Azija
5 (100%) 1 vote

Azija



Karšta. Tačiau saulės nugairintiems, badą ir skurdą išgyvenusiems veidams tai netrukdo džiaugtis, šypsotis, ir nuolankiu “sabaidy” pasveikinti kiekvieną sutiktąjį baltaodį paklydėlį. Taip, jie visai kitokie nei amerikiečiai, Laoso lėktuve bagažą patalpinę ant vietos nerandančios Tailando princesės kėdės…. Ir kitokie nei mes, save išdidžiai vadinantys “ europiečiais”, “kultūros lopšio vaikais”… slapčia bandančiais pajusti Azijos gyvenimo prieskonių aitrumą.

Luang Prabango aerouosto pastatas šnibždėjo, kad dar nepavėlavome. Civilizacija dar nepasiglemžė šito raudonomis vėliavomis su kūju ir pjautuvu išpuošto žemės kampelio, išgyvenančio vėsią +34°C žiemą. “Svečių namų”, kuriuose apsistojome savininkas teigė, kad pas jį nėra nei žiurkių, nei gyvačių. Bet greitai supratau, kad tai daugiau šio krašto trūkumas, nei privalumas. Juk katės dydžio naminės žiurkės didkepsnių nė iš tolo negali lyginti su buožgalvių sriuba bei visai nekaloringais vorų ar šikšnosparnių kepinėliais… ..taip, čia geriau būti vegetaru. Budizmas- šio krašto religija- didžiai palaiko vegetarišką gyvenimo būdą. Bet aš ne budistas…..Todėl vakarieniauju taikydamasis su lietuviškos kaiulienos pakaitalais.Pasivaikščiojimas po naktinį maisto turgų galutinai įtikina, kad nevalgomos mėsos nebūna.

Dar nebaigus giedoti rytiniams 4 valandos gaidžiams, bemiegį kūna užgriūva naujas išbandymas- vienuolių būgnai ir gongai. Jie, pasidrodo, irgi nemėgsta miego. Taip ir nesugebėjęs reikiamai snūstelti įšoku į “nepadorius” vietinių akimis šortus ir su žmonele išlinguojame į pagrindinę gatvę. Tuoj, jau tuoj ateis jie, …prašydami kasdienės ryžių porcijos. Oranžinė minia užplūs gatvę, ir Regina galės patenkinti savo fotografės alkį budistų vienuolių rytinės eisenos nuotaikomis : basakojais berniukais tarp nežemiškai išpuoštų šventyklų pastatų.

Tačiau godulys vaizdams neleidžia užsibūti vienoje vietoje. Kai sočiu mėsos gabalu pamaitinto akmeninio liūto- Budos sargo- nasrai nuostabos nebekelia, mes, pasidžiaugę dangiško grožio Luang Prabango šventyklomis ir senovinėmis skulptūrėlėmis pripildyta Pak Ou ola nusprendžiame nerti giliau.

Mr.Prosperity- taip praminėme mūsų vedlį, savaitę lydėjusį po beveik pirmykštes džiunglių gentis. Neblogas vaikis. Žinojo kelis angliškus žodžius ( o labiausiai mėgo “prosperity”) , tačiau netgi tuos kelis tarė su tokiu akcentu, kad galiausiai tekdavo bendrauti gestais. Po dienos kelionės jo vedini nusigauname iki Oudomxay miestuko. Čia maitinimo įstaigoje sutinkame itin pavargusį spalvos brolį. Jis yra gyvas įspėjimas , kad reikėtų vengti naudotis vietiniais transporto pasiekimais (Kelyje jie pasirodydavo tikslingai judančių ryžių maišų, trim aukštais aplipusių gyvastimi pavidalu.Šios transporto priemonės vietų skaičius dažniausiai yra proporcingas norinčiųjų važiuoti skaičiui).Tai buvo amerikietis, savo tėvynę išmainęs į kaimyninę Kiniją. Netgi šis žmogus suabejojo, ar verta keliauti Muang Singo kryptimi. Pagrindinis argumentas- juk dar reikės ir grįžti!

Pliki, murzini, tačiau džiaugsmo ir nuostabos pilni Laoso vaikai… Jie visuomet yra pirmieji kaimo pranašai apie nelauktus svečius ir pasitinka būriais, kartu su nesuskaičiuojama paršiukų ir šunų banda. Jų žinia sukelia sąmyšį gentyje. Moteriškės, metę kasdienius darbus, puola dangstyti savo “karūnų”- iš kartos į kartą paveldėtų galvos dangalų, išpuoštų monetomis, blizgučiais ir įvairiausiais vėrinėliais, nekreipdamos dėmesio, kad tik mažu dryželiu pridengtas “moteriškumas” yra vienintelis jų aprėdas. Čia mes pasijaučiame nejaukiai. Bet, žinoma, ne todėl, kad kelios jų nespėjo paslėpti galvos puošmenų.Kultūrinis skirtumas akivaizdus… Tačiau genties vadas išlieka ramus. Per vedlį suprantame, kad jis leis mums “daryti čik čik” (fotogrfuoti), jeigu atsiųsime nuotraukas. Jaučiamės pagerbti, nes daugelyje genčių šis nesuprantamas išradimas “gali pakenkti sielai” ir yra tabu. Pinti nendriniai 6-7m² kaimelio namukai , kaip ir vietinis transportas- glaudžia visą pastoviai didėjančią šeimą: tėvą, motiną bei 5-10 vaikų. Šis “šeimos židinys”, arba tiksliau “ šeimos laužas” susideda iš dviejų dalių: užuolaida paslėpto miegamojo ( ilgas medinis gultas) , ir “virtuvės- saliono” su laužaviete maistui viduryje. Minimalistinis pasaulio supratimas kaminui vietos nepaliko , todėl vykstant kepimo-virimo procesui viduje geriau nebūti…

Ir nėra reikšmės, kokia tai gentis- Akha, Thai Lu, Yao-Mien ar kuri kita- visų jų gyvenimo stilius panašus.Skirtumas slypi tik“karūnose” ir “klubų juostelės” kvadratūroje. Taip, šie žmonės kitokie: atlaidūs, linksmi, su viskuo susitaikantys ir darbštūs žemdirbiai. Na tai kas, kad griežta valdžios ranka, bandanti išnaikinti opijaus plantacijas, privertė aukštutines gyvenvietes nusileisti į slėnius. Na tai kas, kad medžiojimo įrankis- nuo neramių laikų užsilikęs automatas. Rytinė “žolės” pypkutė padeda atleisti ir viską užmiršti…netgi badą ir nežemišką skurdą.

Jaunajai įteikę 20.000 kipų ( apie 5Lt) dovaną, esame pakviesti įsijungti į vestuvių puotą.Veiksmas vyksta didelėje pintoje daržinėje, pastatytoje ant pusantro
metro aukščio medinių polių. Girdisi keistas bildesys ir padrikų garsų rinkiniai: viename kampe sėdi moterys, kitame- vyrai. Viduryje pora jaunuolių kirvukais intensyviai smulkina žalios mėsos gabalą. Moteriškių “stalas” bando mėgautis kapotais “skanėstais”, vyrukai geria lao-lao ( ryžių degtinė) , užkasdami nevirtais kiaušiniais. Nemandagu atsisakyti vaišių, todėl ir aš prisijungiu prie vyriškojo stalo. Regina įremia fotoaparatą į keturiolikmetę jaunamartę, kuriai per artimiausius kelis metus teks padovanoti pasauliui ne vieną gyvybę…O paskui tos gyvybės rūpisnis ir prižiūrės viena kitą, dirbs visai nevaikiškus darbus, laisvalaikiu lakstys kartu su naminių gyvulių bandomis….kol sulauks keturiolikto gimtadienio.

Muang Singo garsiakalbių rytinės septintos valandos žinios duoda suprasti, kad laikas keltis. Praėjo ištisos 6 dienos be didmiesčio gausmo. Šiandien skrendame į Vientianą- Laoso sostinę. Rytas šiek tiek debesuotas, todėl atsiranda abejonių, ar mūsų lėktuviukas atskris. Dvejonės sustiprėja, pamačius “aerouosto kompleksą”- dalinai pintą iš nendrių, su trijų vietų lauko tualetu ir neseniai nušienautu pakilimo taku. Jau aštunta ryto ( devintą turime išskristi!) , tačiau keleivių nesimato… Po poros valandų pasirodo europiečių porelė, iki šiol negalinti atsitokėti po naktinės kelionės ant ryžių maišų. Jie žūtbūt nori skristi…. bet aš žinau, kad jau prieš mėnesį visi bilietai buvo rezervuoti: nepasisekė. Pirmą dienos, prasisklaidžius debesims, pasirodo lėktuviukas. Visai mažiukas. Bet labai garsus, ypač kai sėdi viduje. Ir benzinu labai paduoda…Tačiau skrenda!

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 1096 žodžiai iš 1965 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.