Autostopo varžybos aplink europą
5 (100%) 1 vote

Autostopo varžybos aplink europą

Startavome kas 5 minutes. Burtus dėl starto eiliškumo traukėme tik prieš pat startą, t.y. 9.55 val. Aš startavau penktas. Starte davėme interviu TV3, LTV ir LNK. Taip pat buvo žurnalistas iš “Respublikos”. Išlydėjo mus taip pat grupė sirgalių iš VAK, klubo “seniai”, draugai ir šiaip prijaučiantys.

Po starto lengva ristele nubėgom iki Laisvės prospekto, kur radome tik vieną konkurentų porą – sutuoktinius Galkinus. Įdomu, kad šioje poroje vedančioji buvo JI. Jie matomai 5 minutes balsavo Pašilaičių mazge, bet kai niekas nesustojo, jie pradėjo eiti pėsčiomis, kartais atsigręždami ir pabalsuodami. Tuo metu, kai jie nusigręžė eiti, mes klastingai puolėme į trasą ir užėmėme gerą poziciją. Sustojo pirmoji mašina! Jie buvo girdėję apie šias varžybas, o be to dar neturėjo ką veikti, tai mus nuvežė iki Aukštųjų Panerių. Prie Gariūnų dar pastebėjome balsuojančius Artiomą (PASL n. 72) ir jo partnerę. Dauguma rusų “pasibaidė” link Kaliningrado. Pirmasis kontrolės punktas buvo Žuromine (PL), tai rusai nusprendė ten važiuoti per Kaliningradą ir Olštiną.

Aukštuosiuose Paneriuose sustojo mašina, kuri mus pasisiūlė nuvežti iki Valkininkų, tik prieš tai turėjo trumpam užvažiuoti į autoservisą. Mes įlipome ir kai tik pajudėjome iš vietos, prilėkė geltonas “Golfas” su mūsų sirgaliais. Ačiū už palaikymą! Ta mašina buvo mūsų klaida… Servise Trakų Vokėje mes prasėdėjom 40 min., bet vairuotojo vis nesimatė. Tada mes išlipome iš tos nelemtos mašinos ir pirmojo sutiktojo vairuotojo priprašėme mus išvežti ant kelio.

Taigi, taip nelemtai sugaišę apie valandą mes sėdėjome mašinoje į Prienus… Nutarėme neerzinti likimo. Prienuose buvo mašina iki Alytaus ir vėliau iki Lazdijų. Nuo ten “sutranzavome” muitinės viršininką iki pat muitinės. Ten tūlas lenkas sutiko pavėžinti iki Augustovo. Per sieną prasmukome per 40 minučių, bet panašiai tiek laukėme ir Augustove. Augustove mus pasivijo Galkinai – vis per tą gaišatį servise. Ten sustabdėme lietuvius, kurie važiavo į Varšuvą ir pavežė mus iki Lomžos. Nuo ten trumpais perbėgimais nusikasėme iki Čechanovo. Išlipome jau sutemus. Po pusės valandos pamatėme išlipančius iš mašinos savo komandos draugus Augustą (VAK n. 2) ir Audronę.

Jie jau buvo palikę lipduką pirmame punkte ir sėkmingai lėkė į antrąjį punktą Poprade, Slovakijoje. Po kiek laiko sustabdėme rusą “furistą”, kuris mus nuvežė iki Mlavos. Nuo ten iki KP (kontrolinio punkto) liko apie 30 km. Pagal žemėlapį, per miestą pereiti reikėjo 4 km. Tai nemažai, todėl eidami bandėme “tranzuoti”. Netrukus įsipaišėme į krovininį mikroautobusą, kuris mus nuvežė iki kelio į Žurominą. Atsižvelgdami į Augusto pasakojimą apie šiuos 30 km, mes nusprendėme imti pirmąjį poilsį ir į kelią leistis pirmadienio rytą. Netrukus po poilsio rėžimo paskelbimo, sulaukėme 4 konkurentų porų (Aleksejus, Artiomas, Nikolajus ir Dima), kuriuos mes aplenkėme važiuodami per miestą, kai jie ėjo pėsčiomis. Rusai toliau liko “tranzuoti”, o mes nuėjome link centro ieškoti nakvynės. Nakvoti “įsirašėme” geležinkelio stoties katilinės kuriko tarnybiniame kambarėlyje! Buvo labai šilta, net karšta.

Pirmadienio ryte į kelią leidomės apie 6 val. ir 7.30 pasižymėjome KP1. Rusų lipdukų dar nebuvo. Sėkmė!

Mūsų sustabdytasis lenkas važiavo į Vloclaveką, kuris yra ant judraus Gdansko – Katovicų kalio. Gan nebloga dienos pradžia! Nuo ten labai sparčiai atvažiavome iki Lodzės, kuri mums buvo pati nesėkmingiausia vieta visoje kelionėje. Lodzėje mes sugaišome 2,5 valandos (!), kol pagaliau “sutranzavome” mašinėlę į Tichy (už Katovicų). Su šiuo vairuotoju mes nuvažiavome iki Katovicų ir ten sėkmingai pasigavome vengrą furistą iki Krokuvos apvažiavimo. Nuo ten sėkmingai su 3 mašinomis pasiekėme Slovakijos sieną. Čia mus pavijo Dima. Valio – mes ne paskutiniai! Taip pat čia sutikome ir varžybų daktarą Vladą Fitcovą su žurnaliste Irina Ozerskaja iš radijo stoties “Volnaja Rasija”, kurie lydėjo varžybų dalyvius. Ant sienios sugaišome apie 2,5 valandos ir jau vėlyvą vakarą pasiekėme prasmirdusį Ružumberoką. Ten susiradome gan jaukią nerakinamą laiptinę ir užsiėmėme miegu. Taip praėjo mūsų antroji diena.

Trečioji varžybų diena buvo šiek tiek lietinga, bet neilgam. Gan greitai sustabdėme mašiną, važiuojančią iki pat KP2 – Poprado. Ten jau radome tris kontrolinius lipdukus. Pasirodo, kad dvi rusu poros, vadovaujamos Aleksejaus Vorovo ir Andrejaus Kuricino pasižymėjo čia naktį. Palikę kontrolinį lipduką „ištranzavome“ atgal į Ružumberoką. Beje, Poprade matėme vieną autostopininką, balsuojantį su užrašu „BB“ (Banska Bystrica). Bet mes „nugriovėme“ transportą dar nespėję prieiti prie jo, taigi ir nepasišnekėjome. Iš Ružumberoko važiavome į Banską Bystrica, po to į Nitrą ir Komarną. Mes specialiai vengėme važiuoti per Bratislavą, nors tai ir būtų buvęs tiesesnis kelias. Nuo Nitros iki Komarno (Vengrijos sienos) mus vežė narkomanai, kurie rūkė marihuaną ir taip pat siūlė ir mums pabandyti. Mums pasisekė kad šis sienos perėjimo punktas buvo mieste, tad ir judėjimas čia buvo gan didelis. Perėjus sieną miestelis „keičia“ pavadinimą į „Komarov“. Vengrijos pusėje mes pasikeitėme
šiek tiek pinigų ir apsipirkome. Tada metėme burtus, kur mums važiuoti – ar per didelį mietą Gyor (visi suprantat kuo pavojingi dideli miestai autostope), ar tiesiai važiuoti mažai važinėjamu keliu link Balatono. Laimėjo variantas su Balatonu, bet ant pastarojo kelio mes sustabdėme vaikinuką su „PEPSI“ sunkvežimiu, kuris kaip tik ir važiavo į Gyor’ą , bet važiavo autostrada ir mus išleido apvažiavime ant kelio į Balatoną. Mums kaip tik to ir reikėjo! Nuo apvažiavimo dvejomis mašinomis pasiekėme trečiąjį KP Zirc’e. Šiame punkte pasižymėję buvo tik kolegos lietuviai. Augustą šiame punkte aš jau aplenkinėjau.

Vairuotojas tęsė savo kelionę link Balatono, tai ir mes važiavome su juo iki didelio miesto (nepamenu pavadinimo), esančio ant europinio kelio šalia Balatono. Nuo čia trumpais „perbėgimais“ iki 22 val. nusigavome iki Austrijos sienos. Čia mus painformavo, jog prieš valandą ir 50 min. pravažiavo Augustas. Ką gi – vysimės. Mums tik atgavus dokumentus „įsipaišėme“ į pirmą pasitaikiusią mašiną, kuri važiavo į didelį miestą Graz ir mes jau „Šengene“. Vairuotojas papuolė paukštelių žudikas ir vežėsi mašinoje kelis šautuvus, kelis šunis ir vieną gražaus paukštelio lavoną, kurį nukovė Vengrijoje. Kai mes tik pervažiavome sieną, vairuotojas pusę valandos skambinėjo mobiliu telefonu draugams ir pasakojo apie sėkmingą medžioklę bei gyrėsi laimikiu. Graz’e jis pasakė žinąs gerą vietą „tranzavimui“ link KP4 Hieflau ir nuvežė mus prie tunelio po kalnu pradžios, kur miesto gatvė įsilieja į autostradą. Kitu atveju tai būtų buvusi visai šauni pozicija, bet tik ne prie tunelio. Iš pradžių bandėme surasti mašiną, kuri važiuos 10 km už tunelio iki „Rest area“, bet vėliau musų noras buvo važiuoti bet kur mūsų kryptimi, nes mus du kartus policija varė iš mūsų pozicijos, nors mes stovėjome dar ne autostradoje. Po kiek laiko mums pavyko sustabdyti senuką verslininką prabangiu automobiliu, kuris sakė suksiąs iš kelio iškart už tunelio. Bevažiuojant tuneliu mes jam „nupiešėme“ vaizdą, kas mūsų laukia išlipus autostradoje, kaip mums bus ten pavijinga ir t.t., kai pagaliau jis apsisprendė ir sutiko mus nuvežti iki degalinės. Mes buvom laimingi. Deja, mus apgavo „Shell“ atlasas – degalinė čia buvo tik priešingoje kelio pusėje, o ne abiejose, kaip pavaizduota atlase… Ką gi – rytas protingesnis už vakarą – eime miegoti. Oras buvo nemalonus, bet aš vis dėlto nusprendžiau atidaryti sezoną ir pirmą kartą šiais metais miegoti palapinėje. Mano partnerė Linutė įkalbinėjo mane eiti pas „furistus“ ir prašytis nakvoti furos kabinoje. Aš nesutikau, tada ji bandė tai daryti pati… Deja, jai tai nepavyko ir teko nakvoti palapinėje. Šalčio nesijautė, tad išsimiegojome neblogai.

Ryte pavarčiau atlasą ir nusprendžiau, kad galima pabandyti sugrįžti autostrada šiek tiek atgal ir tada bandyti Hieflau pasiekti paprastu keliu. Tad sėdom į pirmą pasitaikiusią furą (vairuotojas buvo vengras) ir nuvažiavome iki to kelio. Čia nespėjus nusileisti nuo įvažiavimo į autostradą, sustojo mašina, važiuojanti į Leoben’ą, miestą esantį mūsų kelyje. Tokios sėkmės nesitikėjome… Tad vėl lėkėme autostrada iki minėtojo miesto ir čia mūsų vairuotojas (mokytojas vidurinėje mokykloje) išleido mus sankryžoje, kur mums reikėjo balsuoti Hieflau kryptimi. Čia stovėjome gan judrioje sankryžoje apie 20 min. kol sustojo vyriškis, važiuojantis reikiama kryptimi. Pasak jo, sustojo todėl, kad prieš kelias minutes vietinis Leoben’o radijas pranešė, jog „kažkokie du geltoni stovi sankryžoje ir kažką veikia“. Kitą mašiną stabdėme labai ilgai, nes prasidėjo Alpės ir ne visur buvo galima rasti gerą poziciją. Tai buvo bene didžiausias faktorius šiame ruože. Pagaliau sustojo vaikinukas, kuris šnekėjo tik vokiškai, bet išsiaiškinome, kad važiuoja reikiama kryptimi. Pavažiavęs apie 10 km jis staigiai apsisuko degalinėje ir ėmė važiuoti atgal. Štai siurprizas? Pirmąją minutę bandžiau „įsikirsti“ kokia šio manevro esmė, bet apmąstymams nebuvo laiko. Tad paklausiau, ar jis nevažiuos į mums reikiamą pusę. Kai išgirdome neigiamą atsakymą, tuojau pat paprašėme sustoti ir išlipome. Ką gi, matyt, vaikinukas pasiklydo. Netrukus, rodos blogoje pozicijoje, sustojo prabangus „Crysler“, kuris važiavo į Hieflau KP. Na štai, pagaliau „tolima“ mašina. Išsiaiškinome, jog vairuotojas važiuoja iki autostrados, vedančios į Salzburgą ir nutarėme geriau pavažiuoti tolimesniu keliu autostrada negu brautis per kalnus mažais keliais. Išvažiavę į autostradą turėjome mašiną į Salzburgą, o vėliau ir iki Insbruko. Šioje atkarpėlėje autostrada du kartus kirto Vokietijos sieną. Pirmą kartą kertant sieną, pamatėme Augustą ir Audrą, laukiančius mašinos, bet savo vairuotojo nespėjome „paruošti“ susitikimui ir mūsų kolegos mūsų net nepastebėjo kai mes įšokome į sienos pervažiavimo punktą. Išlipę netoli Insbruko stovėjome nuostabioje pozicijoje, oras buvo nuostabus ir su užrašu „I“ sustabdėme furą, važiuojančią į Italiją. Vairuotojas šnekėjo angliškai, tad buvo malonu bendrauti ir taip bebendraujant nuvažiavome iki Bozan Bolzano miesto, Šiaurės Italijoje. Bevažiuojant aš įnirtingai nagrinėjau žemėlapį ir laužiau galvą, kaip geriau važiuoti: ar 150 km per kalnus ar 300 km
autostradomis ir 200 km „pusiau“ per kalnus. Logiškai mąstant, kad ir koks blogas būtų kalnų kelias, visgi jis 3 kartus trumpesnis! Taigi išlipome minėtame mieste nusprendę važiuoti per kalnus. Išsiritę iš kabinos patraukėme išvažiavimu iš autostrados link „pjažo“ (punktas, kuriame mokama už važiavimą autostrada) kartkartėmis pastabdydami. Oras buvo puikus. Termometras kabantis ant pastato sienos rodė +20 laipsnių. Netoli nuėjome ir sustojo vienas vaikinukas italas, nekantriai liepdamas mums kopti į jo mašiną. Pasirodo, kad išvažiavimas iš autostrados dar laikomas autostrada ir vaikščioti čia draudžiama. Kai vaikinas išgirdo, jog mes važiuojame į Sondrio, jis labai keistai į mus pasižiūrėjo ir pareiškė, kad Sondrio yra kitame Italijos gale ir šiuo keliu niekas į jį nevažiuoja. Kaip aš ir įtariau, visi „normalūs“ žmonės važiuoja tuo maršrutu, kurį mes atmetėme! Nežiūrint į tai, mes išlipome išvažiavime iš miesto ir netrukus jau kilome į perėją Mondale, esančią 1338 m aukštyje. Į perėją pakilome dvejomis mašinomis. Jau buvo vakaras, bet vaizdai buvo įspūdingi. Nuo miesto mes nuvažiavome apie 40 km, bet jis mums buvo kaip ant delno su šviečiančiais tamsoje gatvių dryželiais. Perėja čia ne tokia, kaip mes įpratę įsivaizduoti kalnuose. Ant perėjos čia įsikūręs gan nemažas miesteliukas ir judėjimas čia šioks toks egzistuoja. Beje, lipant man iš mašinos atvežusios mane ant perėjos, nuo diržo iškrito ir sudužo „mirksiukas“ – įrengimas, davęs mums didelį pranašumą prieš konkurentus naktį… Pakelės žvirgžde pradingo viena reikalinga detalė ir nesidavė surandama. Situacija kritiška, bet suėmiau save į rankas ir nusprendžiau pirmoje pasitaikiusioje vietoje įsigyti bet kokį prožektorių. Toliau važiavome labai trumpais atstumais, bet stabdydavome ne ilgiau kaip 20 minučių. Bendroje sumoje keliavome labai lėtai – per 4 valandas nusigavome tik apie 50 km. Galiausiai, viename eiliniame miestelyje judėjimas labi nusilpo ir mes „perėjome“ į poilsio rėžimą. Pasivaikščiojome palei kalnų upę ir pradėjome ieškoti vietos nakvynei. Į akis krito dar nebaigtas įrengti namas, kuris pasirodė neužrakintas. Nors spynos ir buvo sudėtos, bet nežiūrint į tai, beveik visose spynose kyšojo raktai… Neilgai užtukę mes pasitiesėme kilimėlius ir sulindome į miegmaišius.

Sukilome apie 7 val., nes pagalvojome, kad Italija priklauso Grinvičo laiko juostai ir vietiniu laiku bus tik 6 val. kaip vėliau paaiškėjo – mes klydome. Po kelių minučių mes jau buvome trasoje ir vėl gi mažais „perbėgimais“ keliavome link kito KP, esančio Sondrio mieste. Apie 10 val. mes pasiekėme kelią kuriuo mes būtume atvažiavę, jei būtume pasirinkę kitą važiavimo maršrutą. Beje, šiuo maršrutu , kaip vėliau paaiškėjo, važiavo tik viena komanda. Čia jau buvo didelis judėjimas ir mes sėkmingai įsėdome į mašiną, važiuojančią dar už Sondrio, mums reikiama kryptimi. Vairuotojas kalbėjo tik itališkai, bet šiaip taip spėjau išaiškinti, kad mums reikia atsižymėti ant Sondrio ženklo, o po to norėsime važiuoti su juo toliau. Tai gi, čia jau mes pas atsižymėjome pirmieji! Išlipę iš šios mašinos vėl gi „pasigavome“ vairuotoją, kuris nešnekėjo angliškai. Netoli nuvažiavus mus stabdo karabinieriai (Italijos policija). Vairuotojas parodė dokumentus ir kai viskas buvo patikrinta, pareigūnas pastebėjo neįprastas keleivių aprangas. „Kas tokie?“,- klausia vairuotojo. „Autostopininkai – tik ką paėmiau“. „Kur jie važiuoja?“ – domisi karabinierius. „Nežinau“. „Tai paklauskite jų“. „Kad aš nekalbu angliškai“, – teisinasi vairuotojas. Tada pareigūnas prieina iš mano pusės ir kreipiasi į mane, klausdamas ką mes čia veikiame. Aš bandau aiškinti tarptautiniais žodžiais: „Sport“. „Koks sport?“. „Autostop“. „Parodykite jūsų dokumentus“. Aš ištraukiu mūsų pasus ir klubo pažymėjimus. Išnagrinėję kiekvieną pažymėjimo raidę, grąžino, o pasus nusinešė tikrinti į savo automobilį. Su centru telefonu tarėsi ir duomenis perrašinėjo 7 minutes. Pagalvojau, kad arbitras turės mums jas išskaičiuoti, jei tai turės kokią nors įtaką finiše. Pagaliau pasus sėkmingai atgavome ir tęsėme kelionę. Mums jau kelintą karta taip pasiseka, kad mus Italijoje veža ne pagrindiniais keliais, o vaizdingais turistiniais maršrutais. Nežinau, specialiai jie taip daro, ar turi kažkokių motyvų? Taip mes vidury dienos pasiekėme Milano apvažiavimą ir ilgai trankėmės iš vienos degalinės į kitą, iš vienos autostrados šakos į kitą, kol galiausiai atsidūrėme „pjaže“ ant mums reikiamo kelio. Čia mes sėkmingai įsiropštėme i furą, kuri važiavo į Ženevą. Fantastiška sėkmė! Vairuotojas, pasirodo, grojo anksčiau roko grupėje gitara ir turėjo savo įrašų. Kalbėjomės prancūziškai, tai čia ir Linutė gavo progą liežuviu pamalti. Pavažiavę kelias valandas mes sustojome degalinėje, nes kas keturias valandas furistai turi 1 valandą ilsėtis. Čia nusipirkome pieno, bei prožektorių už 10 USD (Dar 10 DEM paklojau už bateriją). Nieko nepadarysi, naktį be prožektoriaus trasoje tu ne konkurentas… Pavakare atsižymėjome KP6, degalinėje, netoli nuo Aostos miesto. Nuo čia iki tarpinio finišo Vokietijoje mes visą laiką pirmavome. Vėliau važiavome tuneliu po Monblanu! Aš dar užpernai svajojau pravažiuoti
ir štai… Vaizdai fantastiški – nepasisekė tiems, kas čia važiavo naktį! Tunelyje kabėjo lentelė su raide „F“ Europos sąjungos vėliavos fone. Tai reiškia, kad mes jau Prancūzijoje. Jau temstant atsisveikinome su vairuotoju netoli Šveicarijos sienos, kadangi į Šveicariją įvažiuoti varžybų dalyviams buvo uždrausta. Čia stovėjome neilgai ir mums sustojo „Crysler“, važiuojantis į Sant Etjen`ą. Vairuotojas mus „nušvietė“, kad toliau šiandien važiuoti mums neapsimoką, nes naktį šioje trasoje judėjimas labai mažas. Tad mes labai ir nesistengėme. Turėjome puikią poziciją, o ir naktis buvo nebe už kalnų. Tai gi perėjome į poilsio rėžimą ir patraukėme link centro ieškoti vietos nakvynei. Neilgai ieškoję užtikome atrakintą laiptinę ir pradėjome lipti į viršų. Pirmame ir antrame aukšte gyveno žmonės, o štai trečiame ir ketvirtame butų durys buvo atviros ir mes radome visiškai tvarkingus tuščius pridulkėjusius butus. Net kiliminė danga, vonios ir pan. buvo palikta – tik baldų nebuvo. Čia mes ir įsitaisėme. Lina dar išėjo ieškoti nuotykių, o aš akimirksniu užmigau.

Naktį sapnavau tėvą, kuris pasakė, kad perėjo į naują darbą gaisrinėje. Tai man pasirodė labai keista, bet, kaip ir dažniausiai sapne būna, nieko per daug į galvą neėmiau. Ryte išėjome į trasą ir gan greitai sėdėjome mašinoje, važiuojančioje mums reikiama kryptimi. Vairuotojas pasirodė besąs gaisrininkas! Čia aš ir prisiminiau savo sapną… Išlipome „pjaže“ nuvažiavę apie 150 km ir pasiėmę po du „takelius“ pradėjome „dirbti“. Apklausdavome apie 80 procentų mašinų. Visi važiavo į artimiausią miestą Clermont F. Šalia mūsų stovėjo policiją, tad net du vairuotojai mūsų stabdomi nusukdavo ir sustodavo prie policijos mašinos ir laukdavo kol mes prieisime. Galiausiai neapsikentę policininkai mums liepė stoti prieš mokesčio punktą. Čia mes galėjome „apsidirbti“ tik su dviem „takeliais“. Tad apklausdavome „tik“ iki 50 procentų vairuotojų. Čia „prakybojome“ apie 90 minučių, kol mus sutiko pavežti vairuotojas, važiuojantis į mums reikalingą miestą Montlucon. Nuo šios vietos vėl trumpais „perbėgimais“ važiavome iki miesto Chateroux, pakeliui atsižymėdami KP7 La Chatre miestelyje. Chateroux buvo pats „vakariausias“ taškas mūsų maršrute. Išlipę vėl gan greitai „sutranzavome“ merginą, važiuojančią į Bourge. Su ja šauniai pašnekėjome ir ji mus pervežė beveik per visą didelį miestą. Čia mumis kažkodėl labai domėjosi vietiniai. Net policija pasivijo mus ir Linos paklausė ar jai nešilta, nes ji buvo labai daug apsirengus, o oras lauke buvo labai geras ir šiluma buvo bepradedanti mus troškinti mūsų pačių sultyse. Maršrutas toliau ėjo labai smulkiais keliais, tad judėjome labai simboliškai, kol pagaliau sustojo porelė su šunimi, kuris vėliau labai simpatizavo Linutei. Mes įsiprašėme pavažiuoti iki Auxere, bet vėliau išsiaiškinome, kad jie važiuoja iki Troys. Vėl gi mums sekasi! Labiausiai bendravome su vairuotojo žmona, nes ji šiek tiek žodžių žinojo angliškai. Aš jau kelintą kartą pastebiu, kad Prancūzijoje labai daug ką duoda kalbos žinojimas. Sustoję viename miestelyje mes buvome pavaišinti arbata. Pirmą kartą mačiau arbatą patiekiamą arbatiniuose, kuomet kiekvienas žmogus gauna po tuščią puodelį ir po arbatinuką, kuriame telpa du dideli puodeliai arbatos. Dar prieš privažiuojant Troys, porelė apsigalvojo ir pareiškė, kad jie reikalų turi ne tik Troys, bet ir sekančiame dideliame mieste, esančiame mūsų kelyje. Matomai jų apsigalvojimas buvo iššauktas simpatijos mums. Tai gi jau sutemus išlipome ir iškart sustabdėme moteriškę, važiuojančią 50 km mums reikiama kryptimi. Pabendravę su ja, mes vėl gi neilgai užtrukome pozicijoje ir antrą kartą „sutranzavome“ gitaristą, jauną vaikinuką iš Paryžiaus. Jis mus nuvežė iki paskutinio didesnio miesto esančio prieš KP8. Nuo čia važiavome mažais gabaliukais iki miestelio esančio 20 km prieš kontrolinį punktą. Čia mašinų srautas sunyko ir mes „pasiėmėme REST’ą“. Tada užėjome į vietinį barą ir pasivaišinome alumi, vynu bei karštu šokoladu. Viskas tikrai nepigu, nors ir kaimo bare. Vėliau nuėjome i tokiu metu neveikiantį kempingą ir pasistatėme palapinę. Tai buvo mūsų antra ir paskutinė naktis palapinėje. Naktis buvo gan šilta ir dantimis kalenti neteko.

Miegojome ilgai ir į trasą išėjome tik prieš septynias valandas. Čia mus ištiko nepaprasta sėkmė, kai mums sustojo prancūzas verslininkas, kurio mašina buvo su belgiškais numeriais. Jis vertėsi nekilnojamu turtu ir dabar 10 val. turėjo susitikti su klientu ant Belgijos – Olandijos sienos. Tai gi po kelių minučių atsižymėjome Stenay ir netrukus kirtome Belgijos sieną. Dar po poros su puse valandų, pravažiavę Briuselį ir Antverpeną, mes atsižymėjome KP9, esančiame netoli Olandijos sienos. Arbitras, pagal kontroliniu lipdukus paskaičiavęs mūsų šio ruožo įveikimo greitį, negalėjo patikėti, kad mes nepadarėme čia klaidos užrašydami laiką, nes atstumą tarp dviejų KP įveikėme per fantastišką laiko tarpą. Nudžiuginti tokios sėkmės, pamąstėme, kad apie 18 val. turėtume pasiekti tarpinį finišą, o geriausiai būtų, jog finišuotume su 100-ąją mašina. Ant B-NL sienos buvome lygiai 10 val. Pasakiškas punktualumas! Čia mes ieškojome
mašinos važiuojančios Utrecht’o, Apeldorn’o arba Arnheim’o kryptimi. Netrukus sustojo belgas su „pavargusiu“ „Opel Kadet“ ir pasakė, kad važiuoja Utrechto kryptimi. Neilgai svarstę mes jau sėdėjome mašinoje. Vairuotojas niekaip negalėjo konkrečiai pasakyti, į kokį miestą jis važiuoja, tik staiga sustojo autostradų sankryžoje ir pasakė, kad jam reikia važiuoti tiesiai, o Utrecht’as yra į dešinę. Na jau ne, sakau, mes čia nelipsime. Nuotaika sugedo – pasirodo jis važiuoja tiesiai į Šiaurę, o mums reikia į šiaurės rytus. Teko išlipti labai blogoje vietoje ir tik Olandijoje galima „sutranzuoti“ mašiną tokioje pozicijoje. Čia autostopas anksčiau buvo labai populiarus ir dabar dar daug kas važinėja autostopu ir netgi rengia šiokias tokias varžybas. Olandijoje mes važinėjome iš vienos blogos pozicijos į kitą dar blogesnę, bet vis kas nors greitai sustodavo, net autostradoje! Tai buvo nuostabu. Pagaliau mes išlipome nelabai populiarioje degalinėje už Apeldorn’o ant populiaraus „vieškelio“ E30. Čia važiavo nemažai mašinų su vokiškais numeriais, bet mažai kas užsukdavo į degalinę. Tad prasitąsėme čia apie pusantros valandos, kol su raide „D“ sustabdėme mašiną su neregėtais numeriais. „Ar važiuojate į Vokietiją?“, – klausiu angliškai. „Yes“. Ir mes akimirksniu susirangome ant galinės sėdynės. „Ar kalbate angliškai?“, – vėl klausiu. „Yes“. Šaunu. „Iš kur jūs esate?“ – domiuosi. „Aš esu iš Ukrainos“ – sunkiai išskiemenuoja vaikinukas. „OK“, – sakau – „tada mes galime kalbėtis rusiškai“. Vaikinukas, pasirodo, yra iš Čerkasų ir Olandijoje pirko mašiną. Tad su juo mes nuvažiavome beveik iki pat Hanoverio, kur mums reikėjo palikti populiariąją trasą ir sukti link Alfeld’o, kur netoliese buvo mūsų tarpinis finišas. Išsukę iš autostrados ilgai trankėmės smulkiais „geltonais“ (atlase geltonai pažymėtais) keliukais, kol sustoju du stambūs vyriškiai. Tai buvo mūsų 100-oji mašina. Kai sužinojo, jog mes dalyvaujame varžybose, jie nusprendė mus nuvežti iki pat tarpinio finišo, nes patys jie važiavo iš šaudymo varžybų, kur laimėjo vieną aukso ir du sidabro medalius. Ilgai klaidžiojome kaimo keliukais, nepavydėdami tiems, kurie finišuos čia naktį. Tai gi, svajonės pildosi – finišuojame 17.54 val. su 100-ąja mašina. Valio! Mes pirmi ir nelabai tikėtina, jog kas nors mus aplenks. Tad dabar mes tik laukiame.

Atsižymėję ant KP10 „Kulturherberge“ (Kultūros kalnas) ženklo, mes lipame į kalniuką, kur mūsų laukia ten gyvenantis jaunimas. Šiose patalpose seniau buvo jaunimo nakvynės namai, bet dabar tas patalpas nuomoja 13 jaunuoliu, kur jie gyvena ir rengia įvairius kultūros renginius. Čia mes gavome kambarį ir valgį. Taip pat radome rusų „šerpo“ Kirilo raštelį, kuriame rašo, jog paliko visą atvežtą komandos mantą ir iškeliavo į Paryžių. Nusiprausę ir pavalgę sulaukėme varžybų daktaro Vlad’o Fitzov’o ir žurnalistės Irinos. Pasirodo, kad kelionė jiems labai nesisekė, nes žmonės labai įtartinai žiūrėjo į tokio amžiaus „tranzuotojus“. Be to, jie labai keikė Italija, kur nukeliavo iki Venecijos ir niekaip po to negalėjo iš ten išvažiuoti. Tada jie nusipirko bilietus į traukinį Venecija – Miunchenas ir atvažiavo tokiu būdu iki Vokietijos. Vis iki šio momentu jie jau buvo išleidę fantastišką sumą – 300 USD, kai mes tuo tarpu apsiribojome 25 USD. Tą vakarą daugiau niekas neatvažiavo ir mes nuėjome miegoti.

Ryte visi žaidėme stalo tenisą, o po to su daktaru pasiėmėme dviračius ir išvažiavome pasivažinėti po apylinkes. Bevažinėdami užsukome į viešbutuką ir pasmaguriavome alaus. Grįžę radome finišavusius Augustą ir Audrą. Šaunu! Lietuviai sudirbo piteriečius. Toliau tenisą žaidėme šešiese. Taip pat skambinome į Lietuvą namiškiams ir klubiečiams. Vėlią popietę finišavo N19, o jau naktį, kai aš gulėjau lovoje – N4 ir N71. Tą vakarą vokiečiai šventė žiemos pabaigą.

Įdomu buvo tai, kad kiekviena pora keikė vis kitą šalį. Daktaras – Italiją, Augustas – Prancūziją, Andrejus – Belgiją, o Aleksejus visas. Mums gi su Lina visur labai gerai sekėsi ir jokiu problemų neiškilo. Taip, kad galima teigti, jog jei vienas žmogus sako, jog viena ar kita šalis yra bloga autostopui, tai nereikia tuo tikėti!

Kitą rytą mes palikome savo kroniką arbitrui ir nusiėmę nuo trasos patraukėme namo. Priežasčių buvo keletas. Tai ir beprasidedanti mano sesiją, ir neturėjimas reikiamos įrangos užpoliarės sąlygoms. Buvo ir kitų priežasčių, kurių čia neminėsiu. Tad mes patraukėme į Hildeshaim’ą, o vėliau, išsimušę į E30 patraukėme link Lenkijos. Netoli Brunšvygo aikštelėje pamatėme mašiną su Vilniaus numeriais ir su ja pavažiavome iki Poznanės. Šia mašina mvažiavo du kauniečiai, grįžtantys iš kompiuterių parodos, vykusios Hanoveryje. Čia pernakvojome kartu su jais motelyje ir kitą rytą, palikę juos miegoti „ištanzavome“ link Lietuvos ir tą patį vakarą buvome namuose Vi

Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 4377 žodžiai iš 4381 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.