Baltijos šalių geopolitika
5 (100%) 1 vote

Baltijos šalių geopolitika

1121314151

BALTIJOS ŠALIŲ GEOPOLITIKA

Geografams sudėti, sugrupuoti kelias šalis, išsidėsčiusias viena šalia kitos, yra paranku. Estijai, Latvijai ir Lietuvai būti apjungtoms į Baltijos valstybių grupę yra naudinga. Šitoks sugrupavimas leidžia tris mažas valstybes laikyti didesnėmis nei jos iš tikrųjų yra. Iš kitos pusės tai išryškina jų skirtingumą.

Nepaisant istorinių ir kultūrinių skirtumų tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos tarptautinių santykių kontekste, jos dažniausiai nediferencijuojamos ir traktuojamos kaip visuma – Baltijos valstybės. Galiausiai XX amžius pateikė kelias to priežastis. Pradedant nuo jų suverenaus egzistavimo maždaug tuo pačiu metu (1918m.), kuomet sugriuvo galingosios Europos imperijos, jos pamažu ėjo vystymosi keliu. Jos turėjo panašų nepriklausomybės laikotarpį, per kurį suformavo gerbtiną nacionalinį interesą. Šios šalys buvo įjungtos į Sovietų Sąjunga 1940 m., okupuotos Hitlerio koalicijos per II-ąjį pasaulinį karą ir egzistavo kaip Sovietų Respublikos nuo 1944m. 1990m. visos trys šalys efektyviai panaudojo M. Gorbačiovo perestroikos suteiktas galimybes ir tapo suvereniomis tarptautinės bendruomenės narėmis. Dabar Baltijos valstybių saugumo ir užsienio politika yra panašios: jos orientuojasi į Vakarus, siekia NATO narystės, kuri garantuotų saugumą, siekia įstoti į ES, ir yra atsargios, ir nepatiklios santykiuose su Rusija.

Trys tautos rytinėje Baltijos pakrantėje – lietuviai, latviai ir estai – XX a. palydi su beveik tokiomis pat problemomis, su kuriomis jį ir sutiko: tautinio atgimimo ir nacionalinių valstybių kūrimo sunkumai, neapibrėžti santykiai su galingaisiais kaimynais, naujų saugumo ir stabilumo garantijų paieškos. Antra vertus, šios problemos sprendžiamos naujų globalinių ir regioninių procesų fone, veikiant kokybiškai pakitusiems pasaulio tvarkos formavimosi principams, veiksniams ir jėgoms. Tad neatsitiktinai nepriklausomybę atkūrusiose Baltijos šalyse gausu bandymų vertinti regiono geopolitinę padėtį ir jos raidą.

BALTIJOS ŠALIŲ PADĖTIS GLOBALINĖJE GALYBIŲ SISTEMOJE

Beveik 50 metų po Antrojo pasaulinio karo globalinės sistemos stabilumą lėmė bipoliarinė konstrukcija – NATO (su vyraujančia JAV įtaka) ir Varšuvos sutarties (su TSRS dominavimu) lygsvara. “Geležinė uždanga” driekėsi Baltijos jūra. Tai ir nustatė šalių geopolitinę padėtį.

Subyrėjus bipoliarinei galių pusiausvyrai, pakito Baltijos šalių padėtis globalinių geopolitinių konstrukcijų požiūriu. Deja, užsitęsė naujos globalinių galių sistemos formavimasis, todėl pagrindine Baltijos šalių geopolitinės padėties charakteristika tebelieka neapibrėžta. Tokioje situacijoje tikslinga kalbėti tik apie hipotetinę Baltijos šalių vietą globalinėse geopolitinėse konstrukcijose.

Ryškėjant bipoliarinės sistemos irimo požymiams, buvo paskelbta daug galimų pasaulio raidos scenarijų: nuo monopoliarinių (su skirtingomis dominantėmis) iki multipoliarinių (su 3–5 dominantėmis) ir net vadinamųjų posthegemoninių. Baltijos šalių padėtis gali būti vertinama prieštaringai.

Tenka pripažinti, kad dabar Baltijos šalys gyvuoja bipoliarinio globalinio saugumo sistemos transformacijos sąlygomis. Dar dominuoja globaliniai santykiai, paremti dviejų galių geostrateginių interesų balanso modeliu. Tokia situacija gali užsitęsti, jei Rusija (ir jos įtaka) staiga pradės sparčiai stiprėti, o naujų savarankiškų Vakarų bloko (NATO pagrindu) saugumo sistemų kūrimas vyks pakankamai lėtai. Tokioje situacijoje Baltijos šalys vėl tampa “pafrontės” valstybėmis, tik, galbūt, kitoje fronto pusėje. Tai reikštų įtemptos padėties dominavimą (įvertinant Rusijos poziciją), nors, galbūt, ir didesnį saugumą (įvertinus NATO skydo “kokybę”). Žinoma, esminis tokios situacijos privalumas būtų valstybingumo išsaugojimas.

Dabartinės pasaulio raidos realijos skatina mintį, kad yra reikšminga tikimybė, jog klostysis multipoliarinis pasaulio makrostruktūros modelis su JAV bei Rusijos karinėmis ir JAV, Europos Sąjungos bei Šiaurės Vakarų Pacifiko ekonominėmis dominantėmis. Atrodytų, kad tokiam scenarijui realizuojantis, Baltijos šalys liktų dominančių trinties zonoje. Blogiausia, kad Baltijos šalys ilgam liktų tarp skirtingos prigimties (karinės ir ekonominės) galybių. Tačiau galima įžvelgti ir netikėtų tokio geopolitinio karkaso klostymosi efektų. Baltijos šalys iš geostrateginių interesų periferijos gali tapti net ne 2, o 3 dominančių varžymosi arena (subjektu). Atsiranda prielaidų manyti, kad JAV galybei jau tenka atvirai varžytis su politine ir ekonomine integruotos Europos galia ir vis labiau paisyti Vakarų Europos gynybos sąjungos atsiradimo ir vystymosi geostrateginio efekto. Rusijai tenka varžytis su šiomis dominantėmis iš karto. Todėl galima įžvelgti staiga padidėjusį šių svarbiausiųjų geostrateginių elementų susidomėjimą Baltijos šalių saugumu. Skambūs JAV ir Rusijos pareiškimai, prieštaringi Europos Sąjungos narių vertinimai rodo esant žaidimą ”Baltijos korta”. Žinoma, tai padidina Baltijos šalių užsienio politikos veiksmų laisvę, todėl šia prasme Baltijos šalių dabartinė padėtis gali būti vertinama kaip laikinai palanki (raidos strategijos požiūriu).

BALTIJOS ŠALYS IR REGIONONĖ EUROPOS SĄRANGA

Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos,
Estijos) kaip vidutinio lygmens regiono padėtis Europoje nėra visai paprastai apibrėžiama. Skirtingos prigimties kriterijai lemia nevienareikšmišką regiono padėtį Europos regioninėje sąrangoje. Kartografiniu požiūriu Baltijos šalių padėtis nekelia abejonių: jos yra prie Baltijos jūros, pačiame Europos viduryje: Europos geografinis centras yra 26 km į šiaurę nuo Vilniaus. Pagrindiniai kultūros bruožai, dominuojančios religijos, nuo XIV amžiaus besitęsiantys tamprūs ryčiai su Europos pažangos centrais, atsispindintys tradicijose, miestų istorijoje ir net ūkio organizacijoje, nuo viduramžių regionui būdinga kultūrinė ir tautinė tolerancija taip pat nepalieka abejonių dėl Baltijos šalių priklausomybės Vidurio Europai. Tiesa, istorinės geopolitinės peripetijos, XVIII a. pabaigoje nubloškusios Baltijos šalis į Rusijos priklausomybę ir eurazijinės civilizacijos įtaka, pakoregavo europiečių požiūrį į Baltijos šalis. Jų nepriklausomybės laikotarpis pirmoje XX a. pusėje buvo pernelyg trumpas, kad Baltijos tautos įsitvirtintų visuomeninėje sąmonėje kaip Vidurio Europos šalys su vakarietiškos krikščioniškos kultūros dominavimu. Sovietinė Baltijos šalių okupacija, trukusi 50 metų, “perkėlė” jas į Rytų Europą: dar ir dabar daugeliui vakarų europiečių visa, kas buvo už “geležinės uždangos”, tėra Rytų Europa, o Baltijos šalys, nepaisant oficialių nuostatų, visuomenėje neretai įvardijamos kaip atsiskyrusi Rusijos dalis. Tai tik rodo, kad komunizmas paliko gilius pėdsakus ir Vakarų europiečių. Nesunku padaryti prielaidą, kad Baltijos šalių įsijungimą į integracinius procesus žemyne būtent ir apsunkina tokio požiūrio dominavimas.

Geopolitiniu požiūriu daug racionalesnė linija būtų pristatyti Baltijos šalis kaip neatsiejamą Europos dalį, ir vien jau dėl to negalinčia likti nuošalyje nuo integracinių procesų. Beje, nesunku pastebėti, kad Baltijos šalių vietos apibrėžimą labiausiai komplikuoja Vidurio Europos kaip geopolitinio elemento sampratos neapibrėžtumas. Jis gali būti įvardintas kaip vienas iš Europos politinės geografijos paradoksų: kaip taikliai pastebi P.Hassner, Centrinė Europa suvokiama ne kaip žemyno branduolys, o kaip jo periferija. Beje, šis autorius teigia, kad Baltijos šalys priklauso skirtingiems geopolitiniams Europos mezoregionams: Lietuva – Vidurio Europai, o Latvija ir Estija – Šiaurės Europai.

Pažymėtina, kad Baltijos šalyse taip pat nenusistovėjusi regioninė savivoka. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu pabaltijiečių regioninė savivoka buvo vientisa ir nuosekli – kaip vieningo geopolitinio darinio Vidurio Europos Rytuose. Palaipsniui, ieškant efektyviausių valstybingumo stiprinimo ir europinės integracijos kelių, išryškėjo tiek regioninės savivokos, tiek ir geopolitinės orientacijos skirtumai: pirmiausia estai įžiūrėjo save esant Šiaurės šalimi, orientuota į Fenoskandiją, vėliau lietuviai pakeitė geopolitinės regionalizacijos kryptį, atradę didesnį geopolitinių interesų bendrumą su Lenkija.

Aiškios regioninės savivokos stoką tam tikra dalimi kompensuoja supratimas, kad Baltijos šalys yra visų pirma Baltijos regiono dalis – sudėtingo geografinio darinio, apimančio 11 valstybių teritorijas abipus Baltijos. Būtent šiuo – priklausomybės Baltijos baseinui – pagrindu šis regionas vis dažniau suvokiamas kaip individualus ir unikalus teritorinis darinys, išskirtinai palankus vidinei ir išorinei integracijai.

BALTIJOS REGIONO POLITINĖS GEOGRAFINĖS YPATYBĖS

Baltijos regionui būdinga beveik visa, kas būdinga giliai į kontinentą įsiterpusių uždarų jūrų aplinkai: čia yra ypatingai didelė įvairiarūšių tarptautinių interesų koncentracija, didelė jų priešprieša, o kartu – ir derinimo būtinybė. Globalinis ir regioninis fonas, žinoma, suteikia Baltijos regionui ir kai kurių ypatybių. Visos šios regiono savybės daro reikšmingą įtaką visuomenės erdvinei organizacijai – tiek teritoriniam veiklos pasidalijimui, tiek politiniams geografiniams procesams.

Vienas ryškiausių regiono bruožų – didelė jo sandaros įvairovė įvairiomis plotmėmis. Baltijos baseinas – tai apie 20 tautų, 14 šalių. Pagrindinės regiono integralumo prielaidos yra skirtingos prigimties. Teritorinei sąveikai labai palanki pati Baltijos jūros geografinė padėtis, netgi jos konfigūracija. Tai lemia didelį sąveikos glaudumą: dominuoja nedideli atstumai, lengvas tarpusavio pasiekiamumas. Baltijos jūros savybės lemia didelį ekologinių interesų bendrumą.

Panašios demografinės tendencijos regiono valstybėse nekelia masinių vietinių migracijų ir demografinės pusiausvyros pasikeitimo pavojų. Regione esama ir akivaizdaus ekonominių interesų bendrumo, pagrįsto žaliavų, technologijų ir gaminių mainų poreikiu. Be to, nepaisant esminių kultūrinių skirtumų aplink Baltiją nusistovėjo kultūrinės tolerancijos situacija.

Nepaisant to, Baltijos regionas, kaip ir kiti uždarų Europos jūrų regionai, pasižymi dideliu kontrastingumu. Regioną sudaro labai skirtingo išsivystymo šalys. Nedideliais atstumais – tik per Baltijos jūrą – ekonominiai rodikliai skiriasi dešimtis kartų.

Dėl skirtingos istorinės-geopolitinės raidos regionui būdinga didelė valstybinių sienų prigimties ir egzistavimo trukmės įvairovė: nuo egzistuojančių
kaip 400 metų iki dar galutinai nenustatytų. Didelis regiono kontrastingumas indukuoja įvairaus laipsnio ir pobūdžio įtampas. Geografinis ekonominių ir karinių galių pasiskirstymas regione toks, kad Baltijos šalys atsiduria skirtingos prigimties įtampose tiek Vakarų, tiek Rytų kryptimi.

Baltijos regiono kontrastingumas sąveikoje su nevienodais interesais ir prieštaringa geopolitine orientacija formuoja potencialų regiono konfliktingumą. Ryškiausias regiono konfliktingumo požymis – įtampa Rytų–Vakarų kryptimi. Jos laipsnis ir pobūdis kinta, tačiau įtampa regione neišnyksta. Ji kyla iš globalinių galių kontakto Baltijos regione, o tuo pačiu – ir regiono šalių priklausomybės skirtingiems kariniams blokams bei dėl šalių orientacijos į skirtingas regionines saugos sistemas. Įtampa visų pirma pasireiškia tarpusavio požiūriu į karinės jėgos dislokavimą ir veiklą. Baltijos šalių požiūriu, didžiausias įtampos židinys, keliantis pavojų visos Europos stabilumui – karinis. Kaliningrado eksklavas, atsiradęs kaip Antrojo pasaulinio karo padarinys savo politiniu geografiniu turiniu ir paskirtimi jis atrodo gana viduramžiškai į XXI a. žengiančioje besiintegruojančioje Europoje. Jau savaime įtampą kelia net ir pats Kaliningrado regiono ateities neapibrėžtumas: spaudoje paskelbta daugiau kaip 10 kontraversiškų jo raidos scenarijų – nuo neatskiriamos Rusijos dalies iki nepriklausomos Borusijos respublikos.

Vienas svarbiausių regiono konfliktingumo požymių – teritorinės pretenzijos. Formalių ir oficialių teritorinių pretenzijų regione nėra. Tačiau esama ginčijamos priklausomybės rajonų: Latvija siekia atgauti iš Rusijos iki Antrojo pasaulinio karo valdytą Abrenės rajoną, Estija – reikšmingus teritorijos plotus Petsari ir Narvos rajone. Nenustatyti Baltijos jūros ekonominiai sektoriai tarp Baltijos šalių, sukėlę ne tik diplomatinius ginčus, vyriausybių priešpriešas, bet ir kitų poveikio priemonių demonstravimą. Be to, tarp regiono šalių yra nenustatytų valstybinės sienos ruožų, taip pat vilkinamų demarkuoti atkarpų, sukeliančių lokalinius teritorinius ginčus. Jei teritorinių pretenzijų nėra, galima jas išgalvoti ir tuo pačiu palaikyti reikiamą įtampą regione ir atitinkamą vienos iš regiono šalių vaidmenį. Teritorinių pretenzijų veiksnio naudojimo nuoseklumas žinomomis nestabilios Rusijos raidos aplinkybėmis kelia nuolatinį nerimą Baltijos šalims ir visam regionui.

Labai svarbus regiono konfliktingumo kriterijus – lokaliniai karai ir ginkluoti susidūrimai. Jų Baltijos regione, laimei nėra, tačiau ginkluotųjų pajėgų koncentracija regioninių kontrastų, įtampų ir globalinių procesų fone yra pavojingai didelė. Neabejojama, kad geopolitines įtampas galėtų mažinti daugiapusių ekonominių interesų derinimas regione ir regiono ekonominės integracijos didinimas bei regiono vietos Europos ūkio sistemoje kitimas. Viso Baltijos regiono ekonominio vystymosi potencialas yra didelis, nes kaip niekur kitur Europoje šiame regione yra ypatingai geros tarpusavio papildymo galimybės, duodančios socialinį-ekonominį efektą. Baltijos šalys, savo ekonominį vystymąsi susiedamos su regionu, gali tapti naująja Europos kryžkele. Dideli planai siejami su Šiaurės Rytų Europos gamtinių išteklių (ypač – medienos) panaudojimu Vakarų Europos pramonei, tarpregioniniais pervežimais. Jau dabar ryškėja ši Baltijos šalių specializacija. Kol kas maža Baltijos šalių užsienio prekybos diversifikacija (partnerių įvairovė): intensyvūs ryšiai palaikomi tik su 2–3 šalimis. Labai menka Lietuvos ir Latvijos prekyba su regioniniais kaimynais – Šiaurės šalimis (7–12%), Lenkija (4–5%). Europos Sąjungos užsienio prekyboje su Vidurio ir Rytų Europos šalimis Baltijos valstybių dalis tesudaro 4–5%.

LOKALINĖ POLITINĖ GEOGRAFINĖ PADĖTIS BALTIJOS ŠALIŲ REGIONE

Kaip jau minėta, Baltijos šalių valstybinės sienos yra skirtingos prigimties ir egzistavimo trukmės. Apskritai, jos yra ne gamtinės izoliacinės, palankios bendradarbiavimui. Dėl istorinės raidos ypatybių Baltijos šalių ir jų kaimynų pasieniuose yra daug istorinių prekybinių ir kultūrinių centrų, taip pat ir sovietmečiu sukurtų miestų, kurių traukos zonos peržengia valstybių ribas. Tai sudaro palankias sąlygas pasienio mainams. Kai kurie iš tokių tarpvalstybinių regionų, atsidūrę ant dabartinių transporto koridorių, gali nesunkiai transformuotis į efektyvius euroregionus. Toks euroregionas jau kuriamas Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Potencialiems euroregionams Baltijos šalių pasienyje labiausiai trukdo politiniai nesutarimai, taip pat labai menki tarpusavio ekonominiai ryšiai.

Baltijos šalių pasienyje gausu tarpvalstybinių gamtonaudos ir gamtosaugos problemų – tai lemia tiek gamtinės struktūros ypatybės, tiek energetikos ir pramonės objektų bei komunikacijų išdėstymas sovietmečiu. Pavyzdžiui, tranzitinis naftotiekis iš Rusijos į Baltijos jūros pakrantę 150 km ruože 10 kartų kerta Lietuvos–Latvijos sieną.

Negatyvi regiono ypatybė – buvę ir esami nesureguliuoti valstybinių sienų ruožai. Smulkios problemos (Vištyčio ežero dalybos, 7 ha dydžio salos Nemuno deltoje priklausomybė) tapo gana sudėtinga politine kliūtimi, atsiliepiančia ne tik pasienio gyventojams, bet ir Lietuvos integracijos į europines
fonui. Reikšminga politinė geografinė regiono ypatybė – daugelis valstybinių sienų dar nedemarkuotos ir menkai saugomos. Atsinaujino ir kai kurios sovietmečiu jau nebeegzistavusios pasienio problemos (Valgos ir Valkos miesto padalijimas Latvijos–Estijos pasienyje, Rygos įlankos vandenų priklausomybė ir naudojimas), sutraukusios nusistovėjusius socialinius ryšius. Apskritai, tokių ryšių persitvarkymas yra gana skausmingas pasienio gyventojams, formuojantis lokalines įtampas esamo sienų režimo sąlygomis. Vidines įtampas regione didina ir netikėta gamtos išteklių (nafta Baltijos jūroje) priklausomybės problema, komplikuojanti Lietuvos santykius su Latvija ir Rusija.

Baltijos šalyse esama ir kitų lokalinio lygmens visuomeninių teritorinių problemų, atsiliepiančių tų kraštų politinei raidai ir politinei geografinei padėčiai. Visose Baltijos šalyse yra gausios rusiškai (Lietuvoje – ir lenkiškai) kalbančių gyventojų grupės, kurių padėtis reikšmingai turi įtakos tiek Baltijos šalių santykiams su kaimynais, tiek regioniniams ryšiams, tiek ir europinės integracijos procesui.

GRĮŽIMAS Į BALTOSKANDIJĄ. GEOKONCEPCIJOS PERŽIŪRĖJIMAS

Politinės geografijos istorija Šiaurės Europoje yra geopolitikos koncepcijos istorija. Šie konceptai sudaryti ir atspindi laiko ir sąlygų regiono kontekstą. Šis skyrius remiasi politine teorija, kurio esmė yra apžvelgti geopolitinę kovą prasidėjusią Naujojoje Europoje.

XX amžiaus Šiaurės Europa – regionas, apibūdinamas kaip besikeičiančios jėgos struktūra. Rusijos Imperijos žlugimas, komunizmo pakilimas ir žlugimas, du pasauliniai karai, griežta Šaltojo karo geopolitinė tvarka, Šiaurės socialinės demokratijos gimimas, reali atominių ginklų grėsmė, Baltijos šalių atgimimas ir galiausiai visos Europos politinio kūno vystymasis – vadinamo ES – įvyko šioje teritorijoje. Kartais Baltijos jūra, vaizduojama kaip regiono šerdis, tampa skiriamąja linija tarp skirtingų visuomenių, o kartais kaip būtina jungiamoji grandis tarp bendradarbiaujančių ir draugiškų valstybių. Po Šaltojo karo pabaigos ir Sovietų Sąjungos žlugimo, Baltijos šalys ėmė energingai siekti grįžimo į Europą. Šis mąstymo būdas figūruoja tarp Baltijos nacionalistų ir laikomas raktu užtikrinančiu šalių ekonominę modernizaciją, saugumą ir gerbūvį. Panaši situacija buvo ir po I-ojo pasaulinio karo, kai naujos nepriklausomos Baltijos valstybės siekė rasti teisingą grupių politinį identitetą ir įsijungti į Europą.

Švedų geomorfologas Sten De Geer tarpukariu (1928m.) pristatė geopolitinę koncepciją – Baltoskandiją. Remdamasis Fennoscandia koncepcija (Skandinavija, Suomija), kuri gimė kaip dalis Suomijos valstybės statybos proceso ir atsiskyrimo nuo Rusijos XIX amžiaus pabaigoje. S. De Geer sukūrė didesnę regioninę koncepciją į kurią įėjo ne tik Fennoscandia, bet ir Lietuva, Latvija, Estija. Tai buvo regionas, pagrįstas Šiaurinės rasės ir valstybės idėja. Turėdamas De Geer’o paramą, Estijos geografas Edgar Kant įjungė Estiją į platesnį geografinį regioną, supamą Baltijos jūros.

E.Kant’o siekis buvo performuoti Baltoskandiją. Šios koncepcijos tikslas buvo sukurti didesnį regioninį bendradarbiavimą su Skandinavija. Tai buvo koncepcinė geopolitinė vizija. Šalių nacionaliniai identitetai buvo varomoji jėga, kuriant didesnes regionines naujoves Šiaurės Europoje tarpukario laikotarpiu.

Kai geležinė uždanga atskyrė Baltijos valstybes nuo šiaurinio regiono keliems dešimtmečiams, atsirado nauja koncepcija pavadinta Šiaurės šalys. Tai tapo erdviniu Šiaurės Europos pavadinimu nuo 1960 m. Jos susidarė iš penkių šalių: Švedijos, Danijos, Norvegijos, Islandijos, Suomijos. Šis konceptas praktiškai skyrėsi nuo Baltoskandijos, pagrįstos šalių nacionaliniu identitetu, ne tik dėl to, kad į Šiaurės šalis neįėjo Baltijos valstybės, bet todėl, kad Šiaurinis identitetas buvo laikomas geresniu nei Europos, ir pagrindinė priežastis juo didžiuotis buvo galimybė išgyventi per vidurį tarp besivaržančių supervalstybių. Tačiau čia įtampa buvo mažesnė nei Centrinėje Europoje.

Šiaurinis bendradarbiavimas pasikeitė po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tai reiškia, kad Europą dalijanti fizinė ir simbolinė linija buvo panaikinta. Tai taip pat įtakojo Šiaurinį bendradarbiavimą. Sovietų Sąjungos žlugimas padarė galima sėkmingą valstybių grįžimą į Vakarus iš Rytų. Lyginant su tarpukario situacija daug kas pasikeitė, nes palaipsniui nuo 1950 metų prasidėjo Europos integracija. Kaip bebūtų, tiek tarpukariu, tiek periodu po Šaltojo karo, Baltijos šalys buvo neatskiriamai laikomos Europos dalimi, kurios kartu dalijosi dominuojančiomis kultūrinėmis vertybėmis.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2889 žodžiai iš 5661 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.