Autistų socializacijos problematika
5 (100%) 1 vote

Autistų socializacijos problematika

1121314151

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………2

Autizmo apibūdinimas, priežastys ir simptomatika……………………………….3

Vaikų socializacija…………………………………………………………………………… 5

Autistinių asmenų socialinės sąveikos ypatumai………………………………… 6

Šeimos vaidmuo autistinių asmenų socializacijoje………………………………..7

Asmenų, pasižyminčių autizmo sindromu, ugdymas………………………………9

Autistinių asmenų kalbos ugdymo perspektyvos…………………………………11

Alternatyvus autizmo gydymo būdas delfinais…………………………………….13

Išvados……………………………………………………………………………………………14

Literatūra………………………………………………………………………………………..16



Įvadas

Autizmas yra raidos sutrikimas, kuris paprastai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą. Autizmo lemiami raidos sutrikimai apima tam tikrą spektrą, todėl autizmas pasireiškia skirtingai kiekvienam individui. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai gali kalbėti, tuo tarpu kiti kalba sunkiai arba visiškai nekalba. Ne tokie sunkūs autistiško raidos sutrikimo atvejai diagnozuojami kaip įvairiapusis raidos sutrikimas arba Aspergerio sindromas (asmenų, kuriems nustatytas Aspergerio sindromas, kalba normali, tačiau jie patiria daug autistiškų socialinių bei elgesio problemų).

Jei autizmas ar autizmo spektro raidos sutrikimas negydomas, daugelis autistų vaikų neišvysto pakankamų socialinių įgūdžių: jie gali neišmokti kalbėti ir deramai elgtis. Tik labai nedaug vaikų visiškai atsistato be jokio gydymo. Gera naujiena yra tai, kad egzistuoja įvairūs efektyvios pagalbos būdai. Tačiau jų poveikis vaikams skirtingas: kai kurie metodai gali lemti didelį pagerėjimą, o kiti – beveik jokio. Nėra tokio gydymo metodo, kuris padėtų kiekvienam autistui.

Priešingai nei buvo tvirtinama iki šiol, autizmas gali būti gydomas. Autistai gali vystytis ir tobulėti! Svarbu kuo anksčiau pradėti teikti jiems efektyvią pagalbą, gydyti ir ugdyti vaiką autistą. Kuo anksčiau šie vaikai gauna tinkamą pagalbą, tuo geresnės prognozės. Jų pažanga gyvenime tikriausia bus kiek lėtesnė, bet jie tikrai galės gyventi laimingą ir vaisingą gyvenimą.

Autizmo apibūdinimas, priežastys ir simptomatika

Autizmas – tai vystymosi sutrikimas, turintis kai kuriuos tik jam būdingus požymius (visiškas atsiribojimas, savęs stimuliavimas, pažinimo sferos trūkumai, kalbos sutrikimai; pirmieji požymiai yra pastebimi vaikui dar nesulaukus 30 mėnesių (Hallahan P.D., Kauffman J.M.,2003)). Tarptautinis šio sutrikimo kodas DSM III r 299900. „Sutrikimų klasifikacijoje“ autizmas priskiriamas kalbos ir komunikacijos sutrikimų grupei. Taip pat nurodoma, jog autizmas gali būti priskiriamas trečiajai grupei, t.y. emocijų ir elgesio (psichologinės adaptacijos)sutrikimams. V.Kagan, K.Lebedinskaja autizmą aiškina kaip savitą variantą psichinės disontogenezės, kurios išskirtinis požymis yra patologinė heterochronija – nesavalaikis, netolygus, asinchroniškas įvairių centrinės nervų sistemos struktūrų ir funkcijų subrendimas (Ambrukaitienė A.J., Ivoškuvienė R.,1997). Pagrindiniai autizmo požymiai – socialinės sąveikos bei komunikacijos sutrikimai, riboti interesai arba veiklos sritys.

Autizmui būdinga, kad dažniausiai nebūna ankstesnio visiškai normalaus vystymosi periodo. Pažeidžiamas socialinis bendravimas. Vaikas netinkamai supranta socialinius- emocinius signalus: jis nepakankamai reaguoja į kitų žmonių emocijas, savo elgesiu netinkamai prisitaiko prie socialinės situacijos.Be to,būdingas skurdus socialinių signalų vartojimas ir silpna socialinių, emocinių ir komunikacijos įgūdžių integracija, ypač socialinio ir emocinio bendravimo stoka. Taip pat gali būti nepakankamas socialinis turimų kalbinių įgūdžių vartojimas, pažeisti sugebėjimai žaisti imitacinius bei socialinius žaidimus, blogas sinchroniškumas ir subtilaus sugebėjimo bendrauti trūkumas pokalbio metu, nelanksti kalbos išraiška ir kūrybingumo bei fantazijos stoka mąstymo procesuose. Šiems vaikams būna pažeista balso moduliacija ir kalbą lydinčių gestų, padedančių pabrėžti mintis, stoka. Jų emocinė reakcija į kitų žmonių bandymus užmegzti kontaktą nepakankama (http: //www.psichoterapija.ot.lt/ Paklausk/autizmas/ autizmas.htm ).

Autizmas pasireiškia būdingais kokybiniais socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio sutrikimais.Tokie vaikai savo išvaizda nesiskiria nuo sveikų, tačiau dėl komunikacijos ir elgesio skirtumų autizmo sutrikimą turinčių vaikų aplinkiniai dažnai nesupranta, nes jie atrodo užsidarę, nesuprantami, grubūs, nebendraujantys arba keistai bendraujantys. Tačiau tokie vaikai nėra nejautrūs arba atsiriboję. Autizmą lemiama intuicijos ir empatijos stoka apsunkina šių vaikų kontaktą su aplinkiniais, o ir jiems patiems sukelia didelį nerimą socialinėse situacijose. Jie dažniausiai turi autizmui būdingą siaurą ir labai savitą interesų ratą, kitaip bendrauja, kitaip suvokia save ir
aplinkinius, savotiškai juos ir piešia. Autizmo nulemti bendravimo sutrikimai labai riboja šių vaikų raidos, mokymosi, socialinės adaptacijos galimybes. Iki šiol nagrinėjama, kiek vaikas, turintis autizmo sutrikimą, gali suprasti jį supančią aplinką bei jos reikalavimus, kaip ją suvokia. Tai svarbu tam, kad būtų galima rasti būdus jo kontaktui su aplinka palengvinti (Lesinskienė S.,Vilūnaitė E., Paškevičiūtė B.,2002).

Leo Kanner stebėti vaikai elgėsi labai skirtingai ir turėjo unikalių simptomų. Atkreiptas dėmesys, kad pakeitus aplinką vaikai labai jaudindavosi, juos apimdavo nerimas. Jie nekalbėjo arba kartojo kitų asmenų kalbą. Leo Kanner išskiria tokius autizmo požymius: vaikų santykių su kitais asmenimis problemos; kalbėjimo ir kalbos problemos; protinio vystymosi sulėtėjimas; neadekvačios (dažniausiai neigiamos) reakcijos į aplinkos pasikeitimą; stereotipiški, pasikartojantys ir kiti keistoki motoriniai judesiai. Svarbesni autizmo bruožai, padedantys laiku nustatyti šį sutrikimą, yra šie: sunkiai bendrauja su kitais žmonėmis; nesupranta instrukcijų; priešinasi mokytis; nebijo realių pavojų; vengia ką nors keisti; neturi poreikio rodyti gestais; ne vietoje juokiasi ar kikena; reikalauja to paties objekto; ribotas akių kontaktas; keistai žaidžia (pvz., sukioja daiktus) ir kt. (Ambrukaitienė A.J., Ivoškuvienė R.,1997). Tai gali būti polinkis nelankstumui ir griežtai tvarkai daugelyje kasdienės veiklos situacijų, tai atsitinka tiek atliekant naujus užsiėmimus, tiek gerai žinomus. Ypač ankstyvoje vaikystėje gali būti specifinis prisirišimas prie neįprastų, dažniausiai kietų daiktų.vaikai gali reikalauti ypatingų nefunkcinio pobūdžio ritualų, gali būti specifinis susidomėjimas datomis, tvarkaraščiais ir kt. Dažnai pastebimas specifinis susidomėjimas nefunkciniais daiktų elementais – kvapas ar pojūtis palietus. Gali būti priešinimąsis nustatytos tvarkos ar asmeninės aplinkos pokyčiams, pvz.: baldų perstatymui namuose.Greta minėtų požymių, autiskitški vaikai dažnai turi kitų nespecifinių problemų: baimės, miegojimo ir valgymo sutrikimai, įniršio priepuoliai ar agresyvus elgesys. Gali būti autoagresija (pvz.: riešų kandžiojimas), ypač jei autizmą lydi protinis atsilikmas. Daugeliui autistų trūksta spontaniškumo, iniciatyvos ir kūrybingumo organizuojant laisvalaikį, jie sunkiai apsisprendžia. Vaikams augant, specifinių autizmo požymių išraiškos kinta, tačiau trūkumų išlieka ir suaugus. Šie trukumai sukelia panašaus pobūdžio socializacijos, komunikacijos ir pomėgių problemų (http://www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/autizmas/autizmas.htm).

Dauguma autizmo sindromu pasižyminčių asmenų yra sutrikusio intelekto. Todėl pirmiausia ir konstatuojamas protinis atsilikimas. Manoma, kad tik apie 10- 11% yra normalaus intelekto, apie 11% -ribinio ir apie 80% -sutrikusio intelekto. Aukšto intelekto autistai dar įvardijami kaip Aspergerio sindromu pasižymintys vaikai.

Asmenys, pasižymintys autizmo sindromu, panašūs į ligonius, sergančius šizofrenija. Ligoniams sunku susikaupti ir ką nors suprasti, todėl nesiseka mokytis, intensyviai dirbti protinį darbą, juos apima nemiga, jie užsisklendžia, pasidaro šaltesni su artimaisiais. Pakinta interesai, ima domėtis abstrakčiomis ir nerealiomis problemomis. Kartais domisi savo kūnu – tyrinėja savo veidą, išorę. Dažnai sutrinka suvokimas (būna iliuzijų ir haliucinacijų), sugenda nuotaika (apima liūdesys, neviltis, kartais nuotaika būna pakili). Ligonis nenuosekliai mąsto, susieja nesuderinamus dalykus; kartais pamiršta mintį. Emocijos neatitinka aplinkybių, susilpnėja valia. Ligonius apima priešingi jausmai; nuolat kartoja judesius, kuri pasidaro stereotipiški, neatlieka užduočių, liguistai jaudinasi, kartais visai nejuda (tęsiasi ilga katatonija, sustingimas). Žmogus atrodo šaltas ir pašaipus, originaliai mąsto. Kartais jiems būdingas visiškas uždarumas, atitrūkimas nuo tikrovės, netikėtas arba labai vienodas elgesys, keistos emocijos (autistas gyvena savo minčių, svajonių, fantazijų pasaulyje; domisi tik savo poreikiais ir norais, kurie dažniausiai patenkinami vaizduotėje (Psichologijos žodynas, 1993)). Vaikas ar suaugęs pasyvus, vienodas, pedantiškas, tiki, kad jo fantazijos – tai tikrovė. Iš glausto šizofrenijos apibūdinimo matyti, kad autizmo sindromas turi panašumų, o kai kurie požymiai net tapatūs.

Vaikų socializacija

Socializacija (antropologijoje dar vadinama inkultūracijos terminu), – procesas, kurio metu visuomenės kultūra mikroaplinkos ir makroaplinkos sąlygomis perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Šiuo atžvilgiu socializacija yra būtina kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga, viso socialinio gyvenimo esmė tiek kultūros, tiek socialiniu atžvilgiu, ji pasireiškia ir pagrindinėmis, ir dalinėmis formomis. Kaip pažymėjo T. Parson ir R. Bales, socializacija, prasidėjusi šeimoje ir kitose socialinėse grupėse, institucijose ir erdvėse, kiekvieną individą integruoja į visuomenę skirtingai ir drauge sudaro galimybes kurti savo individualybės bruožus ir vertybes .

Socializacijos procesas skirtingais žmogaus amžiais vyksta netolygiai. Tai lemia biologiniai žmogaus brendimo veiksniai, socialinė aplinka ir paties
santykis su aplinka. Pasak psichologo G. Valicko, nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų prasideda jo socializacijos procesas, kurį galima apibūdinti kaip egzistuojančių elgesio normų ir vertybių sistemų, socialinių vaidmenų interiorizaciją, socialinės patirties perėmimą bei atgaminimą asmenybės veiklos ir bendravimo metu. Socializacijos pobūdį lemia gausybė veiksnių, kuriuos santykinai galima skirstyti į kryptingą auklėjimą ir mokymą, atsitiktinius ir stichiškus aplinkos poveikius bei individualius asmenybės bruožus (Kvieskienė G., 2003).

Autistinių asmenų socialinės sąveikos ypatumai

Kai nėra socialinės sąveikos ar socialinės adaptacijos, vaikas, pasižymintis autizmo sindromu, pasitraukia iš aplinkos į savo uždarą pasaulį. Pirmiausia sutrinka santykiai tarp vaiko ir jo šeimos. Jis vengia bet kokios veiklos su kitais asmenimis, žaidžia dažniausiai atsiskyręs nuo vaikų ar suaugusiųjų. Autistai nesuvokia santykių tarp žmonių ir santykių tarp savęs ir aplinkos. Vaikams nesusiformuoja būtini įgūdžiai dėl aplinkinių veiksmų mėgdžiojimo, imitavimo stokos. Jie nesupranta veiksmo būtinumo. Manoma, kad neimituojama dėl to, kad vaikas nemato veiksmo visumos, o tik atskiras jo dalis, nesugeba įgytų mokėjimų pritaikyti naujoje nežinomoje aplinkoje. Jis yra bejėgis savarankiškai tvarkytis. Vaikas neplanuoja savo veiklos, nežino, ką reikia daryti, todėl sėdi ir nieko neveikia. Kartais guli ant pilvo ir rėkia arba kokiu nors būdu save stimuliuodamas, bando nusiraminti. Planuodamas veiklą, nesupranta laiko ir veiksmų nuoseklumo. Autisui sunku suprasti, kad darbas turi pradžią ir pabaigą.

Socialinės sąveikos ir adaptacijos problemų atsiranda ir dėl to, kad vaikai nemoka ir negali prognozuoti kito žmogaus veiksmų, nesuvokia ir savo būsenos, todėl nevartoja žodžių, susakančių kito žmogaus būseną.

Dėl to, kad nesugeba prisitaikyti prie aplinkos, jos nesupranta, vaikai tampa agresyvūs, neretai ir saviagresyvūs. Agresyvumą dažniausiai lemia: komunikaciniai sutrikimai; nenoras keisti aplinką; nutraukiami stereotipiški veiksmai ar judesiai, t.y. neleidžiama daryti to, ką jie nuolat atlikinėja; vaikui keliami nerealūs reikalavimai; per aktyvi ar per menka stimuliacija; nerimas; nepatenkinami poreikiai. Kartais agresyvumu vaikai parodo, kad siekia kontakto. Dėl vienokio ar kitokio agresyvumo dar labiau nukenčia socialinis prisitaikymas. Iškyla įvairių socialinių problemų: meilės ir prisirišimo stoka, neturi draugų, atsiskiria nuo aplinkinių, juos ignoruoja, neatsakinėja į klausimus (nors juos ir supranta), nesiglaudžia prie motinos ar tėvo, netiesia rankučių suaugusiems, vengia akių kontakto ir tiesaus žvilgsnio su suaugusiais, kūdikiškai nekrykštauja ir nesidžiaugia bendravimu, nesišypso, veidas neišraiškingas, primena susirūpinusio žmogaus veidą, kartais „išdidaus princo“. Apibendrinant galima pasakyti, kad socialinio elgesio sutrikimų atsiranda dėl nesugebėjimo suvokti aplinkos, o šis – dėl sensorinių, suvokimo, komunikacijos ir intelekto sutrikimų (Ambrukaitienė A.J., Ivoškuvienė R.,1997).

Šeimos vaidmuo autistinių asmenų socializacijoje

Kaip teigia A.Juodaitytė (2003), socializacijos esmė – vaiko vidinio elgesio reguliavimas, adekvatus tarpasmeninėms ar grupinėms situacijoms. Vaiko vidinio reguliavimo raidai yra būtinas jo bendravimas su kitais jam svarbiais žmonėmis.

Empiriniai šeimos santykių tyrimai rodo, kad tėvų įtaka jų vaikams nėra tokia paprasta ir kad vaikai su emociniais arba elgesio sutrikimais gali turėti įtakos savo tėvams tiek pat, kiek pastarieji jiems. Vis labiau aiškėja, kad šeimos įtaka yra pagrįsta tarpusavio sąveika ir transakcija ir kad tėvų bei vaikų įtaka yra abipusė (Hallahan P.D., Kauffman J.M.,2003).

Apžvelgdami šeimos kaip institucijos įtaką galimiems individo elgesio pokyčiams funkcijų kiekį apribosime įvardydami tik kai kuriuos vaiko socialinio ugdymo aspektus. Ypač sistemingai analizuodama vaiko socializacijos ypatumus Juodaitytė akcentuoja skiriamąjį šio periodo bruožą – bendrąjį žmogaus vystymąsi, kuris tampa pagrindas įvairių socialinės veiklos sričių tobulėjimui bei svarbia specialių žinių ir įgūdžių įgijimo sąlyga. Pastebima, kad „formuojasi ne tik vaiko psichikos bruožai ir savybės, nulemiančios bendrąjį jo elgsenos pobūdį dabar, bet ir tie socialinės elgsenos bruožai, kurie laikomi investicijomis į vaiko ateitį“. Turint omenyje vaiko socializacijos ypatumus,susijusius ne tik su tam tikra šiam amžiui būdinga psichofizinės raidos specifika, bet ir socialinės aplinkos poveikio specifika, Juodaitytė remiasi Broom „socializacijos vaikystėje“ samprata. Todėl yra pateikiami du vaikų socializacijos visuomenėje tipai –„slopinant“ ir „dalyvaujant“. Kurie glaudžiai susiję su skirtingomis tėvų ar kitų aplinkos asmenų pažiūromis į besiformuojančią asmenybę.

slopinant dalyvaujant

Bausmės už blogą elgesį

Materialiniai apdovanojimai ir bausmės

Vaiko paklusnumas

Bendravimas be žodžių

Komandinis bendravimas

Socializacija, pagrindinį vaidmenį skiriant suaugusiam

Vaiko pastebėjimas, ko nori suaugęs žmogus Atsidėkojimas už gerą elgesį

Simboliniai apdovanojimai ir bausmės

Vaiko savarankiškumas

Žodinis bendravimas

Bendravimas kaip sąveika

Socializacija, pagrindinį
skiriant vaikui

Suaugusiojo pastebėjimas, ko nori vaikasDvipoliariu principu sukonstruota dviejų socializacijos tipų vertinamoji skalė ypatingų komentarų nereikalauja, nes tipo „dalyvaujant“ pranašumas yra akivaizdus, tačiau vertina ir realybė, kad vaikų ugdymas dažniausiai suprantamas kaip tam tikras tėvų monopolis tik su jiems vieniems suprantamomis taisyklėmis ir principais (Juodraitis A., 2004).

Tėvų auklėjimo rezultatai priklauso nuo ne tik nuo skirtingų jų naudojimų būdų, bet ir nuo vaiko ypatybių. Apibendrinti tėvų auklėjimo poveikį yra sunku, nes, kaip jau seniai pastebėjo Beckeris, „tikriausiai yra daug būdų, kaip tapti „geru tėvu“, kurie kinta priklausomai nuo abiejų – tėvų bei vaiko – asmenybių ir nuo aplinkos „spaudimo“, kurį reikia išmokti įveikti“. Vis dėlto jautrumas vaiko poreikiams, meile grindžiami metodai netinkamo elgesio atveju ir tinkamo elgesio teigiamas pastiprinimas (dėmesys bei pagyrimas) neabejotinai skatina pageidaujamą vaikų elgesį (Hallahan P.D., Kauffman J.M.,2003).

Visuomenė stengiasi sudaryti sąlygas tėvams pasirinkti švietimo įstaigą, bet kartu ir įpareigoja juos dalyvauti ugdymo procese. Tėvai turi žinoti, ko vaikas mokosi, dalyvauti tame mokymosi procese ir kartu rūpintis savo vaiko pažangumu (Mondeikienė L. 1994)

Bendromis pastangomis šeima ir mokykla turi spręsti ypatingos svarbos klausimą – sudaryti sąlygas besivystančiai asmenybei veikti, sąmoningai ir kūrybiškai pasirenkant vertybes. Glaudaus šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo svarba pabrėžiama ir specialiojoje pedagogikoje. Šie veiksniai ir jų ryšys lemia korekcinio darbo, socialinės adaptacijos ir integracijos sėkmę specialiojoje mokykloje. Pripažindami didžiulį šeimos vaidmenį doriškai ugdant sutrikusio intelekto vaiką, negalime nekelti klausimo, kokioje šeimoje auga šis vaikas, kokie šeimos tarpusavio santykiai, ar gauna mažasis žmogus šeimoje tai, ko niekas kitas negali duoti: tėvų meilę ir švelnumą, rūpestį bei pasitikėjimą ir pan. Neigiamą įtaką auklėjimui turi tėvai, kurie pervertina savo vaikų galimybes, nepastebi jų trūkumų ir per daug iš mažųjų reikalauja, juos žemina arba apsupa vaiką pernelyg dideliu dėmesiu, saugo nuo sunkumų (Ozolaitė V., 1995).

Lesinskienė S.,Vilūnaitė E., Paškevičiūtė B. savo tyrime (2002) teigia, kad autizmo sutrikimą turintys vaikai buvo ilgame simbiotiniame santykyje su motina. Lyginant su kontroline grupe, autizmo sutrikimą turinčius vaikus auginančių motinų elgesio ir bendravimo būdas su vaiku buvo pernelyg globojantis ir saugantis. Tai galima būtų paaiškinti sunkių autizmo sutrikimą turinčio vaiko sutrikimų įtaka motinos ir vaiko santykiams. Analizuojant duomenis, išryškėjo tendencija, kad tarp autizmo sutrikimą turinčių vaikų buvo sutrikusi ne tik psichinė, bet ir fizinė vaiko raida. Galima daryti prielaidą, kad esami psichinės raidos sutrikimai autizmo atvejais gali įtakoti ir fizinės šių vaikų raidos sutrikimus arba nukrypimus. Pavyzdžiui, apetito, skonio, pomėgių, vegetacinės nervų sistemos, miego ypatumai gali turėti įtakos ūgio bei svorio nukrypimams nuo to amžiaus vaikų normos vidurkio. Šio tyrimo metu, vertinant autizmo sutrikimą turinčių vaikų ūgio ir svorio duomenis, buvo nedidelis tiriamųjų skaičius, nes dalis vaikų nelankė ugdymo įstaigos, o ambulatorinėse kortelėse buvo pažymėti tik ūgio bei svorio rodmenys kūdikystėje. Išsamūs svorio bei ūgio duomenys bei jų kitimas gauti iš ugdymo centrą „Viltis“ lankančių vaikų raidos kortelių.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2758 žodžiai iš 5362 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.