Baltai
5 (100%) 1 vote

Baltai

Termino kilmė ir baltų gentys

Istorinės žinios

Baltų terminą pirmąkart pavartojo vokiečių kalbininkas F. Neselmanas knygoje Die Sprache der alten Preusen (Berlin, 1845). Terminas padarytas iš Baltijos jūros vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi balt-, nors dėl Baltijos vardo kilmės yra keletas hipotezių, iš jų tik viena sieja šį vardą su minėta baltiška šaknimi.

Iki tol buvo vartojami terminai lietuvių kalbos, latvių kalbos ir pan. Kalbininkai K. Jaunius ir K. Būga, remdamiesi I a. romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikale „Germania“ minimu Aestiorum gentes, taip pat ir vėlesnių istorikų šaltiniais, baltus vadino aisčiais. Remiantis senaisiais istoriniais šaltiniais, šiuo pavadinimu, kaip spėjama, buvo vadinama viena iš prūsų genčių. Todėl jis nėra itin plačiai vartojamas.

Senovės baltų etnosai

Įvairūs baltų etnosai nuo pat jų susiformavimo gyveno Europos indoeuropiečių arealo šiaurės rytuose, – į šiaurę bei šiaurės rytus nuo baltų kraštų jau akmens amžiuje plytėjo finų genčių žemės. Vandenvardžių studijos ir archeologijos duomenys rodo, kad sen. baltų arealas nuo II tūkstm. pr. m. e. vakaruose siekė Oderį ir driekėsi iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose, savo centrinėje dalyje apimdamas Nemuno baseiną, Dauguvos aukštupio bei vidurupio sritis ir Dniepro aukštupio bei vidurupio upyną, o pietuose – visą Pripetės baseiną ir nemažą dab. Vakarų Ukrainos dalį. VIII a. pr. m. e. ir VI-V a. pr. m. e. baltų arealas dėl baltų migracijų ir kt. priežasčių dar išsiplėtė šiaurės rytų bei pietvakarių kryptimis, apimdamas ankstesniais laikais dab. Šiaurės Vakarų Rusijoje (Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje) gyvenusių finų, taip pat rytinių keltų žemes.

VII-VIII a. sandūroje Desnos ir Okos baseinuose gyvenusių vad. Dniepro baltų, o vėliau – ir kitų, toliau į vakarus gyvenusių baltų žemes pradėjo kolonizuoti rytų slavai. Baigiantis šiai kolonizacijai (apie XII a. vidurį), pagrindinis baltų arealas apėmė šių dienų Lietuvą, Latviją, Šiaurės Vakarų Baltarusiją, Lenkijos Palenkės vaivadiją ir buv. Rytprūsius; kita vertus, kone visoje lingvistiškai suslavėjusioje sen. baltų arealo dalyje bent jau XIII-XIV a. dar gyvavo daugybė įvairaus dydžio baltiškų „salų“, o ankstesnio baltų arealo ryčiausioje dalyje baltiškai kalbėta, matyt, iki pat Naujųjų amžių pradžios: nors rusėniškoje Nestoro kronikoje Protvos baseine gyvenusi baltiška galindų gentis minima aprašant tik XI-XIII a. įvykius, rusų archeologas V.Sedovas (Валентин Васильевич Седов) teigia, kad rusai Protvos baseino miškus kolonizavo ir galindų genties likučius asimiliavo tik XV-XVI a.

Ilgiausiai išlikusias baltų (lietuvių) salas liudija ir katalikiškų bažnyčių, statytų po Lietuvos krikšto (1387), arealas rytuose, nes jos buvo statomos tik lietuviams (rytų slavai krikštijosi 988 m. ir jų poreikiams buvo statomos cerkvės).

Baltų slavėjimas rytuose nesibaigęs ir mūsų dienomis: ir vakarų Baltarusijoje, ir vakarų Rusijoje tebėra lietuviškai ar latgališkai kalbančių kaimų.

Bendrumai su germanų ir slavų kalbomis

Baltų, slavų ir germanų kalbos turi bendrybių, kurių nėra kitose ide. kalbose. Tai verčia manyti, jog dalantis ide. prokalbei (5-4 tūkstantmetis pr. m. e.), iš pradžių susidarė zoninės prokalbės. Viena iš tokių galėjo būti Vidurio Europoje atsidūrusi germanų-baltų-slavų (gal dar ir trakų) prokalbė, arba tarmių grupė. Jos bendrą arealą patvirtina virvelinės keramikos kultūros teritorija, apėmusi Dauguvos, Vyslos, Elbės baseinus, Dnepro aukštupį, siekusi Reiną. Vadinasi, arealas apėmė dabartinius Nyderlandus, Daniją, Pietų Švediją, dalį Vokietijos, Lenkiją, Baltijos šalis, Vakarų Rusiją.

Iš tik baltų ir germanų bendrybių minėtinas bendras skaitvardžių 11-19 darybos modelis (vienas lieka po dešimties…); esama bendrų tik su germanais žodžių šaknų (per 60), pvz., lie. darbas ir senovės islandų djafr ‘drąsus’, lie. griebti ir gotų greipan ir kt.

Iš baltų-slavų-germanų bendrumų visada minimas daugiskaitos naudininke esantis -m- (kitose ide. kalbose -b(h)-), pvz., lie. vilkams : rus. volkam : gotų wulfam. Bendras yra skaitvardis 1000, taip pat apie 70 bendrų žodžių, pvz., lie. liaudis : rus. liud : sen. vokiečių liut, lie. valdyti : rus. vladetj, vlastovatj : gotų valdan ir kt.

Kalbų epochoje radosi skolinių iš germanų kalbų: gatvė, budelis, pinigas, kunigas, kalkė, yla ir kt. Ypač daug germanizmų pateko į latvių kalbą.

Baltų kalboms artimiausios yra slavų kalbos (priskaičiuojama per 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, kurių atitikmenų nėra kitose ide. kalbose, taip pat randama nemaža morfologijos, sintaksės bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną baltų-slavų šaką, vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas (A. Šleicheris). Tačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš labai artimų prokalbės tarmių (A. Mejė), o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš ide. prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl artimų baltų ir slavų kalbų kontaktų (J. Rozvadovskis, J. Endzelynas).

Dar viena hipotezė teigia, kad slavų kalbos kilo iš periferinių baltų dialektų (V.
Toporovas, V. Ivanovas). Šiai hipotezei paremti pasitelktos bendrybės, būdingos tik slavams ir vakarų baltams, pvz., pr. nuson : lenk. nasze, rus. naše (lie. mūsų, la. mūsu), pr. twais emmens : rus. tvoje imia (lie. tavo vardas, la. tavs vārds), pr. genno : lenk. żona, rus. žena (lie. žmona, la. sieva), pr. golimban : rus. goluboi (lie. mėlynas, la. zils), pr. dat : lenk. dać, rus. datj (lie. duoti, la. dot [duot]) ir kt.

Chrestomatinė baltų-slavų bendrybė yra mišrieji dvigarsiai, kilę iš ide. prokalbės sonantų r, l, m, n, pvz., lie. gurklys: rus. gorlo, la. pirksts ‘pirštas’ : rus. perstenj, lie. gumbas : rus. guba (iš gumba), la. vilks : lenkų wilk. Iš morfologijos bendrumų akcentuojamas vienodas įvardžiuotinių būdvardžių darybos modelis (būdvardis + įvardis), vienoda vienaskaitos kilmininko galūnė -a (tiesa, tik rytų baltų), pvz., la. ezera : rus. ozera. Yra sintaksės bendrybių, pvz., dvigubas neiginys (aš nieko nenoriu), neiginio kilmininkas (nedirbti darbo), tarinio įnagininkas (jis buvo mokytoju). Su slavais baltai vienodai vadina sąvokas galva, liepa, eiti, žalias, karvė, varna, geležis, krėslas, boba, ungurys ir kt. Kai kurie bendrašakniai žodžiai baltų ir slavų kalbose įgiję kitą reikšmę, plg. lie. Dievas, pr. Deiwis : rus. divo ‘stebuklas’, lie. veidas, la. veids ‘forma’ : rus. vid ‘išvaizda’, lie. bernas, la. bērns ‘vaikas’ : rus. bremia ‘našta’ ir t.t.

Kalbų epochoje dėl abipusės įtakos atsirado skolinių tiek baltų, tiek slavų kalbose, plg. slavizmus lietuvių kalboje agurkas, bažnyčia, aliejus, dvaras, miestas, Kūčios, Kalėdos, Velykos, mėsa, muitas ir kt. Iš žinomesnių baltizmų rusų kalboje minėtini kovš ’kaušas’, diogotj ‘degutas’; daug baltizmų yra Baltarusijos ir Vakarų Rusijos bei Šiaurės Rytų Lenkijos tarmėse. Dėl baltų kalbų įtakos rusų kalboje atsirado pleofonija („polnoglasije“), plg. golova (greta senoviško glava), vorona (plg. lenkų wrona), „akavimas“ (ypač būdingas baltarusių kalbai) ir kiti reiškiniai, kuriais rytų slavai ėmė skirtis nuo savo vakarinių ir pietinių gentainių.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1169 žodžiai iš 3800 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.