Turinys
Įžanga 2
Pavadinimo atsiradimas 3
Amžius 3
Gylis 4
Baikalo įduba 4
Ežero plotas; tūris; vanduo 4
Organinis pasaulis 6
Baikalo ledo sudėtis 6
Audros
6
Baikalo vėjai
6
Klimatas 7
Ekologija 7
Baikalo gamtos nuskurdimas
10
Išvados 11
Literatūros sąrašas 13
Įžanga
Ežerai ir vandens saugyklos, dažnai apjungiami po vienu ežero pavidalo
vandens telkinių pavadinimu, gerokai skiriasi tiek nuo upių, tiek nuo jūrų.
Jeigu upėje pagrindinė vandens judėjimo priežastis yra sunkio jėgos, tai
ežeruose – vėjas. Bet daugeliu atveju upių rėžimo bruožai budingi ežerams,
o ežerų – upių dalims. Pvz.: daugelyje pratekančių ežerų yra tėkmės,
budingos upėms.
Pagrindinis skirtumas ežero nuo jūros – tai, kad nėra tiesioginio
vandens keitimosi su vandenynu. Išimti sudaro jūrų pakrančių ežerai,
kuriuose vandens kaita su jūra ar okeanu vyksta nuolat ar periodiškai.
Ežerų režime didelį vaidmenį vaidina įdubimo forma ir matmenys. Bet to
ežerų rėžimas glaudžiai susiejęs su aplinkinių pakrančių (sausumų)
geografinėmis ypatybėmis bei jų vandenimis.
Kiekvienas ežeras atsiranda ir vystosi tam tikroje geografinėje
aplinkoje ir bendradarbiauja su ja. Vandens maitinimas; vandens masės,
tūrio ir lygio svyravimai, ežerų rėžimo ypatumai priklauso nuo jų baseinų
dydžio ir jų geografinių sąlygų.
Vadovaujantis vaidmuo ežerų formavimesi ir vystymesi tenka
integruojantiems geografiniams faktoriams: reljefui, klimatui, vandens
nuotėkiui. Kiekviename ežero pavidalo vandens telkinyje vyksta fizikiniai,
cheminiai ir biologiniai procesai, kurių bendra veikla pasprendžia ežero
režimą. Tų procesų intensyvumą ir kryptį savo ruoštu reguliuoja geografinės
sąlygos, kuriose yra ežeras.
Ežero vandens masė įsikūrusi ežero įduboje. Duobės užpildymo laipsnis
priklauso nuo ežero vandens balanso.
Ežerų įdubimai atsiranda veikiant įvairiems faktoriams, formuojantiems
žemės plutos reljefą. Vandens masės gali būti kontinentinės ir okeaninės
prigimties. Paskutiniu atveju atsiranda likutiniai (reliktiniai) ežerai.
Ežerams budinga sulėtinta vandens kaita, dėt to vandens masės,
esančios įduboje ilgą laiką smarkiai pasikeičia ir įgauna savybes, labai
skirtingas nuo įtekančių į ežerą vandenų savybių ir nuo atmosferos
kritulių.
Kita ežerų charakteringa savybė tai akumuliavimas juose didžiosios
dalies įtekančių pastovių dalelių bei ištirpusių vandeny elementų, o taip
pat medžiagų, susidarančių pačiame ežere nuo vandens organizmų gyvenimo
veiklos ir nuo vandens reagavimo su įdubimu.
Ilgai būnant vandens masėms įdubime ežere kaupiasi įtekančios su
vandeniu organinės ir mineralinės medžiagos, vyksta cheminės reakcijos,
vystosi ir miršta vandens organizmai. Šių reiškinių pasekmėje vandens
telkinyje vyksta medžiagų apykaita, dėl jos tarp vandens masių dugno grumto
vyksta cheminė ir biologinė kaita, dalis mineralinių elementų virsta
organiniais, kurie kaupiasi ir dalis vėl virsta mineraliniais elementais.
Medžiagų apykaita turi didelę reikšmę biologinės, o kartu ir hidrocheminėms
ežerų savybėms. Ryšium su tuo biologiniai faktoriai ežerų pavidalo vandens
telkinių rėžimui turi kur kas didesnę reikšmę nei upių bei jūros rėžimams.
Geografinė ežerų reikšmė pasireiškia sekančiomis pagrindinėmis
kryptimis:
1. Nutekėjimo reguliavimas
2. Įtekančių vandenų mineralizacijos ir druskų sudėties pakeitimas
3. Aplinkinių rajonų klimato įtaka
4. Dalyvavimas formuojant reljefą
5. Įtaka gruntiniams vandenims
6. Naujų kalnų uolienų sudarymas iš sukauptų ežerų nuosėdų
7. Specifinių sąlygų organizmų gyvenimui sudarymas
Ežerai reguliuoja upių nuolydį, sulaikydami savo įdubose nuotekų
vandenis ir atiduodami juos kitais periodais. Ežerų vandenyse vyksta
cheminės ir biologinės reakcijos. Vieni elementai pereina iš vandens į
dugno nuosėdas, ypač tuose, kurie neturi ištakų, garuojant vandeniui
didėja druskų koncentracija. Dėl to gerokai pasikeičia ežerų vandenų
mineralizacija ir druskų sudėtis.
Dėl vandens masės didelės šiluminės koncentracijos stambūs ežerai
sušvelnina aplinkinių rajonų klimatą, mažindami metinius ir sezoninius
meteorologinių elementų
svyravimus.
Forma, išmatavimai ir reljefas ežerų įdubimų smarkiai keičiasi
kaupiantis dugno nuosėdoms. Ežerų užžėlimas sukuria naujas reljefo
formas, lygumines ir netgi išgaubtas. Ežerai, o ypač vandens saugyklos
dažnai sukuria grunto vandenų spaudimą; tai iššaukia pakrantėse ir
aplinkinėse žemėse balų susidarymą. Dėl nepaliaujamo kaupimosi organinių
ir mineralinių dalelių ežeruose susidaro galingi dugno nuosėdų
sluoksniai. Tos nuosėdos keičiasi tolimesniame vandens telkinių vystymesi
ir virtime jų į balas ar sausumas. Esant tam tikroms sąlygoms nuosėdos
virsta organinės kilmės kalnų uolienomis – biolitais.
Ežeras yra ypatinga organizmų gyvenimo vieta, vieni iš jų praleidžia
savo gyvenimą vandenyje, kiti vystymosi eigoje pereina i sausumą.
Norėčiau detalesniam aprašymui paimti vieną iš ypatingiausių ežerų –
Baikalą.
Baikalas – ne tik Rusijos bet ir viso pasaulio įžymybė. Daugelį
planetos žmonių šis ežeras vilioja savo grožiu, bet ir pirmiausia
unikaliu vandens švarumu. Baikalas turi unikalių savybių. Pasaulyje jam
nėra lygių amžiumi, gyliu, gėlo vandens savybėmis ir kiekiu, organinio
gyvenimo išplėtimu.
Pavadinimo atsiradimas
Gilioje senovėje tautos, gyvenusios ant Baikalo krantų, kiekviena
savaip vadino ežerą. Kiniečiai senovės kronikose vadino jį “Bėjchaj” –
“šiaurine jūra”; evenkai vadino jį “Lamu” – “jūra”; buriatai – mongolai –
“Baigaal – dalai” – “didelis vandens telkinys”. Iš kur atsirado
pavadinimas “Baikal” – turkų kalbos žodis “bai” – turtingas, “kal” –
ežeras, kas išeitu “turtingas ežeras”. Pirmieji rusų tyrinėtojai Sibiro
naudojo evenkų pavadinimą “Lamu”. Kai Kurbato Ivanovo būrys pasiekė ežero
krantą, rusai perėji prie buriatų pavadinimo “Baigaal”. Tuo pačiu jie
pavadinimą lingvistiškai pritaikė prie savo kalbos – “Baikal”, pakeitę
charakteringą buriatams “g” į įprastą rusų “k”.
Amžius
Baikalas – vienas iš seniausiu planetos ežerų, mokslininkai nustatė
jam ~ 25 mln. metų amžių. Dauguma ežerų ypač ledynu ir senoviškosios
kilmės, gyvuoja 10 – 15 tūkstančių metų, po to užsipildo nuosėdomis ir
dingsta nuo Žemės paviršiaus. Baikalas neturi jokių senėjimo požymių,
kaip kiti ežerai. Priešingai, paskutiniu metu tyrinėjimai geofizikams
leidžia kelti hipotezę apie tai, kad Baikalas gimstantis vandenynas. Tai
patvirtina tai, jog jo krantai tolsta apie 2cm į metus greičiu, panašiai
kaip skiriasi Afrikos ir Pietų Amerikos kontinentai.
Gylis
Žemės rutulio ežerų tarpe Baikalas užima pirmąją vieta savo gilumu.
Žemėje tik 6 ežerai yra gilesni kaip 500 m. Didžiausia gilumo žymė
pietinėje Baikalo dalyje – 1493m; viduryje – 1637m; šiaurėje – 890m.
Palyginimui:
Ežeras Gylis (m)
Baikalas(Rusija) 1637
Tanganjika(Afrika) 1435
Kaspijos jūra 1095
Njesa(Afrika) 706
Issik – Kulis(Kirgizija) 709
B. Nievolnieje(Kanada) 614
Kivu(Afrika) 496
Viršutinis(JAV) 393
Ženevos(Šveicarija) 310
Baikalo įduba
Baikalo įduba vos platesnė už dabartinį ežerą, bet gerokai gilesnė už
jį. Įdubos gylį žymi kalnų aukštis virš jos, ežero gylis ir ežero dugno
nuosėdų sluoksnio storis. Pats giliausias taškas Baikalo įdubos šaknyje
guli apytiksliai 5 – 6 km žemiau jūros lygio. Įdubos “šaknys” skelia visą
žemės plutą ir nueina i viršutinę mantiją į 50 – 60 km gylį. Tai giliausia
įduba žemės sausumose.
Ežero plotas
Pagal plota Baikalas užima 8 vietą pasaulyje (tarp ežerų) ir lygus
panašiai Belgijos plotui.
Ežeras Plotas (tūkstančiais kvadratinių
km)
Kaspijos jūra 376000
Viršutinis(JAV) 82400
Viktorijos(Afrika) 68000
Gureno(JAV) 59600
Mičigano(JAV) 58100
Aralo jūra 37000
Tanganjikos(Afrika) 34000
Baikalas(Rusija) 31500
Niasa(Afrika) 30800
Tūris
Baikalas – stambiausia pasaulyje gėlo vandens saugykla (23000 km3)
t.y. daugiau nei vandens kiekis, esantis penkiuose didžiausiuose Šiaurės
Amerikos ežeruose kartu sudėjus arba du kartus daugiau nei Tanganjikos
ežere. Baikalo įduboje sukaupta ~ 90% pasaulio gėlo vandens išteklių
(neskaičiuojant ledynų, sniegynų ir ledų, kur vanduo yra kietos būsenos).
Vanduo
Baikalas – pati švariausia
natūrali gėlo vandens saugykla.
Retas švarumas ir išskirtinės Baikalo vandens savybės išsaugomos dėl
gyvulinio ir augalinio ežero pasaulių gyvybiškumo. Per metus armijos
vėžiagyvių (epišura) sugeba 3 kartus išvalyti viršutinį 50m vandens
sluoksnį. Baikalo vandenyse labai mažai ištirpusių pastovių mineralinių
dalelių, labai mažai organinių priemaišų, daug deguonies. Ežero vandens
mineralizacija – 96,4 mg 1l vandens, kai tuo tarpu daugelyje kitų ežerų jis
siekia iki 400mg ir dar daugiau. Silpnai mineralizuotas Baikalo vanduo
idealiai tinka žmogaus organizmui. Analizės, darytos laboratoriniuose
centruose su pasauline reputacija, patvirtino Baikalo vandens atitinkamumą
griežčiausioms normoms, taikomoms geriausiam vandeniui.
Pasaulyje neliko atvirų vandens telkinių su gėlu vandeniu, tinkamu
geriamo vandens pilstymui. Išimtis tik Baikalas. Nuo 1999m pradėtas
pramoninis Baikalo vandens pilstymas į plastikinius butelius. Vanduo imamas
iš 400m gylio, kur laikosi pastovi 4,2 (C temperatūra ir ten jis apsaugotas
nuo paviršutinio užterštumo vandens sluoksniu.
Mokslininkai nustatė, kad vienas lašas, papuolęs į Baikalą iš jo
intakų, pasilieka čia metams. Vandens kaita (pakeitimas giluminių vandenų
paviršiniais) trunka šiaurinėje įduboje per 225m, vidutinėje 132m,
išsilaisvinus iš ledų, vandens skaidrumas siekia 40m, tai dešimtimis karų
daugiau, nei kituose ežeruose(Kaspijos vandens skaidrumas siekia 25m).
Baikalo vanduo, supilstytas i 1,5l plastikinius butelius įmonėje “Baikalo
vandenys” nepakeičiamas kelionių metu. Jo atsargos leidžia garantuotai