„ Baltaragio malūno“ folkloriškumas
Tai sakmę primenantis Kazio Borutos prozos kūrinys, kuriame susipina epiškumas ir lyrizmas, realistinis pasakojimas ir fantastika. Romane yra dvi vaizdavimo plotmės, kurios dažnai mainosi tarpusavyje. Tos dvi plotmės yra realybė ir fantastika. Romane vaizduojamas velnio Pinčuko ir paprastų žmonių gyvenimas.
Tekste vyrauja sakmiškas paslaptingumas, dainiškasis tyrumas, jausmų tikrumas, nes yra daug meninės raiškos priemonių: epitetų, deminutyvų, palyginimų, frazeologizmų. Tai primena pasaką ar mitologinį romaną. Taip pat pasakotojas tiki šia istorija ir nori tuo įtikinti skaitytoją.
Vienas svarbiausių romano veikėjų yra velnias Pinčukas. Jis gyvena pelkėse netoli Baltaragio malūno. „Pinčukas buvo toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei bloga, nei gera. Toks jau buvo nevykėlis, kad nieku, net pačiu savimi nesidomėjo, tik amžinai snūduriuodavo“. Pinčukas nebuvo blogas velnias, jis net leisdavo piemenims jį po pelkes vaikyti. Dažniausiai jis snausdavo, o kai pabodavo, tai apie žmoną pasvajodavo, bet tai ir liko svajonėmis.
Kaip ir visi velniai, Pinčukas turėjo galių. Jis galėjo pasiversti žmogumi, panorėjęs sukelti baisią audrą, skleisti rūką, skraidyti, dieną paversti naktimi, keisti pavidalą ir net skaityti žmonių mintis.
Pinčukui nerūpėjo žmonių reikalai, mažai jis su jais bendravo. Dažniausiai Pinčukas su žmonėmis turėdavo reikalų tik tada, kai jie patys neapgalvotai velniuką prisišaukdavo. Pradžioje buvęs menkas velniukas staiga virto baisiu velniu. Apgautas, įskaudintas, įžeistas, staiga prisiminė, kas jis – velnias. Tada jis parodė savo tikrąjį, žiaurųjį veidą. Kaip ir reikėjo tikėtis, velnio kerštas buvo baisus. Matome, jog blogio įveikti neįmanoma. Žmogus lieka vienišas kovoje su blogiu.