Baltijos užterštumas
5 (100%) 1 vote

Baltijos užterštumas

Aplinkos sąlygos Baltijos jūros regione

Baltijos jūros raida prieš mūsų erą

Baltijos jūra yra palyginti jauna. Gerai žinoma jos raida nuo ledynmečio. Dabartinės jūros baseinas pradėjo formuotis prieš kelis milijonus metų, dar prieš ledynmetį – terciano laikotarpyje.

Po ledynmečio Baltijos jūra formavosi pakaitomis besitęsusiais gėlo vandens bei jūrinio vandens periodais, kurių metu keitėsi jos sąveika su vandenynu. Tai turėjo didelės įtakos dabartinės Baltijos jūros unikalumui, jos gyvūnijai ir augalijai, vandens druskingumui.

Baltijos jūra ir aplinkos sąlygų kaita jūroje

Baltijos jūra unikali: tai didžiausias vienoje vietoje susitelkęs mažai druskingo vandens kiekis pasaulyje. Baltijos jūra skirstoma į keletą skirtingo gylio baseinų, atskirtų seklumomis ar slenksčiais. Dėl daugybės į jūrą sutekančių upių ji yra mažai druskinga. Be to, su Šiaurės jūra ji susisiekia labai siauru plotu. Sekliausias slenkstis yra tik 8 m gylio.1 pav. Baltijos jūros skirstymas į subregionus

Aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusios devynios šalys: šiaurėje – Švedija ir Suomija, rytuose – Rusija, Estija, Latvija ir Lietuva, pietuose – Lenkija, vakaruose – Vokietija ir Danija. Pakrantėje gyvena apie 16 mln. žmonių, o Baltijos jūros baseine – apie 80 mln. Baseinas apima dalį Baltarusijos, Čekijos, Norvegijos, Slovakijos ir Ukrainos teritorijų, iš kurių ir išteka kai kurios į Baltijos jūrą įtekančios upės. Baltijos jūra yra pusiau uždara ir užima apie 415 000 km2 plotą. Šiaurinė jūros dalis apima Botnijos įlanką ir Botnijos jūrą. Pietinėje Botnijos jūros dalyje esanti Alando sala atskiria Alando jūrą nuo Archipelago jūros. Suomijos įlanka yra rytinė Baltijos jūros atšaka. Centrinė jūros dalis žinoma kaip Atviroji Baltijos jūros dalis, apimanti Rytinę ir Vakarinę Gotlando jūras. Rytuose ir pietuose atitinkamai yra Rygos įlanka ir Gdansko įlanka. Einant į vakarus yra Bornholmo ir Arkonos baseinas, už kurio yra Zundo sąsiauris, Beltų jūra ir Kategato sąsiauris.

Vidutinis Baltijos jūros gylis yra tik 55 metrai, maksimalus gylis – 450 m, o bendras tūris- apytiksliai 20000 km3. Baltijos jūros baseinas užima didesnį nei 1.7 mln. km2 plotą. Metinis gėlo vandens pritekėjimas sudaro apie 450 m3. Druskingo vandens pritekėjimo iš Šiaurės jūros dažnumas pirmiausia priklauso nuo kompleksinių meteorologinių procesų virš šiaurinės Europos ir Šiaurės jūros. Nors seklesni vandenys Atvirojoje Baltijos jūros dalyje nuolat daugiau ar mažiau atsinaujina dėl įtekėjimų per Beltų jūrą ir Zundo sąsiaurį, tačiau gilesni vandenys atsinaujina tik periodiškai.

Šiame amžiuje esminiai pritekėjimai įvykdavo apytiksliai kas 11 metų, bet pastaruoju metu jie tapo retesni. Gausus druskingo vandens pritekėjimas įvyko 1976 m. Po šio įvykio ilgą laiką tokių pritekėjimų nebuvo. Ir tik 1993 m. sausio mėnesį, po 16 metų pertraukos, rytiniame Gotlando baseine stebėtas gausus pritekėjimas. Giluminiai vandenys pagrindiniuose giliuose Baltijos jūros baseinuose gali išlikti ilgą laiką nepakitę, todėl išskiriami tokie vandenų sluoksniai: mažo druskingumo paviršiniai vandenys ir šiltasis viršutinis sluoksnis vasarą, giluminiai vandenys su didesniu druskingumu ir priedugnio vandenys, kurių druskingumas yra didžiausias. 2 pav. Principinės tėkmės Baltijos jūroje.

Sekliausi slenksčiai tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų yra išsidėstę Beltų jūroje, Zundo sąsiauryje ir vakarinėje Arkonos baseino dalyje. Slenksčio gylis yra 18 m Beltų jūroje ir 8 m Zundo sąsiauryje. Slenksčiai riboja druskingo vandens prietaką, nors, esant palankioms meteorologinėms ir hidrografinėms sąlygoms, didesnio druskingumo vanduo prateka pro juos. Kai šie vandenys yra didesnio tankio negu vandenys esantys giliuose baseinuose, jie apsikeičia vietomis. Priedugnio vandenų reto atsinaujinimo ekologinė svarba susijusi su deguonies suvartojimu. Tarp tokių pritekėjimų priedugnio vandenyse esantis deguonis nuolat naudojamas, visų pirma, oksiduoti organinėms medžiagoms, kurios nusėda iš aukštesniųjų sluoksnių. Jei giliausi vandenys nebūtų pakeičiami naujais, ištirpęs deguonis būtų visiškai suvartotas ir susidarytų anoksinės sąlygos, palankios susidaryti vandenilio sulfidui, kuris yra nuodas organizmams. Taigi, deguonies trūkumas priedugnio vandenyse reikštų aukštesniųjų gyvybės formų išnykimą. Dugno teritorijų plotas su pablogėjusiomis gyvybei sąlygomis svyruoja metai iš metų. “Miręs dugnas”, kuris aptiktas Suomijos įlankoje, Atvirojoje Baltijos jūros dalyje, Beltų jūroje ir Kategato sąsiauryje sudaro 100000 km2 plotą – maždaug vieną trečdalį viso jūros dugno ploto. Dėl anoksinių sąlygų priedugnio vandenyse fosforo junginiai iš nuosėdų išsiskiria į vandenį.

Per pastaruosius du dešimtmečius kasmet Klaipėdos sąsiauriu į Baltijos jūrą išteka apie 23 kubiniai kilometrai gėlo vandens, arba 4.9 % bendro nuotėkio į Baltijos jūrą. Didžiausia Nemuno vandenų dalis (18 kubinių kilometrų) įteka į marias šiaurinėmis Atmatos, Skirvytės, Pakalnės upės atšakomis, mažesnė (4 kubinius kilometrus) – Gilijos atšaka – įteka į pietrytinę marių dalį. Dar apie 1 kubinį kilometrą vandenų įsilieja į pietrytinę marių dalį Deimenos atšaka. Didžiausias Nemuno ir kitų mažesnių upelių nuotėkis į
Kuršių marias – 32.9 kubinių kilometrų (1916 m.), o mažiausias – 14.2 kubinių kilometrų (1842 m.). Vidutinis nuotėkis – 22.2 kubinių kilometrų (701 kubinių metrų/s) – 1896 metų balandžio mėnesį į Kuršių marias Nemunas atplukdė 11.5 kubinių kilometrų vandens, o 1945 metų vasaryje – tik 0.5 kubinio kilometro. Priskaičiavus vandens kiekį, patenkantį į marias Deimenos atšaka, metinio nuotėkio reikšmės padidėja maždaug 0.5-1.4 kubinio kilometro.

Pagal kritulių kiekio skaičiavimus, pradedant 1891 m., ant Kuršių marių paviršiaus iškrinta maždaug 1.4 kubinio kilometro vandens. Šis kiekis per metus keitėsi 1.0-1.8 kubinio kilometro ribose.

1992 metų Kuršių marių vandens balansą, artimą pastarųjų metų sezonams, iliustruoja 3.1 pav. Į Baltijos jūrą ištekėjo apie 19.04 kubinio kilometro gėlo vandens, o į Kuršių marias buvo įtekėję 3.66 kubinio kilometro sūrių vandenų. Silpniausia vandenų apykaita tarp jūros ir marių vyko vasarą.

Kuršių marių regione gyvena apie 5 milijonus žmonių, kurių dauguma naudojasi buitiniais patogumais ir išleidžia kanalizacijos nuotekas į upes ir ežerus. Maždaug trečdalis minėto regiono gyvena tokiuose stambiuose pramoniniuose centruose kaip Vilnius, Kaunas, Gardinas, Panevėžys, Molodečnas, Lyda, Alytus, Marijampolė, Slonimas. Galima priskaičiuoti apie 35 miestus, turinčius virš 10 000 gyventojų. Šiaurinėje Kuršių dalyje išsidėstęs stambus pramoninis centras Klaipėda. Gyventojų reikmėms suvartojama daug vandens, kuris nuleidžiamas į nuotekų sistemas. Buitinių nuotekų taršos poveikis gamtiniams vandenims priklauso nuo valymo efektyvumo ir atstumo nuo išleistuvo iki Kuršių marių. Pastaruoju metu buitinių nuotekų tarša nemažėja, nes palaipsniui plečiamos kanalizacijos tinklų sistemos ir per lėtai įdiegiami biologinio ir net mechaninio vandenų valymo įrenginiai. Padėtis turėtų iš esmės pagerėti pastačius biologinio valymo įrenginius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Daug biocheminių medžiagų patekdavo į mūsų upes iš žemės ūkio naudmenų. Tačiau per pastaruosius metus trąšų naudojimas žemės ūkyje sumažėjo, svarbiausia, kad 1991 m. jų nebarstoma iš lėktuvų. Panaikinus daugelį stambių gyvulininkystės kompleksų Lietuvoje, iš dalies Baltarusijoje bei Rusijoje, į mūsų upes ir upelius patenka daug mažiau srutų ir sulėtėjo Kuršių marių eutrofikacijos procesai.

3.1 pav. Bendrojo azoto ir fosforo patekimas (tonomis) į Kuršių marias ir išnešimas į Baltijos jūrą (1985-92 m.)

Fermų ir buitinės nuotekos sukelia žymų bakteriologinį užterštumą, ir Kuršių mariose jau seniai nebesimaudoma.

Per pastaruosius 8 metus vykdyti biogeninių medžiagų balanso Kuršių mariose tyrimai rodo, kad didžiausi bendrojo azoto ir fosforo kiekiai į Kuršių marias patekdavo 1986-1988 metais, o pastaraisiais metais biogeninė tarša sumažėjo 2-3 kartus (3.1 pav.).

1992 m. upės į Kuršių marias atplukdė maždaug 25 830 tonų bendrojo azoto, 1 500 tonų bendrojo fosforo. Tuo tarpu vidutinės šių biogeninių elementų reikšmės 1985-1992 m. periodu buvo žymiai didesnės: 46 550 tonų bendrojo azoto ir 2 710 tonų bendrojo fosforo. Didžioji minėtų biogeninių elementų dalis – 20 910 tonų bendrojo fosforo ir 1 275 tonos bendrojo fosforo – 1992 m. buvo išnešta į Baltijos jūrą, o per minėtus 8 metus – atitinkamai 43 235 ir 2 216 tonų. Tai rodo, kad azoto ir fosforo junginių prietaka į Kuršių marias ir ištekėjimas į Baltijos jūrą nedaug skiriasi, ir į jūrą išnešama 80-90 % patekusių į Kuršių marias biogenų.



3.20 pav. Fosforo junginių patekimas į Kuršių marias ir išnešimas į Baltijos jūrą skirtingais sezonais įvairiuose marių pjūviuose (tonomis) 1992metais

Duomenys apie biogeninių medžiagų patekimą į Kuršių marias ir jų išnešimą į Baltijos jūrą skirtingais metų laikais pateikti 3.20-3.21 paveiksluose. Ištekančiuose į jūrą vandenyse apie 50 % fosforo junginių sudarė organinis fosforas ir 60 % azoto junginių – organinis azotas. Didžiausias organinio fosforo paplitimas stebimas pavasarį (70 – 80 %), o mažiausias – žiemą (30 – 50 %). Daugiausia organinio azoto (70 – 90 %) patenka su upių vandeniu į jūrą vasarą, rudenį ir žiemą, o mažiausiai – pavasarį. Silikatų daugiausiai išnešama žiemą, žymiai mažiau rudenį ir pavasarį, o mažiausiai – juos gausiai eikvojant hidrobiontams – vasarą. Iš azoto junginių nestabiliausi yra amonis ir nitratai, kurie nitrifikacijos procese greitai pereina vieni į kitus ir galiausiai virsta nitratais. Dažnokai pasitaikantys dideli amonio ir didoki nitritų kiekiai lemia didelį vandenų užterštumą.

3.21 pav. Azoto junginių patekimas į Kuršių marias ir išnešimas į Baltijos jūrą skirtingais sezonais įvairiuose marių pjūviuose (tonomis) 1992metais


3.22 pav. Azoto junginių ir silikatų patekimas į Kuršių marias ir išnešimas į Baltijos jūrą skirtingais sezonais įvairiuose marių pjūviuose(tonomis) 1992 metais

Didžiausi fosforo kiekiai į Kuršių marias patenka pavasarį, ir maždaug dvigubai mažiau – kitais metų laikais, o jų išnešimas į jūrą pasiskirsto maždaug vienodai per visus metus. Azoto junginių į marias daugiausiai patenka pavasarį ir truputį mažiau kitais sezonais. Daugiausiai azotinių junginių
į jūrą rudenį ir mažiausiai – vasarą, gausiai juos eikvojant hidrobiontams.

Biogeninių junginių gausėjimas sukelia intensyvią Kuršių marių eutrofikaciją. Apmirštant planktonui ir oksiduojantis įvairioms medžiagoms, gausiai eikvojamas deguonis. Iki XVII a. dumblas daugiausia nusėsdavo užliejamose pievose, o palaipsniui atitvėrus pylimais deltą nuo Nemuno ir jo intakų, vis daugiau upės nešmenų nusėda Kuršių mariose. Dėl to baigia užakti ne tik buvusi Kuršių marių įlanka – Krokų lanka, bet ir Kniaupo įlanka. Intensyvus sąnašų kaupimasis vyksta rytinėje Ventės rago pusėje, ties Ežios sekluma ir daugelyje kitų rajonų. Atskirų plotų uždumblėjimas ir biogenų perteklius sudaro puikias sąlygas klestėti marių augalijai, kuri palaipsniui užkariauja žuvų pamėgtus rajonus.

Kitos kenksmingos medžiagos 8-ajame dešimtmetyje aptiktos Baltijos jūros augalijoje ir gyvūnijoje – chlororganiniai terpenai, halogeninti sotieji angliavandeniliai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai ir chlororganiniai pesticidai, tokie, kaip chlordanas bei dieldrinas. Šios medžiagos yra labai toksinės, o vienos kitos – ir bioakumuliatyvios. Uždraudus naudoti gyvsidabrio junginius, ypač medžio ir popieriaus pramonėje, bei griežtai sumažinus gyvsidabrio išleidimą iš chloro-šarmų pramonės, šiek tiek sumažėjo šio metalo koncentracijos žuvyse. Tačiau dauguma pakrantės vandenų vis dar labai užteršti.

Dėl žmogaus veiklos Baltijos jūroje taip pat padidėjo kai kurių gamtinių medžiagų – biogeninių medžiagų (azoto ir fosforo junginiai), sunkiųjų metalų ir angliavandenilių. Yra ir kitų medžiagų, pvz., dirbtiniai radioaktyvieji izotopai ir chemijos ar farmacijos pramonės produktai, kurios gali daryti žalingą poveikį Baltijos jūrinei aplinkai. Kitas pavojus – naftos išsiliejimai. Jų poveikis priklauso nuo išsiliejimo dydžio, vietos bei metų laiko. Jūrinė pakrantės gyvybė, įskaitant paukščius, yra jautriausia naftos teršalams.

“Kauno diena” 1999, rugsėjo 13d.

Mes taip bjauriai teršiame tave, Baltija

Anot mokslininkų, viena priežaščių – žemės reforma. Baltarusijoje ji dar neprasidėjusi. Mūų naujieji ūkininkai šioje srityje neturi parirties arba į gamtos apsaugos reikalavimus paprasčiausiai ranka numoja. Ypač nenubalansuotas organinių ir mineralinių trašų naudijimas, maža informacijos apie skysto mėšlo naudojimo saugias technologijas. Dauguma teršalų, patekusių į upelius ir upes, patenka į Kuršių marias ir Baltiją. Vandens ūkio instituto darbuotojų tvirtinimu, į Kuršių marias per pastaruosius 15 metų iš Lietuvos pateko apie 124000 tonų teršalų. Tokiam kiekiui pervežti reikėtų 13 ešelonų. Tai – šeštadalis “Achemoje” pagaminamų trąšų.

Mokyti reikia ne ūkininkus, bet politikus

Prieš keletą metų buvo sukurta institucija – XXI amžiaus darbotvarkė. Jos generalinė direktorė Baltijos regionui Churistė Jakobson įsitikinusi, kad Lietuvą ir šioje srityje prispaus stojimo į Europos Sąjungą reikalavimai. Mokslininkė dirba ir Švedijos apsaugos ministerijoje. Ji sakė, kad jos šalis jau 1988 susirūpino Baltijos tarša, ypač azoto išplovimu. Buvo užsibrėžta per dešimtmetį iš Švedijos pakrantės perpus sumažinti azoto ir fosforo nuotėkas. Deja, nepavyko, tarša per šį laiko tarpą sumažėjo tik 25%. Tai rodo, kad išspręsti šį klausimą net turtingai valstybei gana sudėtinga. Apie 90% amonjako į dirvą patenka iš gyvulininkystės fermų, dalis išgaruoja į orą ir dažnai sugrįžta rūgščiu lietumi.

Gerai, matyt, ir lietuvos politikams suskaus galvas dėl Baltijos išsaugojimo. Danijos koncultavimo centro darbuotojas Vinigas Lingas Fogelis įsitikinęs, kad jūros švara – visos Europos rūpestis. Todėl visos stojančios į ES valstybės ir šioję srityje turės prisitaikyti prie Sąjungos standartų. Ypač griežti reikalavimai dėl mėšlo tvarkymo. Griežtai ribojama gyvulių laikymo norma.

Drenažas padeda plisti rūgščiai, didina azoto nuotėkas. Smarkiai rūgštėja dirvų paviršius, dėl to gali atsirasti vis daugiau negyvųjų ežerų. Išeitis – ne tik dirvų, bet ir vandens kalkinimas. Tai brangūs darbai, bet jie financuojami iš specialių ES fondų.

Šios mintys skelbtos “Žemės ūkio povekio Baltijos jūros užterštumui mažinimas”. Pusę mokslinių pranešimų padarė Lietuvos atstovai. Išsivytė konkretiški, bet moksliškai griežti ginčai. Ypač dėl azoto ir fosforo įtakos. Čia iš esmės nesutapo Švedijos ir Danijos nuomonės. Lietuviai įsitikinę, kad svečiai menkina pesticidų įtaką derlingumui. Svečiai sakė, kad pesticidai efektyviausi tik pirmaisiais naudojimo metais, kai reikia iš esmės naikinti piktžoles. Vėliau, kai jų sumažėja, ir chemikalų tiek nereikia, ir efektyvumas menkėja. Ir svarbiausia – išsaugota gamta.

Baltijos jūrą didžiausias teršalų kiekis patenka su upių vandenimis, kurie būna 3-4 kartus labiau prisotinti biogenų negu jūros vanduo. Ištekėję į jūrą gėli vandenys susimaišydami gana greitai praranda savo hidrochemines savybes; ilgiausiai išlieka nepakitusi vandens spalva ir skaidrumas. Dažniausiai ištekėję į jūrą vandenys teka siauresne ar platesne juosta į šiaurę. Vidutiniškai per metus upės vandenys teka 250 dienų į šiaurę, 40 dienų į pietus ir apie 75 dienas, kuomet jūros vandenys veržiasi į
Kuršių marias, ištekėjimas nevyksta. Taip yra todėl, kad dažniau vyrauja pietų vėjai, o pučiant šiaurės vėjams, upių vandenys paprastai neišteka.

Mažai vėjuotomis vasaromis kartais upių vandenys ištisu srautu teka link Palangos, biologiškai ir mikrobiologiškai užteršdami paplūdimių vandenis. Šiltomis 1992 m. vasaros dienomis daugelį Lietuvos jūrinių paplūdimių dengė mėlynai žalių dumblių danga, taip pat padidėdavo vandenų mikrobiologinė tarša, 1993 m. upių vandenys dažniausiai išplisdavo per 10-15 km į abi Klaipėdos sąsiaurio puses ir maždaug tiek pat gilyn į Baltijos jūrą. Dažniausiai dėl padidėjusio koliindekso buvo maudytis netinkami Melnragės ir Girulių paplūdimiai (tiesiogiai veikiami nuotekų, ištekančių iš Klaipėdos sąsiaurio), ir Palangos paplūdimiai (dėl atslenkančių nuo Klaipėdos vandenų, papildytų Būtingės išleistuvo, Rąžės upelio nuotekomis).

3.24 pav. Biogeninių medžiagų pasiskirstymas Lietuvos pakrantėje 1993 m.

Vandenų cirkuliacijos pobūdį Lietuvos jūros pakrantėje gana gerai iliustruoja kai kurių biogeninių medžiagų pasiskirstymas 1992-1993 m.(3.24 pav.). Didžiausias azoto kiekis stebimas ties Šventąja (64 mkg/l), kur periodiškai atplukdomi maždaug 2-3 kartus labiau užteršti biogenais Kuršių marių vandenys ir išleidžiamos Mažeikių ir Palangos miestų nuotekos. Todėl ties Šventąja amonio azoto buvo aptikta daugiau, negu ties Melnrage (42 mkg/l) ir Smiltyne (53 mkg/l). Taip pat šiame rajone padaugėja silikatų ir iš dalies bendrojo fosforo. Tyrimams pavyzdžiai buvo imami 3.0-3.5 km atstumu nuo kranto, kur gali priplaukti laivas. 1993 m. gruodžio mėnesį atlikti tyrimai nuo pat kranto parodė, kad ties Būtinge azoto buvo net 400 mkg/l, kai ties Palanga – tik 60 mkg/l, o ties Melnrage – 130 mkg/l. Bendrojo fosforo koncentracija ties Būtinge – 120 mkg/l – buvo 3 kartus didesnė negu ties Palanga ar Melnrage ir du kartus didesnė negu ties Šventąja ar Klaipėdos sąsiauryje. Vadinasi, labiau užterštu pajūriu tenka laikyti Būtingę, antroje vietoje paliekant Melnragę.

Pagal daugelio mokslininkų tyrimus į šiaurę nuo Girulių yra viena iš svarbiausių Baltijoje strimelių ir kilkių nerštaviečių. Šios žuvys mėgsta neršti ant akmenuoto grunto 4-14 m gylyje priaugusių jūros žolių – furceliarijų, fukusų. Anksčiau rudenį bangos išmesdavo į paplūdimius didžiulius furceliarijų kiekius. Tačiau po tanklaivio „Globe Assimi“ avarijos 1991 m. ir beveik tuo pat metu įrengto Mažeikių-Palangos išleistuvo ties Būtinge furceliarijų daug kartų sumažė-jo. Ypač sumažėjo jų buvusiose „tradicinėse“ jų augimvietėse ties Būtinge.

1993 m. sausio ir vasario mėnesiais virš Baltijos jūros praūžusios galingos audros iš Šiaurės jūros privarė į Baltijos jūrą daug sūraus vandens, kuris jūros priedugniniu sluoksniu ėmė slinkti į rytus. Įtekėjus sūresniam vandeniui, turėjo pagerėti vienos iš svarbiausių Baltijos jūros pramoninės žuvies – menkės neršimo sąlygos. 1993 m. vasario 26 d. MTL „Vėjas“ ekspedicija užfiksavo druskingumo padidėjimą prie pat dugno piečiausioje Gotlando įdaubos dalyje. Gegužės mėnesio antros dekados pradžioje sūrus, geriau aeruotas ir su mažesne, negu anksčiau, biogenų koncentracija vanduo buvo stebimas prie pat dugno Gdansko ir pietinėje Gotlando įdaubose. Pagal informaciją, gautą iš vokiečių MTL „Prof. Albrecht Penck“, sūrus vanduo buvo įtekėjęs į minėtas įdaubas jau kovo pabaigoje. Pirmąsyk mūsų tyrimų praktikoje Gotlando įdaubos centrinės dalies priedugniniame (200-249) sluoksnyje dėl įtekėjusio naujo vandens padidėjo druskingumas ir deguonies kiekis, o virš jo – 120 – 200 m gylyje – kaip ir anksčiau, laikėsi sieros vandenilis (iki 2.13 ml/l) ir, žinoma, nebuvo deguonies. Panaši situacija buvo ir vasarą. Tik spalio pabaigoje prie pat dugno 240 m horizonte rasta 0.44 ml/l sieros vandenilio, t.y. vėl sustiprėjo eutrofikacijos procesai. Virš šio sluoksnio ir toliau laikėsi deguonis (iki 0.47 ml/l), o 150 – 175 m gylyje vėl užfiksuotas sieros vandenilis (iki 0.21 ml/l). Virš 130 m buvo deguonies, o geriausiai aeruotas buvo viršutinis jūros sluoksnis – iki 80 m gylio. Prieš 15-30 metų ir žymiai anksčiau šioje įdauboje susidarydavo tinkamos sąlygos menkių nerštui, bet pastarųjų metų labai aktyvūs stagnacijos procesai likvidavo anksčiau buvusias minimalias deguonies atsargas. Anksčiau šios įdaubos priedugniniame sluoksnyje sieros vandenilis laikydavosi ne daugiau kaip 5 metus, po to įsiverždavo labiau aeruoti sūresni vandenys, o nuo 1978 metų pabaigos iki 1993 metų pavasario šios įdaubos dugne vis laikėsi nuodingasis sieros vandenilis.

Metalai ir patvarūs organiniai junginiai.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 3157 žodžiai iš 8860 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.