Autonominiai klaipėdos krašto teisinei aspektai
5 (100%) 1 vote

Autonominiai klaipėdos krašto teisinei aspektai

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………… 3

1. Autonominio Klaipėdos krašto tapimo istorija…………………………………………………………… 4

2. Autonominio Klaipėdos krašto teisinis paveldas………………………………………………………… 6

3. Autonominio Klaipėdos krašto Lietuvos valstybės sudėtyje teisės šaltiniai……………………. 10

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………….. 14

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………. 16

ĮVADAS

Svetimų teisės šaltinių Lietuvoje įvairovę, to nesiejant su jų galiojimu iki Pirmojo pasaulinio karo, o jau visai kitu teisiniu pagrindu, taip pat lėmė buvęs autonominis teritorinis vienetas – Klaipėdos kraštas Lietuvos Respublikos sudėtyje 1923 – 1939 m.

Klaipėdos kraštas – šiaurės rytinė vadinamosios Mažosios Lietuvos, nuo senovės apgyventos prūsų lietuvių, teritorijos dalis dėl dar XII – XIII a. kilusios vokiečių ekspansijos ilgus amžius buvo virtęs sudedamąja Vokietijos dalimi. Dėl šios priežasties ekonominis Mažosios Lietuvos gyvenimas, kultūra, ir, žinoma, teisinė kūryba čia šimtmečius plėtojosi skirtingomis nei Lietuvoje sąlygomis.

Klaipėda, Klaipėdos autonominio krašto (1923 – 1939) problema, lietuviškumo ir vokiškumo santykis iki šiol tebėra istorikų diskusijų objektas. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Versalio taikos sutartimi 1919 m. Mažosios Lietuvos dalis – dešinysis Nemuno krantas, t.y. Klaipėdos kraštas,- buvo atskirtas nuo Vokietijos ir 1923 m. autonominėmis teisėmis prijungtas prie Lietuvos; Lietuvos valstybei jis priklausė 16 metų, nuo 1923 iki 1939m.

Darbo tikslas: apžvelgti autonominio Klaipėdos krašto teisinius aspektus.

AUTONOMINIO KLAIPĖDOS KRAŠTO TAPIMO ISTORIJA

Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos situaciją. 1919 m. sausio pradžioje prasidėjus Paryžiaus taikos konferencijoje buvo svarstomi pokario Europos reikalai, svarbiausia, taikos sutarties su nugalėta Vokietija sudarymas.

Į konferenciją 1919 m. vasario 16d. buvo nusiųsta Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro A. Valdemaro. Delegacija siūlė Mažosios Lietuvos dalį Klaipėdos kraštą atskirti nuo Vokietijos ir prijungti prie Lietuvos su sąlyga, kad ateityje Lietuva sutiktų sudaryti su Lenkija federaciją.

1919 m. birželio 28 d. pasirašyta Versalio taikos sutartimi Antantės šalys nugalėtojos privertė Vokietiją grąžinti užgrobtas svetimas žemes. Klaipėdos kraštas Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Anglijos, Prancūzijos, Italijos bei Japonijos žiniai. 1922 m. didžiųjų valstybių politiniuose sluoksniuose tapo populiari „laisvojo miesto“ statuso suteikimo Klaipėdai idėja.

1920 – 1921 metais lietuvių aktyvumas Klaipėdos klausimu apsiribojo ekonominiu spaudimu. 1921 m. lapkričio 11 d. Steigiamasis Seimas pasisakė už Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos autonominėmis teisėmis: krašto ūkio, administracijos, mokesčių, darbo, socialinės apsaugos, teismų, švietimo, kultūros ir tikybos reikalai turėjo būti tvarkomi savarankiškai.

1922 metų viduryje Lietuvos vyriausybė M. Jonkaus vardu propagandos tikslams nupirko laikraštį „Memelgau Zeitung“ ir jo spaustuvę, o 1922 metų lapkričio mėnesį uždarė sieną su Klaipėdos kraštu. Lito įvedimas ir sienos uždarymas – du ekonominiai lietuvių „koziriai“ kovoje dėl Klaipėdos – nulėmė tolesnio įvykių raidą. Pragyvenimo lygis krito katastrofiškai: parduotuvės ištuštėjo kaipo socializmo laikais. Ekonominė krizė ir lietuvių blokada sudavė smūgį „freistatininkų “ ir G. Petisne planams. Atėjo laikas aktyviems veiksmams.

Lietuvių baimė, kad Klaipėda gali tapti laisvuoju miestu, o toks jos statusas sustiprintų Lenkijos įtaką, augo. “Sukilimo tėvas” ir iniciatorius Lietuvos ministrų tarybos pirmininkas E. Galvanauskas pradėjo planuoti Klaipėdos užėmimo operaciją. Ją aktyviai palaikė eksprezidentas A. Smetona, Lietuvos Šaulių Sąjungos (LSS) vadovai — V. Krėvė, P. Klimaitis, A. Marcinkevičius bei Klaipėdos krašto lietuvių politikai — E. Simonaitis ir J. Bruvelaitis. Padėjo kai kurios ekonominės ir politinės aplinkybės.

Tuoj, po to prasidėjo aktyvūs ginkluoto Klaipėdos krašto prijungimo organizavimo veiksmai.

Sukilimo politiniu ir kariniu vadu tapo J. Polovinskas. Sukilėlių buvo apie 1300 – 1500.

Sukilimo planas buvo stropiai paruoštas. 1923m. sausio 6 d. pirmieji sukilėlių būriai iš Kauno pajudėjo Klaipėdos pasienio link. 1923m. sausio 9 d. Ypatingosios paskirties rinktinės I grupė atvyko prie Bajorų stoties, II grupė – prie Lauksargių. Sekančią dieną sukilėlių grupės įsiveržė į Klaipėdos kraštą.

Kraštas buvo užimtas beveik be pasipriešinimo. 1923 m. sausio 15-osios vidurdienį Klaipėda, išskyrus kareivines, jau buvo lietuvių rankose.

1923 m. sausio 17 d. Ambasadorių konferencija nusprendė pasiųsti į Klaipėdą nepaprastąją komisiją, kuriai buvo pavesta
ištirti Klaipėdos užėmimo aplinkybes ir sudaryti laikinąją valdžią. Nepaprastosios komisijos darbą lydėjo grėsminga Antantės karo laivų demonstracija: uoste lydėjo anglų kreiseris “Caledon”, du prancūzų torpediniai laivai “Algerien” ir “Senegalais”, Klaipėdos link plaukė šarvuotis “Voltaire”, o jūroje dar stovėjo du transporto laivai “Allette” ir “Oise”.

Po protestų ir notų Antantės valstybės 1923 vasario 16 d. nutarė perduoti Lietuvai suverenias teises į Klaipėdos kraštą su sąlyga, kad Lietuva suteiks kraštui Klaipėdos konvencijos nustatytas autonomijos teises, taip pat numatyta, kad detali krašto valdymo tvarka bus reglamentuota vėliau. 1924 m. gegužės 8 d. buvo pasirašytos naujas tarptautinis teisinis aktas – Klaipėdos konvencija. Ją pasirašė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos ir Lietuvos atstovai, tai dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos ir priedus: Klaipėdos krašto autonomijos statusą, Klaipėdos uosto statusą ir Tranzito statusą. Nuo šiol Klaipėdos kraštas oficialiai tapo sudedamąja demokratiniais pagrindais organizuota Lietuvos valstybės dalimi, nors centrinės Vyriausybės teisės jame ir buvo ribotos. 1924 m. liepos 30 d. Lietuvos seimas konvenciją ratifikavo. Šiuo aktu Lietuva įgijo visas juridines teises į Klaipėdos kraštą.

Autonominis Klaipėdos kraštas 16 metų išbuvęs LR sudėtyje, 1939 m. kovo 22. hitlerinės Vokietijos ultimatumu, grasinant pavartoti karinę jėgą, nuo Lietuvos buvo atplėštas.

2. AUTONOMINIO KLAIPĖDOS KRAŠTO TEISINIS PAVELDAS

Pagal tarptautines teisės pripažįstamą teritorijos cesijos taisyklę, kuriai nors valstybei atsisakius tam tikros teritorijos, joje paprastai nustoja galios ir tos valstybės teisė, užleisdama vietą teisei tos valstybės, kurios naudai teritorijos atsisakyta. Vadovaujantis šia nuostata, įsigaliojus 1920 m. sausio 10 d. Versalio sutarčiai, tą pačią dieną Klaipėdos krašte formaliai nutrūko ir Vokietijos imperijos bei Prūsijos įstatymų galia. Tačiau iš krašto teritorijos pasitraukus vokiečių ginkluotosioms pajėgoms ir 1920 m. vasario 15 d. ėmus jį administruoti Prancūzijai, generalinio Santarvės valstybių atstovo titulu čia paėmęs valdžią prancūzų generolas D. J. Odris, neleisdamas susidaryti teisės vakuumui, jau tą pačią dieną išleido proklamaciją , kuria paskelbė ir toliau paliekąs krašte iki tol galiojusią Vokietijos teisę.

Tai buvo padaryta, pasak vieno žymaus Klaipėdos krašto problemos specialistų R. Valsonoko, dėl to, kad pakeisti senąją teisę iš karto keturių kondominiumo subjektų teise tiesiog nebūtų praktinių galimybių.

Šis D. J. Odrio sprendimas reiškė, kad Klaipėdos krašte Vokietijos teisė liko galioti tokia, kokia ji ten buvo Versalio sutarties įsigaliojimo (1920 m. sausio 10 d.) dieną.

Iš civilinių įstatymų, likusių galioti Klaipėdos krašte, pirmiausia pažymėtinas 1896 metų lieką Vokietijos imperijos bundesrato ir reichstago patvirtintas civilinis kodeksas.

Civiliniame kodekse sąvokos vartojamos preciziškai tiksliai, bet kalba sunki, straipsniai griozdiški, ką galima pateisinti nebent tuo, jog įstatymų leidėjas savo kūrinį skyrė ne platiems gyventojų sluoksniams, o teisininkų profesionalų korpusui. Pagaliau didžiulis kliuvinys neprofesionalui buvo gausa nukreipiančių normų, tiesiog įpareigojančių skaitytoją, norintį teisingai išsiaiškinti kurią nuostatą, žinoti didelę kodekso medžiagos dalį.

Vokietijos civilinis kodeksas ganėtinai didelės apimties: jis susidėjo iš 2385 straipsnių. Į šią apimtį neįėjo 218 Įvedamojo įstatymo straipsnių, reglamentuojančių kodekso ir kitų imperinės teisės normų ir atskirų Vokietijos valstybių – imperijos subjektų – teisės santykį, jo veikimą, čia būna kai kurių tarptautinės privatinės teisės normų.

Kodekso medžiaga suskirstyta į penkias knygas. Svarbiausias šio kodekso bruožas – pirma kartą civilinės teisės kodifikacijos istorijoje jis turėjo bendrąją dalį, kurioje surinktos ir susistemintos normos, apimančios įvairius kodekso reglamentuojamus civilinės teisės institutus. Bendrosios dalies išskyrimas rodė pasiektą naują teisinės technikos lygį, bet kartu buvo dar vienas veiksnys, apsunkinęs naudojimąsi kodeksu nespecialistams.

Likusios kodekso knygos skirtos reglamentuoti tam tikrus civilinės teisės institutus: antroji knyga – prievolę, trečioji – daiktinę, ketvirtoji – šeimos, penktoji – paveldėjimo teisę. Visa kodekso medžiaga išdėstyta giežtai laikantis moksliniu ir loginiu požiūriu pagrįstos sistemos, tačiau nemažai to paties instituto normų pasirodė esančios išmėtytos po įvairias kodekso vietas. Pavyzdžiui, reguliuojančių pirkimo-pardavimo sutartį normų yra bendrojoje dalyje, bendruose prievolinės teisės nuostatuose, taip pat specialiame skirsnyje, skirtame pirkimo-pardavimo sutarčiai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1409 žodžiai iš 4511 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.