Autonominiai invertoriai
5 (100%) 1 vote

Autonominiai invertoriai

TURINYS

13.1. Stabilizatoriai……………………………………………………………………………………3

13.2. Parametriniai stabilizatoriai………………………………………………………………..5

13.3. Parametriniai srovės stabilizatoriai………………………………………………………6

13,4. Parametriniai įtampos stabilizatoriai…………………………………………………….7

13.5. Kompensaciniai stabilizatoriai…………………………………………………………….8

13.6. Pagrindiniai stabilizatorių parametrai…………………………………………………..9

13.7. Keitikliai…………………………………………………………………………………………10

13.8. Pagrindines sąvokos…………………………………………………………………………13

13.10. Testai…………………………………………………………………………………………….17

13.11. Literatūra……………………………………………………………………………………….41



13.1.Stabilizatoriai

Įvadas. Šiame skiriuje aprašomas stabilizatoriaus darbo principas, ir aprašoma tai kad įtampa stabilizojama dviem skirtingais metodais parametriniu ir kompensaciniu. Pagrindines savokos šiame skiriuje yra ( stabilizatoriai, parametrinis metodas, kompensacinis metodas )

Stabilizatoriumi vadinamas įrenginys, automatiškai ir su tam tikru tikslumu palaikantis apkrovos įtampą (srovę), kai stabilumo silpninimo faktoriai tam tikrose ribose kinta.

Parametrinis metodas paprastesnis ir pigesnis, bet jo stabilizavimo tikslumas nedidelis. Juose naudojamos netiesinės aktyvinęs ir reaktyvinės varžos Parametrinių stabilizatorių veikimo principas: kintant prie netiesinių elementų prijungtai įtampai arba pro juos tekančiai srovei, kinta jų varža (arba kiti parametrai).

Kompensaciniai metodas, kurio veikimo principas štai koks. Išėjimo įtampa nuolat lyginama su etalonine įtampa, o įtampų skirtumas veikia stabilizatoriaus netiesinį vykdymo elementą, kuris kompensuoja išėjimo įtampos pokyčius.

Įtampos (srovės) stabilizatoriumi vadinamas įrenginys, automatiškai ir su tam tikru tikslumu palaikantis apkrovos įtampą (srovę), kai stabilumo silpninimo faktoriai tam tikrose ribose kinta.

Į tampa lygintuvo apkrovos rezistoriuje kartais kinta. Mat, filtruojant pulsacijas, sumažėja tik išlygintos įtampos kintamoji dedamoji, o nuolatinė dedamoji gali kisti dėl tinklo įtampos ir apkrovos srovės svyravimų. Reikiamai nuolatinei įtampai apkrovos rezistoriuje palaikyti naudojami įtampos stabilizatoriai. Priklausomai nuo to, kurioje schemos dalyje jie įjungti , gali būti nuolatinės ir kintamosios įtampos stabilizatoriai. Nuolatinės įtampos stabiliztorius jungiamas tarp lygintuvo ir apkrovos, o kintamos įtampos – tarp kintamosios srovės šaltinio ir lygintuvo.

Įtampa stabilizuojama dviem skirtingais metodais: parametriniu, dirbančius neuždaru ciklu ir kompensaciniu, dirbančius uždaru ciklu.

Išvados.Įrenginiai (pav. lygintuvas) negaletu veikti be įtampos stabilizatoriumi vadinamu įrenginiu kuris automatiškai ir su tam tikru tikslumu palaiko apkrovos įtampa (srovę), kai stabilumo silpninimo faktoriai tom tikrose ribose kinta.

13.2. Parametriniai stabilizatoriai.

Įvadas.Šiame skiriuje aprašomi parametriniai stabilizatoriai , ju sudetis ir darbo principas. Taipat šiame skiriuje mes suskirstom parametrinius stabilizatorius į sroves ir įtampos stabilizatorius.Pagrindines savokos šiame skiriuje (parametriniai stebilizatoriai, netiesinės aktyvinęs varžos , netiesinės reaktyvinės varžos)

Parametriniai stabilizatoriai paprastesni ir pigesni, bet jų stabilizavimo tikslumas nedidelis. Juose naudojamos netiesinės aktyvinęs ir reaktyvinės varžos Parametrinių stabilizatorių veikimo principas: kintant prie netiesinių elementų prijungtai įtampai arba pro juos tekančiai srovei, kinta jų varža (arba kiti parametrai).

Netiesinės reaktyvinės varžos -yra, pavyzdžiui, ritės (droselio) su prisotinta fero-magnetine šerdimi ir netiesinio kondensatoriaus.

Schema 13.1 Parametrinio stabilizatoriaus schema:

Parametriniai stabilizatoriai paprastesni ir pigesni, bet jų stabilizavimo tikslumas nedidelis. Juose naudojamos netiesinės aktyvinęs ir reaktyvinės varžos (schema 13.1). Netiesinės aktyvinęs varžos yra ter-morezistorių, stabilovoltų, stabilitronų, bareterių. Netiesinės reaktyvinės varžos yra, pavyzdžiui, ritės (droselio) su prisotinta fero-magnetine šerdimi ir netiesinio kondensatoriaus.

Parametrinių stabilizatorių veikimo principas: kintant prie netiesinių elementų prijungtai įtampai arba pro juos tekančiai srovei, kinta jų varža (arba kiti parametrai). Kitaip pasiskirsčius srovei ir įtampai tarp atskirų schemos elementų, stabilizuojama išėjimo įtampa arba srovė. Stabilizacijai taikant kompensacinį metodą, automatiškai reguliuojama išėjimo įtampa.

Parametriniai stabilizatoriai skirstomi į srovės ir įtampos stabilizatorius.

Išvados.Šiame skiriuje mes sužinom kad parametriniai stabilizatoriai paprastesni ir pigesni , bet jų stabilizavimo tikslumas nedidelis.

13.3. Parametriniai srovės stabilizatoriai

Įvadas.Šiame skiriuje aprašomi parametriniai srovės
stabilizatoriai ju sudetis ir darbo principas. Taipat čia aprašita kur gali buti naudojamos aktyviniai netesiniai elementai ir reaktiviniai netesiniai elementai. Pagrindines savokos (parametriniai sroves stabilizatoriai, aktyvinęs ir reaktyvinės netesinės varžos)

Parametriniuose stabilizatoriuose panaudojami aktyvinęs arba reaktyvinės netiesinės varžos elementai, kurių varža, stiprėjant srovei, didėja. Įjungus netiesinės varžos elementą į apkrovos grandinę, joje sumažėja srovės svyravimai, kintant tinklo įtampai ar apkrovos varžai.

Netiesinės reaktyvinės varžos -yra, pavyzdžiui, ritės (droselio) su prisotinta fero-magnetine šerdimi ir netiesinio kondensatoriaus.

Parametriniuose stabilizatoriuose panaudojami aktyvinęs arba reaktyvinės netiesinės varžos elementai, kurių varža, stiprėjant srovei, didėja. Įjungus netiesinės varžos elementą į apkrovos grandinę, joje sumažėja srovės svyravimai, kintant tinklo įtampai ar apkrovos varžai.

Aktyvinis netiesinis elementas dažniausiai taikomas elektroninių lempų kaitinimo srovei stabilizuoti, o reaktyviniai netiesiniai elementai dažniausiai naudojami magnetiniuose parametriniuose srovės stabilizatoriuose. Magnetiniai parametriniai srovės stabilizatoriai būna iki 50 V-A galingumo. Jie naudojami, pavyzdžiui, automatiniuose reguliatoriuose ir kaip etaloninės srovės šaltiniai magnetinio stip rintuvo vedančiajai apvijai maitinti. Parametriniuose srovės stabilizatoriuose galima naudoti ir elektronines lempas bei tranzistorius .

Išvados.Aktyviniai netesiniai elementai dažniausiai taikomi elektroninių lempų kaitinimo srovei stabilizoti. Reaktyviniai netesiniai elementai dažniausia naudojami magnetiniuose parametriniuose sroves stabilizatoriuose.

13.4. Parametriniai įtampos stabilizatoriai

Įvadas.Šiame skiriuje mes kalbesim apie parametrinius įtampos stabilizatorius ju sudeti ir darbo principa. Taipat sužinosim kad parametriniai įtampos stabilizatoriai buna dveju tipu feromagnetiniai ir ferorezonansiniai apie ju sudeti ir darbo principa taipat bus parašita. Pagrindines savokos (parametriniai įtampos stabilizatoriai, stabilitronas, feromagnetiniai įtampos stabilizatoriai, ferorezonansiniai įtampos stabilizatoriai)

Parametriniai įtampos stabilizatoriai Šiuose stabilizatoriuose taip pat, kaip ir parametriniuose srovės stabilizatoriuose, naudojami aktyviniai ir reaktyviniai netiesiniai elementai.

Stabilitronas-naudojami elektrinių grandinių įtampai stabilizuoti. Jie veikia elektrinio (griūtinio ar tunelio) pn sandūros pramušimo atgaline įtampa principu.

Feromagnetinis stabilizatorius – sudaro du droseliai. Pirmojo droselio magnetolaidis neprisotintas, o antrojo droselio prisotintas. Droselių apvijos sujungtos nuosekliai.

Ferorezonansinis stabilizatorius – darbo principas pagrįstas srovės ir įtampos rezonansų reiškiniais.

Šiuose stabilizatoriuose taip pat, kaip ir parametriniuose srovės stabilizatoriuose, naudojami aktyviniai ir reaktyviniai netiesiniai elementai.

Pagrindinis stabilizatoriaus elementas yra stabilitronas Paprasčiausią stabilitroną sudaro anodas ir šaltas katodas, įtaisyti inertinių dujų pripildytame balione. Stabilizatoriaus grandinėje būtina įjungti balastinį ribojantį rezistorių, kurio varža turi būti tokia, kad, dirbant stabilitronui, įtampos kritimas jo gnybtuose, kartu ir apkrovoje mažai priklausytų nuo juo tekančios srovės.

Procesus, vykstančius stabilitrone, galime paaiškinti šitaip. Padavus j elektrodus (anodą ir katodą) įtampą, dujos balione jonizuojamos, t. y. dujų molekulės skyla į elektronus ir teigiamus jonus, kurie ir sudaro stabilitrono srovę. Sis procesas griūtinis, bet rezistorius Rb riboja stabilitrono srovę. Elektrinis išlydis dujose prasideda tik tuo atveju, jei stabilitrono’ įjungimo momentu elektrodų įtampa bus didesnė už stabilizavimo įtampą Ust. Nusistovėjus rusenančiam išlydžiui, įtampa tarp stabilitrono gnybtų šuoliškai sumažėja iki reikšmės Ust.

Parametriniai įtampos stabilizatoriai būna dviejų tipų: feromagnetiniai (elektromagnetiniai) ir ferorezonansiniai.

Paprasčiausią feromagnetinį stabilizatorių sudaro du droseliai. Pirmojo droselio magnetolaidis neprisotintas, o antrojo droselio prisotintas. Droselių apvijos sujungtos nuosekliai. Feromagnetiniai įtampos stabilizatoriai .turi šiuos trukumus:

1) stabilizuotos išėjimo įtampos Uiš kreivės forma nesinusinė;

2) įtampa Uiš didele dalimi priklauso nuo apkrovos pobūdžio;

3) žemas nk (40—60%).

Šie stabilizatoriai dažniausiai naudojami, esant mažam galingumui (iki 10 V-A). Didesniam kaip 10 V-A galingumui naudojami ferorezonansiniai įtampos stabilizatoriai.

Ferorezonansiniai įtampos stabilizatoriai plačiai naudojami pramonėje. Ferorezonansinių stabilizatorių darbo principas pagrįstas srovės ir įtampos rezonansų reiškiniais. Praktikoje dažniausiai naudojami ferorezonansiniai įtampos stabilizatoriai, kuriuose vyksta srovės rezonansas.

Ferorezonansiniai įtampos stabilizatoriai, veikiantys srovių rezonanso principu, naudojami iki 100—10000 V-A galingumo. Jų gabaritai daug mažesni negu feromagnetinių stabilizatorių.

Pagrindinis ferorezonansinių įtampos stabilizatorių trūkumas — stabilizuota išėjimo įtampa labai priklauso nuo maitinimo įtampos dažnio. Trūkumams pašalinti praktikoje naudojami stabilizatoriai su sudėtingomis rezonansinėmis
kurių dalis suderinta stabilizuotos išėjimo įtampos tam tikroms harmonikoms slopinti.

Išvados.Faromagnetiniai įtampos stabilizatoriai dažniausiai naudojami esant mažam galingumui (iki 10 V-A) ir turi šiuos trukumus 1 stabilizotos išejimi įtampos Uiš kreivės forma nesinusinė 2 įtampa Uiš didele dalimi priklauso nuo apkrovos pobūdžio 3 žemas nk (40-60%) Ferorezonansiniai stabilizatoriai daug mažesni negu feromagnetiniai bet daug didesnio galingumo iki 100-10000 V-A, pagrindinis trukumas stabilizota išejimo įtampa labai priklauso nuo maitinimo įtampos dažnio.

13.5. Kompensaciniai stabilizatoriai

Įvadas.Šiame skiriuje yra aprašita kompensaciniu stabilizatoriu savibes .Kompensaciniai stabilizatoriai taipat skirstomi į dvį rušis tai nuoseklieji ir lygiagreteji,taipat bus parodita ju darbo schema ir ju skirtumai. Pagrindines savokos (kompensaciniai stabilizatoriai, nuoseklieji stabilizatoriai, lygiagretus stabilizatoriai, įtampos šaltinis)

Kompensaciniai įtampos stabilizatoriai -. išėjimo įtampa nuolat lyginama su etalonine įtampa, o įtampų skirtumas veikia stabilizatoriaus netiesinį vykdymo elementą, kuris kompensuoja išėjimo įtampos pokyčius.

Nuosekliojo tipo stabilizatoriai – reguliavimo elementas jungiamas nuosekliai su įėjimo įtampos šaltiniu ir apkrova.

Lygiagreteji stabilizatoriai – reguliavimo elemento įtampa nepriklauso nuo įėjimo įtampos, o srovė tiesiškai priklauso nuo įtampos apkrovoje.

Srovės šaltinis – tiekia pastovią išėjimo srovę, keičiantis jo apkrovos dydžiu.

Technikoje dažniausiai naudojami kompensaciniai įtampos stabilizatoriai, kurių veikimo principas štai koks. Išėjimo įtampa nuolat lyginama su etalonine įtampa, o įtampų skirtumas veikia stabilizatoriaus netiesinį vykdymo elementą, kuris kompensuoja išėjimo įtampos pokyčius.

Kompensaciniai nuolatinės įtampos stabilizatoriai būna nuoseklieji ir lygiagretieji(1pav.). Tokių stabilizatorių pagrindiniai elementai yra šie:

atraminės (etaloninės) įtampos šaltinis E; palyginimo ir stiprinimo elementas PS; reguliavimo elementas R.

13.2 Nuosekliojo tipo 13.3 Lygiagrečiojo tipo


.Kompensacinių stabilizatorių struktūrinės schemos: 13.2 — nuosekliojo tipo; 13.3.— lygiagrečiojo tipo

Nuosekliojo tipo stabilizatoriuose reguliavimo elementas jungiamas nuosekliai su įėjimo įtampos šaltiniu ir apkrova Ra. Jeigu dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, dėl nestabilumo ar kintant Ra) išėjimo įtampa nukrypsta nuo savo vardinės reikšmės, tai etaloninės ir išėjimo įtampų skirtumas padidėja (arba sumažėja), pokytis sustiprinamas ir paduodamas į reguliavimo elementą. Tada pakinta ir reguliavimo elemento varža, ir įtampi pasiskirsto tarp R ir Ra taip, kad įtampos pokytis apkrovoje kompensuojamas.

13.4 Nuosekliojo kompensacinio stabilizatoriaus struktūrinė schema:

Lygiagrečiojo stabilizatoriaus schemoje , nukrypus išėjimo įtampai nuo vardinės, atsiranda signalas, lygus etaloninės Ir išėjimo įtampos skirtumui, kurį elementas PS sustiprina: sustiprintai signalas paveikia reguliavimo elementą R, įjungtą lygiagrečiai ap krovai. Reguliavimo elemento srovė Ir pakinta. Todėl pakinta įtampos kritimas balastiniame rezistoriuje Rb,, įjungtame lygiagrečiai Ra, o išėjimo įtampa Uls = Uin — IinRb išlieka pastovi.

Aprašytosios schemos viena nuo kitos skiriasi štai kuo. Nuosekliuosiuose stabilizatoriuose reguliavimo elemento įtampa didėja, didėjant apkrovos įtampai, o srovė maždaug lygi apkrovos srovei. Lygiagrečiuosiuose stabilizatoriuose reguliavimo elemento įtampa nepriklauso nuo įėjimo įtampos, o srovė tiesiškai priklauso nuo įtampos apkrovoje.

Lygiagrečiųjų stabilizatorių nedidelis nk, todėl jie naudojami palyginti retai. Kai didelė stabilizuojamoji įtampa ir srovė, taip pat kai nestabili apkrova, naudojami nuoseklieji įtampos stabilizatoriai. Jų trūkumas – esant trumpajam jungimui išėjime, visa įėjimo įtampa tenka reguliavimo elementui. Naudojantis stabilizatoriumi, tai būtina prisiminti.

13.5 Lygiagrečiojo kompensacinio stabilizatoriaus struktūrinė schema:

Išvados.Nuosekliosiose stabilizatoriose reguliavimo elemento įtampa dideja, didejant apkrovos įtampai, o srove maždaug lygi apkrovos srovei o lygiagrečiosiose stabilizatoriose reguliavimo elemento įtampa nepriklauso nuo įejimo įtampos, o srove tiesiškai priklauso nuo įtampos apkrovoje. Ju trūkumas esant trumpajam jungimui išejime, visa įejimo įtampa tenka reguliavimo elementui.

13.6. Pagrindiniai stabilizatorių parametrai:

Įvadas.Šiame skiriuje aprašiti pagrindiniai stabilizatorių parametrai, taipat pateikiamos formules pagal kurios mes galime apskaičioti atraminė įtampa, diferencine įtampa, naudingumo koeficienta, išejimo varža ir stabilizacijos koeficienta. Pagrindines savokos (stabilizacijos koeficientas, naudingumo koeficientas, išejimo varža, išejimo įtampos varža.)

Stabilizacijos koeficientas — tai santykinio įtampos (srovės) pokyčio stabilizatoriaus įėjime ir santykinio įtampos (srovės) pokyčio išėjime santykis (kai apkrovos varža pastovi).

Išėjimo varža – apibūdina išėjimo įtampos pokytį, kintant apkrovos srovei ir
esant pastoviai įėjimo įtampai.

Naudingumo koeficientas – lygus apkrovos galios ir vardinės įėjimo galios santykiui.

. Išėjimo įtampos dreifas (leistinis nestabilumas) – dreifas laikui bėgant ir temperatūrinis dreifas apibūdinami santykiniu arba absoliutiniu išėjimo įtampos pokyčiu per tam tikrą laiką arba tam tikrame temperatūrų intervale.

Pagrindiniai stabilizatorius apibūdinantys parametrai yra šie:

1. Stabilizacijos koeficientas — tai santykinio įtampos (srovės) pokyčio stabilizatoriaus įėjime ir santykinio įtampos (srovės) pokyčio išėjime santykis (kai apkrovos varža pastovi).

Įtampos stabilizavimo koeficientas K.stu lygus:

Kstu= Uin/Uin : Uiš/Uiš,(1a)

srovės stabilizacijos koeficientas Ksti lygus:

Ksti= Uin/Uin: Iiš (1.b)

čia Uin ir Uls —vardinės įtampos stabilizatoriaus įėjime ir išėjime; įn ir UiS — įtampų stabilizatoriaus įėjime ir išėjime pokyčiai; Iis—vardinė srovė stabilizatoriaus išėjime; iš—išėjimo srovės nuokrypa nuo vardinės reikšmės. Stabilizacijos koeficientai yra svarbiausi kriterijai, parenkant racionaliausią stabilizatoriaus schemą ir vertinant jos parametrus._

2. Išėjimo varža, apibūdinanti išėjimo įtampos pokytį, kintant apkrovos srovei ir esant pastoviai įėjimo įtampai:

R.iš. = , kai Uin = const

Ris turi būti kiek galint mažesnė. Tuomet mažesnė bendroji maitinimo šaltinio vidinė varža, taigi jame mažesnis įtampos kritimas ir stabilesnis daugialaipsnių schemų, maitinamų iš bendro šaltinio, darbas.

3. Naudingumo koeficientas, lygus apkrovos galios ir vardinės įėjimo galios santykiui:

=Uiš*Iin/Uin*Iin.

4. Išėjimo įtampos dreifas (leistinis nestabilumas). Dreifas laikui bėgant ir temperatūrinis dreifas apibūdinami santykiniu arba absoliutiniu išėjimo įtampos pokyčiu per tam tikrą laiką arba tam tikrame temperatūrų intervale.

Šioje formulėje įtampos dalijimo koeficientą pažymime:

Invertuojantis stiprintuvo įėjimas prijungiamas prie atraminio įtampos šaltinio

Idealiu atveju šis šaltinis turi būti nepriklausomas nuo įtampos svyravimų ir temperatūros.

Praktikoje atraminė įtampa dažniausiai gaunama stabilitrono pagalba.

Operacinio stiprintuvo įėjimo diferencinė įtampa apskaičiuojama pagal šią formulę:

Operacinio stiprintuvo stiprinimo koeficientą pažymime A. Tada operacinio stiprintuvo išėjime bus

Galime užrašyti:

Iš šios lygties randame uL:

Jeigu sandauga yra labai didelė, lyginant su vienetu, tada galime užrašyti. .

Išvados.Stabilizacijos koeficientai yra svarbiausi kriterijai, parenkant racionaliausią stabilizatoriaus schemą ir vertinant jos parametrus. Riš turi būti kiek galim mažesnė tuomet mažesnė bendroji maitinimo šaltinio vidinė varža, taigi jame mažesnis įtampos kritimas ir stabilesnis daugialaipsnių schemų , maitinamų iš bendro šaltinio, darbas.

13.7. Keitikliai.

Įvadas.Šiame skiriuje aprašomi įtampos keitkliai ju naudojimo būdus , derbo principas ir sudetis.

Taipat čia aprašomi ju privalumai preš elektromehaninius keitiklius. Pagrindines savokos (įtampos keitiklis, tranzistorius, autogeneratorius, transformatorius)

Įtampos keitikliai – įrenginiai, kuriais galima vienokios įtampos nuolatinę srovę pakeisti kitokios (dažniausiai aukštesnės) įtampos nuolatine srove.

Autogeneratorius – sudarytas iš dviejų tranzistorių, sujungtų pagal bendro emiterio schemą, ir transformatoriaus su trimis apvijomis. Jis ima energiją iš nuolatinės įtampos šaltinio, o jo išėjime gaunama jau kintamoji reikiamos amplitudės įtampa.

Srovės šaltinis – tiekia pastovią išėjimo srovę, keičiantis jo apkrovos dydžiu.

Termorezistoriai – tai puslaidininkiai šilumai jautrūs elementai su neigiamu temperatūriniu varžos koeficientu, jų varža priklauso nuo temperatūros – kylant temperatūrai, termorezistorių varža mažėja.

Transformatoriumi – vadinamas statinis elektromagnetinis aparatas, skirtas vienai – pirminei kintamosios srovės sistemai – versti kita – antrine, kitokios įtampos ir srovės, bet to paties dažnio.

Įrenginiai, kuriais galima vienokios įtampos nuolatinę srovę pakeisti kitokios (dažniausiai aukštesnės) įtampos nuolatine srove, vadinami įtampos keitikliais.

Nuolatinės įtampos keitikliai naudojami kaip ekonomiški ir kompaktiški aukštos įtampos šaltiniai įvairiausiems elektroniniams įrenginiams, dažniausiai portatyviems ir miniatiūriniams, maitinti. Tokie įrenginiai — tai nešiojami televizoriai, oscilografai, elektringųjų dalelių skaitikliai, radijo siųstuvai ir kt. Šiuolaikinių įtampos keitiklių galia siekia nuo kelių iki kelių šimtų vatų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2488 žodžiai iš 8217 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.