ateinantys jų nepašalina, nes jie nepraeina. O tie mūsiškiai bus „visi“, kai jų visų jau nebebus. Tavo metai — viena diena, o tavo diena — ne „kasdiena“ (dies tuus non ąuotidie), bet „šiandiena“, nes tavoji šiandiena nesitraukia iš kelio rytdienai ir neina po vakarykštės dienos. Tavoji šiandiena — amžinybė. Dėl to tu ir pagimdei amžiną sūnų, kuriam pasakei: „Pagimdęs esu tave šiandien“ (Ps 2, 7). Tu sukūrei visus laikus ir esi ankstesnis už bet kurį laiką; nebuvo tokio laiko, kada nebūtų buvę laiko.

XIV skyrius Trys laiko rūšys

17. Taigi nebuvo tokio laiko, kai tu nieko neveikei, nes patį laiką tu sukūrei. Nėra ir tokio laiko, kuris prilygtų tau amžinumu, nes tu visada esi. O jei laikas nesikeistų, jis nebūtų laikas. Tai kas gi yra laikas? Kas sugebėtų tai lengvai ir trumpai paaiškinti? Kas sugebėtų tai suprasti arba žodžiais tiksliai išreikšti? Kas gali būti paprasčiau ir kasdieniškiau, kaip kalbant minėti laiką? Jį suprantame ir patys kalbėdami, ir kito kalbančio klausydami. Taigi kas yra laikas? Kol apie jį manęs

105

niekas neklausia — žinau, o kai noriu klausiančiam paaiškinti — nežinau. Tačiau įsitikinęs sakau, jog žinau, kad, jei niekas nepraeitų, nebūtų būtojo laiko, o jei niekas neateitų, nebūtų būsimojo, ir jei niekas neegzistuotų, nebūtų esamojo laiko. Kaip galimi abu pirmieji laikai — būtasis ir būsimasis, jei būtojo jau nebėra, o būsimojo dar nėra; jei esamasis visada liktų esamuoju ir nepereitų į būtąjį, tai jis jau būtų ne laikas, o amžinybė. O jei esamasis laikas tampa laiku dėl to, kad jis pereina į būtąjį, tai kodėl mes sakome, kad jis yra, jei jo buvimas yra priežastis to, kad jo nebebus. Egzistuojančiu laiką būtų teisinga laikyti nebent tik ta prasme, kad jis traukia į nebūtį.

XV skyrius Kuo grindžiamas laiko matavimas?

18. Mes sakome „ilgas laikas“ ir „trumpas laikas“. Bet šitaip sakome tik apie būtąjį ir būsimąjį laiką. Būtąjį laiką vadiname ilgu, pavyzdžiui, prieš šimtą metų, o būsimąjį — ilgu, pavyzdžiui, po šimto metų. Ir trumpu vadiname būtąjį laiką, pavyzdžiui, prieš dešimt dienų, o būsimąjį — po dešimties dienų. Tačiau kaip darosi ilgas ar trumpas tas, kurio nėra? Mat praėjusio jau nėra, o būsimojo — dar nėra. Taigi apie juos nesakome — ilgas yra, bet apie būtąjį sakome „ilgas buvo“, o apie būsimąjį—„ilgas bus“. Viešpatie, mano dieve, mano šviesa, nejaugi ir čia tavoji tiesa pasityčios iš žmogaus? Kada būtasis laikas „ilgas“? Ar tada, kai jis jau praėjęs, ar tada, kai jis dar buvo esamasis? Mat jis tik tada galėjo būti ilgas, kai buvo tas, kuris galėjo būti ilgas. Praėjusio laiko jau nebuvo, todėl ir ilgas negalėjo būti tas, kurio iš viso nebuvo. Taigi nesakykime „ilgas buvo būtasis laikas“, nes nerasime to, kuris buvo ilgas, kadangi, kas praėjo, to jau nebėra. Tad sakykime „ilgas buvo anas esamasis laikas“, nes buvo ilgas, būdamas esamasis: jis dar nebuvo tiek praėjęs, kad jo visai nebūtų, o buvo toks, kad galėjo būti ilgas. O kai jau praėjo, jis liovėsi buvęs ilgas, nes iš viso liovėsi buvęs.

19. Betgi pažiūrėkime, žmogau, ar ir esamasis laikas gali būti ilgas. Juk tau duota galimybė jausti ir matuoti laiko trukmę. Ką tu man atsakysi? Ar šimtas metų dabarties yra ilgas, laikas? Pažiūrėk pirmiau, ar gali šimtas metų tęstis dabartyje.

106

Mat jei eina pirmieji metai, tai devyniasdešimt devyneri yra būsimieji ir dėl to jų dar nėra. Jei eina antrieji — tai pirmieji jau praėję, antrieji sudaro dabartį, o kiti — ateitį. Ir jei mes bet kuriuos iš šių metų laikysime dabartimi, tai prieš juos buvę bus praėję, o po jų — būsimieji. Dėl to „šimtas metų“ dabartimi būti negalėjo. Pažiūrėk, ar bent patys einantieji metai sudaro dabartį. Juk jei pirmasis mėnuo tęsiasi, tai visi kiti yra būsimieji. Jei eina antras mėnuo — pirmasis yra praėjęs, •o kitų dar nėra. Taigi einantieji metai ne visi ištisai sudaro dabartį, o jei ištisi metai nėra dabartis, tai ir vieneri metai nėra dabartis. Juk metus sudaro dvylika mėnesių, kurių kiekvienas, tas, kuris eina, yra dabartis, o kiti — praėję arba būsimieji. Ir einantis mėnuo nėra dabartis, o tik viena jo diena: jeigu pirmoji — tai visos kitos yra būsimos, o jei kuri nors iš viduriniųjų, tai ji yra tarp buvusiųjų ir būsimųjų.

20. Štai esamasis laikas, kurį vieną tik ir nutarėme laikyti turinčiu trukmę, gali būti apribojamas vos viena diena. Todėl panagrinėkime ir dieną nuo aušros iki sutemos. Juk ir viena diena ne visa priklauso dabarčiai. Mat dieną sudaro ištisos dvidešimt keturios
nakties ir dienos valandos, iš kurių pirmajai visos kitos bus būsimosios, o paskutiniajai — praėjusios. Bet kuriai viduriniajai — prieš ją buvusios bus praėjusios, o po jos — būsimos. O pačią valandą sudaro bėglios dalelytės. Kas joje pralėkė, yra praeitis, o kas dar pasilieka — ateitis. Esamuoju gali būti vadinamas tik trumpiausias laiko momentas, kurio negalima dalyti į jokias dalis. Tačiau jis taip greitai pralekia iš ateities į praeitį, kad neužtrunka nė akimirkos. Jei užtrunka, tai dalijamas į praeitį ir ateitį. Dabartis neturi jokios trukmės (spatium). Taigi, kur tas laikas, kuris galėtų turėti trukmę? Gal ateityje? Bet apie būsimąjį laiką mes nesakome, kad jis trunka, nes dar nėra to, kas galėtų turėti trukmę, o sakome „turės trukmę“ (longum erit). O kada gi turės? Juk kol jis dar yra būsimasis, tol jis neturės trukmės, nes tas, kuris dar neturi būties, negali turėti jokios trukmės. Jeigu tada, kai iš būsimojo, kurio dar nėra, jis pradeda atsirasti ir virsti esamuoju, kad taptų tuo, kas gali turėti trukmę, tai jau anksčiau pasakyti žodžiai apie esamąjį laiką byloja, kad ir jis negali turėti jokios trukmės.

107

XVI skyrius Kokį laiką galima matuoti, o kokio ne?

21. Vis dėlto, viešpatie, mes suvokiame laiko trukmes (in-tervalla), lyginame jas ir sakome, kad viena iš jų yra ilgesnė, kita — trumpesnė. Net ir matuojame, kiek tas laikas ilgesnis ar trumpesnis už aną. Ir sakome, jog vienas yra du ar tris kartus ilgesnis, o kito nelyginame. Arba, kad vienas-trunka tiek pat, kiek ir kitas. Bet praeinantį laiką matuojame, suvokdami jį pojūčiais. O kas gi gali išmatuoti praėjusį laiką, kurio jau nebėra, arba būsimąjį, kurio dar nėra? Nebent kartais kas nors išdrįs tvirtinti galįs išmatuoti tai, ko nėra. Taigi, kai laikas eina, jis gali būti suvokiamas ir matuojamas, o kai praeina, negali būti nei suvokiamas, nei matuojamas, nes jo nebėra.

XVII skyrius Kur yra būtasis ii būsimasis laikas?

22. Aš klausiu, tėve, o ne tvirtinu. Mano dieve, vesk mane ir rodyk man kelią. Ar sugebės man kas nors įrodyti, kad nėra (kaip vaikystėje mus mokė ir mes vaikus mokėme) trijų laikų — būtojo, esamojo ir būsimojo, o yra tik esamasis, kadangi anų dviejų nėra? Arba kad ir jie yra, bet tik ta prasme, kad esamasis laikas atsiranda iš kažkokios nežinomybės, kai iš. būsimojo laiko jis tampa esamuoju, ir kad jis pasitraukia į ne- . žinomybę, kai iš esamojo tampa būtuoju. Bet kurgi regėjo-tuos laikus tie, kurie pranašavo ateitį, kurios dar nebuvo? Juk negalima matyti to, ko nėra. O ir tie, kurie pasakoja apie’ buvusius laikus, negalėtų pasakoti apie juos kaip apie tikrus dalykus, jei savo sieloje jų neregėtų. O jei tokių laikų iš viso-nebūtų, tai negalima būtų jų ir regėti. Vadinasi, ir būsimasis, ir būtasis laikai egzistuoja.

XVIII skyrius Kaip būtasis ir būsimasis laikas yra dabartyje?

23. Leisk man, viešpatie, mano viltie, toliau aiškintis. Tegul mano siekimui nebus sukliudyta. Jei būsimasis ir būtasis.

108

laikai egzistuoja, tai aš noriu žinoti, kur jie egzistuoja. O jei to žinoti aš dar neįstengiu, tai žinau; kad ir kažin kur būdami, jie yra ne kaip būsimasis ar būtasis, o kaip esamasis laikas. Juk, jei ir ten yra būsimasis, tai jo dar nėra, o jei ir ten yra būtasis, tai jo jau nėra. Taigi, kad ir kažin kur, kad ir kokie būdami, jie visada yra kaip dabartis. Juk ir praėję laikai, kai apie juos pasakojama kaip apie tikrus dalykus, pateikiami ne kaip patys praėję įvykiai, o kaip žodžiai, gaunami iš atvaizdų daiktų, kurie, pereidami per pojūčius, įspaudžia sieloje kažką panašaus į pėdsakus. Pavyzdžiui, mano vaikystė, kurios jau nėra, yra praėjęs laikas, kurio jau nėra. O jos vaizdą, kai ją atgaminu ir pasakoju apie ją, matau dabar, kadangi iki šiol ji yra mano atmintyje. Prisipažįstu, mano dieve, aš nežinau, ar taip yra nusakomi ir būsimieji laikai, būtent, kad daiktai, kurių dar nėra, suvokiami kaip prote esantys vaizdai? Aš žinau tik tai, kad mes labai dažnai iš anksto apmąstome savo būsimuosius veiksmus. Ir tie apmąstymai vyksta dabar, o veiksmo, apie kurį mąstome, dar nėra, nes tai — ateities dalykas. Kai jo imsimės ir pradėsime daryti tai, ką mąstome, tada turėsime veiksmą, kuris bus ne ateities, o esamas dalykas.

24. Kad ir kaip slėpiningai būtų numatoma ateitis, dalykas negali būti matomas anksčiau, negu jis yra. O kas yra, tai — ne būsimas, o esamas dalykas. Ir kai sakoma, kad matomi būsimieji dalykai, tai matomi ne jie patys, kurių dar nėra, nes jie yra būsimieji, bet galbūt matomos jų priežastys ir ženklai, kurie jau yra. Taigi žmonės mato ne būsimus, o esamus dalykus, apie kuriuos, suvokę juos siela, kalba kaip apie būsimus. O tai savo ruožtu jau yra sąvokos, ir jas egzistuojančias mato •savyje tie, kurie apie tuos dalykus kalba. Tepaliudija mums tai koks nors pavyzdys iš gausybės mus supančių daiktų. Matau aušrą ir numatau patekėsiant saulę. Tai, ką matau, yra dabar, o tai, ką numatau, dar tik bus. Ateities dalykas yra ne saulė, kuri jau yra, bet jos patekėjimas, kurio dar nėra. Tačiau net ir paties patekėjimo, jei aš jo neįsivaizduočiau bent tuo metu, kai apie jį kalbu, negalėčiau iš anksto skelbti. Bet nei toji aušra, kurią matau danguje, nors ji būna prieš saulės patekėjimą, nei tas įsivaizdavimas mano
nėra saulės patekėjimas. Abu šie esamieji dalykai yra matomi, kad galėtų būti numatomas anas būsimasis. Juk būsimųjų dalykų dar nėra, o jeigu jų dar nėra, tai jų nėra, o jeigu jų nėra, tai

109

jie iš viso negali būti matomi; bet jie gali būti numatomi, remiantis esamais dalykais, kurie egzistuoja ir yra matomi.

XIX skyrius Kaip būsimieji dalykai yra pažįstami iš anksto?

25. O kaip tu, savo kūrinio valdove, mokai sielas pažinti tai, kas bus; nes tu juk išmokei savo pranašus? Taigi kokiu būdu tu atskleidi mums būsimuosius dalykus; tu, kuriam iš viso nieko nėra būsimo arba, tiksliau sakant, kuris iš būsimųjų dalykų mokai pažinti dabartį? Juk, ko nėra, to ir išmokyti negalima. Tas būdas yra man visai neprieinamas. Jis pranoksta mano jėgas, aš negalėsiu juo naudotis. Tačiau aš galėsiu, kai tu mano vidinėms akims suteiksi maloningą šviesą.

XX skyrius Kaip reikėtų pavadinti laikų skirtumus?

26. Tai, kas dabar aišku ir suprantama, nėra nei būsimi, nei buvę dalykai, ir netikslu sakyti, jog yra trys laikai: būtasis, esamasis ir būsimasis. Bet galbūt būtų tikslu sakyti, kad yra tokie trys laikai: esamasis apie būtąjį, esamasis apie esamąjį ir esamasis apie būsimąjį. Mat visi šie trys yra mano sieloje kaip kažkas neapibrėžta, ir niekur kitur aš jų nematau. Esamasis apie būtąjį yra atsiminimas (memoria), esamasis apie esamąjį — stebėjimas (contuitus), o esamasis apie būsimąjį — laukimas (exspectatio). Jei šitoks pasakymas leistinas, tai aš matau tris laikus ir pripažįstu, kad jų yra trys. Taigi tarkime, kaip yra įprasta kiek netiksliai sakyti, jog yra trys laikai: būtasis, esamasis ir būsimasis. Aš neprieštarauju, nesipriešinu ir nepeikiu, kad tik būtų suprantama, kas sakoma, o ne taip, kad esamuoju laiku būtų suvokiama tai, kas dar bus, arba tai, kas jau buvo. Ir iš viso nedaug tėra dalykų, apie kuriuos kalbama tiksliai, o daugiau tokių, apie kuriuos — netiksliai, tačiau žinoma, ko norima.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 3219 žodžiai iš 10645 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.