Baltijos šalių savivaldos institucijų aplinkos apsaugos srityje aktyvaus dalyvavimo ES plėtros procese stiprinimas
5 (100%) 1 vote

Baltijos šalių savivaldos institucijų aplinkos apsaugos srityje aktyvaus dalyvavimo ES plėtros procese stiprinimas

11213141516171

Analizė

Baltijos šalių savivaldos institucijų aktyvaus dalyvavimo ES plėtros procese stiprinimas.

Aplinkos apsauga

Lietuva

2003Turinys

SANTRAUKA 3

1. APLINKOS BŪKLĖ LIETUVOJE 8

2. ES REIKALAVIMAI SAVIVALDYBĖMS VANDENS APSAUGOS, ATLIEKŲ TVARKYMO IR STRATEGINIO POVEIKIO APLINKAI VERTINIMO SRITYSE 11

2.1 VANDENS APSAUGA 11

2.2. ATLIEKŲ TVARKYMAS 13

2.3. STRATEGINIS POVEIKIO APLINKAI VERTINIMAS 18

3. VALSTYBINĖ APLINKOS APSAUGOS TEISĖ BEI SAVIVALDYBIŲ VAIDMUO 20

3.1. APLINKOS APSAUGOS VALDYMO STRUKTŪRA IR PAGRINDINIAI ĮSTATYMAI 20

3.2. ATLIEKŲ TVARKYMAS. 21

3.3. VANDENS IŠTEKLIAI 23

3.4. STRATEGINIS POVEIKIO APLINKAI VERTINIMAS 25

3.5. FINANSAVIMAS VANDENS IR ATLIEKŲ TVARKYMO SEKTORIUOSE 26

4. ESAMI ĮSTATYMINIŲ, INSTITUCINIŲ IR FINANSINIŲ SISTEMŲ SAVIVALDYBĖSE TRŪKUMAI 29

4.1. ISTORINIS PALIKIMAS 29

4.2. TEISINĖS IR POLITINĖS SPRAGOS 30

4.3. MIESTO IR KAIMO SAVIVALDYBIŲ PROBLEMŲ SKIRTUMAI 31

4.4. EKONOMINIAI IR FINANSAVIMO ASPEKTAI 32

4.5. ŽMOGIŠKŲJŲ GEBĖJIMŲ PROBLEMA 33

4.6. SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOJE 34

5. PADARINIAI SAVIVALDYBĖMS ĮDIEGUS ES REIKALAVIMUS 36

5.1. ATEITIES REGIONINĖS ATLIEKŲ IR VANDENS SEKTORIAUS SISTEMOS 36

5.2. INSTITUCINIAI GEBEJIMAI 37

5.3. SANAUDOS IR MOKUMAS 37

5.4. ‘TERSEJAS MOKA’ IR SANAUDU SUSIGRAZINIMO PRINCIPU IDIEGIMAS 39

5.5. NAUDA 40

6. PASIULYMAI APLINKOS APSAUGOS POLITIKOS FORMAVIMUI VALSTYBINIAME IR SAVIVALDYBIU ASOCIACIJU LYGMENYSE 42

Santrauka

Estija, Latvija ir Lietuva ruošiasi tapti Europos Sąjungos narėmis. Iki šiol derybos su Europos Komisija ir kiti paruošiamieji darbai dominavo šių valstybių vyriausybių darbotvarkėse. Savivaldos lygmuo nebuvo plačiai įtrauktas į šį procesą. Iš trijų pagrindinių stojimo į ES proceso stadijų – teisinės transpozicijos, institucinių gebėjimų stiprinimo ir įgyvendinimo bei įstatymų įgyvendinimo bei kontrolės mechanizmų paruošimo – vienas iš ,,brangiausių” ir tiesiogiai susijusių su savivaldybėmis yra ES reikalavimų įgyvendinimo arba investicinių projektų stadija. Ypatingai didelis vaidmuo savivaldybėms tenka vandens tiekimo, nuotekų valymo bei atliekų tvarkymo srityse, kadangi savivaldybės yra atsakingos už šių komunalinių paslaugų teikimą savo teritorijose. Be to, pagal naujausius ES reikalavimus ne tik investiciniai projektai, bet ir rengiami planai bei programos turi būti įvertinti aplinkosauginiu požiūriu. Tai taip pat labai aktualu savivaldybėms, kurioms tenka rengti vis daugiau įvairių strateginių dokumentų.

Šioje ataskaitoje pabandyta išryškinti savivaldybėms tenkančius darbus, apibūdinti pagrindines prielaidas sėkmingam jų įgyvendinimui ir esančias pasirengimo šiam procesui spragas bei jų priežastis. Taip pat analizuojamos ES reikalavimų pagrindiniuose aplinkos apsaugos sektoriuose įgyvendinimo pasekmės bei siūloma imtis tam tikrų priemonių efektyvesniam šio proceso vystymui.

Šios ataskaitos pirmame skyriuje trumpai pateikiama aplinkos būklė Lietuvoje, kaip pagrindinis veiksnys, nulemiantis ES reikalavimų įgyvendinimo proceso apimtis ir turinį.

Vandens sektorius yra vienas iš Lietuvos prioritetinių aplinkos apsaugos sektorių. Tarp svarbiausių darbų, šiuo metu vykdomų vandens sektoriuje, yra naujos upių baseinų valdymo institucinės sistemos formavimas. Pagal vandens kokybės monitoringo duomenis šiuo metu pagrindinė vandens kokybės problema Lietuvoje yra eutrofikacija, tačiau pagrindinių teršalų patekimas į paviršinius vandenis tolygiai mažėja. Tai įtakoja vandens valymo įrenginių pastatymas arba rekonstrukcija didžiausiuose Lietuvos miestuose, taip pat žemės ūkio veiklos mažėjimas.

Aplinkos oro apkrova per paskutinius kelerius metus taip pat nežymiai sumažėjo, kadangi mūsų šalyje pakito energijos išteklių naudojimas bei transporto priemonių naudojimo efektyvumas.

Atliekų tvarkymas Lietuvoje yra tarp prioritetinių aplinkos apsaugos krypčių. Šiuo metu ypač didelis dėmesys yra skiriamas komunalinių atliekų surinkimui, antriniam žaliavų perdirbimui, sąvartynų tvarkymui bei pavojingų atliekų tvarkymo sistemos kūrimui.

Lietuvoje veikia Ignalinos atominė elektrinė iš kurios į aplinką nuolat patenka radioaktyvių atliekų, todėl aplinkos radioaktyvumas Lietuvoje yra nuolat stebimas. Pagal pastarųjų metų duomenis į aplinką patenka tik apie 1 procentas leistino išmetimų kiekio. Situacijos pagerėjimas praeito dešimtmečio viduryje siejamas su itin sugriežtėjusiais reikalavimais ir pagerėjusiomis elektrinės eksploatacijos sąlygomis.

Dirvožemio būklės tyrimai bei dirvožemio apsauga yra sritis, kuriai kol kas nėra skiriama pakankamai dėmesio. Dirvožemio lokalios taršos tyrimai nėra įtraukti į Valstybinio aplinkos monitoringo programą ir atliekami labai nesistemingai.

Bene aktualiausia problema susijusi su dirvožemio tarša Lietuvoje yra tarša senais pesticidais. Per 1995 – 2001 metų laikotarpį Lietuvoje nustatyta apie 900 galimų taršos pesticidais židinių. Senų pesticidų tvarkymo programa prasidėjo 1995 metais, savivaldybės kasmet skiria lėšų senų pesticidų tvarkymui.

Lietuvoje yra įsteigti keturi gamtiniai bei du kultūriniai rezervatai, penki nacionaliniai, trisdešimt regioninių parkų. Lietuvoje taip pat įsteigti 258 valstybiniai draustiniai bei 101 savivaldybių draustinis. Lietuvoje saugomų
teritorijų plotas nuo 1990 padidėjo daugiau nei du kartus – nuo 4.75% iki 11.9% bendros Lietuvos teritorijos.

Antrajame ataskaitos skyriuje detaliai pateikiami pagrindinių ES direktyvų reikalavimai savivaldybėms vandens apsaugos, atliekų tvarkymo ir planų bei programų poveikio aplinkai vertinimo srityse. Šios ataskaitos Priede išvardijami visi aktualūs ES teisės aktai aplinkos apsaugos srityje.

Atsižvelgiant į istorinį palikimą, didžiausi finansiniai ir organizaciniai sunkumai vandens apsaugos srityje Lietuvos savivaldybėms iškils įgyvendinant 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo.

Atliekų tvarkymo srityje Baltijos šalims svarbiausios ir įgyvendinimo požiūriu sudėtingiausios yra pakuočių ir pakavimo atliekų bei savartynų direktyvos.

Nauja tam tikrų planų ir programų poveikio aplinkai įvertinimo direktyva nustato minimalius reikalavimus dėl strateginio poveikio aplinkai vertinimo atlikimo bei apibrėžia planus ir programas, kuriems šis reikalavimas yra privalomas.

Trečiasis skyrius skirtas apibūdinti Lietuvos teisės aktams bei politiniams dokumentams, į kuriuos perkelti ES reikalavimai, bei savivaldybių vaidmeniui, įgyvendinant nacionalinius įstatymus vandens apsaugos, atliekų tvarkymo ir planų bei programų poveikio aplinkai vertinimo srityse. Taip pat čia pateikiama trumpa vandens ir atliekų sektorių finansavimo iš ES šaltinių apžvalga.

Lietuvos Respublikoje aplinkos apsauga priklauso valstybinės valdžios ir savivaldos institucijų kompetencijai.

Pagrindinis Lietuvos įstatymas, apibrėžiantis valstybės institucijų atsakomybę aplinkos apsaugos srityje yra Aplinkos apsaugos įstatymas. Jame nustatytos visų aplinkos apsaugos institucijų įvairiuose lygmenyse funkcijos ir atsakomybė.

Dauguma vandens išteklių valdymą, atliekų tvarkymą reglamentuojančių direktyvų reikalavimų jau yra perkelti į Lietuvos teisės aktus.

Regioninių atliekų tvarkymo sistemų įdiegimas bei senų sąvartynų uždarymas savivaldybėms bei apskričių administracijoms yra vieni iš didžiausių uždavinių. Įdiegus regioninę atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės privalo bendradarbiauti tarpusavyje, kadangi vienas regioninis atliekų tvarkymo centras aptarnaus keletą savivaldybių.

Lietuva įsipareigojo visus ES vandens sektoriaus reikalavimus, išskyrus reikalavimus miestų nuotekų surinkimui valymui (Miestų nuotekų valymo direktyva), vykdyti nuo įstojimo į ES dienos. Reikalavimus miestų nuotekų surinkimui ir valymui Lietuva įsipareigojo įgyvendinti etapais iki 2010 metų. Tęsiant Bendrosios vandens politikos direktyvos reikalavimų įgyvendinimą vandens tiekimo įmonės bus stambinamos, bus prijungiamos kaimų vietovės. Savivaldybės, esančios vienos upės baseine, turės bendradarbiauti ir turės kartu nustatyti aplinkos kokybės tikslus vandens telkiniams.

Į Lietuvos aplinkos apsaugos teisę kol kas yra perkelti tik Direktyvos dėl tam tikrų privačių ir valstybės projektų poveikio aplinkai vertinimo (85/337 EEB) su pataisymais direktyvoje 97/11 EB reikalavimai. Planų ir programų poveikio aplinkai vertinimas (arba strateginis poveikio aplinkai vertinimas – SPAV) Lietuvoje dar nėra aiškiai reglamentuojamas jokiais normatyviniais dokumentais. 2003 metais Lietuvoje įgyvendinami du projektai, kurių metu į Lietuvos teisę turėtų būti perkelti ES reikalavimai dėl strateginio poveikio aplinkai vertinimo.

Bene pagrindiniai aplinkos apsaugos finansavimo šaltiniai šiuo metu yra ES ir užsienio šalių parama bei Lietuvos biudžetas. Aplinkos apsaugos investicijų finansavimas savivaldybių nuosavais ištekliais (išskyrus pajamas iš komunalinių paslaugų mokesčių) nėra įprastas reiškinys. Ligšiolinės valstybės biudžeto išlaidos aplinkos apsaugai buvo beveik išskirtinai orientuotos į nuotekų sistemoms skirtas investicijas. 98,6 % valstybės biudžeto išlaidų aplinkos apsaugos sektoriuje buvo asignuotos nuotekų valymui, o likę 1,4 % atiteko komunalinių atliekų tvarkymui. Mokesčiai už aplinkos teršimą ir baudos už aplinkos apsaugos įstatymų nesilaikymą yra pagrindiniai specialios aplinkos apsaugos rėmimo programos, 60 savivaldybių gamtos apsaugos fondų ir iš dalies Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) pajamų šaltiniai. Savivaldybių gamtos fondų finansuojamos priemonės nėra stambios ir pagrindinių infrastruktūros objektų kūrimui naudojamos užsienio paramos ir valstybės biudžeto lėšos. Nuo 2000 metų kiekvienais metais Lietuva gauna apie 25 milijonus eurų iš ISPA programos investiciniams atliekų ir vandens apsaugos projektams rengti. Kai Lietuva įstos į ES, ji kasmet aplinkosaugai iš Sanglaudos ir struktūrinių fondų galės gauti bent keturis kartus daugiau lėšų nei kad gauna dabar.

Ketvirtajame skyriuje prisimenamos pagrindinės istorinės neefektyvaus aplinkos apsaugos valdymo savivaldybėse priežastys, pateikiama dabartinė aplinkos apsaugos valdymo Lietuvoje struktūra, analizuojami dabartiniai aplinkos apsaugos funkcijų įgyvendinimo savivaldybėse trūkumai bei pagrindinės problemos.

Šiandieninė savivaldybių aplinkosauginė veikla yra labai įtakojama to fakto, kad 50 metų šalis buvo okupuota. Pokario metais Lietuvoje aplinkos apsauga buvo plėtojama prisitaikant prie Tarybų Sąjungos organizacinės struktūros ir teisinių normų.

Vienas iš pagrindinių
šiuolaikinėje įstatyminėje bazėje, susijusioje su aplinkos apsauga, yra tai, kad stinga aktualių teisės aktų, įgalinančių vietos savivaldos institucijas tinkamai atlikti jai įstatymų numatytus uždavinius. Daugeliu atveju savivaldos institucijoms priskiriamos kompetencijos ribos ir santykiai su Aplinkos ministerija bei jos regionų padaliniais yra teisiškai menkai apibrėžtos.

Didelę įtaką savivaldybių funkcionavimui visose srityse, tame tarpe ir aplinkosaugos, daro dar per didelė politinė įtaka. Valstybinė aplinkosaugos sistema savivaldybėse politikų dažnai dar vertinama kaip stabdis „tikrajai“ plėtrai.

Šalies urbanizacija yra labai netolygi, todėl susidarančios aplinkosauginės problemos įvairiose vietovėse yra skirtingos.

Savivaldybės Lietuvoje neturi bent kiek platesnės vietinių mokesčių įvedimo funkcijos. Aplinkos apsaugai iki šiol praktiškai neskirta nė cento iš savivaldybių biudžetų.

Atsiranda naujų nacionalinių reikalavimų, netiesiogiai susijusių su ES aplinkos apsaugos direktyvomis, kuriems įgyvendinti savivaldybės stokoja pasirengimo.

Regioninių sistemų diegimo ir eksploatavimo bei bendrų savivaldybių organizacijų steigimo patirtis dar labai menka.

Penktajame skyriuje aprašomi laukiami pagrindiniai ES reikalavimų įgyvendinimo rezultatai ir prognozuojami socialiniai-ekonominiai, instituciniai, techniniai padariniai savivaldybėms, įtraukiant ir naudą sveikatai, komerciniams gamtos ištekliams, ekosistemoms.

Derybų su ES metu Lietuvos aplinkos apsaugos specialistai susitarė dėl keturių pereinamųjų laikotarpių. Ypatingai didelė ir sunki misija tenka savivaldybėms Pakuočių ir pakavimo atliekų bei Nuotekų valymo direktyvų įgyvendinimui. Iki 2010 metų reikės pastatyti ar modernizuoti daugiau kaip 30 nuotekų valymo įrenginių, įrengti 10 regioninių atliekų tvarkymo sistemų.

ES reikalavimų įgyvendinimas labai praplės atsakingų institucijų darbuotojų akiratį ir padidins kvalifikaciją. Pagal Miesto nuotekų valymo direktyvos nuostatų įgyvendinimo programą reikalingos investicijos į nuotekų surinkimo ir valymo ūkį sudaro apie 1 mlrd. litų (>2000 gyventojų ekvivalentų turinčioms gyvenvietėms). Nustatyta, kad regioninėms atliekų sistemoms, įskaitant ir esamų sąvartynų uždarymą, reikės maždaug 500 mln. litų investicijų. Planų ir programų poveikio aplinkai vertinimo direktyvos įgyvendinimui prireiks tik administracinių išlaidų.

Vidutiniškai savivaldybių ir jų gyventojų pajėgumas prisiimti papildomus ES keliamus reikalavimus yra pakankamas, tačiau į optimistiškus būsimų projektų aplinkos apsaugos srityje įgyvendinimo ir gyventojų pajėgumo mokėti už juos rezultatus turi būti žvelgiama rezervuotai. Savivaldybės turi atkreipti ypatingą dėmesį į planavimą, kiek įmanoma tikslesnį būsimų sąnaudų įvertinimą ir efektyvių investicinių projektų pasirinkimą.

ES reikalavimų įgyvendinimas ne tik brangiai kainuoja, bet taip pat atneša ir neabejotinos naudos. Nauda dėl aplinkos apsaugos direktyvų įgyvendinimo susijusi su sveikatos pagerėjimu, aukštesne gamtos išteklių kokybe, taupesniu gamtos išteklių naudojimu, geresnėmis paslaugomis, užimtumo padidėjimu, ir kt. .

Šeštajame skyriuje pateikiami pagrindiniai su aplinkosaugine savivaldybių veikla susiję aspektai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti valstybinių institucijų ir Savivaldybių asociacijos bei pačių savivaldybių specialistams, formuojant, planuojant ir įgyvendinant aplinkos apsaugos politiką ateityje.

Valstybiniame lygmenyje turi būti priimti nacionaliniai teisės aktai ir sukurtos sąlygos, skatinančios vietos savivaldos institucijas diegti ekonomiškas aplinkos apsaugos priemones ir teikti gyventojams pigias ir kokybiškas vandens tiekimo, nuotekų surinkimo ir valymo, atliekų surinkimo ir šalinimo, antrinių žaliavų surinkimo paslaugas.

Reikėtų siūlyti Seimui ir Vyriausybei peržiūrėti savivaldybėms numatytą skolinimosi tvarką, numatant didesnes galimybes skolinimuisi, atsižvelgiant į jų akcinį turtą.

Valstybė taip pat turi atkreipti dėmesį į problematiškas savivaldybes ir padėti joms surasti tinkamiausią ES reikalavimų įgyvendinimo mechanizmą.

Rengiant ar tobulinant teisės aktus, Savivaldybių asociacija turėtų dalyvauti procese ir siekti, kad savivaldybių funkcijos būtų aiškiai apibrėžtos. Įgyvendinant ES reikalavimus, kils visoms savivaldybėms bendrų problemų dėl susiklosčiusių praktiškai visoje Lietuvoje infrastruktūrinių sąlygų. Tai pareikalaus ir papildomų išteklių, ir socialinės paramos programos parengimo, ir teisinės bazės, kuri leistų efektyviai įgyvendinti ES reikalavimus.

Kai kuriuose savivaldybėms skirtuose ES ,,tinkluose” gali dalyvauti tik nacionalinius interesus atstovaujančios organizacijos, todėl Savivaldybių asociacijai tenka svarbus vaidmuo identifikuojant ir visapusiškai atstovaujant savivaldybes joms svarbiuose ES ,,tinkluose”.

Savivaldybės privalo turėti strateginius dokumentus, palengvinančius kasdienį darbą. Kiekviena savivaldybė turėtų parengti aplinkos apsaugos integruotos plėtros strategijas, numatančias ES reikalavimų įgyvendinimą. Ilgalaikių programų, aplinkos monitoringo tęstinumas turėtų būti užtikrinamas nepriklausomai nuo besikeičiančių politinių sąlygų savivaldybėse. Vietos savivaldos institucijos turi
glaudžiau bendradarbiauti su jų valdomoje teritorijoje veikiančiomis įmonėmis, mokslo bei mokymo įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais veikėjais. Savivaldybės turi turėti pajėgumų identifikuoti specifiškas problemas savo teritorijose ir pasitelkti reikalingas priemones jų sprendimui. Lietuvos savivaldybių dalyvavimas ES savivaldybių ,,tinkluose” paskatins ES direktyvų diegimą vietos savivaldos lygmenyje.

Visos trys grandys – tiek valstybinės institucijos, tiek Savivaldybių asociacija, tiek pačios savivaldybės, formuodamos aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo mechanizmą, turi atsižvelgti į tai, jog

• Aplinkos apsaugos skyrių ir darbuotojų vaidmuo bendroje savivaldybių institucinėje struktūroje šiuo metu yra nepakankamas ir turi būti stiprinamas.

• Tiek vandens apsaugos, tiek ir atliekų tvarkymo sektoriuje turi būti remiamasi principu ‘teršėjas moka’ bei siekiama visiško sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimo.

• Glaudus geranoriškas savivaldybių bendradarbiavimas yra ES reikalavimų įgyvendinimo sėkmės garantas (baseininis vandens išteklių valdymas, regioninės atliekų tvarkymo sistemos).

• Būtina atsižvelgti į skirtingus miestų ir kaimų savivaldybių poreikius.

• Turi būti pasirengta visuomenės (gyventojų, nevyriausybinių organizacijų, visuomeninių ir valstybinių institucijų) informavimo ir įtraukimo į aplinkos apsaugos veiklą procesui.

• Turi būti rengiamos ataskaitos ir informuojama visuomenė apie aplinkos būklę, aplinkos apsaugos priemonių planus ir jų įgyvendinimą.

Sėkmingas ES aplinkos apsaugos normų įgyvendinimas neturėtų būti traktuojamas tik kaip formalus narystės kriterijų atitikimas. Visų pirma, tai galimybė vykdyti darbus pagal šalies nacionalinius prioritetus – pagerinti gyvenimo kokybę, pasiekti geresnio įmonių konkurencingumo ES vidaus rinkoje, orientuojantis į efektyvesnius ir saugesnius produktus bei siekiant naudos ilgalaikėje perspektyvoje. Svarbu tinkamai ir laiku pasinaudoti narystės teikiamais privalumais.

1. Aplinkos būklė Lietuvoje

Darnus Lietuvos ūkio vystymasis galimas tik užtikrinant reikiamą Lietuvos aplinkos apsaugą. Pastarosios programiniai tikslai pirmiausia remiasi egzistuojančios aplinkos kokybės būkle.

Vandens apsauga. Vandens sektorius yra vienas iš Lietuvos prioritetinių aplinkos apsaugos sektorių. Tarp svarbiausių darbų, šiuo metu vykdomų vandens sektoriuje, yra naujos upių baseinų valdymo institucinės sistemos formavimas.

Pagal vandens kokybės monitoringo duomenis šiuo metu pagrindinė vandens kokybės problema Lietuvoje yra eutrofikacija. Statistiniai duomenys rodo, kad pagrindinių teršalų (BDS7, azoto bei fosforo) patekimas į paviršinius vandenis tolygiai mažėja nuo 1996 metų. Vandens taršos mažėjimą labai įtakojo vandens valymo įrenginių pastatymas arba rekonstrukcija didžiausiuose Lietuvos miestuose. Statistiniais duomenimis į paviršinio vandens telkinius 2000 m. buvo išleista 3 525 mln. m3 nuotekų, iš jų – 3 357 mln. m3, kurių nereikia valyti. Prieš išleidžiant į paviršinio vandens telkinius 168 mln. m3 nuotekų, jos turėjo būti išvalytos. Daugiausiai užterštų nuotekų (80%) buvo valoma biologinio valymo įrenginiuose: papildomai nešalinant azoto ir fosforo – 61%, papildomai šalinant azotą ir fosforą – 19% nuotekų; 18% nuotekų buvo valoma mechaninio valymo įrenginiuose.

Žemės ūkio veikla Lietuvoje smarkiai sumažėjo 1990 metais ir praktiškai nekinta nuo to laiko, be to, gyvulių skaičius ūkiuose kasmet mažėja. Esant tokiai situacijai galima daryti prielaidas, kad teršalų patekimas į Lietuvos paviršinius vandenis iš žemės ūkio yra žymiai sumažėjęs.

Požeminio vandens kokybės tyrimas ir apsauga yra ypač svarbu, kadangi šis vanduo Lietuvoje naudojamas gėrimui. Lietuvoje 2000 m. iš požeminio vandens telkinių paimta 166 mln.m3. Yra pastebėta, kad mažėjant požeminio vandens išgavimui, mažėja ir jo mineralizacija bei sulfato ir chloro jonų kiekis vandenyje. Kadangi Lietuvoje sunaudojamo vandens kiekis mažėja, požeminio vandens kokybė gerėja. Šio vandens tarša sumažėjo ir dėl mažo aktyvumo žemės ūkyje.

Aplinkos oras. Aplinkos oro apkrova per paskutinius kelerius metus nežymiai sumažėjo, kadangi mūsų šalyje pakito energijos išteklių naudojimas bei transporto priemonių naudojimo efektyvumas. Aplinkos ministerijos leidinio Aplinkos būklė 2001 duomenimis, bendras transporto sektoriuje sunaudojamų degalų kiekis sumažėjo, todėl teršalų patenkančių į aplinkos orą patenka mažiau nei prieš penketą metų. Oro tarša iš stacionarių šaltinių taip pat yra mažesnė nei ankstesniais metais, kadangi šiuo metu Lietuvoje naftos produktų ir akmens anglies naudojimas sumažėjo.

Atliekų tvarkymas. Atliekų tvarkymas Lietuvoje yra tarp prioritetinių aplinkos apsaugos krypčių. Šiuo metu ypač didelis dėmesys yra skiriamas komunalinių atliekų surinkimui, antriniam žaliavų perdirbimui, sąvartynų tvarkymui bei pavojingų atliekų tvarkymo sistemos kūrimui. Yra įvertinta, kad didžiuosiuose miestuose susidaro apie 300 kg, mažesniuose – apie 220 kg, o kaimo vietovėse iki 70 kg komunalinių atliekų vienam gyventojui per metus. 2002 metais atliekų susidarė 19 procentų daugiau nei 2001 metais, iš jų – 98 procentai (4,779 tūkst. tonų)
nepavojingų, tai yra 777 tūkst. tonų daugiau nei 2001-aisiais.

Pavojingų atliekų susidarymas per paskutinius penkerius metus nežymiai mažėjo, tačiau šiuo metu didėja saugomų pavojingų atliekų skaičius. Statistiniais duomenimis 2001 metais Lietuvoje buvo sutvarkyta 89 tūkstančiai tonų pavojingų atliekų, dar apie 118 tūkstančiai tonų (kartu su saugomomis) liko netvarkyta. Palyginus su 2000 metų duomenimis, saugomas pavojingų atliekų kiekis padidėjo 22 tūkstančiais tonų. Tačiau reikia pažymėti tai, kad Lietuvoje yra diegiami nauji atliekų klasifikavimo, tvarkymo ir apskaitos metodai todėl skirtingais metais surinktų duomenų palyginimas nėra tikslus.

Teigiami pokyčiai vyksta atliekų perdirbimo srityje – nuo 1999 metų perdirbamų antrinių žaliavų kiekis nuolat didėjo.

Radioaktyvumas. Lietuvoje veikia Ignalinos atominė elektrinė, iš kurios į aplinką nuolat patenka radioaktyvių atliekų, todėl aplinkos radioaktyvumas Lietuvoje yra nuolat stebimas. Pagal pastarųjų metų duomenis į aplinką patenka tik apie 1 procentas leistino išmetimų kiekio. Stebėjimai Drūkšių ežero vandenyje rodo, kad nuo 1995 metų ežero tarša nuolat mažėja. Situacijos pagerėjimas praeito dešimtmečio viduryje siejamas su itin sugriežtėjusiais reikalavimais ir pagerėjusiomis elektrinės eksploatacijos sąlygomis.

Dirvožemis. Dirvožemio būklės tyrimai bei dirvožemio apsauga yra sritis, kuriai kol kas nėra skiriama pakankamai dėmesio. Dirvožemio lokalios taršos tyrimai nėra įtraukti į Valstybinio aplinkos monitoringo programą ir atliekami labai nesistemingai.

Bene aktualiausia problema susijusi su dirvožemio tarša Lietuvoje yra tarša senais pesticidais. Per 1995 – 2001 metų laikotarpį Lietuvoje nustatyta apie 900 galimų taršos pesticidais židinių. Dažniausiai tai yra nuo sovietinių laikų išlikę pesticidų sandėliai bei kapinynai. Nuo 2001 metų yra tiriami objektai kuriuose pesticidai yra visiškai neapsaugoti nuo išplovimo. Iš viso yra maždaug 15 tokių objektų. Pagal atliktų tyrimų duomenis paimtuose bandiniuose aptinkama triazinų, chloro bei fosforo organinių pesticidų. Yra nustatyta, kad seni pesticidai užteršia ne tik dirvožemį bet ir paviršinius bei gruntinius vandenis. Pagal 2000 metų duomenis yra būtina sutvarkyti apie 920 tonų senų pesticidų bei identifikuoti apie 800 tonų nežinomų cheminių medžiagų. Senų pesticidų tvarkymo programa prasidėjo 1995 metais, savivaldybės kasmet skiria lėšų senų pesticidų tvarkymui.

Saugomos teritorijos yra steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus. Pagal 2001 metų duomenis Lietuvoje saugomos teritorijos užima 11,9 % viso Lietuvos ploto. Lietuvoje yra įsteigti keturi gamtiniai bei du kultūriniai rezervatai. Bendras rezervatų plotas yra 24 004 ha. Bendras penkių nacionalinių parkų plotas yra 152 728 ha, o trisdešimties regioninių – 436 000 ha. Lietuvoje taip pat įsteigti 258 valstybiniai draustiniai, kurių plotas siekia 150 000 ha, bei 101 savivaldybių draustinis, kurių plotas viršija 11 000 ha. Lietuvoje saugomų teritorijų plotas nuo 1990 padidėjo daugiau nei du kartus – nuo 4.75% iki 11.9% bendros Lietuvos teritorijos.

2. ES reikalavimai savivaldybėms vandens sektoriaus, atliekų tvarkymo ir strateginio poveikio aplinkai vertinimo srityse

2.1 Vandens sektorius

Vandens apsaugos srityje ES šalims narėms ir šalims kandidatėms taikoma nemažai privalomų teisės aktų, dauguma iš jų reglamentuoja nacionalinio lygmens aplinkosaugos politikos klausimus ar yra skirti atskiriems gamybos ir apdirbimo pramonės sektoriams.

Tačiau dalis vandens sektoriaus teisės aktų ir direktyvų gali būti įgyvendinta tik aktyviai veikiant vietos savivaldos institucijoms. Atsižvelgiant į istorinį palikimą, didžiausi finansiniai ir organizaciniai sunkumai vandens apsaugos srityje Baltijos šalių (t.y. Lietuvos, Latvijos ir Estijos, toliau – Baltijos šalys) savivaldybėms gali iškilti įgyvendinant dvi ES direktyvas: 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvą 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto geriamo vandens kokybės ir 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo. Tiesa, Lietuvai geriamojo vandens direktyva nėra tokia aktuali, kadangi beveik visas gėrimui naudojamas požeminis vanduo atitinka direktyvos reikalavimus. Pilnas vandens sektoriaus, atliekų tvarkymo sektoriaus direktyvų bei kitų ES teisės aktų sąrašas pateikiamas šio dokumento priede.

Geriamo vandens kokybė

Vienas pagrindinių ES teisės aktų nustatančių kokybės reikalavimus šalyse narėse, yra 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyva dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (98/83/EB). Šios direktyvos tikslas – apsaugoti žmones nuo neigiamo bet kokio vandens užterštumo poveikio užtikrinant, kad tiekiamas vanduo būtų sveikas ir švarus. Direktyvos reikalavimai taikomi visų rūšių geriamajam vandeniui, taip pat vandeniui naudojamam maistui gaminti ar perdirbti. Šie reikalavimai netaikomi mineraliniam vandeniui ir vandeniui, naudojamam medicinos tikslams. Baltijos šalių kontekste pagrindinį dėmesį reikėtų skirti vandeniui, tiekiamam iš centralizuotų skirstymo tinklų.

Skiriamos dvi geriamojo vandens kokybės parametrų grupės:

• biologiniai ir

• cheminiai parametrai.

Su tam tikromis

šių dviejų grupių galima išskirti ir trečiąją – indikatorinius parametrus, kurie geriamojo vandens kokybės tiesiogiai neįtakoja, tačiau parodo ar šis vanduo atitinka nustatytus kokybės parametrams.

Reikalavimai dėl mikrobiologinės kokybės parametrų yra paprasti – geriamojo vandens sudėtyje negali būti mikroorganizmų ar parazitų, galinčių pakenkti žmonių sveikatai. Direktyva nustato kad 1 ml geriamojo vandens bandinio negali būti Escherichia Coli (E. Coli) ir Enterokokų bakterijų.

Cheminiai kokybės parametrai yra dar labiau detalizuoti; Direktyvoje pateikiami įvairūs parametrai, kurie negali viršyti direktyvos A ir B prieduose nustatytų leistinių ribinių verčių. Didelę dalį šių parametrų sudaro metalai ir halogeniniai-organiniai junginiai.

Dėl geologinių Baltijos šalių ypatumų tam tikrų sunkumų gali iškilti įgyvendinant ES nustatytus geriamojo vandens indikatorinius parametrus. Didžiojoje teritorijos dalyje geriamas vanduo yra išgaunamas iš paviršinių vandenų, kurie pasižymi nemaža geležies, o kai kuriose vietose taip pat ir mangano, koncentracija. Direktyva nustato, kad geležies koncentracija geriamajame vandenyje negali viršyti 200 g/l, tačiau kai kuriose Baltijos šalių vietovėse ši norma viršija 5 kartus. Direktyvoje taip pat įvardinti kiti indikatoriniai parametrai, tarp jų tokie organoleptiški parametrai kaip skonis, kvapas ir spalva, taip pat leistinos įvairių druskų, metalų ir mikroorganizmų koncentracijos normos. Detalus indikatorinių parametrų sąrašas pateikiamas Direktyvos 1 priedo C skyriuje.

Apibendrinant galima teigti, kad Direktyva nereikalauja užtikrinti centralizuoto geriamo vandens tiekimo visiems aglomeracijų gyventojams (namų ūkiams), tačiau nustato, jog centralizuotai tiekiamas vanduo turi būti aukštos kokybės.

Miesto nuotekų valymas

Reikalavimai miesto nuotekų valymui išdėstyti 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvoje dėl miesto nuotekų valymo (91/271/EEB). Direktyvos tikslas – apsaugoti aplinką nuo žalingo išleidžiamų nuotekų poveikio.

Vienas iš pagrindinių Direktyvos reikalavimų šalims narėms yra miesto nuotekų surinkimo sistemų įrengimas:

 iki 2000 m. gruodžio 31 d. – aglomeracijose, turinčiose virš 15 000 gyventojų ,

 iki 2005 m. gruodžio 31 d. – aglomeracijose, turinčiose virš 2 000 gyventojų1.

Direktyva pateikia galutinius terminus, iki kurių šalys narės turi užtikrinti antrinį (ar jį atitinkantį) surinktų nuotekų valymą. Nustatyti tokie terminai:

 iki 2000 m. gruodžio 31 d. – aglomeracijose, turinčiose virš 15 000 gyventojų1,

 iki 2005 m. gruodžio 31 d. – aglomeracijose, turinčiose nuo 10 000 iki 15 000 gyventojų1,

 iki 2005 m. gruodžio 31 d. – aglomeracijose, turinčiose virš 2 000 gyventojų1, jei nuotekos išleidžiamos į gėlo vandens telkinius ir estuarijas.

Kadangi Baltijos šalys dar nėra ES narėmis, kiekvienai iš jų yra numatytas individualus pereinamasis laikotarpis, per kurį reikalavimai turi būti įgyvendinti. Tuo atveju, jei nuotekų sistemų įrengimas nebūtų ekonomiškai ir techniškai pagrįstas, reikalautų pernelyg didelių išlaidų ar būtų visiškai bevertis aplinkai, reikės įrengti individualias ar kito pobūdžio sistemas, užtikrinančias tinkamą aplinkos apsaugos lygį.

Direktyva nustato fizinius cheminius parametrus miesto nuotekų išleidimui į aplinką. Šie parametrai susiję, visų pirma, su biologiniu deguonies sunaudojimu (BDS), cheminiu deguonies sunaudojimu (ChDS) ir kietųjų dalelių (KD) kiekiu. Maksimaliai leistinos koncentracijos normos po valymo ar minimalios valymo normos (procentais) direktyvoje nustatytos pagal aglomeracijų dydį.

Baltijos šalių teritorijos priskirtos jautrioms zonoms (N ir P jautrumas). Tai reiškia, kad bendras N ir P kiekis valomose nuotekose ar jo minimalus sumažėjimo procentas, nuotekoms tekant per valymo įrengimus, yra ribotas. Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimų santrauka pateikiama 2.1. lentelėje. Žiūrint į lentelę reikia turėti omenyje, kad N ir P vertės yra taikomos jautrioms zonoms. Nustatant valymo lygmenį, reikėtų naudoti arba maksimaliai leistiną koncentraciją, arba mažėjimą žyminčias reikšmes (procentais). Direktyvos 4(2) straipsnyje atskiros valymo normos nustatytos kalnuotoms gyvenamoms teritorijoms. Kadangi Baltijos šalyse tokių vietovių nėra, šie duomenys į lentelę neįtraukti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4106 žodžiai iš 8149 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.