Baltai
5 (100%) 1 vote

Baltai

TURINYS

Įžanga……………………………………………………………………………………………………………………..2

Baltų gentys gyvenusios Lietuvos teritorijoje:

Aukštaičiai……………………………………………………………………………………………………………….3

Sėliai……………………………………………………………………………………………………………………….4

Jotvingiai…………………………………………………………………………………………………………………4

Kuršiai …………………………………………………………………………………………………………………….5

Skalviai……………………………………………………………………………………………………………………5

Žemaičiai…………………………………………………………………………………………………………………6

Lietuviai………………………………………………………………………………………………………………….7

Žemdirbystė…………………………………………………………………………………………………………….7

Gyvulininkystė…………………………………………………………………………………………………………8

Medžioklė……………………………………………………………………………………………………………….8

Žvejyba…………………………………………………………………………………………………………………..9

Rankiojimas…………………………………………………………………………………………………………….9

Gintaro rinkimas………………………………………………………………………………………………………9

Audimas…………………………………………………………………………………………………………………10

Prekyba………………………………………………………………………………………………………………….10

Odos apdirbimas……………………………………………………………………………………………………..11

Kaulo rago apdirbimas……………………………………………………………………………………………..12

Medžio apdirbimas…………………………………………………………………………………………………..12

Keramika………………………………………………………………………………………………………………..12

Metalo dirbinių gamyba……………………………………………………………………………………………12

Menas ir papuošalai…………………………………………………………………………………………………13

Gyvenvietės ir pastatai……………………………………………………………………………………………..14

Santykiai su kaimynais……………………………………………………………………………………………..14

Visuomenės santykiai……………………………………………………………………………………………….15

Baltų tikėjimas…………………………………………………………………………………………………………16

Išvados……………………………………………………………………………………………………………………17

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………………….18

Įžanga

Apie 400 m. Europoje įvykusios permainos — hunų įsiveržimas, gotų ir Romos imperijų žlugimas bei germanų tautų kraustymasis — negalėjo nepaveikti baltų kultūros, nors tiesiogiai baltų žemių jos nelietė. Sutriko senieji prekybos keliai, smuko bendras Europos kultūros lygis. Baltų kultūra rutuliojasi toliau, bet jau be tokio kūrybinio polėkio, koks buvo jaučiamas iki tol.

Nauji šio laikotarpio įvykiai, gerokai atsiliepę baltų tautoms, buvo kovos ir prekyba su skandinavais, taip pat gotų veržimasis. Gotų spaudžiamos baltų gentys iš pietvakarių traukėsi į Lietuvos pietus ir rytus. Jos atsinešė naujus gyvenimo bei laidojimo papročius, o čia gyvavusi brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyksta. Ateiviai kūrėsi neįtvirtintose gyvenvietėse, piliakalnių papėdėse ar toliau nuo jų, mirusiuosius su geležiniais ginklais ir žalvariniais papuošalais laidojo akmenimis apjuostuose pilkapiuose. Maždaug tuo pačiu metu Lietuvoje atsiranda paprotys kartu su žmogumi laidoti ir žirgą.

Aukštaičiai.

Aukštaičiai gyveno Nevėžio upės baseine ir šiaurinėje Užnemunės dalyje, dabartinės Lietuvos centrinėje srityje. Aukštaičių kaimynai buvo: šiaurėje, Nevėžio aukštupyje – žiemgaliai ir sėliai, vakaruose, prie Dubysos – žemaičiai, pietuose, Užnemunėje -jotvingiai, rytuose, prie Šventosios Upės – lietuviai. Jau nuo I amžiaus vidurio centrinėje
Lietuvoje atsirado saviti kapinynai. Juose nedeginti mirusieji buvo laidojami plokštiniuose kapuose, kartais iš abiejų pusių padedant po akmenį. lyginant su kitomis baltų sritimis buvo dedama nedaug įkapių, o ypač retai – ginklų iečių ar peilių, Plačiau paplitusi įkapė – kirvis. Ši plokštinių kapinynų sritis ir yra tapatinama su aukštaičių gyvenama teritorija. Aukštačiams didelę įtaką turėjo kaimynai lietuviai, iš kurių plito mirusiųjų deginimo paprotys. Laužavietėje sudegusių kaulų liekanos būdavo suberiamos į apvalią duobutę. Ant subertų kaulų sudedamos įkapės arba kaulai supilami kartu su apdegusiais geležies ir žalvario dirbiniais bei kitomis laužo liekanomis. Kaimynai lietuviai mirusiesiems supildavo aukštus pilkapius, o virš aukštaičių kapų žemės paviršius lygus, plokščias ir vadinami plokštiniais kapinynais. Laidojimo papročiai anuomet buvo vienas svarbiausių kultūros, ypač etninės grupės pasaulėžiūros, bruožų. Yra archeologų, kurie mano, kad aukštaičių degintinių kapų atsiradimas susijęs su vikingų skverbimosi į baltų genčių centrines teritorijas ir Baltijos jūros prekybinio regiono įtaka.

Sėliai.

Iki IV amžiaus sėlių protėviai priklausė bendrai kultūrinei sričiai su latgaliais, žiemgaliais ir žemaičiais. Sėliai iš jų išsiskyrė vėliausiai – VI amžiuje. Sėlių teritorija driekėsi iki Dauguvos šiaurėje, apėmė Aiviekstės upės baseiną, dabartinėje Lietuvoje siekė Lėvens, Šventosios aukštupius. Jų kaimynai vakaruose buvo žiemgaliai, pietuose – lietuviai, kitame Dauguvos krante gyveno latgaliai. Vienas svarbiausių sėlių karinių ir ekonominių centrų – Sėlpilis buvo įsikūręs Dauguvos kairiajame krante. Sėlių piliakalniuose, gyvenvietėse aptinkama įvairiausių įrankių – pjautuvų, girnų, kaplių, kaltų, vedegų, pjūklų, skobtų, kirvių, adatų, peilių, verpstukų ir t.t. Gyvendami patogioje vietoje, jie ne tik gamino, bet ir prekiavo. Į Sėlą patekdavo daug atvežtinių daiktų iš Skandinavijos, Rusios, Bizantijos ir kitur. Savo pagamintus keramikos dirbinius sėliai dažniausiai puošė nagų įspaudais. Nuo VI amžiaus mirusieji pradėti laidoti plokštiniuose kapuose, nedeginti, vyrų ir moterų galvos būdavo atsukamos į priešingas puses, Virš kapų sudedama akmenų krūsnis, o kolektyviniai kapai (šeimos, giminaičių) apdedami akmenų eilėmis. Dažniausia vyrų įkapė – siauraašmenis kirvis. Daugiau nei kitos baltų gentys sėliai naudojo įtveriamųjų ietigalių ir plačiuosius kovos peilius. Vyrai puošėsi žalvarinėmis antkaklėmis, apyrankėmis, drabužius susisegdavo lankinėmis segėmis. Moterys taip pat mėgo antkakles ir apyrankes, bet susisegdavo įvairių formų smeigtukais (kryžiniais, žiediniais, ramentiniais), dažnai sujungtais grandinėle. Nuo VII amžiaus paplito galvos vainikai, sudaryti iš žalvarinių įvijų, su kutais iš grandinėlių, įvijų bei kabučių, krintančiais ant pečių.

Sėlių vardas paminėtas jau IV amžiaus Peutingerio žemėlapyje, vaizduojančiame romėnų prekybos kelius. Jame Dauguvos upė pavadinta Fluvius Sellianus (sėlių upė).

Jotvingiai.

Jotvingių teritorija šiaurėje siekė Šešupę, Nemuną, vakaruose – Mozūrijos didžiuosius ežerus, pietuose – Narevo ir Bugo upes, rytuose plytėjo maždaug iki Gardino. Jotvingių gyvenama teritorija įvairiais laikais keitėsi, todėl sunku ją tiksliau nustatyti. Tiesa, VII amžiuje ten juos užgožė lietuviai.

Mirusiųjų palaikai būdavo apdedami akmenimis ir apiberiami žemėmis. Taip įrengiamas pilkapis, kurio sampilą dar juosdavo stambių akmenų vainikas. Tai padeda nustatyti jotvingių teritorijų ribas, nes kitos baltų gentys taip nelaidojo. Šis paprotys jotvingių krašte paplito II-III amžiuje. O VI amžiuje įsigali mirusiųjų deginimo paprotys, išlikęs iki XIII amžiaus. Jotvingių kapuose nedaug įkapių. Tai dažniausiai pentininiai ar įmoviniai kirviai, peiliai, ietigaliai, sagtys, žalvarinės ar geležinės segės, antskydžiai, žalvariniai ir sidabriniai papuošalai – šaukštinės antkaklės, rankogalinės apyrankės, pasaginės segės. Randami ginklai, darbo įrankiai ir papuošalai rodo jotvingių artumą lietuviams ir prūsams.

Pagrindinis jotvingių verslas buvo žemdirbystė. Tyrinėjimai rodo, kad tuo metu Suvalkų (dab. Lenkijoje) apylinkių gyventojai augino sorą, kviečius, miežius.

Kuršiai.

Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje – Klaipėdos apylinkėse Lietuvos teritorijoje ir beveik visame Kuršo pusiasalyje Latvijoje. Į šiaurę nuo jų buvo lyviai, o iš kitų pusių baltų gentys – žiemgaliai, žemaičiai, skalviai. Kuršiai mirusiuosius laidojo plokštiniuose kapuose. Nuo VII amžiaus palengva įsigali deginimo paprotys. Pradžioje sudeginti palaikai būdavo dedami į normalaus dydžio karstą, kokį paruošdavo ir nedegintiems palaikams, įkapes išdėliojamos tarsi prie nesudeginto mirusiojo.

Vyrui į kapą įdėdavo porą iečių, kartais kovinį peilį odinėse, žalvariu apkaustytose makštyse. Dažniau nei kitur Lietuvoje – ir kalaviją. Be ginklų, įdėdavo ir darbo įrankių – dalgelį, peilį. Kapuose randama gintaro gabaliukų ar karoliukų, pririštų prieiečių, žąslų ar tiesiog padėtų mirusiųjų galvūgalyje. Vyriški papuošalai būdavo dažniausiai žalvariniai, rečiau -sidabriniai. Moterys taip pat mėgo puoštis, tačiau jų papuošalai ne tokie masyvūs.
Jos nešiojo panašias į vyrų antkakles. Apyrankės ir žiedai – dažniausiai įvijiniai. Drabužius susegdavo stambiais smeigtukais, prie kurių prikabindavo kabučius, grandinėles, Maždaug VIII amžiuje tapo madinga galvos apdangalą susegti smeigtuku ar lankine sege. Merginos galvas puošė žalvariniais apgalviais, o moterys gaubė nuometais. Įkapės rodo, kad jie buvę vieni iš turtingesnių baltų kraštuose.

Kuršių gyvenvietės ir piliakalniai dažniausiai stovėjo paupiuose ir kitose gintis, prekiauti, užsiimti žemdirbyste patogiose vietose.

Nuo VII iki XII amžiaus kuršiai nuolat kovojo su vikingais, mėginusiais įsitvirtinti rytiniame pajūryje. Šiuo laikotarpiu kuršiams yra tekę mokėti duokles Švedijos ir Danijos karaliams. Vienoje Islandų sagoje rašoma, kad karalius įvaras 675 metais užkariavo rytų kraštus, tarp jų ir Kuršą.

Skalviai.

Skalviai gyveno abiejose Nemuno žemupio pusėse nuo Kuršių marių pakrantės iki Šešupės žiočių. Šiaurėje riba ėjo Jūros upe iki Tauragės apylinkių, o kitoje Nemuno pusėje apėmė buvusias Tilžės ir Ragainės apylinkes. Artimiausi skalvių kaimynai buvo kuršiai, žemaičiai ir nadruviai

Skalvių genčių teritorija išryškėjo IV amžiaus pabaigoje – V amžiaus pradžioje. Pastarojo meto tyrinėjimai vis stipriau pagrindžia teiginį, kad I tūkstantmečio viduryje Europoje vykęs Didysis tautų kraustymasis išjudino ir baltų gentis, tarp jų – skalvius. Šį judėjimą buvus liudija archeologinių kasinėjimų metu Skalvoje aptinkami ryškūs svetimų kultūrų pėdsakai. Pavyzdys galėtų būti vieta, kur palaidotas didikas su turtingomis nevietinėmis įkapėmis – sidabrine antkakle, apyranke ir sidabrine paauksuota sege, kokios Lietuvoje iki tol nebuvo rasta.

Šiaurinėje Skalvos dalyje kartu su nesudegintu mirusiuoju (galva į šiaurę ar į šiaurės rytus) dažnai laidodavo ir žirgą, kuris būdavo guldomas dešinėje. Vyrui į kapą dažniausiai įdėdavo ginklų: iečių, vienašmenį kalaviją ar kovos peilį. Buvo laidojama plokštiniuose kapuose, apdedant akmenų vainikais.

Ir vyrai, ir moterys drabužius susegdavo segėmis, puošėsi antkaklėmis, moterys galvos apdangalą ar plaukus susisegdavo žalvariniu virbalo pavidalo smeigtuku, ant galvos nešiojo ir apgalvius iš įvijų su kabučiais arba kepurėles. Be jau minėtų antkaklių, moterys puošėsi apyrankėmis ir įvijiniais žiedais.

Žemaičiai.

Žemaičių žemės plytėjo centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje: šiaurėje siekė Mažeikius, vakaruose – Sedos, Varduvos, Telšių, Žarėnų, Tverų apylinkes bei Jūros upę. Pietuose – Nemuno pakrantes, rytuose – Šušvę ir Dubysą, šiaurės rytuose – Mūšos aukštupį ir Ventą iki IV amžiaus žemaičių, žiemgalių, sėlių ir latgalių protėviai priklausė vienai kultūrinei sričiai. Vėliau ši sritis išsiskaidė ir susidarė atskira žemaičių, turėjusių savitų kultūros bruožų, teritorija.

Žemaitijoje jau nuo pirmųjų amžių prieš Kristų gyventa piliakalniuose. Šalia įspūdingų piliakalnių buvo gyvenvietės. Pastatai buvo stulpinės, o nuo viduriniojo geležies amžiaus – rentininės (gulsčių rąstų) konstrukcijos. Viduje būdavo įrengiami šiek tiek į žemę įgilinti plūktiniai židiniai. Piliakalniuose teberandama geležies lydymo krosnelių liekanų, buityje naudotų daiktų ir papuošalų.

Pagal keramikos šukes sprendžiama, kad žemaičių puodai buvę stačiomis ar profiliuotomis sienelėmis. Sienelės grublėtos, lygios arba kruopėtos. Kartais puodai puošiami apvalių duobučių eilutėmis, bet dažniau – be ornamento.

Mirusiuosius žemaičiai VIa. antros pusės pradėjo laidoti ne pilkapiuose, o plokštiniuose kapuose, iškasdami iki 1,2m duobes. Skirtingai negu kaimynai aukštaičiai, skalviai ir kuršiai, žemaičiai mirusiųjų nedegino. Svaita žemaičių įkapė – vienas pentinas, prie kairės kojos. Žemaičiai kapuose būdavo guldomi galva į šiaurės rytus, o žemaitės į pietvakarius. Vyrui įdėdavo darbo įrankių ir ginklų: peilių, kirvį ar dalgį. Vyrų kapuose taip pat gausu ir žirgo aprangos daiktų, virš mirusiojo buvo dedama žirgo galva ir kanopos. Tai susiję su maginiais papročiais: dalis simbolizuoja visumą (šiuo atveju visą žirgą). Kartais su žirgų kaukolėmis randami ir žąslai. Vyrams dažnai įdėdavo platųjį kovos peilį – kalaviją, kartu su makštimis ir diržu. Kartais būdavo pridedamas ir geriamasis ragas.

Vyrai puošėsi antkaklėmis, storagalėmis apyrankėmis, įvijiniais žiedais, jvairių formų segėmis. Moteriški papuošalai labai įvairūs, Galvą žemaitės dabindavo audeklo juosta su pakraščiuose įkabintomis žalvarinėmis grandinėlėmis, kartais – kabučiais. Šią juostą surišdavo pakaušyje jo galai krisdavo ant pečių, Ryšėjo ir skareles, nešiojo žalvariu puoštas kepurėles, plaukus puošė žalvarinėmis įvijomis. Ant krūtines segėjo smeigtukus, sujungtus grandinėle, kuriuos laidojant ne segdavę o padėdavo ant krūtinės. Dažnas papuošalas buvo įvijinės apyrankės bei žiedai.

Lietuviai.

Lietuvių genties teritorija buvo viena didžiausių (atskirais laikotarpiais jos ribos keitėsi): šiaurėje siekė Dūkštą ir Zarasus, vakaruose – Šventosios ir Nemuno upes, pietuose apėmė Merkio upės baseiną, rytuose buvo iki Naručio ir Svyrių ežerų.

Lietuvių protėviai priklausė rytų baltams, kurie į atskiras gentis
suskilo maždaug I tūkstantmečio viduryje. Vykusius pokyčius archeologai atseka pagal materialinės ir dvasinės kultūros savitumus. Jų duomenimis, lietuvių gentys susiformavo iš baltų genčių, priklausiusių brūkšniuotosios keramikos kultūrai. Nuo V amžiaus lietuvių teritorija tapatinama su Rytų Lietuvoje plytėjusia pilkapių sritimi.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1993 žodžiai iš 6555 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.