Škėmos romano „Balta drobulė“
interpretacijaAntanas Škėma- žymiausias katastrofinio modernizmo atstovas XXa.
vidurio lietuvių literatūroje, išsakęs didžiuosius Vakarų civilizacijos
sukrėtimus išgyvenusio žmogaus dvasinę patirtį ir suradęs meninę kalbą,
tinkamą išreikšti suskilusiam žmogaus pasauliui, nevilties, grėsmės, baimės
ir aistringo prarastų vertybių ilgesio išgyvenimams. Škėmos kūryba labai
autobiografiška, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės
kalbos formų. Tematika, žmogaus samprata ir savo kūrinių forma Škėma yra
vienas reikšmingiausių XXa. lietuvių literatūros novatorių. Filosofiniu,
pasaulėžiūros požiūriu jo kūryba artima egzistencializmui ir šiek tiek
ankstesnei pesimistinio modernizmo klasikai. Svarbiausi šio autoriaus
kūriniai yra apysakų knygos „Šventoji Inga“(1952), „Čelesta“(1960), dramos
„Živilė“, „Pabudimas“, o didžiausią pripažinimą turi romanas „Balta
drobulė“(1958), kuriame kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į
vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos
piešinys.
Ši ištrauka taip pat pradedama aplinkos, pakitusios erdvės ir laiko
nusakymu („Šį rytą jauku Garšvos kambaryje“).Visame kūrinyje, kaip ir
Garšvos gyvenime šis kūrybiškas momentas yra tarsi trumpas nušvitimas
tamsoje, akimirka tvarkos iki šiol vyravusiame chaose. Pagaliau į jo sielą
atėjo ramybė, jis dėkoja „savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikų
mišias, rungtynes, pamestinuką.“ Garšva džiaugiasi pagaliau pamiršęs jį
lydėjusį skausmą. Veikėją dabar supanti aplinka yra artima meno žmogui
(„knygų dulkės“, cigaretės dūmai, „krėslas“, „plunksna“). Jis vertina
kūrybą, nes kambaryje kabo iškilaus biblinio menininko Chagallo paveikslas
(kuris, beje, tolimesniame tekste, Garšvos priepuolio metu, „apsiverčia ir
pakimba atvirkščia“. Šis motyvas – beprotystės, kūrybos nebesuvokimo
simbolis.)
Tekste vyrauja trumpi ir gan aiškūs sakiniai („Sėda prie stalo.“ ,,Ima
plunksnakotį.“ „Dėkoju už ruselį.). Taip pat ramios spalvos, tvarką
apibūdinantys epitetai ir daiktavardžiai („skaidri mėlyna spalva“,
,,ritmingas alsavimas“, ,,dvasios sintezė“). Iš to sprendžiame, kad ryšys
su kūryba Garšvos suskilusį pasaulį sudėlioja į savo vietas, trumpam įveda
jame harmoniją („Mano retortos suvirino mano gyvenimą“). Tos retortos,
šiaip jau chemijos terminologijoje reiškiančios bandymams skirtus indus,
čia yra tie kūrybiniai Garšvos bandymai, „keletas eilėraščių.“, kurie
veikėjui tapo „vienintele apčiuopiama tiesa.“.