Baltijos kelias
5 (100%) 1 vote

Baltijos kelias

Turinys

2 psl. – turinys

3psl. – paveikslas

4 psl. – akcija “Baltijos kelias”

5-6 psl. – To, kas vienijo Lietuvą, Latviją ir Estiją pirmaisiais nepriklausomybės metais, ėmė mažėti nuo pat Rusijos kariuomenės išvedimo.

7-16 psl. – Istorija

17 psl. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas

18 psl. – Lietuva dabar ne tik laisva. Jos laisvė apsaugota tvirtu NATO saugumo skydu.

19-23 psl. – Istorija

23-24 psl. – Nuotraukos

25 psl. – Naudota literatūra

1939 m. rugpjūčio 23 dieną Maskvoje Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas ir TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V.Molotovas pasirašė abiejų šalių nepuolimo paktą, kuris turėjo įtakos Antrojo pasaulinio karo pradžiai. Paktas panaikino ir Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, nepriklausomybę. Papildomuose slaptuose protokoluose Estija ir Latvija buvo priskirtos TSRS, o Lietuva palikta Vokietijai. Rugsėjo 28 d. J. Stalinas ir A. Hitleris pasirašė antrąjį Vidurio Europos padalijimo aktą, pagal kurį Lietuva atiduota TSRS.

1989 m. rugpjūčio 23 d., prisimindamas J. Ribentropo – V. Molotovo aktą, atėmusį Baltijos šalių nepriklausomybę, Lietuvos Sąjūdis surengė akciją „Baltijos kelias“. Akcijos metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai (apie 2 mln.) susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais.

Baltijos kelias – 595 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ies m. Ribentropo-Molotovo pakto metines, sustojusi sujungti trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną.

Baltijos kelias yra įtraukas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino yra apie 600 km). Vertiname, kad iš viso kelyje stovėjo apie 1.5-2 mln. žmonių, iš jų apie 1 mln. – iš Lietuvos.

Neseniai estai pasiūlė, kad Baltijos Asamblėja susijungtų su Šiaurės Taryba. Estų pasiūlymas dera prie Suomijos iškeltos Europos Sąjungos „Šiaurės dimensijos“ iniciatyvos, kuria siekiama skatinti Baltijos regiono šalių bendradarbiavimą įvairiose srityse.

Anot spaudoje pasirodžiusių pranešimų, Lietuvos Seimo delegacija esą dar nesvarstė parlamentinių forumų susijungimo, tačiau delegacijos pirmininkas V. Simulikas apie tokią galimybę atsiliepęs skeptiškai, nes Lietuva esą būtų nustumta į šoną nuo aktyvios politikos. Vargu, ar panašaus pobūdžio būgštavimai yra pagrįsti: viena, aktyvi politika tiesiogiai nepriklauso nuo dalyvių skaičiaus, o antra, Lietuvos balsas didesniame forume galėtų būti išgirstas plačiau. Dvejonių dėl susijungimo gali kilti tik todėl, kad Baltijos Asamblėjos įsiliejimas į Šiaurės Tarybą reikštų Baltijos valstybių kaip atskiro geopolitinio darinio pabaigos pradžią. Tačiau, regis, Lietuvos politikai čia vėl vėluoja: Baltijos valstybių išnykimo procesas jau yra prasidėjęs.

Pagrindinis geopolitinių skaičiavimų vienetas yra žemėlapis: tai žemėlapiai gimdo teritorijas, o ne atvirkščiai. Geografinė šalies padėtis kiek apriboja vaizduotę, tačiau visi geopolitiniai peizažai neišvengiamai įgyja žemėlapių pavidalą, kur mastelį ir spalvas renkamės patys. Galima teigti, kad „Baltijos valstybės“ atsirado Sovietų Sąjungos žemėlapiuose, kur daugeliui Lietuva, Latvija ir Estija buvo „naš zapad“, ir vėliau mums besiveržiant iš rožine spalva nudažytos erdvės į mūsų Vakarus.

To, kas vienijo Lietuvą, Latviją ir Estiją pirmaisiais nepriklausomybės metais, ėmė mažėti nuo pat Rusijos kariuomenės išvedimo. Sėkmingai pasibaigus pirmajam, svarbiausiam integracijos į politines, ekonomines ir karines Vakarų struktūras etapui, pavojus būti sugrąžintiems į aną žemėlapį sumenko ir ėmė netekti vienijančios jėgos. Aktyviausia Baltijos valstybių bendradarbiavimo sritimi išlieka karinis bendradarbiavimas, tačiau kitose plotmėse skirtumai pasidarė nemažiau svarbūs nei panašumai.

Įdomu, kad nemenką vaidmenį Baltijos valstybių dezintegracijos procese suvaidino ne tik Europos Sąjunga, paskatinusi konkurenciją tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, bet ir Rusija, kuri nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo ėmė remtis „skaldyk ir valdyk“ principu savo užsienio politikoje. Tiesa, rusakalbių padėtis Lietuvoje žymiai skiriasi nuo padėties Latvijoje ir Estijoje, tačiau ir Latvija bei Estija Rusijos yra traktuojamos skirtingai: vienai padidinus spaudimą, kitai jis paprastai sumažėja. „Baltijos valstybių“ vaizdinys šiandien Baltijos valstybėse nepatrauklus tuo, kad primena buvusią priklausomybę Sovietų Sąjungai. Pirmieji postsovietinės valstybės įvaizdžio ėmė kratytis estai.

Iš pradžių imtasi griauti sovietų primestą 700 metų vergijos vokiečiams mitą ir gaivinti vokiškąsias šaknis, o kiek vėliau pasukta Skandinavijos link. Martas Laaras kartą prisipažino, kad jau 1992 metais Estijos vyriausybė svarstė, kaip „pardavinėti“ Estiją: atskirai, ar įpakuotą kaip Baltijos valstybę, o nuo 1993 metų, paaiškėjus, kad visoms trims nepavyks vienu metu įstoti į Europos Sąjungą, imtasi aiškios politikos atsiriboti nuo menkesnius šansus turėjusių Latvijos ir Lietuvos. 1999 metais tuometinis užsienio reikalų ministras Toomas Hendrik
Ilves tiesiai pareiškė, kad jo, kaip užsienio reikalų ministro, tikslas yra atskirti Estiją nuo Baltijos valstybių.

Galima juoktis iš to, kad kūrybingasis ministras 1999 metų gruodį Švedijoje bandė įpiršti Yule-land (Kalėdų šventės šalių) teritorijos, apimančios Skandinavijos valstybes, Britaniją ir Estiją, idėją, kaip ir iš Estijoje 2001 metais vykusių diskusijų, ar nevertėtų angliško Estijos pavadinimo pakeisti iš „Estonia“ į „Estland“, kad patraukliau skambėtų, o dryžuotą vėliavą į kryžių, kad geriau atrodytų. Tačiau tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali nuskambėti kaip geopolitiniai kliedesiai, ima atsispindėti ir užsienio politikoje, ir žmonių mąstyme. Kaip manote, ar Baltijos jūros pavadinimas kilo iš lietuvių „baltas“, ar iš danų „bælte“ (sąsiauris, juosta)? Pamėginkite atspėti, kaip į šį klausimą atsakytų estas. Estija pamažu traukiasi iš Baltijos valstybių žemėlapio.

Lietuvoje, regis, vyksta panašūs procesai, tik mes judame į pietryčius, ne į šiaurę. Jau kokius dešimt metų mes oficialiai esame ne tik valstybė prie Baltijos jūros, bet ir valstybė Vidurio Europoje. 2002 metais „Šiaurės Atėnuose“ pasirodžiusiame straipsnyje Alfredas Bumblauskas jau beveik moksliškai įrodė, jog Lietuva priklauso skirtingam istoriniam regionui nei Latvija ir Estija.

Lietuvoje vaizduotę tebežavi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvės. Neretai atrodo, kad žavūs Gintaro Beresnevičiaus pasvaičiojimai apie imperijos darymą ir lietuvišką ekspansiją ima aidėti ne tik istorikų konferencijose ar intelektualų diskusijose, bet ir užsienio politikoje bei jos vertinimuose. Kuo paremta, pavyzdžiui Prezidentui Valdui Adamkui pasipylusi kritika, jog atostogaudamas Meksikoje, o ne dalyvaudamas Ukrainos prezidento inauguracijoje, jis padarė žalos Lietuvos užsienio politikai?

Lietuvos interesas Ukrainoje yra aiškus ir pakankamai aiškiai suformuluotas politinių partijų susitarime dėl užsienio politikos tikslų: mums būtų gerai, jei Ukraina būtų demokratinė ir provakarietiška valstybė. Kritiniu momentu Lietuvos Prezidentas Ukrainoje padarė tai, ką reikėjo padaryti, ir tiek, kiek galėjo. Dalyvavimas inauguracijos iškilmėse nei padeda, nei kenkia Lietuvos interesams. Todėl už visos tos kritikos jaučiama LDK šmėkla: kaipgi čia kunigaikštis, laimėjęs mūšį, nenusiplovė kardo Juodojoje jūroje, o išvyko ilsėtis į Meksiką, kurios net nėra Lietuvos žemėlapiuose.

Apibendrinkim taip: Estijai ir Lietuvai patraukus į skirtingas puses, vienintele Baltijos valstybe lieka Latvija, kur niekaip neapsisprendžiama, kurlink judėti. Į Maskvą pernelyg dažnai nesinori, su Lietuva išdidumas neleidžia (kaip kartą pareiškė Latvijos policininkas kirtus sieną: „Ko čia važinėjat, čia jums ne antra Lietuva“), o su Estija nelabai išeina. Galbūt todėl buvęs Latvijos ambasadorius JAV Ojars Kalnins, paklaustas kaip identifikuoti Latviją, atsakė jog istoriniu ir mentaliteto požiūriu Latvija jam panaši į … Airiją.

Kada nors kas gal parašys Baltijos valstybių išnykimo istoriją: kaip dvidešimto amžiaus pradžioje pasitraukė Suomija, vėliau Estija ir Lietuva. O kol kas tikrai aktyvus ir pragmatiškas užsienio politikos veiksmas būtų pasisiūlyti lenkams suremontuoti kelius į Lietuvą.



Michailo Gorbačiovo „iš viršaus“ vykdomos pertvarkos politikos, grindžiamos populiariais šūkiais: „daugiau demokratijos“, „daugiau sovietų valdžios“, „daugiau socializmo“ realios ribos buvo išbandytos 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kai lietuviai disidentai Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis ir kt. viešai pasmerkė SSRS-Vokietijos 1939 m. rugpjūčio–rugsėjo sutarčių slaptųjų protokolų pragaištingas pasekmes Lietuvos valstybingumui. Represinės struktūros už šią viešą istorijos pamoką lietuvių tautai mitingo organizatorius persekiojo, o žiniasklaida komunistų partijos nurodymu stengėsi įdiegti mintį, kad mitingas – tai „Vakarų buržuazinių propagandos centrų darbas“, siekiant sukiršinti Lietuvos gyventojus“. Propaguojamos demokratinės visuomenės vertybės: viešumas, spaudos, susirinkimų laisvė dar buvo sunkiai to meto sąlygomis Lietuvos žmonėms pasiekiamos.

Tačiau persitvarkymas ir gaivesnis viešumo vėjas natūraliai žadino visuomenės susidomėjimą istorija, pagrįstą norą kuo greičiau atversti anksčiau slaptumo ženklu pažymėtus praeities puslapius, teisingai suvokti tikrovę. Ypač jautriai Lietuvos žmonės reagavo į šiurpius stalinizmo metų nusikaltimus. Tuo labiau, kad, kaip žinome, beveik per 50 priespaudos metų Lietuvos istorija buvo grubiai politizuojama, primygtinai brukant „marksizmo-leninizmo“ dogmas, taikant ideologų ne be Maskvos pagalbos sukurtas istorijos mokslo koncepcijas ir atskirų istorinių laikotarpių vertinimus. Oficialioji partinė kritika nuolat kovojo prieš vadinamąjį objektivystinį istorijos reiškinių vertinimą.

Natūralu, kad atlėgus partinės cenzūros varžtams, visuomenės, visų pirma humanitarinės inteligentijos dėmesys nukrypo į svarbiausius XX a.Lietuvos istorijos įvykius: nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą 1918 m. ir valstybingumo praradimą – 1940m. Lietuvos okupaciją ir prievartinį įjungimą į SSRS, nacių ir sovietų režimo pasekmes ir kt. Nors ir
sąlygiško viešumo sąlygomis, Lietuvos žmonių netenkino „vyresniojo brolio“ sumodeliuotos naujausiųjų amžių istorijos schemos. Skambutis, pakvietęs į viešą istorijos pamoką 1988-ųjų pavasarį, buvo „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje išspausdintas ekonomisto Sauliaus Pečiulio straipsnis „Akla praeities nostalgija“. Autorius pakvietė istorikus „pasistengti sugrąžinti liaudies akyse sušlubavusį nuo nuolatinės konjunktūros istorijos mokslo autoritetą“. Tai pasakytina ne tik apie „baltąsias dėmes“,– pabrėžė jis,– bet ir apie objektyvų, visapusišką istorinių faktų vertinimą“. Pirmasis į šį pilietinį kvietimą atsiliepė Juozas Jermalavičius neostalininės dvasios straipsniu „Vienpusiškai be atsakomybės“. Publikacijos autorius, pagal bolševikinę tradiciją, tiesmukai pareiškė: „Su šmeižtu nediskutuojama, jis atmetamas“. Paradoksas tas, kad būtent ši priešprieša smarkiai paskatino istorinės sąmonės atgijimą. Spaudoje pasipylė publikacijos, kurių autoriai vieningai pritarė Pečiulio mintims ir smerkė Jermalavičiaus išpuolį. Daugelis suprato, jog atėjo metas ne tik kalbėti apie istorijos „baltąsias dėmes“, tačiau ir atskleisti stalinizmo bei vėlesniais metais lietuvių tautai padarytus nusikaltimus.

Į šią viešą istorijos pamoką Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis greitai įnešė pasitikėjimo, drąsos ir pilietinės atsakomybės. Tiesa apie praeitį, pagarbą istorijos ir kultūros paveldui skatino žmonių sąmonėje moralinį ir tautinį atgimimą. Suvokimas, kaip tauta, praradusi valstybingumą, atsidūrė sovietų valdžioje, kokius padarinius jos egzistencijai paliko svetimųjų priespauda, savaip išryškino svarbiausias istorijos mokslo problemas: 1) Molotovo ir Ribentropo pakto ir 1939 m. rugpjūčio 23, rugsėjo 28 d. slaptųjų protokolų pagarsinimą ir analizę; 2) stalinizmo laikotarpio nusikaltimų lietuvių tautai atskleidimą. XX a. Lietuvos istoriją savitai aktualizavo valstybingumo atkūrimo ir praradimo, beveik pusės amžiaus sovietinės okupacijos, kai Lietuvos valstybės vardas nebeegzistavo pasaulio žemėlapyje ir pasaulio tautų bendrijoje klausimai. Be savo valstybės lietuvių tauta patyrė skaudžią moralinę ir fizinę netektį – jos kovotojai už laisvę ir nepriklausomybę buvo alinami sovietiniuose GULAG’uose ir tremtyje, per prievartinę kolektyvizaciją ir sovietizaciją buvo brutaliai naikinamas tradicinis tautos gyvenimmo būdas. Visos šios problemos susipynė į istorikams nelengvai išnarpliojamą mazgą.

Tačiau Lietuvos žmonių istorinė atmintis nebuvo išblėsusi. Ją gaivino prisiminimai, nors pradžioje ir nedrasiai, tariamas tiesos žodis apie išgyventus metus „už geležinės uždangos“, atribotus nuo demokratinio pasaulio. Istorinės tiesos sakymo, tikru vidinio susikaupimo momentu tapo 1988m. rugpjūčio 23d. Sąjūdžio surengtas masinis mitingas sostinės Vingio parke, skirtas hitlerizmo ir stalinizmo aukų atminimui, Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutarties su jos slaptaisiais protokolais demaskavimui. Žmonės, dalyvavę šiame mitinge, buvo priblokšti minčių drąsos ir naujumo. Atvirai ir argumentuotai buvo išdėstytos nuostatos, kad Lietuva prarado nepriklausomybę dėl SSRS ir Vokietijos įvykdyto nepriklausomų Baltijos valstybių teritorijos pasidalijimo įtakos sferomis. Tada ypač buvo akcentuojamos Molotovo-Ribentropo 1939 metų sutarčių slaptųjų protokolų tolesnės pasekmės Lietuvai. Prasmingi buvo poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Tegyvuoja tauta, laisvai bendraujanti su savo Istorija“. Tautos sąmonė budo, žmonės laisvėjo. Vis daugiau jų pritarė Sąjūdžio siekiams, rėmė jo demokratizavimo ir savarankiškumo politiką, vedančią į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Tačiau tuometinė Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės administracijos vadovybė sunkiai įsisąmonino Gorbačiovo pertvarką, nekalbant apie Sąjūdžio siekius. Kai „Lietuvos laisvės lygos“ vadovai nutarė rugsėjo 28 dieną Vilniuje, Gedimino aikštėje surengti mitingą, skirtą demaskuoti eilinį slaptąjį SSRS–Vokietijos protokolą, pasirašytą 1939 m. rugsėjo mėn. 28 d., jiems tai padaryti nebuvo leista. O į mitingą susirinkę žmonės milicijos pareigūnų buvo išvaikyti iš aikštės guminėmis lazdomis. 25 žmonės buvo sulaikyti, keli iš jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kai kurie pasiryžę bado streikui žmonės buvo prievarta išgabenti iš aikštės. Rugsėjo 29 d. Lietuvos SSR vyriausybės pareiškime buvo grasinama, kad ateityje neteisėti mitingai, susirinkimai ir kiti panašūs renginiai, „prieštaraujantys socialistinės valstybės ir visuomenės interesams“ nebus toleruojami.

Naujųjų 1989-ųjų metų slenkstį Lietuvos žmonės peržengė, sukilę prieš savąjį mankurtizmą, jau kitomis akimis žvelgdami į savąją istoriją. Suvokimas, kad Lietuva iki 1940 m. buvo nepriklausoma valstybė, tarptautinės bendrijos ir įvairių organizacijų narė, sugestijavo kitokią tautos ateities viziją. Visiems geros valios žmonėms tapo aišku, kad Lietuvos kaip ir Latvijos bei Estijos valstybių žlugimą nulėmė 1939 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. SSRS-Vokietijos sutarčių slaptieji protokolai, Sąjūdžio vadovybė, remiama tautos daugumos, siekė likviduoti pragaištingus minėto stalinizmo ir hitlerizmo suokalbio padarinius. Bendromis politikų, istorikų, archyvininkų, teisininkų
siekiama: pirma, įrodyti, Maskvos aukšto lygio pareigūnams ir politikams, neigusiems patį sleptųjų protokolų egzistavimo faktą, jog sutartis ir slaptuosius protokolus patvirtina autentiški dokumentai; antra, atskleisti tiesioginį ryšį tarp slaptųjų protokolų ir 1940 m. sinchroninių „revoliucijų“ Baltijos valstybėse, po kurių Lietuva, Latvija ir Estija atsidūrė SSRS sudėtyje. Tik pripažinus tarptautinei teisei prieštaraujantį slaptųjų protokolų egzistavimo faktą, paskelbus juos niekiniais nuo pasirašymo dienos, buvo galima rengti tolesnę valstybingumo atkūrimo strategiją.

Iš daugelio įvairių iniciatyvų, susijusių su pastangomis atkurti istorinę tiesą,paminėsime keletą eilinių epizodų.. 1989m. balandžio mėnesį istorikai Č. Bauža, A, Eidintas, V. Žalys ir V. Kašauskienė, LKP CK siuntimu nuvykę į SSKP CK, pateikė savo Lietuvos, Latvijos ir Estijos įjungimo į SSRS sudėtį variantą. Nors vidutinio rango Maskvos funkcionieriai jau nebedrįso atvirai kartoti nuvalkiotų „teorijų“ apie Pabaltijo socialistines revoliucijas, tačiau kalbėjo neapibrėžtai, vengdami logiško atsakymo į tiesius klausimus. Lietuvoje visiems buvo aišku, kad 1940 m. sinchroninės revoliucijos tėra mitas, nepalikęs gilesnių pėdsakų tautos sąmonėje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2473 žodžiai iš 8006 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.