TURINYS
1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………2
2. B. Vilimaitės apsakymo ,,Kriaušės saldesnės“ sisteminė analizė:
1.1 Tematika.Idėjos ………………………………………………………………………………3
1.2 Veikėjai ………………………………………………………………………………………….3
1.3 Fabula ……………………………………………………………………………………………4
1.4 Kompozicija …………………………………………………………………………………..5
1.5 Laikas ir erdvė…………………………………………………………………………………5
1.6 Pasakojimas ……………………………………………………………………………………5
1.7 Kalba …………………………………………………………………………………………….6
3. Išvados…………………………………………………………………………………………………7
4. Literatūra………………………………………………………………………………………………8
ĮVADAS
Bitė Vilimaitė yra ryškiausia lakoniškos novelės atstovė. Gimė 1943 metais. 1960 – 1964 m. studijavo Vilniaus Universitete. Dirbo žurnale ,,Kinas“. Debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu ,,Grūdų miestelis“. 2003 m. apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už savitą trumpos novelės modelį, talpinanti skaudžią tikrovę rinkinyje ,,Papartynų saulė“. Šiuo metu rašytoja gyvena Vilniuje.
Bitės Vilimaitės kūriniai supažindina skaitytojus su labai paprastomis, kasdieniškomis situacijomis. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo kaip nereikšmingi gyvenimo momentai. Perskaičius kūrinį iki galo, pradedi suprasti jo prasmę ir jame slypintį pamokslą. Visi nereikšmingi momentai įgauna kitokią prasmę ir kartais slepia savyje gilią dramą. Bitės Vilimaitės kūrybai būdingas lakoniškumas, asociatyvus pasakojimas. Prozininkės pagrindinė tema – moteris ir jos likimas. Lietuvių prozos kontekste Vilimaitės kūriniai išsiskiria lakonišku, santūriu stiliumi. Jose santykis su pasauliu emocinis, o dramatiniai, psichologiniai išgyvenimai neeksponuojami. Kasdienybės fragmentas, buitinis pašnekesys tampa pasauliu, kuriame ryškėja žmogaus gyvenimo dalia. Natūrali gyvenimo tėkmė – kasdienybė ir buities rutina, o meilė ir kiti pakilūs jausmai tik trumpalaikiai efektai, kuriuos moterys prisimena kaip gyvenimo prošvaistę.
B. Vilimaitės apsakymo ,,Kriaušės saldesnės“ sisteminė analizė
Tematika. Idėjos.
Šio apsakymo tema – našlaitės elgesys naujoje šeimoje. Tačiau šalutinės temos yra glaudžiai susijusios su pagrindine, ir kurinis atrodo labai vieningas. Apsakymo pradžioje rašytoja parodo darną šeimos poelgį – šeima, kuri negali sau leisti turėti antro vaiko, priima giminę našlaitę. Šis motyvas yra labai svarbus visam kūriniui, nes jo dėka gimsta kurinio idėja. Manau ją galima būtų išreikšti vienu žodžiu – nedėkingumas. Elzė tarsi išlieja visą savo sielvartą, skausmą dėl mamos netekties ant žmonių kurie pratiesė jai savo pagalbos ranką (,,…įsimylėjusiom akim stebėjo naują seserį…“ Idėjinė kurinio prasmė papildo šalutinio veikėjo pasirodymas – mergaitės brolis Pranukas. Jo elgesys, kalbėjimo maniera visiškai nesiskiria nuo sesers.
Kartu su idėja formuojasi vaikams ir tėvams budingi klausymai: kaip pridera elgtis su tėvais, suaugusiais?, kaip elgtis matant neteisinga vaikų elgesį su jais? Į pastarąjį klausymą rašytoja atsako išreikšdama tėvų kantrybę, išmintingumą ir tiesiog žmogiškus jausmus (,,Tegu jau būna čia pas savus.“
Veikėjai.
Šio apsakymo dėmesio centre dvi veikėjų grupės, dvi šeimos – Liongina su vyru ir sūnumi ir jų giminė – mergaitė Elzė ir jos brolis. Iš šių dvejų grupių ryškiai išsiskiria du literatūriniai charakteriai – Liongina ir Elzė. Liongina priėmė į savo šeimą našlaitę, nors padėtis šeimoje buvo sunki (,,…butas mažas, vyras invalidas, Juliukas silpnos sveikatos“)
Rašytoja fabulos būdu charakterizuoja Liongina ir jos šeimą, ji susiklosto iš veikėjų elgsenos, jų kalbėjimo manierų, jų reagavimą į kitų veikėjų veiksmus. Liongina – rami, kantri gailestinga mama, kuri stengiasi padaryti viską tam, kad mergaitė jaustųsi kaip savo šeimoje (,,Liongina pakėlė ją ir nešė, o Elzė spardėsi, ji buvo sunki.“) Tačiau kartais, dėl blogo mergaitės elgesio, ji rodo savo kantrybės išsekimą (,,Kodėl aš turiu kentėti? Nebenoriu aš jos!“)
Lionginos vyras apysakoje yra apibudintas tik tai vienu žodžiu (,,…vyras invalidas,…“). Invalidas – žmogus, kuris dėl savo sveikatos būklės negali atlikti tam tikrų veiksmų. Šis rašytojos apibudinimas fabulos kloties dėka išskiria Lionginos vyrą iš visų veikėjų – parodo jį kaip kantru, stipru žmogumi. Nors atrodo, kad jis atlieka šalutinio veikėjo vaidmenį, tačiau matome, kad jis vienintelis viską
,,sustato į savo vietas“ (,, Na, apsiramink. Palauk, apsikulsite, ir bus gerai.“; ,,Tu juk į kariuomenę greit išeisi. Kur tada paliksi Elzę? Tegu jau būna čia pas savus.“