Avangardine literatura
5 (100%) 1 vote

Avangardine literatura



Avangardizmas [prancūziškai avant-gardisme], dvidešimtojo amžiaus, literatūros, dailės ir kitų meno šakų pakraipa, kuriai būdinga tradicinių ( ypač realizmo) estetiniu normų, vaizdo kūrimo principų neigimas, demonstratyviai naujų, neįprastų, stulbinančių meninės raiškos priemonių propagavimas ir kultivavimas, anarchistinė subjektyvistinė pasaulėjauta, atspindinti nepasitenkinimą buržuazine kultūra, morale, kartais ir buržuaziniais socialiniais santykiais. Avangardizmo tendencijos labiausiai išryškėja šiose literatūros srovėse: ekspresionizme , futurizme .

Žymiausi lietuvių avngardistai yra : Juozas Tysliava, Kazys Binkis, Petras Tarulis ir Juozas Žlabys – Žengė.

JUOZAS TYSLIAVA

(1902 11 01 – 1962 11 11)Juozas Tysliava gimė 1902 lapkričio 1d. Geiseriškių km. Keturvalakių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Baigęs Keturvalakių vidurinę mokyklą, įstojo į Vilkaviškio gimnaziją, kurioje baigė keturias klases. Jis augo ir brendo nepasiturinčioje šeimoje. Tėvas buvo miręs, o motina, našlė, buvo ištekėjusi už kito vyro. Juozas buvo našlaitis, kuriuo rūpinosi jo tėvo brolis, pagal profesiją siuvėjas. Dėdė, globėjas, sužinojęs apie atsikuriančią Lietuvos kariuomenę, išėjo savanoriu. Poetas liko visai be globos ir priežiūros, tačiau jis labai dėlto nesijaudino ir mokėsi toliau. Būdamas gimnazijos ketvirtoje klasėje ir vos peržengęs šešiolikos metų slenkstį, jis sugalvojo pasekti dėdės pėdomis. Ir štai vieną ankstyvą rytą Juozas už keleta ostmarkiu nusisamdo ūkininką, kad pavėžintų iki Veiverių, o nuo Veiverių jis leidosi pėsčias Kauno link. Kaune jis susiradęs komendantūros savanorių registracijos punktą užsirašė į savanorius. Juozas Tysliava rašyti eilėraščius pradėjo labai jaunas ir jau 1922 išėjo pirmasis poeto eilėraščių rinkinys „Žaltvykslės”, o po šio rinkinio dar keletą metų iš eilės ėjo po rinkinį. 1923 metais pasirodė „Traukinys”, o 1924 metais dienos šviesą išvydo ir rinkinys „Nemuno rankose”. Šie eilėraščiai buvo dedikuoti „teatro primadonai” Onai Rymaitei. 1925 aisias poeto išleistų rinkinių sąrašas pasipildė dar viena knyga: „Auksu lyta”. Dar po metų 1926 metais pasirodė ir dar vienas rinkinys „Tolyn”. Šiame rinkinyje poetas pasirodo, kaip galantiškas Vakarų Europos didmiesčių poezijos dendis . Ir 1929 metų antologijoje Juozas Tysliava savo gyvenimą sudeda į dvi eilutes: „Autobiografija? Kam? Mano tauta jau seniai išmirusi, o kalba, kuria čia norėčiau rašyti – užmiršta”. Gali pasirodyti, kad tokia intriguojanti pastaba, demonstratyviai nutylėjusi biografinę informacija, buvo vienas trečiojo dešimtmečio keturvėjiškų literatūrinės jaunuomenės išdykavimų.

Pirmutinio poezijoje ir paskutinio giminėje cikliškoji spiralė nesmogė skaityjui romantine nostalgija. Tai buvo sąmoningai suvoktas asmenybės išskirtinumas – Tysliava turėjo teisę kitaip jausti, kitaip elgtis, kitaip rašyti ir net kitaip gyventi. „Horizontuos parašytas mano vardas” – skaitome rinkinyje „Tolyn” it kokį nematomą, bet poetiškai pagrįstą išrinktojo liudijimą; jį dar teks įsigyti maloniesiems lietuvių poezijos grenadieriams ( kareiviams), kad ir jie patikėtų bėgančios fantazijos burtais. Jau 1922 metais išėjusio rinkinio „Žaltvykslės” motto dvieilis “tai išėjau išklydau į pasaulį,/ Lūšnelė samanota dingo tolumoj” nesulaukė pritariančių balsų, greičiau priešingai. Tų vertinimų autoriai tarsi apsimetė nematą situacijos, kada, rodės, pats laikas pasikinkius binkiškai jauną vėją, vėdinti lietuviškosios poezijos monotonišką tvankį, skaidrinti jį ir įgyvendinti J.A. Herbačiausko siūlytus modernią tautiškumo atsinaujinimo prielaidą: „ Amžinosios laisvės amžiną grožį mylėsi. Juozas Tysliava šiai misijai atlikti tiko labiausiai. Tačiau lūšnelės ir tolumų metafizinės priešpriešos jutimas jau buvo dėsninga trečiojo dešimtmečio lietuviškojo literatūrinio jaunuolyno būsena, pranešanti apie moderniškuosius kūrybos principus atkeliaujančius į lietuviškąją literatūrą. Toks tad Juozas Tyasliava trečiojo dešimtmečio panoramoje, poetas, natūraliausiai kūręs genialumo mitą sau, o ne kitiems, todėl itin šokiravęs prie meno egzotikos neįpratusią tautos daugumą. Pastaroji jau, regis, buvo ir pamiršusi genialiuosius Čiurlionio lemties rebusus išspręstus amžinybės, jos išrinktojo, o ne protingos daugumos naudai. Jūs galėtumėte paklausti, tai kuo gi čia dėtas Juozas Tysliava. Mano atsakymas būtų toks: tuo, kad jis savo pretenzijomis nesmulkino lietuviškojo neoromantizmo , o jį savaip gilino skrajūniškais sparnų ir laisvės monologais, Helsinkio, Paryžiaus ir Berlyno aromato įliejo drauge su „klykiančia širdies daina” , nes šiai vis tebestigo gracingo pasitikėjimo savimi.

1932 metų rudenį Juozas išvažiavo į Ameriką, kur praleido apie pusę savo gyvenimo. Čia jis buvo geriau pažįstamas, kaip žurnalistas, „Vienybės” leidėjas ir redaktorius. Apie šį gyvenimo laikotarpį beveik nebuvo kam papasakoti, todėl žinių nėra daug. Kritikos darbuose aprašomas tik Juozo Tysliavos gyvenimas Lietuvoje. Ką poetas parašė ir išleido Amerikoje, koks buvo jo gyvenimas svetimoje šalyje – nežinia. Kitas šaltinis, leidžiantis susipažinti su poeto
gyvenimu ir kūryba, – paties autoriaus rankraštinis archyvas.

Pirmas keturias rankraštinio archyvo dalis sudaro J. Tysliavos kūryba, tai yra eilėrašciai ir proza. Daugelis čia esančių eilėraščių buvo spausdinta, bet yra ir nemažai neskelbtų. Poetas tuos pačius eilėraščius spausdindavo po keletą kartų, daugiau ar mažiau juos paredagavęs. Sunku pasakyti, kada šie eilėraščiai buvo parašyti, nes datuojama buvo vos keletas kūrinių. Spėjama, kad didesnioji dalis kūrinių buvo parašyta Amerikoje, nes daugelis variantų buvo užrašyti ant firminių laikraščio “Vienybės” blankų. Rankraščiuose yra ir keletas lapų prozos. Manoma, kad tai bus ištraukos iš neišleisto Juozo Tysliavos veikalo ar spaudai ruoštų straipsnių.

1940 metais poetas perėmė laikraščio “Vienybė” leidimą. Redaktoriaus ir žurnalisto darbas atimdavo labai daug laiko, todėl Amerikoje Juozas Tysliava kaip poetas buvo mažiau žinomas.

Ir prieš mirtį Juozas Tysliava nesugrįžo į savo gimtinę, jis mirė 1962 metais lapkričio 11d. Kew Gardens ligoninėje. Poetas buvo vedęs ir našle paliko žmoną Valeriją, pagal tėvus Vaivadaitę, ir sūnų pavadintą jo paties vardu Juozu.

Tuoj po Tysliavos mirties „Vienybėje “ pasirodė nemažai nekrologų, užuojautųir straipsnių skirtų jo atminimui. Žmonės prisiminė J. Tysliavą buvus drąsų ir kūrybingą, puikų žurnalistą, retų gabumų organizatoriųir visuomenininką. Tai buvo ryški ir spalvinga asmenybė, apdovanota įvairiausiais gabumais. J. Tysliava pasitikėjo savimi, aiškiai žinojo, ko siekia. Per gyvenimą jis ėjo aukštai iškelta galva, nugalėdamas daugelį sunkumų ir nelaimių. Ieškojęs naujumo ir originalumo, jis išsiskyrė ne tik tarp poetų, bet ir tarp žurnalistų.

KAZYS BINKIS

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1090 žodžiai iš 3358 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.