Baltijos jūra atsirado prieš 13 tūkstančių metų. Jos bangos skalauja net devynių valstybių pakraščius. Jei Baltijos jūros plotą palygintume su Lietuvos plotu, pamatytume, kad ji net šešis kartus didesnė. O jeigu išmatuotume jos gylį, sužinotume, kad giliausia vieta siekia 459 metrus. Tačiau jūra kasmet seklėja. Per šimtą metų ji tampa seklesnė 1-2 metrais.
Baltijos pajūryje įsikūrę kurortai ir poilsiavietės: Palanga, Nida, Juodkrantė, Šventoji, Giruliai.
Galime didžiuotis ir jūros turtais. Joje veisiasi apie 70 rūšių žuvų. Be žuvų, jūros vandenyse gyvena jūrų kiaulės (viena iš banginių rūšių), ruoniai.
Jūros dugne aptikta naftos, pakrantėse randama Lietuvos aukso – gintaro.
Todėl Sunku būtų įsivaizduoti Lietuvą be Baltijos ir Baltiją be Lietuvos. Baltija mūsų liaudies pasakose, padavimuose ir legendose. Baltija – mūsų poetų eilėse, dainių dainose, dailininkų kūriniuose. Už Baltiją kraujas liejosi, Baltijoje prakaitą braukiam, per Baltiją svečius kraštus ir žmones pažįstam, savo triūso vaisiais prekiaujam. Baltija – tai mes, mūsų praeitis, ši diena ir rytojus. Tačiau prie Baltijos jūros gyvenantys žmonės susirūpinę jos likimu, nes Baltija yra užterščiausia jūra pasaulyje, ir jei toliau jūra bus teršiama- tokio unikalaus pajūrio Lietuvoje gali nelikti.
Greičiausiai supratote, kokia bus mūsų referato tema. Mes siekiame jums atskleisti kodėl Baltijos jūra yra labiausiai užteršta jūra pasaulyje, kas ją teršia, kokios šio teršimo pasekmės ir, beabejo, kokių priemonių imtis, kad užterštumas mažėtų.
JŪROS TERŠIMO ŠALTINIAI
Taigi dabar pamėginsime atskleisti jums kas labiausiai teršia mūsų Baltijos jūrą ir kokios to teršimo pasekmės.
Pagal Helsinkio komisijos (HELCOM) suvestines per metus Baltijos jūroje tanklaiviai atlieka 13-15 tūkst. reisų perveždami apie 150 mln. t naftos. Tam tikra dalis naftos patenka ir į Baltijos jūrą. Be to, jūra plaukioja gana daug ir kitos paskirties laivų, kuriuose susidarantys mašinų tepaluoti vandenys retkarčiais išpilami į jūrą. Dalis naftos produktų į Baltijos jūrą patenka kartu su nuotėkio vandeniu, nes dar daug naftos produktų likučių išpilama į Nemuną ir kitas upes. Pagal įvairių autorių duomenis su upių vandenimis į Baltiją kasmet patenka 10-15 tūkst. t naftos angliavandenilių. Pagal Jūrinio tyrimo centro sisteminius tyrimus Klaipėdos sąsiauriu iš didžiulio Kuršių marių upinio baseino į jūrą patenka 700 t naftingų produktų, o 1984-1986 m., kai netausodami laistėme pigius naftos produktus, upių vanduo buvo prisotintas naftos angliavandeniliais net 10 kartų daugiau.
Dar daugiau naftos produktų išpilama uostuose, atliekant krovą. Be to, kasmet įvyksta apie 3,5 laivų avarijų. Jų metu kasmet išpilama vidutiniškai po 700 t naftos. Dar apie 2000 t naftos produktų į jūrą patenka su iškratomis iš atmosferos. Viską susumavus išeitų, kad kasmet į Baltiją patenka apie 20 tūkst. t naftos. Užsienio šalių mokslininkai dažniausiai pateikia 20-40 tūkst. t apimtis.
Nafta ne vienintelis teršalas daugelį metų teršiantis Baltijos jūrą. Dėl žmogaus veiklos Baltijos jūroje taip pat padidėjo kai kurių gamtinių medžiagų- biogeninių medžiagų(azoto ir fosforo junginiai), sunkiųjų metalų ir angliavandenilių. Tai rodo ir atlikti šie tyrimai: Švedijos Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, į Baltijos jūrą iš aplinkinių šalių kiekvienais metais patenka tūkstančiai tonų fosforo ir azoto. Beveik visas azotas pakliūna iš dirbamų žemės plotų. Jūra teršiama beveik tiesiogiai – trąšos nuplukdomos į upes, o upėmis patenka į jūrą. Upėmis ir upeliais plukdomas azotas nusėda į dugną, kur bakterijos jį skaido. Daug azoto išmeta ir dideli miestai, kadangi valymo įrenginiai jo neišvalo. Daugelis Rytų Europos miestų valymo įrenginių iš viso neturi. Pavyzdžiui, milijoninis Sankt Peterburgas – čia tik pusė kanalizacijos vandenų valomi biologiškai. Trečiasis azoto šaltinis – krituliai. Į atmosferą azotas patenka su azoto oksidais, kuriuos išmeta pramonės įmonės, šiluminės elektrinės, transportas, taip pat jis atsiranda garuojant amoniakui[2,31]. Žmogaus poveikis Baltijai kelia siaubą. Pavojingos ne tik trąšos. O nuo to kenčia mūsų vandenyno flora ir fauna. Matyt jau per vėlu gelbėti ilgasnukius ruonius, nes šiandien nebelikę vaisingų patelių. Manoma, kad labiausiai ruoniams kenkia PCB ir DDT medžiagos. Tai – nuodai, kenkiantys net ir labai mažomis dozėmis. PCB – labai stabili ir šilumai atspari medžiaga, vartojama transformatorių ir kondensatorių gamyboje, taip pat jos yra dažuose ir kopijavimo popieriuje. PCB išsiskiria deginant šiukšles ir tepalus. DDT naudojimas uždraustas Baltijos šalyse nuo 1970 metų, taip pat apribotas ir PCB vartojimas. Nežiūrint to, Baltijos jūroje tebėra didžiulė šių nuodų koncentracija[2,32].
Žuvusių ruonių tyrimų rezultatai yra labai grėsmingi. Iš 85 ištirtų ruonių visiškai sveiki buvo tik keli jaunikliai. Visų kitų gyvūnų vidaus organai, kailis, griaučiai, o patelių gimdos buvo pažeistos. Nuo PCB nukentėjo ne tik ruoniai, bet ir kita žinduolių rūšis – ūdros. Šios medžiagos ūdrų kūnuose rasta labai daug – tai rodo, kad ūdrų vaisingumas katastrofiškai mažas. DDT ir PCB medžiagų taip pat rasta ir silkėse ir
strimelėse. Vyksta grandininė reakcija. Šiomis žuvimis mintantis paukščiai taip pat nuodija savo organizmą. Pastebėta apsigimusių žuvėdros, kiro jauniklių. Taip pat sumažėjo paukščių veisimasis. Taip prie išnykimo ribos atsidūrė jūriniai ereliai.
Kitas teršalas tai sunkieji metalai. Nuo 8-ojo dešimtmečio ėmė mažėti nuodingų sunkiųjų metalų. Tačiau yra išimčių. Viena jų kadmis. Jo kiekis Baltijos jūros strimėlese didėja iki šiol.
Sunkieji metalai į jūrą pakliūna iš pramonės įmonių ir aplinkinių rajonų, su atmosferos krituliais, o taip pat atplukdomi upėmis. Dažnai pramonės įmonių išmetamų atliekų nepaprastai daug. Dar daugiau teršalų išmetama į atmosferą, kurių didelė dalis patenka į Botnijos įlanką. Didžiausi teršalų telkiniai susikaupia 2 kilometrų atstumu nuo fabrikų. Štai tyrinėjimai parodė, kad 2 kilometrų atstumu nuo Rionšer metalo lydymo įmonės, jūros dugno fauna buvo visiškai sunaikinta. Po šešerių metų buvo nustatyta, kad dugnas ir aplinkiniai rajonai mirę. Ši įmonė nėra vienintelė teršėja. Kalnakasybos pramonė savo metalus į jūras “nusiunčia” upėmis, o metalurgija – su nutekamaisiais vandenimis.