Automobilis (gr. Autos – pats + lot. mobilis – judamas), variklio varoma
ratinė mašina keleiviams ir kroviniams vežti. Automobilius pradėta kurti
XVIII a., ratiniam akliniam vežimui pritaikius mechaninį variklį. Garo
mašiną savaeigiams vežimams 1769 m. Pritaikė Ž. Kunjo ( J. Cugnot,
Prancūzija); toks garo automobilis vežė 2,5 t krovinį 2-4 km/h greičiu.
Garinį automobilį konstravo V. Merdokas (W Murdoc), Dž. Vatas (J. Watt, abu
iš D. Britanijos), O. E. Evansas (JAV) K. Henšelis (Henschel). 1831 m.
Britanijoje tarp miestų pradėta vežioti keleivius gariniais automobiliais
(omnibusais) su priekabomis, jų greitis ~30km/h.
[pic]
Pirmaisiais automobilių išradėjais laikomi vokiečių inžinieriai Karlas
Bencas (Karl Benz) ir Gotlybas Daimleris (Gottlieb Daimler), kurie niekada
nebuvo susitikę ir net nebuvo pažįstami, sukonstravo pirmuosius savaeigius
ekipažus su vidaus degimo varikliais. K. Benco automobilis buvo triratis su
0.55 kW varikliu, G. Daimlerio – dviem ratais – šiuolaikinio motociklo
(pasižiūrėkite) prototipas. 1886 m. G. Daimleris paties sukonstruotą vidaus
degimo variklį pritaikė keturratei karietai. Jie abu laikomi automobilio
išradėjais, o automobilio tėvyne – Vokietija.
[pic]
Šiandien pirmieji Benco ir Daimlerio automobiliai mus gerokai stebina:
dideli siauri ratai, virbalų storio stipinai, vairas – plieninis iš grindų
styrantis strypas su rankena, variklis įtaisytas po vairuotojo sėdyne…
Tačiau automobilio išvaizda greitai keitėsi: panašumas į karietą vis
mažėjos, variklis buvo perkeltas į priekį, padarytas apvalus vairas.
Automobilio tėvynė – Vokietija, tačiau vokiečiai nepripažino šio naujojo
išradimo ir nė nemanė naujojo „technikos stebuklo“ pirkti. Bandyti
automobilius buvo leidžiama tik naktį, toli už miesto, gatvėse mašinų
greitis ribojamas iki 10 km/h Tačiau kitose šalyse, ypač Prancūzijoje,
automobiliai plito. Prancūzai ne tik pirko Benco automobilius, bet įsigiję
licenziją Daimlerio varikliui sukūrė pirmuosius savo automobilius ir net
suorganizavo pirmąsias automobilių lenktynes Paryžius – Ruanas. 1898 m.
Įvyko pirmoji automobilių paroda Paryžiuje.
Nuo mažens K. Bencas (1844-1929) labai domėjosi varikliais ir galima
sakyti, visą gyvenimą atidavė automobiliui. Pirmasis Benco triratis
automobilis buvo sukonstruotas iš plieninių vamzdžių, svėrė 263 kg ir
turėjo užpakalyje įtaisytą keturtaktį vieno cilindro vandeniu aušinamą
benzininį variklį, kuris per diržinę pavarą, diferencialą ir grandines suko
ratus. Užpakaliniai ratai buvo labai dideli, priekinis – mažesnis ir tik
vienas, kad automobilį būtų lengviau vairuoti. Be to, po grindimis buvo
įtaisytas labai didelis smagratis, kuris turėjo saugoti ekipažą nuo
vibracijos važiuojant.
Dėl aistros automobiliams K. Bencui ne kartą teko patirti finansinių
sunkumų, rizikuoti visu savo turtu, kuris, kol jo automobiliai neturėjo
paklausos, ir taip buvo nedidelis. 1894 m. Jis pradėjo serijomis gaminti
prieš metus sukurtą „Viktoriją“, o 1897 m. sukonstravo dviejų cilindrų
„Kontramotorą“.
Inžinierius išradėjas G. Daimleris, sulaukęs 48 metų staiga nusprendė
visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Nusipirko Bankanštate namą su sodu, o
sodo daržinę pavertė dirbtuve – garažu. Į naująją sodybą Daimleris
pasikviečia seną savo draugą ir buvusį bendradarbį Vilhelmą Maibachą
(Wilhelm Maybach). Abu draugai užsidarę nuo pašalinių akių dienų dienas
kažką dirbdavo. Prasidėjo apkalbos, kad Daimleris savo sode įsirengęs
nedidelį fabrikėlį ir kala netikras monetas. Vietinė policija surengė
pasalą ir nusprendė nusikaltėlius sučiupti. Vėlyvą naktį, kuomet suburzgia
Daimlerio variklis, policininkai įsibrauna į dirbtuvę, tačiau išvysta visai
ne tai, kas buvo kuriama jų vaizduotėje: du rimti, iš pažiūros visai
padorūs žmonės, palinkę prie nematyto griausmingai tratančio aparato. Nors
ir kaip stengėsi Daimleris su Maibachu išaiškinti neprašytiems svečiams
savo variklio paskirtį ir būsimą panaudojimą, jie nieko nesuprato ir neradę
padirbtų pinigų išėjo labai nusivylę. Vėliau tas vidaus degimo variklis
Daimlerį iš tikrųjų padarė labai turtingu.
Po keliolikos sunkaus darbo mėnesių abu draugai daržinėje pagamina
variklį su gulsčiu horizontaliu cilindru. Jis galėjo daryti 250 sūkių per
minutę. 1883 m. gauna už jį patentą. Daimleris šiuo varikliu dar nebuvo
patenkintas ir ėmėsi vėl ieškoti. Nusprendžiama variklio cilindrą įtaisyti
vertikaliai, patobulinama kuro padavimo bei uždegimo sistema. Naujas
variklis jau gavosi mažesnis, lengvesnis ir 1885 m. Daimleris įmontuoja
savo variklį į dviratį ekipažą, panašų į šiandieninį motociklą. Lapkričio
10 konstruktoriaus sūnus Paulius nuvažiuoja juo 3 km. Pavyko!
1886 m. Daimleris įmontuoja savo variklį į paprastą keturratį arklių
vežimą, kurio užpakalinius ratus variklis suka diržine pavara.
Norėdamas įsitikinti didelėmis vidaus degimo variklio pritaikymo
galimybėmis, Daimleris jį įrengia ir kitose transporto priemonėse:
motorinėje valtyje (1886 m.), lunaparko geležinkelyje ir tramvajuje (1888
m.), gaisrininkų vežime (1892 m.) ir kt.
Daimleris variklius visą laiką
tobulino,kad jie galėtų padaryti daugiau
sūkių: nuo 250 sūkių/min jų skaičius padidėjo iki 900. 1889 m. Daimleris
gavo dviejų cilindrų 3.75 arklio jėgos galios variklio patentą.
Daimlerio varikliai labai išgarsėjo. 1890 m. įkuriama Daimlerio
automobilių bendrovė (Daimler Motoren-Gesellschaft), gaminanti automobilius
su Daimler varikliais.
Daimlerio padėjėjo ir bendraminčio Maibacho indėlis i automobilio
sukūrimą ir plėtojimą taip pat yra nemažas. Daimlerio garsas šiek tiek
užgožė šio iš prigimties kuklaus žmogaus vardą ir darbus. Tačiau Maibacho
techninės pažiūros, konstrukciniai sprendimai buvo tokie tobuli, kad galima
drąsiai tvirtinti: jeigu nebūtų buvę Maibacho ir jo darbų, nebūtų ir
Daimlerio variklio, nei Daimlerio automobilių. Maibachas dirbo
konstruktoriumi. Darbą dirbtuvėse abu išradėjai buvo pasidalinę: Daimleris
projektavo ir kūrė viso variklio ar atomobilio apmatus, o Maibachas,
pasižymėjęs nepaprastu kruopštumu, ieškojo atskirų detalių ir mazgų
konstrukcinių sprendimų. Išradimų patentų Maibachas su daimleriu turi
beveik po lygiai, tik Daimleris daugiausia pasiimdavo užbaigtų automobilių
ar jų variklių patentus, o Maibachas – atskirų automobilio ar variklio
detalių elementų, pavyzdžiui, pavarų dėžės, važiuoklės pakabos,
pasiskirstymo mechanizmo ir kt.
Daimlerio bendrovė turėjo savo skyrius įvairiose valstybėse. Šios firmos
prekybos atstovas Prancūzijoje buvo Emilis Jelinekas (Jellinek) didelis
automobilių ir automobilių sporto entuziastas. 1900 m. kai buvo pagamintas
Maibacho sukonstruotas naujas Daimlerio automobilio modelis, Jelinekas
reklamos sumetimais pasiūlė jį pavadinti „Mercedes“ (vietoje jau šiek tiek
atsibodusio „Daimler“). Tai buvo gražuolės Jelineko dukters vardas. Nuo to
laiko pagaminta tiek daug mersedesų, kad net pamiršta, jog tai iš tikųjų
gyvenusios merginos vardas!
1926 m. Daimlerio automobilių firma susijungė su tokia pat garsia Benco
firma ir iki šiol gyvuoja ir gamina mersedesus.
Modernesnius automobilius imta gaminti nuo XX a. 7-8 dešimtmečio, juose
buvo įtaisyta nepriklausoma priekinių ratų pakaba, automatinė sankaba,
šildomas kėbulas, hidrauliniai stabdžiai (be stiprintuvo), antiblokavimo
sistema, šviesos signalizacija, radijo ryšys. Didžiausias greitis 100-120
km/h. 9-tame dešimtmetyje ėmė plisti automobiliai su dyzeliniu ir dujiniu
varikliu, turintys oro kondicionierių, vairo, stabdžių stiprintuvus,
naudojantys bešvinį benziną, atsirado patogių automobilinių traukinių su
šaldytuvu, televizoriumi.
Nuo 1990-ųjų kito automobilio išvaizda, įtaisomi reguliuojamo įtempimo
saugos diržai, oro pagalvės, magnetofonai, pritaikomas kompiuteris benzino
įpurškimui į automobilio variklį valdyti, imta naudotis palydoviniu ryšiu.
Lietuvoje pirmasis automobilis užregistruotas 1896 m. Daugiau jų imta
importuoti nuo 1920 –tųjų metų.
[pic] Klausimas – ar iš tikro Karlas Benzas ir Gotliebas Daimleris išrado
automobilį, daug kam gali pasirodyti netikėtas. Bet atsakymas gali būti dar
mažiau lauktas. Jie nebuvo nei pirmieji, nei vieninteliai savaeigių
ekipažų, kuriuos vėliau pavadino automobiliais, išradėjai.
Prisiminus ankstesnių konstrukcijų ekipažus, judėjusius vidaus degimo
variklio pagalba, tektų paminėti Isako de Rivazo (1807), Žano Lenuaro
(1864), Zigfrido Markuso (1887), Eduardo Delamar-Debutevilio (1884) vardus,
nes jų kūriniai pasirodė anksčiau, bet neginčijamas vokiečių išradėjų
nuopelnas yra tas, kad jie sukūrė pirmuosius automobilius. Ir 1886 metų
sausio 29 diena, kada K.Benzas gavo patentą DRP-37435 motoriniam
vežimėliui, laikoma automobilio gimimo diena. Tų pačių metų vasarą
Gotliebas Daimleris ir su juo dirbęs kitas talentingas inžinierius
Wilhelmas Maybachas organizavo pirmąją kelionę savos konstrukcijos
savaeigiu vežimėliu. Prasidėjo automobilių era! Tai, kad beveik vienu metu
atsirado dvi skirtingos tos pačios paskirties konstrukcijos, negali
pavadinti atsitiktinumu. Vidaus degimo variklių vystymasis paskatino
išradėjus panaudoti juos transporto priemonėse.
K.Benzas, sukūręs vieno cilindro keturtakčio benzininio variklio
konstrukciją, toliau mastė apie motorinę transporto priemonę. Kad
neužtruktų, spręsdamas keturračio ekipažo vairo mechanizmo problemą, savo
pirmąjį automobilį jis padarė triratį, kurio specialiai sukonstruota
važiuoklė harmoningai sujungta su varikliu.
Daimleriui ir Maybachui svarbiausias uždavinys buvo įrodyti universalią jų
variklio paskirtį. Jie paeiliui pritaikė variklį motorinei valčiai,
tramvajaus vagonui, pirmajam motociklui ir, pagaliau, Daimlerio žmonai
nupirktam lengvam žirgo traukiamam vežimėliui.
Šitos improvizuotos konstrukcijos sėkmė paskatino juos sekti Benzo
pavyzdžiu: sukurti specialias važiuoklės, transmisijos, kėbulo
konstrukcijas. Techninis progresas toje srityje – variklio galingumo
didinimas, dviejų ar daugiau cilindrų variklio, keleto vairo mechanizmo
tipų sukūrimas, susijęs su Benzo, Daimlerio ir Maybacho vardais.
Klasikinės automobilio konstrukcijos – su varikliu priekyje ir
užpakaliniais varančiaisiais ratais – sukūrimo garbė tenka prancūzams Renė
Panhardui ir Emiliui Levassorui. Beje, prancūzai pirmieji įvertino naujoves
iš Vokietijos. Pamačius
Daimlerio automobilį, netrukus atsirado jo pasekėjų
– Armanas Peugeot, Emilis Levassoras, Renė Panhardas.
1891 metais pasirodo automobilis su „Daimler“ varikliu priekyje ir
užpakaliniais varančiaisiais ratais – garsus „Panhard-Levassor 4CV“, kurio
konstrukcija tokia sėkminga, kad be didesnių pakeitimų automobilis
gaminamas iki 1896 metų, o firma „Panhard-Levassor“ tampa pasaulio lydere.
Ir tik po to Daimleris ir Benzas taip pat sukuria klasikinės komponuotės
automobilius.
Vokiečių ir prancūzų konstruktorių darbai „stumtelėjo“ inžinerinę mintį į
priekį ir kitose šalyse. 1891 metais savo automobilį kuria šveicarai
broliai Hanriot, o 1893 metais – amerikietis Charlesas Diurea. Anglas
F.Lanchesteris savo automobilį sukūrė 1895, o 1896 metais visos Rusijos
pramonės parodoje buvo eksponuojamas pirmasis rusų automobilis, sukurtas
Jakovlevo ir Frezės.
Amžių sandūroje, 1900 metais, W.Maybachas, Emilio Ellineko paskatintas,