PLANAS
Arne Ohman. Baimė ir nerimas: raidos, kognityvinės ir klinikinės perspektyvos
I. Emociniai baimės bei nerimo fenomenai: klinikinė perspektyva
a. Pagrindiniai nerimo ir baimės komponentai
b. Baimės ir nerimo atskyrimas
c. Baimės ir nerimo rūšys
II. Situacinis baimės ir nerimo kontekstas:
a. Traumuojančios situacijos
b. Situacijos, kuriose paprastai bijoma ir kurios yra potencialiai keliančios fobiją
c. Paniką keliantys stimulai
III. Teoretinė perspektyva: nesąmoningų procesų reikšmė nerimo ir baimės procesuose (Teoretinės struktūros, reikalingos nerimo fenomenui suprasti)
a. Funkcinė nerimo perspektyva
b. Automatinė informacijos apdorojimo grėsmei atrasti tvarka
c. Eksperimentinis modelio tikrinimas: nesąmoninga fobijų aktyvacija
d. Informacijos apdorojimo tendencijos nerimo procese
IV. Teoretinė integracija
a. Požymių detektoriai
b. Reikšmingumo įvertinimo sistema
c. Sužadinimo sistema
d. Lūkesčių sistema
e. Suvokta grėsmė ir įveika
V. Baigiamasis aptarimas
Colin MacLeod. Nerimas ir nerimo sutrikimai
I. Įvadas
II. Dėmesio tendencijos nerimo procese
III. Tendencinga nuomonė ir interpretacija nerimo atveju
IV. Atminties tendencijos nerimo procese
V. Aiškinant pastebėtus ryšius tarp selektyvaus informacijos apdorojimo ir nerimo pažeidžiamumo
Arne Ohman. Baimė ir nerimas: raidos, kognityvinės ir klinikinės perspektyvos
NERIMO IR BAIMĖS FENOMENAI: klinikinė perspektyva
Pagrindiniai nerimo ir baimės komponentai
Žvelgiant iš klinikinės perspektyvos, baimės/nerimo emocija aprašoma kaip “neišreiškiamas ir nemalonus nuojautos jutimas”; ji susijusi su kūniškais pakitimais, įskaitant ir somatines, ir autonomines jų apraiškas. Susiję elgesio aspektai yra pabėgimas, išvengimas ir šalinimasis. Šie trys baimės ir nerimo aspektai – subjektyvi patirtis, atspindėta verbaliniuose duomenyse, fiziologinės reakcijos ir vengimo elgesys – turėtų būti laikomi dalomais, atskiriamais ir laisvai susiejamais nerimo reakcijų komponentais.
Baimės ir nerimo atskyrimas
Pagal Diagnostinio ir Statistinio Protinių Sutrikimų Žodyno ketvirtą leidimą (DSM-IV; APA, 1994) terminas ‘nerimas’ reiškia “baimingą ateities pavojų laukimą arba nesėkmę, lydimą disforijos jutimo ar somatinių įtampos simptomų ” (p.764). Baimė skiriasi nuo nerimo pirmiausia tuo, kad turi atpažįstamą ją sukeliantį stimulą. Svarbus skirtumas tarp šių dviejų sąvokų yra tai, kad nerimas dažnai yra “prestimulas” (t.y., numatomi (daugiau ar mažiau realūs) grėsmingi stimulai), tuo tarpu baimė yra “poststimulas” (t.y., sukelta apibrėžto baimės stimulo). Kaip tvirtino Epstein (1972), išoriniai stimulai yra nepakankami baimei nuo nerimo atskirti. Jis teigė, kad baimė susijusi su įveikos (coping) elgesiu, ypač su vengimu bei šalinimusi. Kai pastangos įveikti baimę žlunga (pvz., todėl, kad situacija yra nekontroliuojama), baimė virsta nerimu.
Baimės ir nerimo rūšys
Baimė ir nerimas gal būti sutelkti į išorinius šaltinius, kaip yra fobijų atveju, arba baimė ir nerimas gali būti situaciškai nesutelkti, kaip kad sklandančio (free-floating) nerimo atveju.
Baimė ir nerimas gali būti laikomi emocinėmis būsenomis, sukeltomis tam tikrame kontekste ir turinčiomis ribotą trukmę. Jie taip pat gali būti traktuojami kaip asmenybės bruožai, charakterizuojantys individualybę laike ir situacijose. Klinikiniai bei normalūs baimė ir nerimas skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju baimė ir nerimas yra labiau pasikartojantys ir pastovūs, jų intensyvumas yra nepagrįstai didelis atsižvelgiant į objektyvų pavojų ar grėsmę.
SITUACINIS BAIMĖS IR NERIMO KONTEKSTAS
Traumuojančios situacijos
Kraštutiniai pavojai, keliantys pavojų žmogaus gyvybei (arba artimųjų gyvybėms), sukelia didžiulį išgąstį ir gali turėti ilgalaikes pasekmes potrauminio streso sutrikimo forma. Jei po traumos susergama potrauminio streso sutrikimu, traumuojantis įvykis yra pastoviai vėl ir vėl išgyvenamas; vengiama stimulų ar įvykių, kurie asocijuojasi su trauma. Kai kurie įvykiai, tokie kaip kankinimas, dažniausiai vėliau sukelia potrauminio streso sutrikimą, tuo tarpu kiti, pvz., natūralios nelaimės ar automobilio avarijos, šį sutrikimą sukelia tik retkarčiais.
Situacijos, kuriose paprastai yra bijoma ir kurios yra potencialiai keliančios fobiją
Išlikimo aplinkybės, žvelgiant iš laiko ar evoliucijos perspektyvų, yra svarbios kalbant apie daugumą situacinių žmogaus baimių aspektų. Arrindell, Pickersgill, Merckelbach, Ardon, ir Cornet (1991) pateikė plačią apžvalgą duomenų, gautų tiriant paties žmogaus apibūdinamas baimes faktorių analizuojančiu klausimynu. Jie atrado, kad 194 faktoriai ir komponentai, identifikuoti šiuose tyrimuose, gali būti suklasifikuoti išskiriant keturis faktorius. Pirmasis faktorius buvo “tarpasmeninių, visuomeninių įvykių ir situacijų baimės”. Jis apėmė kritikos ir socialinės sąveikos, atmetimo, konfliktų ir įvertinimo baimes. Antrasis faktorius buvo “baimės, susijusios su mirtimi, sužeidimais, ligomis, krauju ir chirurginėmis procedūromis”. Trečiasis faktorius, “gyvūnų baimės”, apėmė įprastų naminių gyvūnų baimes; kitų mažų, dažnai nekenksmingų, gyvūnų baimes ir šliaužiančių, knibždančių gyvūnų, tokių kaip vabzdžiai bei reptilijos, baimes.
Ketvirtasis faktorius buvo “agarofobinės baimės”. Jis apėmė viešų vietų baimes, minios baimę, taip pat uždarų vietų (tokių kaip liftai, tuneliai, teatrai ir bažnyčios) baimę.
Šie keturi faktoriai reprezentuoja žmogaus evoliucijai svarbias situacijas. Pvz., žmonių istorija pilna pavyzdžių, kaip socialiniai konfliktai, kurių nevaldomai daugėjo, sukelia potencialiai mirtiną pavojų, nekalbant apie socialinę grėsmę pralaimėjimo ir pažeminimo aspektais. Taigi nenuostabu, kad kartais bijoma socialinės sąveikos.
Arrindell et al. (1991) išskirti faktoriai atitinka keturis aiškius fobijų tipus: socialinę fobiją, kraujo fobiją, gyvūnų fobiją ir agarofobiją.
Žmonės turi polinkį asocijuoti baimę su situacijomis, kurios kėlė grėsmę jų protėvių išlikimui. Šis polinkis turi būti užkoduotas genuose ir galima tikėtis genetika paremtos variacijos atskirais fobijų atvejais. Tai patvirtina elgesio genetikos duomenys, kurie rodo, jog gyvūnų baimės yra sąveikos tarp genetinio elemento, bendro visoms fobijoms, ir specinių aplinkos poveikių rezultatas. Taigi, nors žmonės paprastai linkę tam tikras baimes įgyti lengvai (pvz., gyvačių baimę), kai kurie žmonės ypač linkę įgyti tokias baimes. Tai, ar išsivysto fobija, ar ne, priklauso nuo aplinkos.
Paniką keliantys stimulai
Paniką sukeliantys stimulai pradžioje gali būti vidiniai, pvz., širdies plakimo pakitimai ar kiti somatiniai simptomai. Panikos sutrikimu sergantys asmenys yra jautresni tokiems stimulams ir vertina juos kaip pavojingesnius nei šiuos sutikimu nesergantys žmonės. Vis tik somatinių stimulų nepakanka panikai sukelti. Pagal Clark (1986, 1988), panika sukeliama tik kai somatinė stimuliacija sujungiama su katastrofine kognityvine interpretacija.
TEORETINĖ PERSPEKTYVA: NESĄMONINGŲ PROCESŲ REIKŠMĖ NERIMO IR BAIMĖS PROCESUOSE
Funkcinė nerimo perspektyva
Kad gynybinės reakcijos galėtų funkcionuoti adekvačiai, joms reikia percepcinės sistemos, kuri galėtų efektyviai lokalizuoti grėsmę. Pagal evoliucinę perspektyvą tikėtina, kad percepcinės sistemos remiasi grėsmės atradimu. Taigi, tai suteikia evoliucinę priežastį, dėl kurios atsiranda nerimo sutrikimai. Siekdama garantuoti efektyvią gynybą kai gyvybė yra pavojuje percepcinė sistema kartais sukelia gynybą situacijose, kurios nebūtinai grėsmingos.
Efektyvi gynyba turi būti greitai aktyvuota. Taigi grėsmės aptikimas geriau paremtas greita, paviršine potencialios grėsmės stimulo analize nei detaliu ir išbaigtu tam tikro stimulo reikšmės išskyrimu.
Automatinė informacijos apdorojimo grėsmei atrasti tvarka
Daug percepcinių kanalų gali automatiškai ir simultaniškai tikrinti potencialią grėsmę. Kai stimulinis įvykis yra grėsmingas ir jis aptinkamas automatinės sistemos, dėmesys nukreipiamas į stimulą, nors kontrolė tolesnei jo analizei yra perkeliama į strateginį informacijos apdorojimo lygmenį.
Automatiniai sensoriniai kontroliuojantys procesai gali turėti daug kanalų, iš kurių tik vienas gali būti atrinktas strateginiam apdorojimui. Nerimas ir baimė gali būti aktyvuoti kaip koreliatai gynybinių reakcijų sustiprinimui po nesąmoningos stimulų analizės. Kaip šios analizės rezultatas, grėsmingi stimulai atrenkami tolesniam sąmoningam, kontroliuojamam apdorojimui. Kadangi jie aptinkami automatinių percepcinių mechanizmų, asmuo nebūtinai žino apie reakcijas sukeliantį stimulą, kuris gali sukelti nerimo epizodus. Tai, kas atrodo esą “spontaniški” nerimo epizodai išties gali būti nesąmoningos stimuliacijos rezultatas.
Eksperimentinis modelio tikrinimas: nesąmoninga fobijų aktyvacija
Nesąmoningos fobinės reakcijos
Ohman su kolegomis atliko tyrimą, kuriuo parodė, kad fobinės reakcijos yra ne tik sąmoningos, bet ir nesąmoningos. Šiame tyrime dalyvavo trys tiriamųjų grupės. Pirmoje žmonės, turintys fobiją gyvatėms, bet nebijantys vorų, antroje grupėje buvo žmonės, bijantys vorų, bet nebijantys gyvačių, o trečioji grupė buvo kontrolinė, nebijanti nė vieno iš šių stimulų. Visoms grupėms buvo pateikiamos nuotraukos, vaizduojančios gyvates, vorus, gėles arba grybus. Pirmoje tyrimo dalyje šios nuotraukos buvo pateikiamos labai užmaskuotai, šios nuotraukos buvo panašios į tikrąjį stimulą spalvomis ir tekstūra, tačiau neturėjo atpažįstamo centrinio objekto. Antroje dalyje pateiktos paprastos tikrosios nuotraukos. Tyrėjai matavo odos laidumo reakcijas. Gauta, kad abiem atvejais – kai nuotraukos maskuotos ir kai ne – tiriamųjų reakcijos buvo beveik identiškos – turintys fobiją gyvatėms, labai reagavo ir į maskuotas, ir į nemaskuotas gyvačių nuotraukas, atitinkamai ir turintys fobiją vorams. Kontrolinės grupės tiriamieji panašiai ir nestipriai reagavo į visas nuotraukas abiejose eksperimento dalyse. Autoriai daro išvadą, kad tokių rezultatų negalima paaiškinti tik sąmoningu suvokimu, taigi fobinės reakcijos gali būti nesąmoningos.
Nesąmoningų efektų sąlygojimas
Remdamasis jau atliktų tyrimų rezultatais, Ohman teigia, kad emocinės reakcijos gali būti ne tik sukeliamos pateikiant maskuotą stimulą, tai yra jos ne tik gali būti nesąmoningos, bet jų galima ir išmokti. Žmogus gali išmokti reaguoti baimingai į tokius stimulus, kurie buvo evoliuciškai reikšmingi ir keliantys baimę.
Informacijos apdorojimo tendencijos nerimo procese
Yra
daug literatūros kognityvinės nerimo funkcijos tema, kuri rodo, kad nerimas susijęs su dėmesio tendencijomis susikoncentruojant į grėsmingą informaciją aplinkoje. Kaip teigė Mathews (1990), “nerimas ir pergyvenimas susiję su automatinėmis informacijos apdorojimo tendencijomis, pirmiausia inicijuojamomis žinojimo, nukreipiančiomis dėmesį į grėsmingas aplinkos užuominas, taigi palengvinančiomis grėsmingos informacijos perpratimą” (p. 462).