Baltai1
5 (100%) 1 vote

Baltai1

Baltų kilmės problematika

Baltais arba aisčiais, vadinama indoeuropiečių tautų bei genčių grupė. Jų kilme domimasi nuo seniausių laikų. XV a., plintant Europoje pasaulietinei Renesanso pasaulėžiūrai, buvo pradėta svarstyti (tyrinėti), iš kur atsirado tautos ir kokia jų giminystė. Tuo metu išsiskyrė dvi lietuvių kilmės teorijos: romėniškoji ir gotiškoji.

Pirmąją užrašė lenkų istorikas J. Dlugošas (1415–1480 m.). Jis teigė, kad lietuviai su žemaičiais kilę iš romėnų. Tai rodantis bendras abiejų tautų kalbos pagrindas, o skirtumai atsiradę tik todėl, kad lietuviai ilgai gyvenę lenkų, čekų, rusų kaimynystėje. Be to, lietuvių bei romėnų tikėjimai ir papročiai buvę bendri. Jie garbinę tuos pačius dievus ir laikęsi vienodų kulto apeigų. Antai abi tautos turėjusios ugnies dievą (Vulkaną, Jupiterį, Perkūną) ir kūrenusios mergaičių saugomą šventą ugnį. Mergaites ir ugnį prižiūrėjo žynys, kuris mokėjo pranašauti. J. Dlugošui atrodė, kad lotyniškas lietuvių tėvynės pavadinimas esąs iškreiptas žodis Italia.

J. Dlugošas rašo ne tik apie Lietuvos, bet ir apie Vilniaus vardą, kurį siejo su Romos italų išeivių vadu Viliumi. XVI a. Lietuvos metraščiuose pasirodo Palmono vardas, Lietuvių kilmė buvo siejama su Palemono, Romos kunigaikščio, Nerono giminaičio, ir jo bajorų atkeliavimo į Lietuvą legenda. Palemonas, gelbėdamasis nuo Nerono persekiojimų, su šeima ir 500 valdinių pabėgęs iš Italijos ir apsigyvenęs prie Nemuno, Jūros ir Dubysos upių. Palemono sūnūs gyvenę prie Nemuno, Jūros ir KaunDubysos upių. Palemono sūnus Borkus ir Kunas įkūrę Jurbarką ir Kauną. Iš Palemono vaikaičių esą kilę LDK didieji kunigaikščiai. Kad ši teorija yra tik legenda, dabar niekas neabejoja, tačiau seniau ja kartais rėmėsi politikai, pavyzdžiui kryžiuočiai, vadinę save Cezario palikuonimis. Jie šia legenda norėjo pateisinti lenkų ir rurų užkariavimą. Šią teoriją pasigavo ir lietuviai.

Antroji prūsų, lietuvių ir apskritai baltų kilmės tos pačios epochos teorija buvo gotiškoji. Jos pradininkas – Erazmas Stela, kuris, Leipcigo universitete gavęs magistro laipsnį. Jis teigė, kad lietuviai yra kilę iš germanų genties herulų. Herulai gyveno Skandinavijoje, Jutlandijos pusiasalyje. Per didįjį tautų kraustymąsi dalis jų išsikėlė ir apsistojo prie Azovo ir Juodosios jūros. Herulai puldinėjo Mažają Aziją ir Graikiją. Jiems artėjant prie Romos imperijos sienos, imperatorius Valerijonas, matydamas, kad nepajėgs jų nugalėti (tuo metu Romos imperija kariavo su persais) , leido herulams gyventi prie Juodosios jūros, IV a. herulus nukariavo gotai, o vėliau hunai. Žlugus hunų valdžiai, herulai sudarė savo valstybę dabartinėje Vengrijoje. Tačiau gotų karalius Teodorikas V a. nužudė jų vadą Odoakrą. Tada herulai suskilo: daugiausia jų persikėlė į Graikiją, kiti grįžo prie Baltijos, nustūmė danus ir įsikūrė Skandinavijoje. Egzistuoja hipotezė, kad herulų vardas yra kilęs iš „girulių“ – jie taip pavadinti todėl, kad ilgai gyvenę miškuose. Pastarosios teorijos laikėsi mūsų istorikai ii XIX a. ir netgi S. Daukantas.

Vėlesnėje lietuvių istoriografijoje išsiskyrė J. Basanavičiaus ir K. Būgos baltų atsiradimo Pabaltijyje teorijos. Buvo ieškoma ryšių su hetitų imperija, kurios kultūra yra senesnė už romėnų ir graikų. J. Basanavičius, gyvenęs Bulgarijoje, įžvelgė ryšį tarp lietuvių ir Balkanų senovės tautų. Jis lietuvius kildino iš trakų bei frigų, dakų amžininkų. K. Būga negailestingai atmetė J. Basanavičiaus teiginius. K. Būga rašė: „Latvių arba prūsų kalbos tekstą šiaip netaip gali suprasti Lietuvos inteligentas, o trakų ir frigų kalbos antrašų net ir patys didieji kalbininkai kaip reikiant dar nesupranta“.

Indoeuropiečių bendrijai priklausė ne viena kultūra. Tačiau jau nuo mūsų amžiaus pradžios daugelis archeologų sutaria, jog pagrindinė yra Virvelinės keramikos kultūra. Todėl su ja Pabaltijyje yra susietas baltų kilmės klausimas. Bet į jį atsakyti gali tik kelių mokslo šakų specialistai, glaudžiai tarpusavyje bendradarbiaudami. Į klausimą, kur gyveno baltai, atsako lingvistai, remdamiesi hidronimų bei toponimų paplitimu , į klausimą kada atsako archeologai kartu su antropologais, aiškinančiais, kuriuo metu tam tikras atropologinis tipas paplito tame plote (nors negalima tvirtinti, jog vieno antropologinio tipo žmonės kalbėję ta pačia kalba), o į klausimą kaip gali atsakyti tik archeologai. Reikia žinoti, kad visų šių pagrindinų mokslo šakų paplitimo ribos gali nesutapti, tuomet pirmenybė teikiama lingvistikai. Tačiau kalbos protėvynę reikia skirti nuo tautos protėvynės.

Taigi pagrindinis etninis požymis yra kalba, o antropologijos ir kultūros duomenys jam suteikia pavidalą. Todėl, spręsdama baltų klausimus, archeologija turi tvirtai remtis hidronimų bei toponimų tyrinėjimais. Visose buvusiose baltų sritys eseantys upėvardžiai ir vietovardžiai yra patikimiausi liudytojai

Jau XIX a. pabaigoje kalbininkas A. Kolčiubinkis atkreipė dėmesį, kad baltiškų vietovardžių esama seniai nebe baltų gyvenamose vietose. Be galiausiai jų palitimą nagrinėjo ir daugiausia duomenų pateikė kalbininkai K. Būga, M. Fasmeris ir V. Toporovas su O. Trubačiovu. Pastaruoju metu buvusios baltų teritorijos ribos
įsivaizduojamos taip: šiaurėje – šiaurinė dabartinės Latvijos riba, Pskovas, Tooropecas, Zubcovas, Kalininas, rytuose – Maskva, Kaluga, Oriolas, Kurskas, pietuose – upės Seima, Pripetė, vakarų Bugas, vakaruose – Vysla.

K. Būgos, o vėliau ir H. Moros nuomone, Padneprė galėjusi būti net baltų centras, iš kur jie atkeliavę į dabartines sritis.

Archeologijos duomenys toli gražu ne tokie vienalyčiai kaip kalbos. Pamario kultūros būdingieji bruožai yra molinės taurės vos išrykintu kakliuku, įraižų pluoštais puoštos amforos, plačiaangiai puodai, dažniausiai gražinti rumbais, ypač aukšti piltuvo pavidalo puodai ir pailgieji dubenėliai.

Padneprėje paplitusi kultūra visai kitokia – taurės aukštu kaklu, o plačiausia pilvelio vieta – žemutinėje puodo dalyje, be to, dugnelis daugiausia priplotas, beveik apvalus. Amforos – plačiakaklės, nevienodi net korvos kirviai.

Dar labiau skiriasi fatjanovo kultūra, kuriai būdingos rutulinės amforos apvaliu ar tik priplotu dugniuku.

Plokščiadugnis puodas (Pamario kultūros) niekados negali virsti apvaliadugniu (Fatjanovo tipo); taigi įmanoma tik atvirkštinė evoliucija. Vadinasi, visos 3 kultūros yra savarankiškos, tačiau tai kartu nepaneigia, kkad jos visos galėjo būti baltiškos. Kildinti jas vieną iš kitos nėra jokios prasmės, nes visi panašumai galiausiai yra paveldėti iš bendrojo Virvelinės keramikos kultūros horizonto.

Kalbos duomenis paremis ir antropologijos. Virvelinės keramikos ir Laivinių kovos kirvių kultūrų žmonės yra labai panašūs, nors paplitę tokioje plačioje teritorijoje.

Seniausieji gyventojai Baltijos teritorijoje

Klimatas ir gamtos formavimasis

Dabartinių Baltijos Šalių teritorijoje pirmieji gyventojai pradėjo kurtis pasibaigus paskutiniajam ledynmečiui, t. y. Mazdaug prieš 14 tūkstančių metų. Anksčiausiai šis procesas prasidėjo Pietryčių ir Pietų Lietuvoje, kai ledyno kraštas pasitraukė į šiaurės vakarus.

Žemyną dengusio ledyno judėjimas bei polaidžio vandenys smarkiai paveikė Baltijos šalių landšaftą: čia susiformavo glečerių pavidalo žvyro ir smėlio kalvos, laukuose liko gulėti išbarstyti Skandinavijos kalvų rieduliai, o polaidžio vandenims renkantis tarp kalvų į ežerus, susidarė gilūs upių slėniai. Pradžioje Baltijos sausumos dalis buvo daug mažesnė už dabartinę teritoriją, kadangi vakarinė jos dalis liko po vandeniu. Vėliau sausumos teritorija vis didėjo jūros sąskaita.

Tirpstant ledynui, dabartinėje Baltijos šalių teritorijoje vyravo subarktinis klimatas. Tais laikais Baltijos jūros vietoje tyvuliavo daug didesnis bei šaltesnis Anciliaus ežeras. Pasitraukus ledynui, palaipsniui atsirado pirmoji augmenij: samanos, nykštukiniai beržai bei gluosniai. Į kraštą atklydo gyvūnų: šiaurės elnių, mamutų. Pastarieji išmirė ledynmečio pabaigoje.

Maždaug 8200 m. pr. Kr. žemyną dengiančio ledo kraštas pasiekė Vidurio Švediją, o Anciliaus ežero vandenys prasiveržė į Atlanto vandenyną. Naujojsios Joldijos jūros, susiformavusios dabartinės Baltijos jūros vietoje, lygis per palyginti trumpą laiką nuslūgo apytikriai 30 metrų.

Preborealiniu laikotarpiu (8000–7100 m. pr. Kr.) klimatas šioje teritorijoje atšilo. Tuo metu čia suaugo beržynai ir spygliuočių miškai, kuriuose buvo gausu elnių, lokių, bebrų ir įvairių vandens paukščių.

Borealinio klimato laikotarpiu (7100–5800 m. pr. Kr) klimatas dar labiau atšilo ir tapo sausesnis. Miškuose sumažėjo pušų, paplito lapuočiai, pagausėjo kiškių, stirnų bei danielių.

Atlantinio klimato periodas buvo netgi šiltesnis už dabartinį, jis laikomas optimaliu. Tuo metu Baltijos teritorijoje vešėjo plačialapiai miškai, kuriuose veisėsi briedžiai, danieliai, stirnos, šernai, taurai. Ežeruose derėjo vandens riešutai. Tai buvo pats palankaiusias laikotarpis Baltijos gyventojams – medžiotojams ir žvejams, nes miškuose buvo gausu žvėrių, o ežeruose – žuvų.

Vėliau klimatas vėl atvėso ir gyvenimo sąlygos daugeliui gyvūnų bei augalų tapo nebepalankios.

Traukiantis ledynui, jam pavymui judėjo ir nedideli medžiotojų būriai, persekiojantys šiaurės elnius. Šiaurės elnias buvo puikus medžioklės lamikis: jo mėsa žmonės maitinosi, iš odos gaminosi avalynę, statė kūgio pavidalo gyvenamuisius būstus. Elnio ragai buvo naudojami darbo įrankiams bei buities reikmenims gaminti.

Kadangi ledynas anksčiausiai pasitraukė iš lietuvos teritorijos, tai ir seniausios stovyklavietės Lietuvoje yra X tūkstm. pr. Kr.

Archeologai laikotarpį iki preborėjinio klimato pradžios vadina senuoju akmens amžiumi arba paleolitu. Lietuvoje jau aptikta apie šimtą šio periodo stovyklaviečių. Radiniai liudija, kad žmonės į lietuvos teritoriją atkeliaudavo iš dviejų sričių: iš vakarų traukė Maglemosės kultūros atstovai, o iš pietų – žmonės, vartoję Svidrių kultūrai būdingus gaminius.

Į dabartinės Latvijos teritoriją seniausieji gyventojai atvyko taip pat paleolito pabaigoje, t.y. IX tūkstm. pabaigoje–VIII tūst. pr. Kr. šiuo metu žinoma keletas medžiotojų stovyklaviečių, atrastų prie Dauguvos, prie toje teritorijoje tyvuliavusio Anciliaus ežero. Manoma, kad šios gyvenvietės buvo tik laikinos stovyklavietės, kuriose trumpam apsistodavo šiaurės elnių medžiotojai.

Estijos teritorijoje, kkurią ilgiausiai dengė kontinentinis ledynas,
laikotarpio šiaurės elnių medžiotojų stovyklaviečių iki šiol nerasta. Senovės medžiotojai buvo klajokliai – jų laikinų stovyklaviečių kultūrinis sluoksnis labai plonas ir radinių jame negausu.

Medžiotojų, žvejų bei gamtos gėrybių rinkėjų visuomenė. Ūkis ir materialinė kultūra.

Mezolito kultūros žmonės geriau prisitaikė prie aplinkos, todėl sėkmingiau tvarkė savo gyvenimą. Tam tikrą vaidmenį suvaidino ir klimato salygų pasikeitimas. Baltijos gamta mezolito, o ypač neolito laikotarpiu tapo turtingesnė, tad medžiotojų bei rinkėjų gyvenimo sąlygos pagerėjoNaująjį akmens amžių arba neolitą galima laikyti medžiotojų, žvejų ir gamtos gėrybių rinkėjų visuomenės klestėjimo amžiumi – tuo metu, atsiradus naujiems darbo bei medžioklės įrankiams, žmonės sugebėjo pasinaudoti įvairiausiais gamtos turtais.

Įsivyravus palankiam klimatui, sėsliai gyvenantys žmonės, naudodami pačias prieinamiausias vietines medžiagas ir iš kartos į kartą perduodami patirtį, tobulino įrankius, kol sukurdavo geriausiai prtaikytas konkrečiai vietovei jų formas.

Akmens amžiuje žmonės gyveno nedidelėmis bendruomenėmis. Dažniausiai jie įsikurdavo prie upių ar ežerų. Prie vandens telkinių galima buvo žvejoti, medžioti vandens paukščius bei atėjusius atsigerti žvėris. Kadangi miškai buvo labai tankūs, susiekimas taip pat vyko vandens keliais.

Atrodo, kad žmonės gyveno kūgio pavidalo palapinėse, suręstose iš karčių, dengtose šakomis, žieve, kailiais, o žiemą – ir samanomis. Palapinės vidury būdavo židinys, kuris šildė ir apšvietė patalpą. Židinyje buvo gaminamas maistas. Kartias, ypač neolito laikais, buvo statomi ir sudėtingesni statiniai.

Didžioji darbo įrankių bei namų apyvokos reikmenų dalis buvo gaminama iš kaulo, rago bei akmens. Mažesni daiktai – gremžtukai, rėžtukai, strėlių antgaliai ir t.t. – buvo gaminami iš titnago bei kvarco, atskiriant arba atskeliant nedideles nuolaužas nuo akmens ruošinio. Kadangi gero titnago gaklima aptikti tik pietinėje Lietuvoje, tai šiaurinėje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ši medžiaga buvo naudojama gana retai, užtat šijuose kraštuose truputį aksčiau nei kitur pradėti gaminti pirmieji šlifuoti akmens kirviai. Šlifuoti akmeniniai darbo įrankiai iš kristalinių uolienų plačiai paplito neolite. Reikšmingiausia to meto naujovė buvo keramika. Akmens amžiuje plačiai naudojami ir mediniai įrankiai, tačiau jų, deja, išliko labai mažai. Sarnatėje surasti mediniai lankas ir strėlės, luotas bei daug irklų, kauptukų, medinių spaustukų riešutams ir kitų medžio dirbinių.

Mezolito ir neolito laikotarpiais reikšmingą vietą užėmė žūklė. Svarbus jos įrankis – kaulinis žeberklas, kuriuo buvo gaudomos stambios žuvys. Jau antrojoje mezolito pusėje pradėta naudoti kauliniai kabliukai bei primityvūs tinklai. Žvėrys ir paukščiai buvo medžiojami ietimis, lankais, strėlėmis. Įvairiausių formų strėlių antgaliai buvo gaminami iš titnago, kaulo, rago ir medžio. Tikriausiai skirtingos formos ir dydžio antgaliai buvo gaminami skirtingiems paukščiams ir žvėrims medžioti. Sarnatės stovyklavietėje Latvijoje rasta gana reta ginklų rūšis – bumerangas, kuriuo tikriausiai buvo medžiojami vandens paukščiai. Panašių akmens amžiaus radinių aptinkama visoje Europoje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2155 žodžiai iš 7125 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.