Baltijos jooros uostai
5 (100%) 1 vote

Baltijos jooros uostai

Vilniaus universitetas

Hidrologijos ir klimatologijos katedra

Įvertinimas:

BALTIJOS JŪROS UOSTAI

Kursinis darbas

Hidrologijos ir meteorologijos specialybės

Bakalauro studijų programos

I kurso studento

Povilo Vaitkaus

Darbo vadovas

Hab.dr. Rimas Žaromskis

2003

POVILAS VAITKUS

BALTIJOS JŪROS UOSTAI

VILNIUS 2003

TURINYS

1. Baltijos jūra, ją supančių teritorijų apžvalga ……………………………………………1

1.1 Baltiją supančios valstybės, jų gyventojai ir ištekliai …………………………….. 3

1.2 Baltija – kaip komunikacijos priemonė …………………………………………… 4

2. Uostai istoriniame kontekste …………………………………………………………… 5

2.1 Pirmieji uostai …………………………………………………………………….. 5

2.2 Uostų raida ………………………………………………………………………… 6

2.3 Uostų infrastruktūra ………………………………………………………………. 7

3. Baltijos jūros uostai ………..….…………………………………………………….…. 9

3.1 Pietų Baltijos uostai …………………………………………………………….…. 9

3.2 Rytų Baltijos uostai ………………………………………………………………11

3.3 Vakarų Baltijos uostai …………………………………………………………… 14

3.4 Šiaurės Baltijos uostai …………………………………………………………… 17

4. Išvados …………………………………………………………………………………18

5. Naudota literatūra ……………………………………………………………………. 19

1. Baltijos jūros, ją supančių teritorijų apžvalga.

1.1 Baltijos jūros plotas

Baltijos jūra – uždara jūra. Ji per siaurus Danijos sąsiaurus siejasi su Šiaurės jūra. Baltijos jūra

nusidriekusi iš pietvakarių į šiaurės rytus. Išilginė jūros ašis driekiasi dienovidinio kryptimi, todėl

nuo šiauriausio botnijos įlankos taško (65 56’) iki piečiausio taško, esančio Oderio įlankoje, pagal dienovidinį susidaro apie 1300 km. Iš vakarų į rytus jūra tesiasi nuo 9 57’ r. ilg. Prie Skageno kyšulio iki 30 00’r. ilg. taško, esančio prie Sankt Peterburgo, taigi pagal lygiagretę išvesta tiesi linija sudarytų apie 1070km. Nors Baltija laikoma vidutinių platumų jūra, tačiau pagal geografinę platumą ją labiau tiktų skirti prie šiaurinių. (Rimas Žaromskis, 1996)

Baltijos jūrai priklauso ir didelės įlankos – Botnijos, Suomių, Rygos, taip pat keletas nedidelių – Kuršių, Vyslos (Aistmarės) ir kt.

Baltijos jūros plotas be salų sudaro 422700 kv. km. Kadangi jūra labai sekli ( vid. gylis tik 48 km.), ji talpina tik 20300 kub. km. vandens. (Rimas Žaromskis, 1996)

Baltijos jūra unikali: tai didžiausias vienoje vietoje susitelkęs mažai druskingo vandens kiekis pasaulyje. Baltijos jūra skirstoma į keletą skirtingo gylio baseinų, atskirtų seklumomis ar slenksčiais. Dėl daugybės į jūrą sutekančių upių ji yra mažai druskinga. Be to, su Šiaurės jūra ji susisiekia labai nedideliu plotu. Sekliausias slenkstis yra tik 8 m (Zundo sąsiauris) gylio.(neris.mii.lt/aa/helcom/htu.html)

Į Baltija įteka apie 250 labai skirtingo vandeningumo upių, kurių baseinai apie 4 kartus viršija pačios jūros plotą. Daugiausia vandens į Baltiją per metus atneša Neva(83,5km3), Vysla(30,4km3), Nemunas(20,8 km3), Dauguva(19,7 km3). (Dmitrijus Styra, 2000)

Gėlas upių vanduo sudaro ženklią Baltijos balanso dalį – 430 km3 per metus.

Detaliau nagrinėjant druskingumo vertikalųjį pasiskirstymą nustatyti du sluoksniai: paviršinis, kuriam druskų trūksta, ir giluminis, kurio druskingumas didelis. Tarp tų sluoksnių yra druskingumo šuolio tarpsluoksnis, trukdantis įvairiems procesams vykti tarp viršutinio ir apatinio sluoksnių.

Šuolio sluoksnis išsidėstęs įvairiuose gyliuose, nuo 15-20 m pietinėje dalyje iki 60-70 m centrinėje. Toks nepaprastas hidrologinis režimas įvairiomis hidrologinėmis sąlygomis įvairiais metų laikais Baltijos jūroje sukuria labai sudėtingus šalutinių medžiagų kaupimosi ir sklidimo dėsningumus. (Dmitrijus Styra, 2000)

1

Sekliausi slenksčiai tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų yra išsidėstę Beltų jūroje, Zundo sąsiauryje ir vakarinėje Arkonos baseino dalyje. Slenksčio gylis yra 18 m Beltų jūroje ir 8 m Zundo sąsiauryje. Slenksčiai riboja druskingo vandens prietaką, nors, esant palankioms meteorologinėms ir hidrografinėms sąlygoms, didesnio druskingumo vanduo prateka pro juos. Kai šie vandenys yra didesnio tankio negu vandenys esantys giliuose baseinuose, jie apsikeičia vietomis. Priedugnio vandenų reto atsinaujinimo ekologinė svarba susijusi su deguonies suvartojimu. Tarp tokių pritekėjimų priedugnio vandenyse esantis deguonis
nuolat naudojamas, visų pirma, oksiduoti organinėms medžiagoms, kurios nusėda iš aukštesniųjų sluoksnių. Jei giliausi vandenys nebūtų pakeičiami naujais, ištirpęs deguonis būtų visiškai suvartotas ir susidarytų anoksinės sąlygos, palankios susidaryti vandenilio sulfidui, kuris yra nuodas organizmams. Taigi, deguonies trūkumas priedugnio vandenyse reikštų aukštesniųjų gyvybės formų išnykimą. Dugno teritorijų plotas su pablogėjusiomis gyvybei sąlygomis svyruoja metai iš metų. “Miręs dugnas”, kuris aptiktas Suomijos įlankoje, Atvirojoje Baltijos jūros dalyje, Beltų jūroje ir Kategato sąsiauryje sudaro 100000 km2 plotą – maždaug vieną trečdalį viso jūros dugno ploto. Dėl anoksinių sąlygų priedugnio vandenyse fosforo junginiai iš nuosėdų išsiskiria į vandenį. (neris.mii.lt/aa/helcom/htu.html, 1992)

Baltijos jūros baseinas užima didesnį nei 1.7 mln. km2 plotą. Metinis gėlo vandens

pritekėjimas sudaro apie 440 m3. Druskingo vandens pritekėjimo iš Šiaurės jūros dažnumas pirmiausia priklauso nuo kompleksinių meteorologinių procesų virš šiaurinės Europos ir Šiaurės jūros. Nors seklesni vandenys atvirojoje Baltijos jūros dalyje nuolat daugiau ar mažiau atsinaujina dėl įtekėjimų per Beltų jūrą ir Zundo sąsiaurį, tačiau gilesni vandenys atsinaujina tik periodiškai. (neris.mii.lt/aa/helcom/htu.html, 1992)

1.2 Baltija – kaip komunikacijos priemonė

Baseinas apima dalį Baltarusijos, Čekijos, Norvegijos, Slovakijos ir Ukrainos teritorijų, iš kurių ir išteka kai kurios į Baltijos jūrą įtekančios upės. Šiaurinė jūros dalis apima Botnijos įlanką ir Botnijos jūrą. Suomijos įlanka yra rytinė Baltijos jūros atšaka. Centrinė jūros dalis žinoma kaip Atviroji Baltijos jūros dalis, apimanti Rytinę ir Vakarinę Gotlando jūras. Rytuose ir pietuose atitinkamai yra Rygos įlanka ir Gdansko įlanka. Einant į vakarus yra Bornholmo ir Arkonos

2

baseinas, už kurio yra Zundo sąsiauris, Beltų jūra ir Kategato sąsiauris. (neris.mii.lt/aa/helcom/htu.html, 1992)

Baltijos šalys vis labiau plėtoja savo rinką ir stiprina eksporto potencialą. Baltijos jūros uostai turi technines galimybes arba gali lengvai prisitaikyti priimti trečios ketvirtos kartos konteinerinius laivus, kurių konteinerių talpa sudaro iki 3000 sąlyginių konteinerių (TEU). Baltijos jūros uostai turi bendradarbiauti priimant didžiuosius konteinerinius laivus siekiant susitarti dėl priimtinų šiems laivams įplaukimo į uostus sąlygų. (Vytautas Paulauskas, 2002)

Krovinių srautas tarp Rytų ir Vakarų valstybių, t.y. pramoninių ir gyventojų susikoncentravimo vietų, einantis per Baltijos jūros uostus, taip pat ir per Klaipėdos uostą, pagrįstas tuo, kad daugiausia žaliavos – nafta, apvali mediena bei pusfabrikačiai, metalas, taip pat naftos produktai, chemijos produkcija, trąšos, perdirbta mediena ir kitos tokios medžiagos paprastai vežamos iš Rytų šalių pramoninių rajonų į Vakarų Europos, Amerikos, Pietryčių Azijos ir kitas vietas, o iš Vakarų Europos, Amerikos, Afrikos ir kitų šalių į Rytų šalis įvežama gatava produkcija (buitinė technika, drabužiai, buities ir pramonės reikmenys), vaisiai ir kitos panašios prekės.

Analogiškos prekės vežamos per visus rytinės Baltijos jūros dalies uostus, o didžioji dalis bendro krovinių srauto (tranzitiniai kroviniai), tarsi upeliai pavasarį, __prasigraužia__ sau __kelius_ bet šie keliai, išlaikant bendrą kryptį, gali kisti, t.y. šiuo atveju keisti atskiras transporto koridorių dalis, tarp jų uostus, todėl kiekvienas uostas rinkos sąlygomis stengiasi išlaikyti turimą krovinių srautą bei pritraukti naujus krovinių srautus. . (Vytautas Paulauskas, 1998).

Vidutiniškai per jūros uostus yra pervežama iki 1,5-2,0 t krovinių vienam uostų aptarnaujamo regiono gyventojui. Įvertinant tai, kad Baltijos valstybėse, Baltarusijoje, vakarinėje ir centrinėje Rusijos dalyje, šiaurinėje Ukrainoje, Lenkijoje, Suomijoje, t.y.

užuostyje, kurį aptarnauja rytinės ir pietinės Baltijos jūros dalies uostai, gyvena apie 140-160 mln. gyventojų, o krovinių srautas per uostų grandinę nuo Suomijos iki Lenkijos sudaro apie 180 mln. t, t.y. vienam gyventojui tenka apie 1,1-1,2 t krovinių, todėl plėtojantis ekonomikai, galima tikėtis, kad krovinių srautas padidės.

Išsivysčiusiose industrinėse šalyse šis rodiklis siekia iki 2,5-3,0 t, tai reiškia, kad potencialiai perspektyvoje bendras krovinių kiekis per rytinės ir pietinės Baltijos jūros dalies uostus gali padvigubėti, ir tam turi uostai rengtis, kad galėtų perimti papildomą kiekį krovinių, nes padidėjusio

3

krovinių srauto pasiskirstymas nebus tolygus, daugiausia (rinkos ekonomikos sąlygomis) tai priklausys nuo to, ką transporto sistemos (geležinkelis, keliai, vandens transportas, taip pat ir uostai) galės pasiūlyti krovinių savininkams, t.y. savo esamiems ir būsimiems klientams. (Vytautas Paulauskas, 1998).

2. Uostai istoriniame kontekste

2.1 Pirmieji uostai

Pirmieji uostai buvo gamtiniai: apsaugotos nuo bangų įlankos, upių žiotys, salų užstoti

krantai. Vėliau plintant prekybai, pradėta įrenginėti uostus. Seniausi žinomi viduržemio jūros uostai buvo Mesaro(
sala, 3400 pr.m.e.), Sidono ir Tyro. Romos imperijos laikais buvo įrengta uostų Sicilijoje ir Sardinijoje; vienas didžiausių romėnų uostų buvo Ostia (Tigro žiotyse). Didelį uostą su išoriniu ir vidaus reidu turėjo Kartagina. Viduramžių pabaigoje didieji geografiniai atradimai, prekybos ir laivininkystės išplitimas skatino uostų augimą. Įrengta didelių uostų Olandijoje, Ispanijoje, Anglijoje. XIX amžiuje išplitus garlaiviams, padidėjus jų matmenims, grimzlei, krovininei talpai, pradėta naudoti žemkases uostų akvatorijai ir prieigoms prie jos gilinti. Geležinkelių pratiesimas palengvino prekių, statybinių medžiagų atvežimą į uostus, stimuliavo pažangą.(Enciklopedija,1985)

Senovėje statyti uostai beveik neišliko – juos sunaikino gamta ir karai, dalis buvo pertvarkyta. Nilo upės žemupyje aptiktos A-Up uosto, kuris buvo naudojamas 400 metų iki mūsų eros, liekanos. Vėliau čia buvo pastatytas Foro uostas, dar vėliau Aleksandrijos uostas.

Senaisiais laikais statyti pakankamai geri uostai, pavyzdžiui šalia Romos mūsų eros pradžioje statytas Ostia uostas turėjo molus, vidinius baseinus, laivybos kanalą, krantines, sandelius, privažiavimo kelius.

Vakarų Europoje XV-XVII amžiais uostai buvo intensyviai vystomi, nors kai kurie iš jų buvo pastatyti pirmajame tūkstantmetyje arba antrojo tūkstantmečio pradžioje.

Klaipėdos uostas oficialiai įkurtas 1252 metais, nors Nemuno delta, kaip laivų stovėjimo ir krovimo vieta buvo naudojama ir anksčiau.(Vytautas Paulauskas, 2000)

1252 m. Nemuno žemupyje kryžiuočiams pastačius Klaipėdos pilį ir atskyrus upės žiotis nuo jos baseine esančios Lietuvos, Klaipėdos, kaip prekybos uosto, reikšmė iš karto buvo apribota labai

4

mažo ir ekonomiškai silpno užnugario (__hinterlando__). Uostas, pilis bei jūrų komunikacijos ėmė tarnauti tik tolesnės ekspansijos tikslams bei ryšiams tarp Kryžiuočių ir Livonijos ordinų. Situacija nepasikeitė Klaipėdos uostui patekus ir į Prūsijos jurisdikciją. Prūsijos sostinė buvo Karaliaučius, o Klaipėda – tik tolimos provincijos uostas, atimantis dalį sostinės pelno iš laivybos. Dėl to Klaipėda buvo palikta pati sau. Ji niekada nebuvo intensyviai plėtojama, nors jos gamtinės sąlygos buvo kur kas geresnės nei Karaliaučius. Prie šios nuostatos prisidėjo ir gynybiniai Prūsijos interesai. Būdama netoli Rusijos imperijos sienos, karinių konfliktų metu Klaipėda būdavo užimama rusų kariuomenės. Tai vertė Prūsijos valdžią ne tik neskatinti paties uosto plėtros, bet neplėtoti ir visos Klaipėdos krašto transporto infrastruktūros: buvo vengiama tiesti kelius, geležinkelius ir t.t. (Rimas Žaromskis, 1998)

Dar Liudvikui XVI pavyko suorganizuoti šiaurės kompaniją ir užmegzti prekybinius

santykius su įvairiais Baltijos jūros uostais. Vienas kitas prancūzų laivas aplankydavo be rytų uostų ir Klaipėdą ir čia atveždavo druskos, vyno ir kitų prekių, kurių daugiausia sunaudodavo Lietuva. Iš čia irgi pasiimdavo įvairių žaliavos produktų: miško, kanapių,

linų ir t.t. Tačiau tie santykiai buvo pripuolamo pobūdžio. Nuolatiniai karai už viešpatavimą Baltijos jūroje dažnai juos visai nutraukdavo.

2.2 Uostų raida

Pakrantėse pirmiausia kūrėsi žmonių stovyklos, paskui gyvenvietės ir kaimai, išaugo miestai – uostai, kurie ilgainiui virto uostais – perdirbamosios pramonės centrais, o XX a. susiformavo pakrančių miestų aglomeracijos ir specifiniai gamybos kompleksai. Miestai – uostai pirmiausia kūrėsi patogiausiose vietose: upių žemupiuose, žiočių rajonuose, prie įlankų ir užtakių. Vėliau natūralias pakrantes imta pritaikyti gyventojų ūkinėms ir buitinėms reikmėms: stabilizuojamos upių vagos, žiotyse statomi hidrotechniniai uostų ir kitokie įtvarai, gilinamos pakrantės ir įrengiami kanalai su sudėtinga infrastruktūra, formuojamos ištisos pajūrio poilsio zonos.

Mūsų šalies pajūriu XII – XIII amžiuose ėjo gyvos prekybos kelias, jungęs Rygą ir karaliaučių. Tuo laikotarpiu Pietryčių Baltijos krante didžiųjų upių žiotyse išaugo tokie miestai – uostai kaip Dancigas, Karaliaučius, Klaipėda, Ventspilis, Ryga. Pažymėtina, kad visi minėti uostai pirmame

5

savo raidos etape su atviros jūros krantu turėjo menką ryšį ir didesnio poveikio jam nedarė.(Rimas Žarmoskis, 2001)

1834 – 1878m. statomi Klaipėdos uosto molai, kurie į jūrą buvo nuleisti maždaug iki 8m. gylio. Pačiame uoste iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo stengiamasi palaikyti iki 20 pėdų gylius, t.y. vos iki 6,1 metro. Pirmojo pasaulinio karo metais uostas dar labiau paseklėjo ir sąsiauryje gyliai sumažėjo iki 5,4 m, o žiemos uoste – net iki 4,4 metro.

Jau pirmąjį atkurtos valstybės gyvavimo dešimtmetį suprojektuotas ir imtas statyti Šventosios uostas, atgautas Klaipėdos kraštas bei uostas, pradėtas kurti nacionalinis prekybos bei karo laivynas. Lietuvoje rengiamos jūros šventės, kurių metu į Klaipėdą paleidžiami specialūs traukiniai, jūrine tematika spausdinama nemažai knygų bei žurnalų. 1922 m. Lietuva įstoja į Tarptautinę organizaciją su centru Kopenhagoje, kuri koordinavo viso Šiaurės Atlanto hidrometeorologinius tyrimus. Lietuva, į šią organizaciją įstojusi anksčiau už Lenkiją arba Rusiją, nebuvo iš jos
pašalinta ir sovietmečiu… Deja, šiandien net nežinome žmonių vardų, kurie inicijavo tokius Lietuvos žingsnius. Pažvelgę į tuometinę geopolitinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę situaciją, turėtume pripažinti, kad XX a. pradžioje per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Lietuva sugebėjo integruotis į pasaulį kaip jūrinė valstybė su gana konkrečiais siekiais, ekonominėmis bei kultūrinėmis programomis.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2217 žodžiai iš 6969 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.