B. Sruogos dramos „Milžino paunksmė“ ištraukos analizė ir interpretacija
Balys Sruoga – XX a. pradžios įvairiapusio talento lietuvių rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką daugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. Tai modernistinio meno kūrėjas, simbolistas, pasižymėjęs žanrų įvairumu – prozininkas, poetas, dramaturgas. Žymiausi kūriniai – memuarų knyga „Dievų miškas“, eilėraščių rinkiniai: „Saulė ir smiltys“, „Dievų takais“, dramos: „Apyaušrio dalia“ ir „Milžino paunksmė“. Pastarasis dramaturgijos darbas (kaip įvardino pats rašytojas) yra „trilogiška istorijos kronika, parašyta eiliuota kalba 500 Vytauto Didžiojo mirties metinėms paminėti. Šiame kūrinyje vaizduojami autentiški XV a. pradžios Lietuvos istoriniai įvykiai ir politiniai veikėjai.
Nagrinėjama ištrauka yra trečiojo veiksmo („Žemės trauka“), pirmojo paveikslo, ketvirtosios scenos dalies. Tai Lenkijos karaliaus Jogailos ir Benzino vaito Sieščenso dialogas, vykstantis 1430m. Vilniaus pilyje, sunkiai sergančio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto rezidencijoje.
Ištrauka pradedama Sieščenso žodžiais Jogailai, kuriais ironizuoja vyskupą Zbignevą: „Ką aš galiu daryt? Kai pamatau/Ganytoją – širdis niežtėti ima…“ Jis ir ganytojas – tai tarsi du nesuderinami dalykai, tikra priešprieša. Sieščenso kreipinys „žinai“ parodo jo ir Jogailos tarpusavio santykių ypatumą. Benzino vaitas – Lenkijos karaliaus draugas. Tai įrodo ir pirmieji Jogailos žodžiai: „<…> man kaskart sunkiau tave beginti“. Nors ir karalius pataria Sieščensui, bet nėra patenkintas jo tiesmukišku atvirumu. Jogaila suvokia vaito likimą: „Tu – žūsi“. Jis žino to meto žmonių moralės padėtį, supranta, jog vardan turtų, valdžios, galių yra meluojama, veidmainiaujama, net žudoma. Tad teisingi žmonės tokioje aplinkoje pasmerkiami žūti. Jogaila net nuogąstauja dėl to: „Ir taip retėja mūsų eilės baisiai…“ Mūsų – tai dar nežlugusios moralės žmonių.
Jogaila, pagrindinis ištraukos veikėjas, yra senas ir nelaimingas. Jo brolio Vytauto, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio, sunki liga „prislėgė senatvę kaip akmuo“. Palyginimui „lyg sulaužė kaulus“ parodomas jo sukrėtimas. Tačiau tai ne vienintelis karaliaus sielos skausmas. Jogaila trokšta laisvės, jį skaudina varžantys įstatymai ir galvažudžio vardas. Karalius svetimas savo rūmuose. Sieščensas yra bene vienintelis branginamas žmogus. Jis atviras, nesuktas, neveidmainis. Jogaila gerbia vaitą už tai („Todėl ir branginu tave kaip draugą“). Karalius nesijaučia pilnaverčiu žmogumi. Jo siela tarsi geležinėmis grandinėmis supančiota tūno karaliaus soste, be jokios laisvės: