Baimė ir fobijos
5 (100%) 1 vote

Baimė ir fobijos

112131

Baimė

Baimė, esant realiai biologinei ar socialinei grėsmei, padeda žmogui prisitaikytimobilizuoti jėgas. Tačiau nuolatinė baimė ir rūpesčiai yra didžiausi subjektyvieji asmenybės priešai. Be atvangos baiminantis dėl ateities, nuogąstaujant dėl artimųjų ir savo likimo, atprantama iš gyvenimo tikėtis pasitenkinimo ir džiaugsmo, dėl to didėja monotonija ir nuobodulys, gilėja nuovargis. Diena iš dienos rūpesčių apimtas žmogus ne gyvena, o tik velka sunkią gyvenimo naštą.Turime įsisąmoninti, kad baimė neretai kyla dėl žemos mūsų pačių dvasinės disciplinos, silpno asmenybės integruotumo, siaurų interesų, dvasinės tuštumosjausmą, pasireiškiantį įvairiose veiklos bei santykių su kitais žmonėmis srityse. Tai slegiantis, kankinantis jausmas. Jis slopina jėgas, kausto veiklumą ir iniciatyvą, mažina pasitenkinimą gyvenimu. Menkaverčiu besijaučiantis žmogus nuolatos mano esąs ne toks patrauklus, įdomus, protingas, gabus kaip kiti, ypač kaip kuo nors reikšmingi asmenys. Jis paprastai valia išsiugdo sugebėjimus, nuveikia ir pasiekia mažiau, negu kuklesnių gabumu, bet pasitikintis savimi. Ilgainiui kyla nepasitenkinimas dėl praleistų galimybių ir progų, netinkamai pasirinktos profesijos, apskritai dėl nenusisekusio gyvenimo.. Neįprastose bei atsakingose bendravimo situacijose jis varžosi, vengia būti dėmesio centre, bijo pasirodyti neįdomus, nepatrauklus, o tuo pačiu darosi dar nerangesnis, neryžtingesnis, bejėgiškesnis.Menkavertiškumo jausmas yra asmenybei pavojingas tuo, kad riboja jos savarankiškumą. Norėdamas nusipelnyti ar išlaikyti palankią pastarųjų nuomonę apie save žmogus ir stengiasi būti toks, elgtis taip, kaip, jo supratimu, šis pageidautų. Nepasitikintį žmogų emocinė priklausomybė smukdo. Per daug paisydami kitų nuomonės ar patarimų daromės nesavarankiški, pasyvūs, galime greičiau suklysti ar apsigauti.Nepasitikintis savimi žmogus natūraliai siekia išsivaduoti iš šio kankinančio jausmo, įgyti daugiau pasitikėjimo. Tačiau nelengvai surandamas tinkamas tam būdas. Nedaug ką duoda gilinimasis į save, nuolatinis nesėkmių apmąstymas, pasiryžimas subjektyviai pasikeisti. Nepasitikintys, jautrūs, uždari žmonės kaip tik į tai yra linkę. Užuot stengusis atsikratyti nepageidaujamų bruožų savianalizės keliu, nepasitikinčiam žmogui derėtų daugiau atitraukti dėmesį nuo savęs, užmiršti vakarykščius nemalonumus ir daugiau domėtis kitais žmonėmis, jų interesais ir pasiekimais. daugiau rodydami kitiems dėmesio, supratimo ir palankumo, šitokių jausmų daugiau sulauksime ir patys. Palankūs mums reiškiami kitų jausmai stiprina mūsų pasitikėjimą, tuo pačiu didina ir subjektyvias laimės sąlygas.

Įvairaus pobūdžio baimę, nepasitikėjimą, nerimą mažina:

• domėjimasis pasauliu,

• kultūriniai interesai,

• suinteresuotas darbas,

• aktyvus bendravimas.

Išties, yra įtarių, drovių, lengvai pažeidžiamų žmonių, kurie nuo vaikystės jaučia įvairiausių baimių. Jeigu baimės netrukdo žmogui adaptuotis prie įvairių gyvenimo sąlygų, o tik pasireiškia tam tikrais charakterio keistumais, galime kalbėti tik apie ypatingesnę jo asmenybės struktūrą. Dažniausiai tokie žmonės griežtai reglamentuoja savo gyvenimą ir prisitaiko prie savo keistumų taip, kad jų niekas net nepastebi.

Jei kalbama apie tai, jog žmogus negali prisitaikyti prie gyvenimo arba palaipsniui, atsiduodamas fobijoms, iš gyvenimo iškrenta, mes jau galime kalbėti apie psichopatiją. Esama juk psichopatų, kurie stengiasi pasislėpti nuo supančio pasaulio, lįsdami į savo kiautą (vienas iš ryškesnių atstovų – literatūrinis personažas, plačiai žinomas Oblomovas).

Yra žmonių, kurie nuolat baiminasi dėl smulkmenų. Štai jiems dažniausiai ir išsivysto stipriausios fobijos.

Gydytojai taiko pačias įvairiausias fobijų gydymo formas: psichoterapiją, grupinius ir individualius užsiėmimus, hipnozę. Kartais psichologinė treniruotė derinama su medikamentine terapija.

Kai liga tik prasidėjo, žmogui padėti lengviau. Jeigu laikas praleistas, baimės pradeda plėstis, “apauga” simboliniais apsauginiais ritualais, atsiranda visko vengiantis elgesys. Pavyzdžiui, kardiofobija (širdies ligų baimė) sergantis žmogus bijos važinėti transportu. Baimei stiprėjant, jis gali netgi nustoti vaikščioti į darbą iš baimės numirti. Ir padėti jam kur kas sunkiau.

SPECIFINĖS FOBIJOS

Šios fobijos būdingoms konkrečioms situacijoms, pavyzdžiui, tam tikrų gyvūnų (ypač – gyvačių, šunų, paukščių), vabzdžių (ypač- vorų), aukščio, liftų, griaustinio, tamsos, skridimo, uždaros erdvės, tam tikro maisto valgymo, kraujo arba žaizdos vaizdo baimė (TLK- 10). Pasirodžius baimės objektui, realiai arba vien tik jo atvaizdui ir pan., kyla intensyvus nerimas arba gali prasidėti panikos ataka. Suaugusieji dažnai supranta, jog ši baimė yra iracionali. Nežiūrint to, jie visada vengia fobinių stimulų.

Maždaug 8% JAV gyventojų kenčia nuo specifinių fobijų. Šios fobijos paprastai prasideda vaikystėje arba paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečiais. Labai retai fobijos praeina be gydymo, savaime.

Radiacinė liga, veneriniai susirgimai ir ypač pastaruoju metu AIDS yra dažniausios ligos, kurios tampa fobijų objektu.

Specifinės fobijos nėra patirto
trauminio įvykio rezultatas (pvz, po užpuolimo, šuns įkandimo) (Marks, 1969). Dažniau fobijos perimamos iš šeimos narių ir socialinės aplinkos (Cook & Mineka, 1989). Nors specifinių fobijų sutrikime svarbūs yra spontaniški panikos priepuoliai, tačiau esminis bruožas – vengiantis elgesys. Šio sutrikimo metu, skirtingai nuo agorafobijų ir socialinių fobijų, dažniausiai nebūna kitų psichikos sutrikimų.

SOCIALINĖS FOBIJOS

Socialinės fobijos, dar vadinamos socialiniu nerimo sutrikimu, pasireiškia žmonėms, kurie socialinėse situcijose jaučia didelį nerimą (taip pat apima scenos baimę, kalbėjimą auditorijai) (Ballenger et al., 1998). Kritinis šios fobijos momentas – baimė sutrikti. Suaugusieji supranta, kad jų baimė nepagrįsta ir be priežasties, bet vistiek stengiasi vengti tokių situacijų arba pakelia jas labai sunkiai, jausdami diskomfortą. Dauguma žmonių su sociofobija bijosi, kad aplinkiniai pamatys jų nerimą (paraudimą, rankų drebėjimą, prakaitavimą, staigų poreikį šlapintis ir kt.), arba pastebės jų kalbėjimą- pernelyg greitą arba lėtą, arba pavadins juos „silpnais“, „kvailais“, „bepročiais“. Taip pat jaučiama nualpimo, kontrolės praradimo baimė. Individas pradeda nerimauti kelios dienos arba savaitės iki jam reikšmingo įvykio. Dažnai pasireiškia ryškus vengiantis elgesys, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti beveik visiška socialine izoliacija. Kai kuriose kultūrose ypač stresogeniškas yra žvilgsnių susitikimas.

JAV nuo socialinės fobijos kenčia 2-7% gyventojų. Tai labiau būdinga moterims, bet, priešingai nuo kitų, socialinės fobijos dažnos ir tarp vyrų. Socialinės fobijos prasideda vaikystėje arba paauglystėje ir daug kam asociuojasi su gėda (Kagan et al., 1988). Viešas pažeminimas arba stresuojantis patyrimas gali išprovokuoti daugiau sunkumų (Barlow, 1988). Kai sutrikimas prasideda, pasveikimas be gydymo yra neįmanomas (Rush et al., 1998).

Kada jau galima diagnozuoti socialinæ fobijà?

Socialinë fobija apibrëþiama kaip baimë bûti ádëmiai stebimam kitø þmoniø. Daþniausiai tai ávairiø socialiniø situacijø ir veiksmø baimë, kai asmuo jauèia nerimà, kad bus paþemintas ar sutriks, jeigu pasielgs neadekvaèiai arba jeigu kiti þmonës pamatys aiðkius jo nerimo simptomus. Situacijos, kuriø bijomasi, varijuoja plaèiai: nuo baimës uþsikirsti ir nebeþinoti, kà pasakyti kalbant prieð auditorijà iki baimës kalbëti akis á aká. Þmonës, kuriems yra ði fobija, gali jausti nerimà tokiomis aplinkybëmis, kai uþsiima sudëtinga motorine veikla, kuri gali bûti sutrukdyta smulkaus drebëjimo ar susikaupimo stokos matant kitiems þmonëms (pvz., bijomasi valgant ar geriant uþspringti, nebegalëti nuryti kàsnio ir kad tai pamatys kiti þmonës; spausdinti ar raðyti, nes kitø þmoniø akivaizdoje gali sudrebëti ranka). Kiti bijo naudotis vieðaisiais tualetais; bijo, kad negalës juose ðlapintis (vadinama “drovi ðlapimo pûslë”). Dar kiti bijo pasirodyti kvaili, pasakæ kà nors ne taip pokalbio metu ar nepajëgæ atsakyti á jiems uþduodamus klausimus.

Diagnozuojant socialinæ fobijà svarbu, kad tai nebûtø susijæ su kitais psichikos sutrikimais, pavyzdþiui, kad tai nebûtø baimë, jog asmuo patirs panikos priepuolá ar pradës mikèioti ir t.t. Kitas svarbus simptomas, kuris rodo, kad yra ðis sutrikimas, yra tai, kad susidûrimas su fobiniu stimulu (ar stimulais) beveik visada iðprovokuoja betarpiðkà nerimà. Baimæ kelianèiø situacijø asmuo vengia arba jauèia didelá nerimà, jeigu tokiose situacijose tenka bûti. Toks vengiantis elgesys griauna ðiø þmoniø karjerà, akademinæ, socialinæ veiklà ir santykius su kitais þmonëmis, t.y. labai pablogina gyvenimo kokybæ. Nuo socialinës fobijos kenèiantis þmogus suvokia, kad jo baime perdeta ar be prieþasties.

Socialinis nerimas yra susijæs su baimingomis mintimis ir yra lydimas somatiniø simptomø, tokiø kaip delnø prakaitavimas ar padaþnëjæs ðirdies plakimas. Labai skausmingas ir atkaklus simptomas gali bûti eritrofobija (baimë parausti). Savo nerimo tokie pacientai nelabai gali paaiðkinti, taèiau jie labai bijo atsidurti dëmesio centre. Svarbus jø nerimo komponentas yra gëda, ir jie daþnai labai stipriai apriboja savo socialinius kontaktus.

Nustatyta tam tikra situacijø, kuriø bijomasi, hierarchija.

1. Formalus kalbëjimas/bendravimas.

2. Neformalus kalbëjimas/bendravimas.

3. Savo nuomonës pareiðkimas, apgynimas.

4. Elgesio vieðumas (kai kiti gali stebëti).

Nustatyta, kad baimës yra “prasiskverbianèios”, t.y. jei þmogui baisu bendrauti neformaliai, tikëtina, kad jam bus sunku bendrauti ir formalioje aplinkoje.

Beck ir G. Emery sukûrë socialinës fobijos kognityvinæ teorijà: mes naudojamës tam tikromis paþintinëmis struktûromis – schemomis. Jos yra pagrindinis màstymo apie aplinkos objektus ir idëjas bûdas, ir tokiu bûdu sukuriama harmonija tarp þmogaus minèiø ir patirties. Kitaip tariant, mes turime susikonstravæ tam tikras protines schemas, kurios leidþia suprasti ir iðsiaiðkinti mums tai, kà matome. Schemos grupuojamos á modelius, kurie sudaro visà mûsø paþintinæ sistemà. Pagal A. Beck ir G.Emery, nerimà jauèiantys individai funkcionuoja “paþeidþiamumo” modelyje. Tuomet individas pasaulá mato kaip pavojingà vietà ir jis “privalo” nuolat bûti budrus dël
grësmës. Kad ði sistema iðsilaikytø tokia, kokià þmogus susikûrë, jis neutralius arba vidutiniðkai pozityvius ávykius interpretuoja kaip neigiamus, o aiðkiai pozityvius ir sëkmingus – ignoruoja ir nuvertina. Todël tokio individo màstymo schemose pasireiðkia loginës klaidos, kurias galima pastebëti, kai jis pasakoja savo mintis, kylanèias dël nerimà sukëlusios situacijos.

Kità socialinës fobijos teorijà sukûrë Schenker ir Leary. Jie sako, kad nerimas kyla, kai asmuo nori padaryti áspûdá kitiems ir abejoja, ar jis tai padarys sëkmingai. Noras padaryti áspûdá daþnai kyla dël to, kad siekiama sulaukti kitø þmoniø pritarimo. Neretai tokiam asmeniui trûksta socialiniø ágûdþiø, jis blogai save vertina ir galvoja, kad ir kiti já blogai ávertins (neteisingi ásitikinimai apie socialinius santykius). Individas, kuriam pasireiðkia socialinë fobija, galvoja, kad jei jis kà nors padarys klaidingai, tai kitam asmeniui nesukels trokðtamo áspûdþio

Egzistuoja ávairûs socialinës fobijos gydymo bûdai – psichoterapija, farmakoterapija MAO inhibitoriais, TCA ir SSRI klasiø antidepresantais, b- adrenerginiais blokatoriais; taip pat ir derinant ávairius gydymo bûdus.

Kai kurie autoriai pasisako uþ multimodalinius gydymo bûdus – kai taikomi, pavyzdþiui, du ar trys gydymo modeliai. Tai gali bûti kognityvinë-biheivioristinë terapija derinant su socialiniø ágûdþiø treniravimu. Kiti į šį multimodaliná gydymo modelá sujungia kognityvinius (paþintinius), elgesio ir fiziologinius (pvz., relaksacijà) komponentus.

Kognityvinës – biheivioristinës grupinës terapijos tikslas yra modifikuoti socialinæ fobijà patirianèiø asmenø màstymo schemas, kad jos taptø panaðesnës á þmoniø, nejauèianèiø nerimo. Ði modifikacija ávyksta, kai su jø schemomis nuolat konfrontuojama, pakartotinai taisant logines màstymo klaidas, kuriant racionalesnæ interpretacijà, kol paties asmens automatinë informacijos perdirbimo sistema iðmoksta racionalesniø màstymo strategijø. Visa tai atliekama tiesiogiai þodþiais keièiant kognityvinæ struktûrà ir apgalvotai atkreipiant asmens dëmesá á patyrimo, gauto ið suvaidintø situacijø ir namø darbø, árodymus.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1936 žodžiai iš 3604 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.